Go to full page →

RANKOS, IŠTIESTOS Į DANGŲ, Kovo 30 KID 91

“Aš norėčiau, kad vyrai visur, kur melsis, keltų aukštyn tyras rankas, be pykčio ir nesantaikos.” lTim2,8. KID 91.1

Dėl Izraelio nepaklusnumo ir atsiskyrimo nuo Dievo jiems buvo leista patirti nesėkmes. Jų priešams buvo leista kariauti su jais, pažeminti juos, kad jie savo neviltyje ir bėdoje ieškotų Dievo... KID 91.2

Kada amelekiečiai užpuolė Izraelį, Mozė liepė Jozuei kovoti su jų priešais. (2T 106-108) KID 91.3

Ant kalno, stebėdami mūšį, buvo Mozė, Aaronas ir Hūras. Ištiesęs rankas į dangų ir laikydamas Dievo lazdą, Mozė meldėsi dėl Izraelio kariuomenės pergalės. Mūšio metu buvo pastebėta, kad, kai rankos būdavo ištiestos, laimėdavo izraelitai, bet kada jos nusileisdavo, sėkmę patirdavo priešai. Mozė pavargo ir jo rankas laikė Aaronas ir Hūras iki saulėlydžio, kol priešai buvo priversti bėgti. KID 91.4

Aaronas ir Hūras, laikydami Mozės rankas, žmonėms parodė savo pareigą palaikyti jį jo sunkiame darbe, jam gaunant ir pasakant jiems Dievo žodį. Mozės poelgis taip pat buvo reikšmingas, nes jis parodė, kad jų likimas buvo Dievo rankose. Dievas kovotų už juos, nugalėdamas jų priešus tol, kol jie pasitikėjo Juo, tačiau apleisdami Jį ir pasitikėdami savo jėgomis, jie taptų dar silpnesni nei tie, kurie nepažinojo Dievo, ir jų priešai juos nugalėtų. KID 91.5

Kaip žydai triumfavo, kada Mozės rankos buvo ištiestos už juos į dangų, taip ir Dievo Izraelis laimės, jei tikėjimu laikysis jų galingojo Padėjėjo rankos. Bet dieviška jėga turi būti sujungta su žmogiškomis pastangomis. Mozė netikėjo, kad Dievas nugalės jų priešus, jei Izraelis liks pasyvus. Jų vadovui meldžiantis Viešpačiui, Jozuė su savo drąsiais pasekėjais dėjo visas pastangas, kovodami su Izrae-lio ir Dievo priešais. (PP 299) KID 91.6