1 - Dievo Meilė Žmogui
- Įžanga
- 1 - Dievo Meilė Žmogui
- 2 - Nusidėjėliui Reikia Išgelbėtojo
- 3 - Atgaila
- 4 - Išpažintis
- 5 - Pasišventimas
- 6 - Tikėjimas Ir Priėmimas
- 7 - Mokinystės Išmėginimas
- 8 - Augimas Kristuje
- 9 - Darbas Ir Gyvenimas
- 10 - Dievo Pažinimas
- 11 - Melstis - Teise Ypatinga
- 12 - Ką Daryti Su Abejonėmis
- 13 - Džiaugsmas Viešpatyje
Search Results
- Results
- Related
- Featured
- Weighted Relevancy
- Content Sequence
- Relevancy
- Earliest First
- Latest First
- Exact Match First, Root Words Second
- Exact word match
- Root word match
- EGW Collections
- All collections
- Lifetime Works (1845-1917)
- Compilations (1918-present)
- Adventist Pioneer Library
- My Bible
- Dictionary
- Reference
- Short
- Long
- Paragraph
No results.
EGW Extras
Directory
1 - Dievo Meilė Žmogui
Ir gamta, ir dieviškasis apreiškimas [Šventasis Raštas] vienodai liudija Dievo meilę. Mūsų Dangiškasis” Tėvas yra gyvybės, išminties ir džiaugsmo šaltinis. Kokia graži ir puiki Jo sukurta gamta! Kaip nuostabiai ji tarnauja ne tik žmogaus, bet ir visų būtybių laimei. Saulės šviesa ir džiuginantis bei žemę gaivinantis lietus, kalvos, jūros ir slėniai - visa mums kalba apie Kūrėjo meilę. Tai Jis rūpinasi kasdieninėmis Savo kūrinių reikmėmis. „Visų akys žvelgia į Tave su viltimi, ir Tu duodi jiems peno, kai reikia. Tu atveri Savo ranką ir patenkini kiekvienos gyvos būtybės troškimą“ (Psalmė 145,15-16).KPK19 11.1
Dievas sukūrė žmogų šventą ir visiškai laimingą. Pasaulį Kūrėjas sukūrė be mažiausio sugedimo pėdsako ir prakeikimo šešėlio. Bet Dievo Įstatymo - meilės Įstatymo pažeidimas atnešė į pasaulį sielvartą ir mirtį. Tačiau net kančiose dėl atsiradusios nuodėmės atsiskleidžia Dievo meilė. Parašyta, kad Dievas prakeikė žemę dėl žmogaus (žr. Pradžios 3,17-18). „Erškėčiai ir usnys “ - tai sunkumai ir išbandymai, paverčiantys žmogaus gyvenimą vien triūsu ir rūpesčiais. Bet jie buvo sukurti kaip būtina auklėjimo priemonė, prikelianti žmogų iš pražūties ir nuopuolio.KPK19 11.2
Vis dėlto puolęs pasaulis nėra pilnas vien sielvartų ir nelaimių. Pačioje gamtoje mes galime pastebėti vilties ir paguodos ženklų. Usnys augina žiedus ir erškėčiai pasipuošia rožėmis. Kiekvienas besiskleidžiantis pumpurėlis, kiekvienas dygstančios žolės daigelis byloja, kad „Dievas yra meilė”. Paukšt suokiantys savo linksmas giesmes, įvairiaspalvės kvapnios gėlės, didingi medžiai, plačiai išskleidę žaliuojančias šakas - visa rodo švelnų tėvišką Dievo rūpinimąsi, kad Jo vaikai būtų laimingi.KPK19 11.3
Dievo Žodis atskleidžia Dievo charakterį. Jis Pats skelbė Savo beribę meilę ir užuojautą. Mozei meldžiantis: „Prašyčiau parodyti man Savo šlovę“, Viešpats atsakė: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tavo akis visas Mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą ‘Viešpats’” (Iš-ėjimo 33, 18-19) . Viešpats praeidamas pro Mozę, tarė: „Viešpats, Viešpats, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę“ (Išėjimo 34, 6-7). Taip atsiskleidžia Jo šlovė. Jis „maloningas ir gailestingas“, „Jam malonu būti gailestingam “ (Jonos 4, 2; Michėjo 7,18) .KPK19 12.1
Viešpats kviečia mus prie Savęs įvairiausiais ženklais žemėje ir danguje. Jis siekia parodyti mums Save per gamtos kūrinius bei giliausius ir švelniausius jausmus, kokie tik gali kilti žmonių širdyse. Bet visa tai yra tik silpnas Jo meilės atspindys. Priešas aptemdė žmonių protus, ir, nepaisydami daugelio įrodymų, jie ėmė žiūrėti į Dievą su baime ir įsivaizduoti Jį rūstų, neatlaidų. Žmonės įsivaizdavo Dievą esant griežtu teisėju, žiauriu ir reikliu skolintoju, esybe, kurios svarbiausias bruožas - griežtas teisingumas. Šėtonas pavaizdavo Kūrėją nepatiklų, stropiai ieškantį žmonių pražangų ir klaidų, kad galėtų juos apkaltinti. Jėzus tam ir atėjo į žemę, kad išsklaidytų tą niūrią tamsą ir parodytų pasauliui beribę Dievo meilę.KPK19 12.2
„Dievo Sūnus nužengė iš dangaus parodyti mums Tėvą. „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus - Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį atskleidė“ (Jono 1,18). „Ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mato 11, 27). Kai vienas iš mokinių paprašė: „Viešpatie, parodyk Tėvą“, Jėzus tarė: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar Manęs nepažįsti! Kas yra matęs Mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ’Parodyk mums Tėvą?’“(Jono 14, 8-9).KPK19 13.1
Jėzus taip nusakė Savo tikslą žemėje: , Viešpaties Dvasia ant Manęs, nes Jis patepė Mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems - regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų” (Luko 4, 18). Jis keliavo, darydamas gera ir gydydamas šėtono apsėstuosius. Buvo kaimų, kuriuose nesigirdėjo ligonių dejonių, nes ten praėjo Gelbėtojas. Jo darbai liudijo Jo dieviškąjį patepimą. Kiekvienu Savo poelgiu Jis rodė meilę, gailestingumą ir užuojautą. Visa širdimi Jis mylėjo ir gailėjosi žmonių. Jėzus priėmė žmogaus prigimtį, kad patirtų vargus. Net patys vargingiausi ir nuolankiausi nebijojo kreiptis į Jį. Prie Jo linko maži vaikeliai. Jie mėgo sėdėti Jam ant kelių ir žvelgti į Jo susimąsčiusį ir malonų veidą.KPK19 13.2
Jėzus neslėpė nė vieno tiesos žodžio, bet visada tardavo jį su meile. Bendraudamas su žmonėmis, Jis rode didžiausią taktą, rūpestį ir dėmesį. Jis niekada nebuvo šiurkštus, niekada be reikalo neištarė griežto žodžio, niekada nesuteikė skausmo jautriai sielai. Jis nesmerkė žmonių silpnumo. Visada su meile sakė tiesą. Jis smerkė veidmainystę ir nedorumą, bet Jo balsas drebėdavo ir akys plūsdavo ašaromis, tariant teisingus priekaištų žodžius. Jis verkė dėl Jeruzalės - miesto, kurį mylėjo, tačiau kuris nepripažino Jo - Kelio, Tiesos ir Gyvenimo. Žydai atmetė savo Išgelbėtoją, bet Jis net tada nenustojo jų mylėti ir užjausti. Visą Savo gyvenimą Jis aukojosi ir rūpinosi kitais. Kiekviena siela Jam buvo brangi. Dieviškoji didybė nekliudė Jam švelniai elgtis su kiekvienu Dievo šeimos nariu. Kristus matė, kad kiekvienas žmogus yra puolusi siela; ją Jis ir atėjo išgelbėti.KPK19 14.1
Toks Kristaus charakteris atsiskleidžia žemėje. Tai Jis, mūsų Dangiškasis Tėvas, per Kristų išlieja dieviškąją užuojautą žmonijai. Jėzus, mylintis ir gailestingas Gelbėtojas, buvo Dievas, „apreikštas kūne“ (1 Timotiejui 3,16).KPK19 15.1
Jėzus gyveno, kentėjo ir mirė, kad mus atpirktų. Jis tapo Skausmų Vyru, kad mes galėtume džiaugtis amžinuoju gyvenimu. Dievas leido Savo mylimam, pilnam malonės ir tiesos Sūnui nusileisti iš neapsakomos šlovės pasaulio į žemę, suteptą nuodėmės bei aptemdytą mirties ir prakeikimo. Jis leido, kad Kristus paliktų tėviškos meilės gelmes, nužengtų iš ten, kur Jį garbina angelai, ir kęstų gėdą, įžeidinėjimus, pažeminimą, neapykantą ir mirtį. „Bausmė ant Jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti Jo žaizdomis” (Izaijo 53,5). Pažvelkite į Jį, : kenčiantį dykumoje, Getsemanėje, ant kryžiaus! Nekaltasis Sūnus prisiėmė visą nuodėmės naštą. Jis, esantis viena su Tėvu, Savo siela pajuto, kaip labai nuodėmė atitolina žmogų nuo Dievo. Todėl iš Jo lūpų išsiveržė sielvarto šauksmas: „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane apleidai?!“ (Mato 27, 46) Tai nuoPažvelkite į Jį ’ kovojantį už Jus dykumoje dėmės našta, jos baisumas - bedugnė, skirianti žmogų nuo Dievo, perplėšė Dievo Sūnaus širdį.KPK19 15.2
Ši didžioji auka buvo paaukota ne tam, kad įžiebtų meilę žmogui Dangiškojo Tėvo širdyje ir pažadintų Jam norą išgelbėti žmones. Ne ir dar kartą ne! „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų“ (Jono 3,16). Tėvas mus myli ne todėl, kad Kristus mus atpirko, bet Sūnus todėl mus atpirko, kad Tėvas mus myli. Kristus buvo Tarpininkas, per kurį Dievas galėjo išlieti Savo meilę puolusiam pasauliui. „Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su Savimi pasaulį“ (2 Korintiečiams 5,19). Dievas kentėjo kartu su Sūnumi Getsemanės sode, mirtis ant Golgotos kryžiaus ir beribės meilės pripildyta širdis - tai kaina, sumokėta už mūsų atpirkimą.KPK19 16.1
Jėzus pasakė: „Tėvas myli Mane, nes Aš guldau Savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau“ (Jono 10, 17). Tai yra: „Mano Tėvas taip myli jus, kad Jis dar labiau Mane pamilo už tai, kad atidaviau Savo gyvybę, jus atpirkdamas. Užimdamas jūsų vietą, prisiimdamas jūsų nuodėmes ir prasižengimus bei atiduodamas gyvybę už jus, Aš tapau dar brangesnis Savo Tėvui. Nes po Mano aukos Dievas gali būti teisingas ir nuteisinti kiekvieną tikintį į Jėzų nusidėjėlį”.KPK19 16.2
Tik Dievo Sūnus galėjo mus atpirkti, nes tik Tas, kuris yra viena su Tėvu, galėjo Jį parodyti pasauliui. Tik Sūnus pažinojo visas dieviškosios meilės gelmes ir galėjo tą meilę atskleisti pasauliui. Niekas kitas, tik didžioji Kristaus auka už puolusią žmoniją galėjo išreikšti beribę Tėvo meilę žmonėms.KPK19 16.3
„Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų “. Jis atidavė Sūnų ne tik dėl to, kad Šis gyventų tarp žmonių, kentėtų už jų nuodėmes ir mirtų kaip auka už jas. Kristus turėjo patirti žmonijos dalią ir vargus. Tas, kuris buvo viena su Dievu, susijungė su žmonėmis neatskiriamai. Jėzus nesigėdi „juos vadinti broliais“ (Hebrajams 2, 11). Jis - Auka už mus, mūsų Užtarėjas, mūsų Brolis, per amžius esantis viena su Savo atpirkta žmonija. Prieš Dievo sostą Jis stovi kaip Žmogaus Sūnus. Visa tai įvykdyta, kad žmogus galėtų pakilti iš pražūties bei nuodėmių, liudyti Dievo meilę ir džiaugtis šventu gyvenimu.KPK19 17.1
Kaina, sumokėta už mūsų atpirkimą, ir didžiulė mūsų Dangiškojo Tėvo auka, atiduodant Sūnų mirčiai už mus, turi priversti kiekvieną susimąstyti, kuo jis gali tapti per Kristų. Matydamas begalinę tėviškąją meilę žūstančiai žmonijai, apaštalas Jonas tapo kupinas pasigėrėjimo ir pagarbos. Nerasdamas žodžių šiai didžiajai meilei apsakyti, jis kreipiasi į pasaulį: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!“ (1 Jono 3,1) Kaip didžiai vertinamas žmogus! Nusidėdami žmonės atiduoda savo gyvenimą šėtono valdžiai. Bet tikėdami Kristaus auka, Adomo sūnūs gali tapti Dievo vaikais. Priimdamas žmogiškąją prigimtį, Kristus išaukštino žmoniją. Tik susivieniję su Kristumi nusidėjėliai gali būti verti vadintis Dievo vaikais.KPK19 17.2
Su kuo palyginti tokią meilę? - Dangiškojo Karaliaus vaikai! Koks brangus pažadas! Tema giliausiems apmąstymams! Sau lygių neturinti meilė pasauliui, nusigręžusiam nuo Jo! Ta mintis nuramina sielą, o protas paklūsta Dievo valiai. Juo labiau mes tyrinėjame dieviškąjį charakterį Golgotos kryžiaus šviesoje, juo aiškiau matome Dievo gailestingumą, švelnumą ir atlaidumą, susijungusius su teisingumu, ir juo aiškiau mes pastebime beribės meilės ir užuojautos, didesnės už motinos gailestį suklydusiam sūnui, įrodymus.KPK19 18.1