11 - Melstis - Teise Ypatinga

*****

Dievas kalba mums per gamtą ir apreiškimą [Šventąjį Raštą], per Savo Apvaizdą ir Šventosios Dvasios poveikį. Bet to neužtenka. Mes taip pat turime atverti Jam savo širdis. Norėdami turėti jėgų, energijos ir gyventi dvasiškai, turime gyvai bendrauti su savo Dangiškuoju Tėvu. Mūsų mintys turi būti nukreiptos į Jį, mes turime mąstyti apie Jo darbus, Jo gailestingumą, Jo palaiminimus. Bet tai nebus bendravimas su Juo tikrąja to žodžio prasme. Norint bendrauti su Dievu, reikia Jam pasakoti apie savo gyvenimą.KPK19 91.1

Malda - tai širdies atvėrimas Dievui kaip draugui. Ji reikalinga ne tam, kad Dievas sužinotų, kokie mes esame, bet kad mes galėtume Jį priimti. Malda priartina ne Dievą prie mūsų, bet mus pakelia prie Dievo.KPK19 91.2

Gyvendamas žemėje, Jėzus Savo mokinius mokė melstis, atskleisti Dievui savo kasdienius rūpesčius ir viską pavesti Jam. Jėzus pažadėjo, jog jų maldos bus išklausytos. Tas pažadas galioja ir mums.KPK19 91.3

Jėzus, gyvendamas tarp žmonių, dažnai melsdavosi. Išgelbėtojas prisiėmė mūsų reikmes ir silpnybes. Taip Jis tapo nusižeminusiu prašytoju, meldžiančiu Savo Tėvą atgaivinti jėgas, kad sustiprėjęs Jis vėl galėtų vykdyti Savo pareigas ir atlaikytų išbandymus. Jėzus - pavyzdys mums visur. Jis - Brolis skęstantiems silpnybėse. Jis, kaip ir mes, buvo gundomas, bet nenusidėjo. Blogis buvo svetimas Jo prigimčiai. Jis iškentė sielos kančias ir kovą šiame pasaulyje. Malda Jam buvo būtinybė ir ypatinga teisė. Bendravimas su Tėvu Jam teikdavo paguodos ir džiaugsmo. Jei žmonių Gelbėtojas, Dievo Sūnus, jautė maldos būtinumą, juo labiau mums, silpniems ir nuodėmingiems mirtingiesiems, būtina melstis karštai ir nepailstant.KPK19 91.4

Dangiškasis Tėvas pasiruošęs suteikti mums visas Savo palaimas. Tai mūsų teisė sočiai atsigerti iš Beribės Meilės versmės. Keista, kad mes tiek mažai meldžiamės! Dievas pasiruošęs ir nori išklausyti net mažiausio Savo vaiko nuoširdžią maldą. Tik mes nenorime Dievui papasakoti, ko mums reikia. Ką gali galvoti dangiškieji angelai apie vargšus, bejėgius, nuolat gundomus žmones, kurie tiek mažai meldžiasi ir taip silpnai tiki tuomet, kai Dievo begalinės Meilės širdis linksta prie jų, kai Jis pasiruošęs jiems duoti daug daugiau, nei jie prašo ar gali pagalvoti. Angelai su meile nusilenkia prieš Dievą, jiems patinka būti šalia Jo. Bendravimas su Dievu jiems - didžiausias džiaugsmas. Atrodo, jog žemės vaikai, kuriems taip reikalinga Dievo pagalba, patenkinti tuo, jog gyvena, nebendraudami su Juo, neapšviesti Jo Dvasios.KPK19 92.1

Blogio tamsa apgaubia tuos, kurie paniekina maldą. Priešo kuždami gundymai skatina juos nusidėti. Ir visa tai įvyksta todėl, kad jie nesinaudoja Dievo duotąja teise melstis. Juk malda - tai raktas, atrakinantis Dangaus lobyną, kuriame saugomos beribės Visagalio išgalės. Kad neiškiltų pavojaus tapti nerūpestingiems ar išklysti iš teisingo kelio, jūs turite melstis ir budėti. Priešas siekia mums sutrukdyti per maldą ir tikėjimą gauti malonės ir jėgų gundymams atsispirti ir stato įvairias kliūtis kelyje prie malonės sosto.KPK19 92.2

Mes galime tikėtis, jog tam tikromis sąlygomis Dievas išklausys mūsų maldas ir atsakys į jas. Viena iš sąlygų - mes turime suvokti, kad Jo pagalba mums reikalinga. Jis pažadėjo: „Sudrėkinsiu vandeniu ištroškusią žemę, palaistysiu srovėmis sausumą“ (Izaijo 44,3) . Alkstantys teisumo ir trokštantys būti šalia Dievo gali būti tikri, jog bus pasotinti. Tik širdis turi būti atvira Dvasios veikimui, kad galėtų priimti Dievo palaiminimus.KPK19 93.1

Jau pati būtinybė melstis iškalbingai liudija mūsų naudai. Bet pirmiausia, kad Viešpats galėtų mums padėti, mes turime Jo ieškoti. Jis sako: „ Prašykite, ir jums bus duota “. „Jeigu Jis nepagailėjo nė Savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, tai kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?!“ (Mato 7, 7; Romiečiams 8, 32) KPK19 93.2

Jei mes širdyse nešiojame pikta, jei neatsisakome bent vienos mums žinomos nuodėmės, Viešpats mūsų neišklausys. Bet susisielojusio ir atgailaujančio žmogaus malda visada bus išgirsta. Tik ištaisę visas savo žinomas klaidas, galime tikėti, kad Dievas išklausys mūsų prašymus. Tai ne mūsų nuopelnas, kad galime naudotis Dievo malone, - tik Jėzaus, apvaliusio mus Savo krauju, dėka esame išgelbėti. Tačiau ir mes turime išpildyti sąlygas, kad Dievas mus išgirstų.KPK19 93.3

Antroji sąlyga, kad malda būtų išklausyta - mūsų tikėjimas. „ Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir Jo ieškantiems atsilygina“ (Hebrajams 11, 6). Jėzus sakė Savo mokiniams: „Ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus“ (Morkaus 11, 24). Ar mes pasitikime Jo Žodžiu?KPK19 94.1

Jis yra ištikimas Savo pažadui. Jei mes iš karto ne-gauname, ko prašome, turime tikėti, kad Viešpats mus girdi ir atsakys į mūsų maldas. Mes taip dažnai klystame ir esame tokie trumparegiai, jog kartais prašome dalykų, kurie nebūtų mums palaima. o mūsų Dangiškasis Tėvas su meile atsako į maldas, siųsdamas tik tai, kas geriausia - ko mes patys trokštume gauti, jei tik dieviškoji šviesa mus apšviestų ir mes pamatytume daiktus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Kai atrodo, kad į mūsų maldas neatsakyta, mes turime pasitikėti Dievo pažadu, nes atsakymas tikrai bus atsiųstas, ir mes gausime tokių palaimų, kokios mums labiausiai reikalingos. Negalime tvirtinti, kad į mūsų maldas bus atsakyta būtent taip, kaip norime. Tai būtų per didelis pasitikėjimas savimi. Dievas yra per daug išmintingas, kad klystų, ir per daug geras, kad nesiųstų palaimų tiems, kurie eina teisingu keliu. Nebijokite pasitikėti Juo, net jei į jūsų maldas greitai neatsakoma. Tikėkite Jo pažadu: „ Prašykite, ir jums bus duota “.KPK19 94.2

Jei mes pasiduosime abejonėms ir baimei, bandysime spręsti problemas, kurių neįmanoma įveikti netikint, tai sunkumų tik padaugės ir jie bus didesni. Bet jei ateisime pas Dievą, supratę, kokie mes bejėgiai ir priklausomi nuo Jo, - o tokie iš tikrųjų ir esame, - ir nusižeminę, pasitikėdami Juo atskleisime savo norus Viešpačiui, kurio pažinimas beribis, kuris Savo kūryboje viską pastebi, kuris Savo Žodžiu ir pagal Savo valią valdo visus, - tai Jis galės ir norės atsakyti į mūsų šauksmą ir apšviesti mūsų širdis. Karštai melsdamiesi mes susijungiame su Beribiu Protu. Kartais galime nepastebėti Atpirkėjo, palinkusio virš mūsų su meile ir užuojauta. Bet yra būtent taip. Mes galime nejausti Jo prisilietimo, bet Jo gailestinga ranka yra virš mūsų.KPK19 94.3

Prašant Dievą gailestingumo ir palaiminimų, mūsų širdis turi būti atlaidi ir kupina meilės. Kaip mes galime melstis: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atlei-džiame savo kaltininkams“ (Mato 6,12), neatleidę artimui? Jei mes norime, kad mūsų maldos būtų išklausytos, turime atleisti kitiems lygiai tiek, kiek tikimės, jog mums bus atleista.KPK19 95.1

Trečioji sąlyga, norint gauti atsakymą į savo maldas - atkakliai melstis. Jei norite augti tikėjimu ir dvasine patirtimi, jūs turite nuolat melstis. Jūs privalote būti „ ištvermingi maldoje “. Apaštalas Paulius sako: „ Būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami“ (Romiečiams 12,12; Kolosiečiams 4, 2). Apaštalas Petras ragina tikinčiuosius: „ Būkite santūrūs ir blaivūs, kad galėtumėte melstis“ (1 Petro 4, 7). Paulius nurodo: Visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui“ (Filipiečiams 4, 6). „Bet jūs, mylimieji , - sako Judas, - melskitės Šventojoje Dvasioje! Išsilaikykite Dievo meilėje“ (Judo 2021) . Nenutrūkstanti malda yra nepertraukiamas sielos ryšys su Dievu. Dievo teikiama gyvybė liejasi į mūsų gyvenimą, o mes atspindime Jo skaistumą ir šventumą.KPK19 95.2

Melstis reikia uoliai. Niekas tenekliudo jums. Stenkitės visada išlaikyti ryšį tarp savęs ir Jėzaus. Naudokitės kiekviena galimybe būti ten, kur esate įpratę melstis. Tie, kurie tikrai siekia bendrauti su Dievu, lankys maldos susirinkimus. Jie sąžiningai vykdys savo pareigas, nuoširdžiai tikėdamiesi sulaukti visų pažadėtų palaimų. Kiekviena pasitaikiusia proga jie stengsis būti ten, kur juos galėtų apšviesti dangiškoji šviesa.KPK19 96.1

Mes turime melstis ir šeimos ratelyje, bet pirmiausia - vieni. Nes tik asmeninė, slapta malda yra tikrasis sielos gyvenimas. Paniekinęs maldą, žmogus negali gerai gyventi. Neužtenka vien šeimyninės ar viešos maldos. Tik vienumoje galime atverti širdį Dievui. Slaptą maldą turi išgirsti tik Dievas. Jokia pašalinė ausis neturi klausytis šių prašymų. Būdamas vienas su Dievu, žmogus atsipalaiduoja nuo pašalinės įtakos ir bereikalingo jaudinimosi. Ramiai, bet karštai jis šauksis Dievo. Jis jaus malonią įtaką To, kuris mato, kas paslėpta, kuris išgirsta iš širdies einančią maldą. Atviraširdiškai ir vaikiškai tikėdamas, žmogus sugeria visus tėviškosios šviesos spindulius, sustiprinančius ir paremiančius jį ginčuose su šėtonu. Dievas - mūsų tvirtovė.KPK19 96.2

Melskitės vienumoje. Atverkite širdį Dievui ir kasdieniniame darbe. Būtent taip Henochas „ ėjo su Dievu “. Šios slaptos maldos tarsi smilkalai kyla prie malonės sosto. Šėtonas negali įveikti žmogaus, kurio širdyje gyvena Dievas.KPK19 96.3

Kreiptis į Dievą galime bet kuriuo metu. Nėra vietos, netinkančios maldai. Niekas negali mums sutrukdyti atverti savo širdį ir nuoširdžiai melstis. Ir žmonių minioje, ir triukšmingoje gatvėje, ir užsiėmę kasdieniniu darbu mes galime prašyti Dievą vadovauti mums. Taip pasielgė Nehemijas, išdėstęs savo prašymą karaliui Artakserksui. Artimai bendrau ti su Dievu galime būdami bet kur. Mes turime visiškai atverti savo širdį, kad Jėzus galėtų įeiti ir apsigyventi joje kaip dangiškasis sielos svečias.KPK19 97.1

Nors mus suptų suteršta ir sugadinta aplinka, mes neturime „kvėpuoti” jos žalinga įtaka, bet galime gyventi, kvėpuodami tyru dangišku oru. Nuoširdžiai melsdamiesi, mes galime pakylėti savo širdis į Dievo artumą ir užverti duris netyrai vaizduotei bei nešventoms mintims. Tie, kurie atvers savo širdis, kad priimtų Dievo palaikymą ir palaiminimus, vaikščios šventesnėje aplinkoje nei kiti žemės gyventojai ir turės nuolatinį ryšį su Dangumi.KPK19 97.2

Mes turime geriau pažinti Jėzų ir aiškiau suvokti amžinojo gyvenimo vertę. Dievo vaikai turi mokytis suprasti dangiškąsias tiesas dieviškoje šviesoje. Tik tada jų širdys taps gražios savo šventumu.KPK19 97.3

Tegul jūsų siela veržiasi aukštyn, kad Dievas leistų jums kvėpuoti dangiškos aplinkos oru. Mes galime būti taip arti Dievo, jog kiekvieno netikėto išbandymo metu mūsų mintys nukryps į Jį taip pat lengvai, kaip lengvai žiedas atsigręžia į saulę.KPK19 98.1

Patikėkite Dievui savo norus, savo džiaugsmus, savo išgyvenimus, savo rūpesčius, savo nerimą. Jūs Jo neapsunkinsite. Jūs Jo nenuvarginsite. Tas, kuris gali suskaičiuoti kiekvieną plaukelį ant jūsų galvos, nėra abejingas Savo vaikų norams. „ Nes Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo“ (Jokūbo 5,11), Jo mylinti širdis išgyvena jūsų sielvartus. Užtenka tik juos išsakyti. Papasakokite viską, kas jums kelia nerimą. Jokia našta nėra Jam per sunki: juk Jis laiko pasaulius ir valdo Visatą. Jam nėra nė vieno nereikšmingo dalyko, susijusio su mumis. Jis pastebi viską. Nėra mūsų gyvenime puslapio, kurio Jis negalėtų perskaityti. Nėra problemų, kurių Jis negalėtų išspręsti. Nėra džiaugsmo, nėra maldos, nėra nelaimės, galinčios ištikti mažiausią iš Jo vaikų, nėra rūpesčių, drumsčiančių sielos ramybę, kurių mūsų Dangiškasis Tėvas nepastebėtų ir kurie Jam nebūtų įdomūs. „ Jis gydo sužeistas širdis ir aptvarsto jų žaizdas“ (Psalmė 147, 3). Dievo santykiai su kiekvienu žmogumi yra tokie glaudūs ir tvirti, tarsi žemėje daugiau nebūtų nė vieno, kuriuo Jis turėtų rūpintis, nė vieno, už kurį Jis atidavė Savo mylimąjį Sūnų.KPK19 98.2

Jėzus sako: „ Tą dieną jūs prašysite Mano vardu, ir Aš net nesakau, kad Aš prašysiu Tėvą už jus; juk patsai Tėvas jus myli“ (Jono 16, 26-27). „Aš jus išsirinkau ir paskyriau, [...] kad ko tik prašytumėte Tėvą Mano vardu, Jis visa jums duotų“ (Jono 15, 16). Bet melstis Jėzaus vardu yra daugiau, nei paminėti Jo vardą maldos pradžioje ir pabaigoje. Tai reiškia - melstis Jėzaus Dvasia, tikint Jo pažadais, pasikliaujant Jo malone ir dirbant Jo darbus.KPK19 98.3

Dievas nenori, kad mes taptume atsiskyrėliais ar vienuoliais ir pasitrauktume iš pasaulio, pasišvęsdami Jo šlovinimui. Mes turime gyventi kaip Kristus - kasdieninėje aplinkoje, tarp žmonių. Tas, kuris nieko daugiau neveikia - tik meldžiasi, greitai arba nustos melstis, arba jo maldos bus formalios ir tariamos iš įpratimo. Kai žmonės pasitraukia iš visuomenės gyvenimo, vengia vykdyti krikščioniškas pareigas ir „nešti savo kryžių “, kai jie nebedirba Viešpačiui, kuris stropiai dirbo jiems, - jie nebeturi ko melsti. Toks gyvenimas neskatina jų atsiduoti Dievui. Jų maldos - tik asmeniškos ir savanaudiškos. Jie nebegali melstis nei už žmonijos reikmes, nei už busimąją Kristaus karalystę ir jos kūrimą. Jie prašo jėgų tik savo pačių darbui.KPK19 99.1

Mes daug prarandame, jei atsisakome būti kartu, kad sustiprintume ir padrąsintume vienas kitą dieviškajai tarnystei. Dievo žodžiuose glūdinčios tiesos tampa mums nebeaiškios ir svarbios. Jos nebedaro jokios įtakos mums, nebeapšviečia mūsų širdžių, ir mes silpnėjame dvasiškai. Bendraudami su krikščionimis, mes daug prarandame, jei neparodome užuojautos vieni kitiems. Savyje užsidaręs krikščionis nevykdo to, ką Dievas jam pavedė. Tinkamai ugdomi bendravimo įgūdžiai padeda mums labiau suprasti kitus, o tai yra mūsų augimo ir stiprybės priemonės tarnaujant Dievui.KPK19 99.2

Jei krikščionys daugiau bendrautų tarpusavyje, kal-bėdami apie Dievo meilę ir brangiąsias atpirkimo tiesas, jų širdys atsigautų, ir jie galėtų dvasiškai sustiprinti kitus. Kasdien vis daugiau pažįstant savo Dangiškąjį Tėvą ir naudojantis Jo malone, mums kyla noras kalbėti apie Jo meilę. Jei mes tai darysime, mūsų širdys bus sušildytos ir padrąsintos. Jei mes galvotume ir kalbėtume apie Jėzų daugiau nei apie save, būtume arčiau Jo.KPK19 100.1

Jei apie Dievą galvotume tiek, kiek Jis mumis rūpinasi, tai galvotume apie Jį nuolat. Mums patiktų kalbėtis su Juo ir šlovinti Jį. Mes kalbame apie laikinus dalykus, nes jais domimės. Mes kalbame apie savo draugus, nes mylime juos ir kartu dalijamės džiaugsmais ir rūpesčiais. Bet mes turime kur kas daugiau priežasčių mylėti Dievą, nei žemiškuosius draugus. Todėl pats natūraliausias dalykas pasaulyje būtų - pirmiausia galvoti apie Jį, pasakoti apie Jo gerumą ir kalbėti apie Jo jėgą. Dievas apdovanojo mus brangiomis dovanomis ne tam, kad mes tik apie jas galvotume ir taip jas brangintume, jog neturėtume ko atiduoti Dievui. Ne, jos turi nuolat priminti mums Jį. Mes turime nuolat jausti Jam dėkingumą ir mylėti Jį. Mes esame per daug užsiėmę savo žemišku gyvenimu. Pakelkime akis į atvertas dangiškosios šventyklos duris. Ten Kristaus veidas spindi Dievo šlovės šviesa. „ Todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo” (Hebrajams 7, 25).KPK19 100.2

Mes turime daugiau dėkoti „ Viešpačiui už Jo ištikimąją meilę, už nuostabius darbus žmonijai“ (Psalmė 107, 8). Mūsų religinis gyvenimas negali apsiriboti vien tik prašymais ir atsakymais. Negalvokime visą laiką, ko mums reikia, ir niekada nepamirškime to, ką jau esame gavę. Mes niekada nepastebime, jog prašome per daug, bet visada labai šykščiai dėkojame. Mes nuolat gauname Dievo palaimas, tačiau taip mažai Jam dėkojame, taip mažai šloviname Jį už Jo darbus mums!KPK19 101.1

Senovėje Viešpats skelbė izraelitams, susirinkusiems Jam tarnauti: „ Ten Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje, valgysite drauge su savo šeimomis, džiaugdamiesi visais atliktais darbais, kuriais Viešpats, jūsų Dievas, bus jus palaiminęs“ (Pakartoto Įstatymo 12, 7). Visa, kas daroma Dievo garbei, turi būti daroma džiaugsmingai, šlovinant giesmėmis ir dėkojant, o ne niūriai ir liūdnai.KPK19 101.2

Mūsų Dievas yra švelnus, gailestingas Tėvas. Tar-navimas Jam neturi būti nuobodus ir sunkus darbas. Mes turime jausti malonumą, šlovindami Viešpatį ir dirbdami Jo darbą. Dievas nenori, kad Jo vaikai, kuriuos Jis taip brangiai atpirko, elgtųsi su Juo tarsi su rūsčiu, priekabiu prižiūrėtoju. Jis yra geriausias jų Draugas. Kai jie šlovina Jį, Jis nori būti su jais, laiminti ir guosti juos, pripildyti jų širdis džiaugsmo ir meilės. Viešpats nori, kad, Jam tarnaudami, Jo vaikai pasisemtų drąsos ir paguodos, kad, dirbdami Jo darbą, atrastų daugiau malonumų, negu sunkumų. Dievas trokšta, kad ateinantys Jį pagarbinti, išeitų nešini brangiomis mintimis apie Jo meilę ir globą, pasisėmę džiaugsmo kasdieniniams darbams atlikti, kupini malonės elgtis ištikimai ir sąžiningai visame kame.KPK19 101.3

Mes turime susirinkti kryžiaus papėdėje. Kristus ir ypač Nukryžiuotasis Kristus turi būti apmąstymų ir pokalbių tema, mūsų džiaugsmo šaltinis. Mes turime atsiminti kiekvieną palaiminimą, gautą iš Dievo. Kai suprasime Jo didžiąją meilę, mes norėsime patikėti viską toms rankoms, kurios buvo už mus prikaltos prie kryžiaus.KPK19 102.1

Siela kyla dangun ant gyriaus sparnų. Dangaus rū-muose Dievas šlovinamas giesmėmis ir muzika. Dėkodami Viešpačiui, mes tampame panašūs į dangiškąsias būtybes: „ Kas aukoja bendravimo auką, Mane pagerbia“ (Psalmė 50,23). Stokime prieš Kūrėją džiaugsmingai ir su didžiausia pagarba, tegul būna „linksmybės ir džiaugsmo, padėkos giesmių ir muzikos skambesio čia pilna“ (Izaijo 51, 3).KPK19 102.2

*****