Kai viskas bus padaryta, kas gali būti padaryta padedant vargšams, kad jie patys sau padėtų, dar lieka našlės ir likę be tėvų vaikai, senukai, bejėgiai ir ligoniai, kuriems reikia užuojautos ir priežiūros. Tokių niekada nevalia apleisti. Dievas pats juos patikėjo gailestingai, mylinčiai ir švelniai globai tų, kuriuos Jis pastatė savo prievaizdais. GT 141.1
„Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.” (Galatams 6, 10) GT 141.2
Ypatinga prasme Kristus įpareigojo savo Bažnyčią prižiūrėti varginguosius tarp saviškių. Jis kenčia, jeigu Jo vargstantieji bendruomenėse palikti paskutinėje vietoje. Jų visada bus tarp mūsų, todėl Jis uždeda kiekvienam Bažnyčios nariui asmeninę atsakomybę jais rūpintis. GT 141.3
Kaip tikrosios šeimos nariai rūpinasi vieni kitais, tarnaudami ligoniams, remdami silpnuosius, mokydami beraščius, apmokydami neprityrusius, taip ir tikėjimo namiškiai turi rūpintis savo vargingaisiais ir bejėgiais. Jokiais sumetimais nevalia jų apeiti. GT 141.4