Elgsena

„Meilė [...] nesielgia netinkamai “.

MANDAGUMAS dar pernelyg mažai vertinamas. Daugelis tų, kurie malonūs savo širdyje, stokoja malonių manierų. Daugelis tų, kurie pelno pagarbą savo nuoširdumu ir teisingumu, deja, stokoja taktiškumo. Šis trūkumas trukdo ir siekti laimės sau, ir tarnauti kitiems. Netašytieji nepatiria daugybės maloniausių ir naudingiausių išgyvenimų - dažnai vien dėl to, kad apie tai nesusimąsto.Ug 280.1

Linksmumą ir mandagumą ypač turėtų rodyti mokytojai ir tėvai. Visų jų veidai gali būti linksmi, balsas švelnus, manieros malonios, nes šie dalykai turi jėgą. Vaikus traukia džiugūs, švytintys žmonės. Būkite jiems geri bei švelnūs, ir jie ta pačia dvasia bendraus su jumis bei vieni su kitais.Ug 280.2

Tikrojo mandagumo išmokstama ne tik prak-tikuojant etiketo taisykles. Elgsena turi būti padori visada. Kai neinama į kompromisą, kitų nuomonė skatins derintis prie įsigalėjusių papročių, tačiau tikrasis mandagumas nereikalauja aukoti principų dėl įprastinių normų. Jis ignoruoja kastas. Jis moko pagarbos sau, pagarbos žmogaus kaip žmogaus orumui, dėmesio kiekvienam didelės žmonių brolijos nariui.Ug 280.3

Kyla pavojus pradėti pernelyg vertinti vien manieras ir formas bei per daug laiko skirti šių dalykų mokymui. Gyvenimas, reikalaujantis iš kiekvieno jaunuolio didelių pastangų, sunkaus, dažnai nemalonaus triūso atliekant kasdienines pareigas ir dar daug daugiau siekiant palengvinti sunkią pasaulio tamsumo ir skurdo naštą - visa tai nepalieka vietos įprastinėms normoms.Ug 281.1

Daugelis tų, kurie labai sureikšmina etiketą, negerbia nieko, kad ir kaip tai būtų puiku, jeigu tai neatitinka jų dirbtinio standarto. Tai neteisingas mokymas. Jis ugdo kritiškumą, išdidumą bei išskirtinumo jausmą.Ug 281.2

Tikrojo mandagumo esmė yra dėmesys kitiems. Tikrasis ugdymas, kurio vaisiai išlieka ilgam, moko būti gailestingus bei skatina universalų gerumą. Vadinamoji kultūra, kuri nemoko jaunimo gerbti tėvus, įvertinti jų gerąsias savybes, pakęsti jų trūkumus ir esant reikalui padėti, kuri nedaro jų dėmesingų, švelnių, dosnių, linkusių pagelbėti jauniems, seniems bei nelaimingiems ir paslaugių visiems, yra niekam tikusi.Ug 281.3

Tikrojo minčių ir elgsenos taurumo dieviškojo Mokytojo mokykloje išmokstama geriau, negu laikantis bet kokių taisyklių. Jo meilė, persmelkianti širdį, apvalo charakterį ir daro jį panašų į Jo Paties. Šis ugdymas suteikia dangiško orumo ir padorumo jausmą. Jis dovanoja gerą nuotaiką bei švelnias manieras, kurioms niekada neprilygs paviršutiniškas aukštuomenės blizgesys.Ug 281.4

Biblija mus skatina būti mandagius ir pateikia daugybę nesavanaudiškos dvasios, taktiškumo ir patrauklaus temperamento pavyzdžių, kurie cha-rakterizuoja tikrąjį mandagumą. Ir tai tik Kristaus charakterio atspindžiai. Visas tikrasis švelnumas ir mandagumas pasaulyje, net tarp tų, kurie nepripažįsta Jo vardo, yra iš Jo. Todėl Kristus trokšta, kad šios savybės tobulai atsispindėtų Jo vaikuose. Jis siekia, kad mumyse žmonės regėtų Jo grožį.Ug 282.1

Vertingiausias iš kada nors parašytų traktatų apie etiketą yra brangūs mūsų Išgelbėtojo nurodymai, kuriuos per apaštalą Paulių ištarė Šventoji Dvasia. Šie žodžiai turėtų neišdildomai įstrigti kiekvieno žmogaus, jauno ir seno, atminty: „Kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip Aš jus mylėjau ” (Jono 13, 34).Ug 282.2

„Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta,
kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia”Ug 282.3

(1 Korintiečiams 13, 4—8).

Kita didžiulė vertybė, kuri turėtų būti rūpestingai puoselėjama, yra pagarba. Tikrą pagarbą Dievui įkvepia Jo neaprėpiama didybė bei Jo Artumo suvokimas. Šis Neregimojo jutimas turi būti kiekvieno vaiko širdyje. Vaikas turėtų būti išmokytas maldos ir viešų pamaldų valandą bei vietą gerbti kaip šventas, nes ten yra Dievas. Kai pagarbą išreikš ir elgsena, ir išvaizda, ją įkvepiantis jausmas vis stiprės. Ir jaunam, ir senam pravartu būtų tyrinėti, apmąstyti bei dažnai kartoti tuos Šventojo Rašto žodžius, kurie atskleidžia, kaip turėtų būti gerbiama ypatinga Dievo buvimo vieta. „Nusiauk apavą, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė!” (Išėjimo 3, 5) , - liepė Dievas Mozei prie degančio krūmo. Jokūbas, regėjime matęs angelus, sušuko: “‘Iš tikrųjų Viešpats yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau! [...] Tai ne kas kita kaip Dievo namai ir dangaus vartai’” (Pradžios 28, 16.17). „Viešpats yra Savo šventykloje; tenutyla Jo akivaizdoje visa žemė” (Habakuko 2, 20) .Ug 283.1

„Juk Viešpats — didis Dievas,
galingas Karalius, aukštesnis už visus dievus. [...]
Ateikime, pagarbinkime ir pulkime kniūbsti,
klaupkimės prieš Viešpatį, mūsų Kūrėją! Jis mus sukūrė, ir mes priklausome Jam,
mes — Jo tauta ir Jo kaimenės avys.
Dėkodami ženkite pro vartus,
į Jo kiemus su šlovės giesme.
Dėkokite Jam, šlovinkite Jo vardą”Ug 283.2

(Psalmyno 95, 3—6; 100, 3.4).

Pagarba turėtų būti rodoma ir Dievo vardui .Šis vardas niekada neturėtų būti tariamas len-gvabūdiškai ar neapgalvotai. Net maldoje derėtų vengti jį kartoti dažnai ir be reikalo. „Šventas ir šiurpulingas Jo vardas!” (Psalmyno 111, 9) . Angelai, tardami jį, prisidengia veidus. Su kokia pagarba turėtume tarti šį vardą mes, nupuolę ir nuodėmingi!Ug 284.1

Mes turėtume gerbti Dievo Žodį. Turėtume pagarbiai elgtis ir su pačia knyga - niekada nenaudoti jos kokiais nors buitiniais tikslais, nevartyti jos nerūpestingai. Šventasis Raštas niekada neturėtų būti cituojamas juokais ar perfrazuojamas, kad primintų kokį nors sąmojingą posakį. „Kiekvienas Dievo žodis ugnimi išmėgintas! [...] Sidabras, grynintas lydykloje, septynis kartus valytas” (Patarlių 30, 5; Psalmyno 12, 7) .Ug 284.2

Pagaliau tegul vaikai supranta, kad tikrą pagarbą liudija paklusnumas. Dievas neįsakė nieko, kas yra nesvarbu, ir nėra kito būdo parodyti Jam taip patinkančią pagarbą, kaip paklusti tam, ką Jis pasakė.Ug 284.3

Pagarba turi būti rodoma ir Dievo atstovams - tarnautojams, mokytojams bei tėvams, kurie yra pašaukti kalbėti ir veikti Jo vietoje. Per šiems žmonėms rodomą pagarbą pagerbiamas Dievas.Ug 285.1

Dievą ypač džiugina švelni pagarba senoliams. Jis pasakė: „Žiliplaukai — garbės vainikas, laimėtas doru gyvenimu” (Patarlių 16, 31) . Jie liudija apie kovotas kovas ir laimėtas pergales, apie nešiotas naštas ir įveiktas pagundas. Jie kalba apie pavargusias kojas, besiartinančias į poilsį, apie vietą, kuri veikiai liks tuščia. Padėkite vaikams tai suprasti, ir jie išlygins senoliams kelią savo mandagumu ir pagarba, praturtins savo jauną gyvenimą malone ir grožiu, laikydamiesi įsakymo: „Atsistosiprieš žilagalvį, pagerbsi seną žmogų” (Kunigų 19, 32) .Ug 285.2

Tėvai, motinos bei mokytojai turi geriau suprasti tą atsakomybę ir garbę, kurią jiems patikėjo Dievas, padarydamas juos vaikų akyse Savo atstovais. Suaugusiųjų charakteris, su kuriuo kasdieniniame gyvenime susiduria vaikas, vienaip ar kitaip leis jam suprasti šiuos Dievo žodžius: „Kaip tėvas gailisi vaikų, taip Viešpats gailisi pagarbiai Jo bijančiųjų” (Psalmyno 103, 13). „Kaip motina guodžia savo sūnų, taip Aš paguosiu jus” (Izaijo 66, 13) .Ug 285.3

Laimingas yra vaikas, kuriam tokie žodžiai sukelia meilę, dėkingumą ir pasitikėjimą; vaikas, kuriam tėvo, motinos ir mokytojo švelnumas, teisingumas bei kantrybė reiškia Dievo meilę, teisingumą ir kantrybę; vaikas, kuris pasitikėdamas savo žemiškais gynėjais, paklusdamas jiems ir gerbdamas juos, mokosi pasitikėti Dievu, paklusti Jam ir Jį gerbti. Tas, kuris suteikia vaikui ar mokiniui tokią dovaną, apdovanoja jį brangesniu lobiu, negu visų laikų turtai, - lobiu, kuris išliks per amžinybę.Ug 285.4

Labai svarbu, ką į vaikelio mintį
tėvai nuo mažumės pajėgs įpinti,
kuo jie pripildys jo širdelės indą —
ar tikintis užaugs? žiaurus? ar gailestingas?

Ar pagailės jisai paukštelio?
Ar katinui nespirs, kai bėgs pro šalį?
Ar nenulauš šakelės, mindžios žolę?
Bus pavydus sesutei, broliui?

Ar pagarbą, kaip šildančią ugnelę,
išsaugos vaikas mamai ir senelei,
tėveliui savo, svetimam praeiviui,
klasiokei Žanai, draugui Deiviui?..

Mes daug privalome savęs paklausti...
Numoti į vaikus ranka, vadinasi, juos skriausti.
Kokius turtus vaikams paliekam —
nenykstančius — šventus, ar virstančius į nieką?..Ug 286.1

Romualda Adomaitytė—Chabarina