8 - Augimas Kristuje

*****

Sirdies pasikeitimas, dėl kurio mes tampame Dievo vaikais, Biblijoje vadinamas atgimimu iš aukštybės. Jis lyginamas su artojo pasėtos sėklos sudygimu. Neseniai pažinusieji Kristų yra „ lyg naujagimiai “, kurie turi „augti”, kol taps tikrais vyrais ir moterimis Jėzuje Kristuje ( žr. 1 Petro 2,2; Efeziečiams 4,15). Tarsi gera dirvoje pasėta sėkla jie turi augti ir nokinti vaisių. Pranašas Izaijas sako, kad jie„galėtų vadintis teisumo ąžuolais - daigynu, Viešpaties sodintu, idant apreikštų Jo šlovę“ (Izaijo 61, 3). Taigi iš įprasto gyvenimo paimti pavyzdžiai padeda mums geriau suprasti dvasinio gyvenimo tiesas.KPK19 67.1

Žmogus, pasinaudodamas visa savo išmintimi, negali duoti gyvybės net pačiam mažiausiam kūriniui gamtoje. Augalas ar gyvūnas gali gyventi tik Dievui įkvėpus jam gyvybę. Taip ir dvasinis gyvenimas žmonių širdims yra įkvepiamas tik Dievo. Jei žmogus nėra „atgimęs iš aukštybės“, jis negali viltis Kristaus duodamo amžinojo gyvenimo.KPK19 67.2

Tą patį galima pasakyti ir apie augimą. Tai Dievas priverčia pumpurą pražįsti ir apvaisinti žiedą. Tai Jo valia auga sėkla ir išleidžia „ pradžioje želmenį, paskui varpą “, pagaliau duoda „ pribrendusį grūdą varpoje“ (Morkaus 4, 28). Pranašas ozėjas kalba apie Izraelį, kad jis „ žydės lyg lelija “, jis „ žydės kaip vynmedis“ (Ozėjo 14, 6.8).KPK19 68.1

Jėzus kviečia mus įsižiūrėti, „ kaip auga lelijos“ (Luko 12, 27). Gėlės ir augalai neauga savaime, bet visa, kas reikalinga jų augimui, gauna iš Dievo. Kad ir kiek vaikas norėtų ar stengtųsi, jis negali paūgėti. Ne daugiau ir jūs galite pasiekti dvasiniame gyvenime vien savo triūsu ir pastangomis. Tiek augalas, tiek vaikas auga, gaudami iš aplinkos visa, kas reikalinga jų gyvybei - orą, saulės šviesą, maistą. Kaip šios gamtos dovanos reikalingos gyvūnui ir augalui, taip Kristus reikalingas tiems, kurie Juo pasitiki. Jis yra jų „ amžina šviesa“, „saulė ir skydas“ (Izaijo 60,19; Psalmė 84,12). „Izraeliui Aš būsiu lyg rasa“. Jis „bus tartum lietus jaunam atolui“ (Ozėjo 14, 6; Psalmė 72, 6) . Jis yra gyvasis vanduo, „Dievo duona, nužengianti iš dangaus ir duodanti pasauliui gyvybę“ (Jono 6, 33). Atsiuntęs pasauliui Sau lygios neturinčią dovaną - Savo Sūnų, Dievas apgaubė pasaulį malonės atmosfera, kuri yra tokia pat tikra, kaip ir ta, kuri supa Žemę. Visi, kurie apsisprendžia įkvėpti šio gyvybę teikiančio „oro”, gyvens ir augs, kol taps tikrais vyrais ir moterimis Kristuje Jėzuje.KPK19 68.2

Kaip gėlės stiebiasi į saulę, kad jos spinduliuose įgautų tobulą formą ir grožį, taip ir mes turime atsi gręžti į Teisumo saulę, kad dangiškoji šviesa mus apšviestų, kad mūsų būdas pamažu galėtų tapti panašus į Kristaus.KPK19 68.3

To paties mokė Jėzus, sakydamas: „ Pasilikite Manyje, tai ir Aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami Manyje. [...] nuo Manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti” (Jono 15, 4-5) . Kad galėtumėte šventai gyventi, jūs turite priklausyti nuo Kristaus taip, kaip šaka priklauso nuo kamieno, kad galėtų augti ir duoti vaisių. Atsiskyrę nuo Jo, jūs negyvensite šventai. Jūs neturėsite jėgų atsispirti gundymams arba augti malone ir šventumu. Pasilikdami Jame, jūs klestėsite. Gaudami gyvybę iš Jo, jūs nenudžiūsite ir būsite vaisingi. Jūs būsite tarsi medis, pasodintas prie šaltinio.KPK19 69.1

Daugelis mano, jog dalį darbo jie turi atlikti patys. Jie patikėjo, kad Kristus atleidžia nuodėmes, bet dabar savo pačių pastangomis reikia gyventi teisingai. Bet visi tokie mėginimai žlunga. Jėzus sako: „Be Manęs jūs negalite nieko nuveikti“. Mūsų augimas malone, mūsų džiaugsmas, mūsų naudingumas - visa priklauso nuo mūsų sutarimo su Kristumi. Tik kas dieną, kas valandą bendraudami su Juo, gyvendami Juo, mes galime augti Jo malone. Jis yra mūsų tikėjimo ne tik Pradžia, bet ir Pabaiga. Kristus yra Pirmasis ir Paskutinysis, ir visada Esantis. Jis turi būti su mumis ne tik mūsų gy-venimo pradžioje ir pabaigoje, bet lydėti mus kiekviename žingsnyje. Dovydas sako: „Nuolatos menu Viešpaties Artumą; Jam esant mano dešinėje, niekada nedrebėsiu“ (Psalmė 16, 8) .KPK19 69.2

Jums gali kilti klausimas: „Kaip man gyventi Kristuje?” Lygiai taip pat, kaip ir pradžioje, kai Jį priėmėte. „Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Kristų Jėzų, taip ir gyvenkite Jame“. „Mano teisusis gyvens tikėjimu“ (Kolosiečiams 2, 6; Hebrajams 10, 38) . Jūs atsidavėte Dievui, kad visiškai Jam priklausytumėte, tarnautumėte Jam, paklustumėte Jam. Jūs priimate Jėzų kaip savo Gelbėtoją. Jūs patys negalite atleisti sau nuodėmių ar pakeisti savo širdies, bet, atsidavę Dievui, jūs tikite, kad Jis visa tai jums padarys dėl Jėzaus. Tikėdami jūs tapsite Kristaus ir turite augti Jame - ir duodami, ir imdami. Jūs turite atsiduoti Jam visiškai - atiduoti savo širdį, pavesti savo valią, tarnauti Jam. Bet jūs turite ir pasiimti visa, ką Jis duoda: priimti Kristų ir visas Jo teikiamas palaimas, kad Jis gyventų jūsų širdyje, būtų jūsų jėga, jūsų teisumas, jūsų amžinasis Padėjėjas, suteikiantis jums jėgų paklusti.KPK19 70.1

Pasišvęskite Dievui rytą. Tebus tai pirmasis jūsų at-liktas darbas. Melskitės: „Imk mane, Viešpatie. Aš visas esu Tavo. Visus savo planus aš sudedu prie Tavo kojų. Naudokis manimi šiandieną Savo tarnystėje. Gyvenk su manimi, kad aš dirbčiau savo darbą, pasilikdamas Tavyje”. Taip turi būti kas dieną. Kiekvieną rytą pasišvęskite Dievui visai dienai. Patikėkite Jam savo planus, kad galėtumėte juos arba įvykdyti, arba atsisakyti jų, kaip jums nurodys Apvaizda. Taip diena po dienos jūs atiduosite savo gyvenimą į Dievo rankas, ir taip jūsų gyvenimas darysis vis labiau ir labiau panašus į Kristaus.KPK19 70.2

Gyvenimas Kristuje - tai gyvenimas, turint vidinę ramybę. Nebūtina, kad jausmai lietųsi per kraštus, bet jūs turite turėti džiugią ir tvirtą viltį. Jūs pasitikite ne savimi, o Kristumi. Jūsų bejėgiškumas susijungia su Jo jėga, jūsų nežinojimas - su Jo galybe. Taigi jūs turite žiūrėti ne į save, bet į Kristų, ir mąstyti apie Jį, galvoti apie Jo meilę, grožį, tobulumą, apie Jo charakterį. Pasiaukojantis Kristus, nusižeminantis Kristus, skaistus ir šventas Kristus, neapsakomai mylintis Kristus - štai temos apmąstymams. Tik mylint Jį, sekant Juo, visiškai nuo Jo priklausant, jūs galite tapti panašūs į Jį.KPK19 71.1

Jėzus sako: „ Pasilikite Manyje “. Šie žodžiai išreiškia ramybę, pastovumą, tikrumą. Vėl Jis kviečia: „ Ateikite pas Mane visi, [...] Aš jus atgaivinsiu“ (Mato 11, 28) . Dovydas išreiškia tą pačią mintį: „ Būk kantrus ir lauki Viešpaties“ (Psalmė 37, 7) . Pranašas Izaijas mus padrąsina: „ Ramybė ir pasitikėjimas - jūsų jėga“ (Izaijo 30,15) . Ši ramybė neįsigyjama nieko neveikiant, nes, žadėdamas suteikti atgaivą, Gelbėtojas nepamiršo ir darbo: „ Imkite ant savo pečių Mano jungą [...] ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mato 11, 29) . Visiškai pasikliaujantis Kristumi žmogus bus pats aktyviausias ir uoliausias Kristaus darbininkas.KPK19 71.2

Galvodami apie save, nemąstome apie Kristų - gyvybės ir jėgos šaltinį. Todėl šėtonas nuolat bando nukreipti mūsų dėmesį nuo Išgelbėtojo ir taip sukliudyti mūsų sieloms bendrauti su Kristumi. Jis stengiasi nukreipti mūsų mintis į pasaulio malonumus, gyvenimo rūpesčius, sunkumus ir sielvartus, į kitų arba mūsų pačių klaidas ir trūkumus. Nepasiduokite suklaidinami! Daugelį sąžiningų žmonių, norinčių gyventi Dievui, jis priverčia mąstyti apie jų pačių klaidas ir silpnybes, taip atitolindamas juos nuo Kristaus ir tikėdamasis nugalėti. Jūs neturite pasiduoti baimei ir nuogąstavimams, ar būsite išgelbėti. Visa tai nukreipia žmogų nuo jėgos šaltinio. Būkite ir toliau atsidavę Dievui visa siela ir pasitikėkite Juo. Kalbėkite ir galvokite apie Jėzų. Leiskite savajam „aš” ištirpti Jame. Šalin visas abejones ir baimę! Sakykite kartu su Pauliumi: „ Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo Save už mane“ (Galatams 2, 20). Ieškokite atgaivos Dieve. Jis gali apsaugoti tai, ką jūs Jam patikėjote. Jeigu jūs pasiliksite Jo rankose, tapsite nugalėtoju Mylinčiojo jėga.KPK19 72.1

Prisiimdamas žmogišką prigimtį, Kristus susiejo Save su žmonija nepertraukiamais meilės ryšiais, kuriuos gali nutraukti tik pats žmogus. Šėtonas nuolat gundo mus nutraukti šį ryšį - kad apsispręstume gyventi be Kristaus. Štai kodėl mes turime nuolat budėti, stengtis ir melstis, kad niekas negalėtų suvilioti mūsų pasirinkti kitą šeimininką. O pasirinkimo laisvę mes turime. Tad žvelkime į Kristų, ir Jis apsaugos mus. Tik matydami Jį, mes esame saugūs. Niekas negali išplėšti mūsų iš Jo rankų. Visada matydami Jį, „mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į Jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas“ (2 Korintiečiams 3,18) .KPK19 72.2

Todėl pirmieji mokiniai siekė tapti panašūs į Gelbėtoją. Klausydamiesi Kristaus, jie suprato, kaip Jis yra jiems reikalingas. Jie ieškojo Jo, rado Jį, sekė Juo. Jie buvo su Juo namuose, prie stalo, nuošalioje vietoje, gamto je. Jie buvo su Juo kaip mokiniai su mokytoju, kas dieną išgirsdami išJo lūpų šventąsias tiesas. Jie žvelgė į Jį lyg tarnai į savo šeimininką, norėdami sužinoti savo pareigas. Šie apaštalai buvo „vargo žmones kaip ir mes” (Jokūbo 5, 17). Jiems taip pat reikėjo kovoti su nuodėme. Norint gyventi šventai, jiems reikėjo tos pačios malonės kaip ir mums.KPK19 73.1

Net mylimasis apaštalas Jonas, kuris labiausiai buvo panašus į Išgelbėtoją, neturėjo to įgimto charakterio žavesio. Jis buvo ne tik pasitikintis savimi ir garbėtroška, bet ir karštakošis, greitai įsižeidžiantis, kerštingas. Tačiau išvydęs dieviškąjį charakterį, jis suprato savo trūkumus ir buvo sukrėstas. Kas dieną matant Dievo Sūnaus galią ir kantrybę, jėgą ir švelnumą, didybę ir romumą, jo sielą užliejo meilė. Jis buvo sužavėtas. Diena po dienos jis vis labiau linko prie Kristaus, kol meilė Gelbėtojui užgožė jo „aš”. Jo kerštingas ir ambicingas būdas pasidavė Kristaus jėgai. Šventoji Dvasia atnaujino jo širdį. Meilė Kristui pakeitė jo charakterį. Bendravimas su Kristumi visada duoda tokius vaisius. Kristui gyvenant širdyje, pasikeičia visa žmogaus prigimtis. Kristaus Dvasia, Jo meilė suminkština širdį, pavergia sielą ir nukreipia mintis į Dievą ir dangų.KPK19 73.2

Kristui įžengus į dangų, Jo sekėjai tebejautė Jo buvimą. Kiekvienas asmeniškai jautė Jį, Jo meilę ir šviesą. Jėzus - Gelbėtojas, kuris vaikščiojo ir kalbėjo su jais, kuris guodė juos ir stiprino viltį jų širdyse, buvo paimtas į dangų ramybės žiniai dar tebeskambant Jo lūpose. Ir kai būrys angelų Jį apsupo, Jo balsas pasiekė juos: „Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mato 28, 20). Jis įžengė į dangų žmogaus pavidalu. Jie žinojo, kad Jis stovi prieš Dievo sostą, atstovaudamas kenčiančiai žmonijai, likęs jų Draugu ir Gelbėtoju, žinojo, kad Jo jausmai nepasikeitę, kad Jis užtaria juos, kad jie yra atpirkti Jo brangiu krauju. Jis rodo Dievui Savo žaizdotas kojas ir rankas primindamas, kokia kaina jie buvo atpirkti. Mokiniai žinojo, jog Jis įžengė dangun, kad paruoštų jiems vietą ir kad Jis grįš pasiimti juos pas Save.KPK19 74.1

Kristui įžengus į dangų, apaštalai troško prašyti Tėvą Jėzaus vardu. Rimtai ir iškilmingai jie suklupo melstis, kartodami su įsitikinimu: „Jei tik prašysite Tėvą Mano vardu, Jis duos tai jums. Iki šiol jūs nieko neprašėte Mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jono 16,23-24). Vis aukščiau ir aukščiau jie kėlė rankas, turėdami galingą įrodymą: „Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus!“ (Romiečiams 8, 34) Sekminių dieną pas juos nužengė Globėjas, apie kurį Kristus buvo sakęs: „Ji [...] bus jumyse“. Vėliau Jis pridūrė: „Jums geriau, kad Aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas“ (Jono 14,17; 16, 7). Nuo to laiko Kristus Šventąja Dvasia galėjo likti Savo vaikų širdyse. Jam asmeniškai būnant juose, jų sąjunga su Kristumi tapo tvirtesnė net už tą, kai Jis pats buvo tarp jų. Gyvenančio juose Kristaus šviesa, meilė ir jėga spinduliavo iš jų taip, kad žmonės, juos matydami, „stebėjosi; jie atpažino juos buvus kartu su Jėzumi“ (Apaštalų darbų 4,13).KPK19 75.1

Kristus trokšta būti dabar Savo vaikams tuo, kuo Jis buvo Savo mokiniams. Apsuptas Savo mokinių, mels-damasis paskutinį kartą, Jis pasakė: „ Ne tik už juos Aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį Mane įtikės“ (Jono 17, 20).KPK19 75.2

Jėzus meldėsi už mus, kad mes galėtume būti viena su Juo, taip kaip Jis yra viena su Tėvu. Kokia tai sąjunga! Išgelbėtojas sakė apie Save: „Sūnus nieko negali daryti iš Savęs“. „Manyje esantis Tėvas daro Savuosius darbus“ (Jono 5,19; 14,10) . Taigi, jei Kristus gyvena mūsų širdyse, tai Jis „iš Savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti“ (Filipiečiams 2,13) . Mes turime dirbti taip, kaip ir Jis. Mes turime parodyti, jog esame tos pačios dvasios. Ir tada, mylėdami Jį ir pasilikdami Jame, mes augsime „ visais atžvilgiais Tame, kuris yra galva, - Kristuje“ (Efeziečiams 4,15).KPK19 75.3