Loading...
Larger font
Smaller font
Copy
Print
Contents
  • Results
  • Related
  • Featured
No results found for: "".
  • Weighted Relevancy
  • Content Sequence
  • Relevancy
  • Earliest First
  • Latest First
    Larger font
    Smaller font
    Copy
    Print
    Contents

    17. Ryto Šaukliai

    Viena didingiausių ir šlovingiausių Šventojo Rašto tiesų yra tiesa apie Kristaus antrąjį atėjimą, kuris užbaigs didįjį išgelbėjimo darbą. Dievo vaikams, šios žemės svečiams, kurie taip ilgai klaidžioja ūksmingoje mirties šalyje, suteikiama džiaugsminga Jėzaus atėjimo viltis. jis yra prisikėlimas ir gyvenimas, jis sugrąžins namo savo ištremtus sūnus. Mokymas apie Kristaus antrąjį atėjimą yra svarbiausias šventojo rašto mokymas. Nuo tos dienos, kai pirmoji pora liūdėdama atsisveikino su Edeno sodu, tikėjimo vaikai laukė pažadėtojo atėjimo, kuris sunaikintų piktojo galią ir vėl grąžintų jiems prarastąjį rojų. senovės šventieji laukė didingo mesijo atėjimo kaip savo vilčių išsipildymo. Henochui, septintajam nuo adomo, kuris tris šimtus metų žemėje ėjo su Dievu, buvo leista iš toli stebėti išgelbėtojo atėjimą. jis sakė: „štai atėjo Viešpats su miriadais savo šventųjų įvykdyti visiems teismo.” (Judo 14-15) patriarchas jobas savo sielvarto naktį su nepalaužiamu pasitikėjimu sušuko: „juk aš žinau, kad mano atpirkėjas gyvas; galų gale jis pakils kaip liudytojas žemėje. net kai liga jau bus suėdusi mano odą, savo kūnu matysiu Dievą. matysiu jį savo, o ne kieno kito akimis!” (Jobo 19, 25-26)DK 259.1

    Kristaus atėjimas, kuris paženklins teisingumo pergalę, įkvėpė didingiausius ir karščiausius šventųjų rašytojų pasisakymus. Biblijos poetai ir pranašai vartojo žodžius, degančius dangaus ugnimi. Psalmininkas apdainavo Izraelio Karaliaus galią ir didybę: „Iš siono, grožio viršūnės, Dievas švyti. Mūsų Dievas ateina, bet ne tyliai [...]. Jis pasišaukia dangų ir žemę savo tautos teismui. Dangūs tesilinksmina, žemė tedžiūgauja [...] VIEŠPATIES Artume, nes jis ateina, nes jis ateina valdyti žemės. Teisiai jis valdys pasaulį ir ištikimai - tautas.” (Psalmė 50, 2-4; 96, 11. 13)DK 259.2

    Pranašas Izaijas sušuko: „Pabuskite ir šaukite iš džiaugsmo, visi, kurie gulite dulkėse! Tavo mirusieji gyvens, jų kūnai prisikels, nes Tavo rasa - rasa, švytinti šviesa, todėl ir šešėlių šalis atiduos mirusiuosius. Jis visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats DIEVAS nušluostys ašaras nuo visų veidų. savo tautos gėdą jis pašalins visur žemėje. Tikrai tai įvyks, nes taip kalbėjo VIEŠPATS! Tą dieną bus sakoma: ‘Štai mūsų Dievas! Juo mes pasitikėjome, ir Jis mus išgelbėjo! Štai VIEŠPATS! Juo mes pasitikėjome! Džiūgaukime ir linksminkimės, kad Jis mus išganė!’” (Izaijo 26, 19; 25, 8-9)DK 260.1

    Pranašas Habakukas, susižavėjęs šventu regėjimu, apibūdino Jo pasirodymą: „Dievas atėjo iš Temano, Šventasis iš Parano kalno. [...] Jo Garbė padengė dangų, ir žemė buvo sklidina Jo garbės. Žėrėjimas kaip saulės; du spinduliai švyti iš Jo rankos, iš ten, kur slypi Jo galybė. [...] Sustodamas Jis supurtė žemę, pažvelgdamas sudrebino tautas. Amžinieji kalnai skeldėjo, palei Jo senuosius kelius įdubo pirmykštės kalvos. [...] Nejau Tu įniršai ant upių ir įtūžai ant jūros, kai valdei savo žirgus, pergalingus karo vežimus? [...] Kalnai, matydami Tave, drebėjo; pratrūko liūtis, suriaumojo jūrų bedugnė. Saulė iškėlė aukštai savo rankas, mėnulis sustojo savo didingoje buveinėje nuo Tavo greitųjų strėlių šviesos, nuo Tavo žaibuojančios ieties spindesio. [...] išėjai gelbėti savo tautos, gelbėti savo pateptojo.” (Habakuko 3, 3-4. 6. 8. 10-11. 13)DK 260.2

    Kai Išgelbėtojas turėjo išsiskirti su savo mokiniais, Jis guodė nelaiminguosius, užtikrindamas, kad ateis vėl: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! [...] Mano Tėvo namuose daug buveinių. Antraip argi būčiau sakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!’? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu [...]. Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su Juo visi angelai, tada Jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės [...].” (Jono 14, 1-3; Mato 25, 31-32)DK 260.3

    užtrukę ant alyvų kalno Kristui įžengus į dangų, angelai pa-kartojo mokiniams jo pažadą sugrįžti: „tasai jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų.” (Apaštalų darbų 1, 11) apaštalas kaulius, įkvėptas šventosios Dvasios, paliudijo: „Pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus.” (1 Tesalonikiečiams 4, 16) Pranašas, būdamas Patmo saloje, pasakė: „Štai Jis ateina su debesimis, ir išvys Jį kiekviena akis.” (Apreiškimo 1, 7)DK 261.1

    Kristaus atėjimas gaubiamas visokeriopa šlove „iki visų dalykų atnaujinimo meto. Dievas tai nuo amžių paskelbė savo šventųjų pranašų lūpomis.” (Apaštalų darbų 3, 21) Tada ateis galas ilgalaikiam blogio viešpatavimui, „pasaulio karalystė taps Viešpaties ir Jo Mesijo Karalyste, ir Jis karaliaus per amžių amžius!” ( Apreiškimo 11, 15) „Tada VIEŠPATIES šlovė bus apreikšta! Visa žmonija drauge ją išvys [...]. Viešpats DIEVAS suželdins teisumą ir šlovę visų tautų akivaizdoje. VIEŠPATS savo tautos likučiui bus šlovingas vainikas bei puiki diadema.” ( Izaijo 40, 5; 61, 11; 28, 5)DK 261.2

    Tada po visu dangumi įsikurs taiki ir ilgai lauktoji Mesijo karalystė. „VIEŠPATS užjaučia Sioną, visiems jo griuvėsiams Jis maloningas. Jo dykumą Jis paverčia Edenu ir jo tyrlaukius - VIEŠPATIES sodu. Jai bus suteikta Libano šlovė, Karmelio ir Šarono didingumas. Tavęs daugiau nebevadins ‘Paliktąja’, tavo šalies - ‘Nuniokotąja’, bet būsi vadinama ‘Ji Mano žavesys’, o tavo šalis - ‘Ištekėjusia’ [...]. Kaip tuoktųsi vaikinas su mergele, taip tavo Statytojas susituoks su tavimi.” ( Izaijo 51, 3; 35, 2; 62, 4-5)DK 261.3

    Viešpaties atėjimas visais laikais buvo Jo tikrųjų sekėjų viltis. Ant Alyvų kalno duotas Išgelbėtojo pažadas sugrįžti nušvietė mokinių ateitį, pripildė jų širdis džiaugsmo ir vilties, kurios negalėjo nuslopinti ir užtemdyti nei sielvartas, nei išmėginimai. Kenčiantiems ir persekiojamiems „didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimas buvo palaimintoji viltis.“ 102Žr. Titui 2, 13. Kai Tesalonikos krikščionys liūdėdami laidojo savo mylimuosius, kurie tikėjosi likti gyvi iki Viešpaties atėjimo dienos, jų mokytojas Paulius atkreipė dėmesį į prisikėlimą, kuris įvyks atėjus Išgelbėtojui. Tuomet mirusieji Kristuje prisikels ir kartu su gyvaisiais bus pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliks su Viešpačiu. „Todėl, - sakė jis, - guoskite vieni kitus šitais žodžiais.” ( žr. 1 Tesalonikiečiams 4, 16—18)DK 261.4

    Uolėtoje Patmo saloje mylimas Jėzaus mokinys išgirdo pažadą: „Taip, Aš veikiai ateinu!” Jo karštas atsakymas skamba Bažnyčios maldoje per visas jos klajones: „Ateik, Viešpatie Jėzau!” (Apreiškimo 22, 20)DK 262.1

    Iš požemių kalėjimų, laužų ir ešafotų, kur šventieji ir kankiniai liudijo tiesą, per visus amžius girdisi vilties ir tikėjimo balsas. „Įsitikinę Jo prisikėlimu ir taip pat savuoju, Jam atėjus, - sako vienas krikščionis, - jie su panieka žiūrėjo į mirtį ir buvo virš jos.” *Taylor Daniel T. The Reign of Christ on Earth: or, The Voice of the Curch in All Ages. - P 33. Jie norėjo nueiti į kapą, kad „išeitų iš jo laisvi.” **Min. veik. - P 54. Jie laukė „Viešpaties, ateisiančio iš dangaus savo Tėvo šlovės debesyse”, „atnešančio teisiesiems išgelbėjimą”. Valdiečiai puoselėjo tokias pat viltis. ***Min. veik. - P 129-132. Džonas Viklifas laukė Išgelbėtojo pasirodymo kaip Bažnyčios vilties. ****Min. veik. - P 132-134.DK 262.2

    Martynas Liuteris skelbė: „Aš esu įsitikinęs, kad Teismo diena ateis ne vėliau kaip po trijų šimtų metų. Dievas nenori ir negali daugiau kęsti šio nedoro pasaulio.” „Artėja didžioji diena, kai bus nuversta ši pasibjaurėtina karalystė.” *****Min. veik. - 158, 134.DK 262.3

    „Netoli šio pasenusio pasaulio pabaiga,” - sakė Melanchtonas. Jonas Kalvinas ragino krikščionis „nesvyruoti, o su viltimi laukti Kristaus atėjimo dienos kaip laimingiausio įvykio”, ir teigė, jog „visa tikinčiųjų šeima turi nepamesti iš akių šios dienos”. „Mes turime alkti Kristaus, turime ieškoti Jo ir mąstyti apie Jį, - sakė jis, - kol neišauš ta didžioji diena, kai mūsų Viešpats apreikš savo Karalystės šlovės pilnatvę.” ******Ten pat.DK 262.4

    „Ar Viešpats Jėzus ne žmogišku kūnu pakilo į dangų? - klausė škotų reformatorius Džonas Noksas. - Nejaugi jis negrįš? Mes žinome, kad jis grįš, ir tai įvyks greitai.” Ridlis ir Latimeris, kurie atidavė gyvybę už tiesą, tikėdami laukė Viešpaties atėjimo. Ridlis rašė: „AŠ esu tikras, kad pasaulis eina prie savo pabaigos. todėl kartu su Dievo tarnu jonu kreipkimės iš širdies gelmių į mūsų išgelbėtoją Kristų: ateik, Viešpatie Jėzau!’” *Taylor . Min. veik. - 151, 145.DK 263.1

    „Mąstyti apie Viešpaties atėjimą, - sakė Ričardas Baksteris, - man yra maloniausias ir džiaugsmingiausias dalykas.” **Baxter Richard. Works. - V. 17. - P 555. „Dievo šventųjų tikėjimo darbai ir charakteris pasireiškia su meile laukiant Jo atėjimo ir palaimintosios vilties.” „Mirtis yra paskutinysis priešas, kurį sunaikins prisikėlimas, tai mus turi pamokyti, kaip nuoširdžiai tikintieji turi laukti ir melsti Kristaus antrojo atėjimo, kai bus pasiekta visiška ir galutinė pergalė.” ***Min. veik. - P. 500. „Tai yra ta diena, kurios visi tikintieji turėtų ilgėtis, tikėtis ir laukti, diena, kai baigsis jų išgelbėjimo darbas ir išsipildys visi jų sielų troškimai ir siekiai.” „Viešpatie, kiek galima greičiau priartink šią palaimintą dieną!” ****Min. veik. - P. 182, 183. Tokia buvo apaštališkos Bažnyčios, Bažnyčios dykumoje, ir reformatorių viltis.DK 263.2

    Pranašystė ne tik nusako Kristaus atėjimo tikslą ir būdą, bet nurodo ženklus, iš kurių žmonės sužinos, kad šis įvykis jau artėja. Jėzus pasakė: „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse. Saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove.” (Luko 21, 25; Morkaus 13, 24-26 ) Taip apibūdinami pirmieji Kristaus antrojo atėjimo ženklai: „Tuomet kilo didelis žemės drebėjimas, saulė pasidarė juoda kaip ašutinis maišas, visas mėnulis paraudo lyg kraujas.” (Apreiškimo 6, 12 )DK 263.3

    Šie ženklai pasirodė prieš XIX a. pradžią. Pranašystės pildosi. 1755 m. įvyko baisiausias bet kada istorijoje žinomas žemės drebėjimas. Pavadintas Lisabonos žemės drebėjimu, jis apėmė didesnę Europos, Afrikos ir Amerikos dalį. Virpesiai buvo juntami Grenlandijoje, Vest Indijoje, Maderos saloje, Norvegijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje. Jis apėmė ne mažiau kaip keturis milijonus kvadratinių mylių. Afrikoje smūgiai buvo tokie pat stiprūs kaip ir Europoje. BUVO sunaikinta didelė Alžyro dalis, o netoli maroko žemė prarijo kaimą su astuoniais ar dešimtimi tūkstančių gyventojų. Milžiniška banga nušlavė ispanijos ir Afrikos pakrantes, prarydama savo kelyje miestus ir palikdama paskui save baisius nuniokojimus.DK 263.4

    patys stipriausi požeminiai smūgiai buvo juntami ispanijoje ir portugalijoje. pasakojama, kad Kadise atslenkanti banga siekė 60 pėdų aukštį. „Didžiausi portugalijos [kalnai] buvo tiek smarkiai sudrebinti nuo pat papėdės, kad kai kurių viršūnės suskilo, įgydamos keisčiausias formas, o didžiuliai luitai garmėjo į gretimus slėnius. pasak mačiusiųjų, iš kalnų tarpeklių veržėsi liepsnos.” *Lyell Charles . principles of Geology. — p. 495.DK 264.1

    Lisabonoje „iš pradžių pasigirdo garsus požeminis griaudėjimas ir tuoj pat stiprūs smūgiai sugriovė didesnę miesto dalį. per kokias šešias minutes žuvo 60 000 žmonių. Jūra iš pradžių nuslūgo, atidengdama ilgą dugno juostą, o po to vėl tvino į krantą, pakildama penkiasdešimt ar daugiau pėdų virš įprasto savo lygio.” „Dar vienas nepaprastas įvykis, kuris įvyko katastrofos Lisabonoje metu. sugriuvo nauja krantinė, pastatyta iš gryno marmuro, kuriai buvo išeikvotos labai didelės pinigų sumos. Joje, norėdama apsisaugoti nuo krintančių skeveldrų, susirinko daugybė žmonių, tačiau staiga krantinė su visais žmonėmis nugrimzdo į jūrą, ir niekada nė vienas paskendęs kūnas neišplaukė į paviršių.” **Ten pat.DK 264.2

    „požeminis smūgis akimirksniu sugriovė visas bažnyčias ir vienuolynus, beveik visus didelius pastatus ir daugiau kaip ketvirtadalį gyvenamųjų namų. praėjus dviem valandoms po smūgio kai kuriose miesto dalyse kilo gaisrai, beveik tris dienas mieste siautėjo ugnis, kuri visiškai sunaikino pastatus. Žemės drebėjimas įvyko šventadienį, kai bažnyčios ir vienuolynai buvo pilni žmonių, tačiau išsigelbėjo tik nedaugelis.”*Lisbon. — In: Enccyclopedia Americana, 1831. „Neįmanoma aprašyti žmonių siaubo. Niekas neverkė, nes patirtas šokas išdžiovino ašaras. Žmonės blaškėsi, pamišę iš siaubo ir nuostabos. Jie mušėsi į krūtinę, šaukdami: ‘pasigailėk mūsų, Dieve! atėjo pasaulio pabaiga!’ Motinos užmiršo vaikus ir bėgiojo su Nukryžiuotojo kryžiumi rankose. Savo nelaimei, dauguma skubėjo slėptis bažnyčiose, tačiau sakramentalijos neišgelbėjo. Veltui vargšai žmonės puolė prie altorių, nes ir statulos, ir kunigai, ir liaudis kartu buvo palaidoti po griuvėsiais”. Vėliau buvo nustatyta, kad tą lemtingą dieną žuvo apie 90 000 žmonių.DK 264.3

    po dvidešimt penkerių metų pasirodė kitas pranašystėje paminėtas ženklas - saulės ir mėnulio užtemimas. Dar labiau stebino tas faktas, kad labai tiksliai buvo nurodytas išsipildymo laikas. Kalbėdamas su savo mokiniais ant Alyvų kalno ir apibūdinęs ilgą Bažnyčios kentėjimų laikotarpį - 1260 metų popiežiaus persekiojimus, Išgelbėtojas pažadėjo sutrumpinti sunkius išmėginimus, be to, Jis paminėjo kai kuriuos įvykius prieš savo atėjimą ir nurodė jų laiką: „Tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos.” (Morkaus 13, 24) 1260 dienų, t. y. metų baigėsi 1798 metais. Ketvirtį amžiaus prieš tai beveik liovėsi persekiojimai. Pasak Kristaus, po šių persekiojimų turėjo užtemti saulė. Ši pranašystė išsipildė 1780 m. gegužės 19 d.DK 265.1

    „Tamsioji 1780 m. gegužės 19 diena, kai juoda tamsa užtraukė visą Naujosios Anglijos dangų ir atmosferą, yra bene vienintelis, paslaptingiausias ir iki dabar nepaaiškinamas unikalus reiškinys.” **Devens R. M. Our First Century. — P. 89. Liudytojas iš Masačusetso šį įvykį apibūdina taip: „Iš ryto patekėjo skaisti saulė, tačiau greitai aptemo. Debesys patamsėjo ir leidosi vis žemiau. Jie pasidarė juodi ir grėsmingi, ėmė žaibuoti, sugriaudėjo griaustinis ir pradėjo lynoti. Apie devintą valandą debesys pradėjo sklaidytis ir įgavo varinį atspalvį, o žemė, uolos, medžiai, pastatai, vanduo ir žmonės atrodė pasikeitę šioje keistoje nežemiškoje šviesoje. po kelių minučių sunkus juodas debesis uždengė visą dangų, teliko siauras ruoželis horizonte, pasidarė taip tamsu, kaip paprastai būna devintą valandą vakare vasarą. [...]DK 265.2

    Baimė, šiurpulys ir susirūpinimas pamažu apėmė žmonių širdis. Moterys stovėjo prie durų ir žiūrėjo į tamsų gamtovaizdį, vyrai grįžo iš lauko darbų, dailidė paliko įrankius, kalvis žaizdrą, prekiautojas uždarė prekystalį. Vaikus paleido iš mokyklos, ir jie drebėdami iš baimės parbėgo namo. Keliautojai sustojo artimiausiuose ūkiuose. ‘Kas dabar bus?’ - klausė lūpos ir širdys. Atrodė, kad žemę ruošėsi užgriūti uraganas, kad viskam atėjo galas.DK 266.1

    Buvo uždegtos žvakės, o židinio ugnis švietė taip skaisčiai, kaip tamsų rudens vakarą. [...] Vištos sutūpė ant laktų, galvijai susirinko prie ganyklų užtvarų ir mykė, ėmė kvaksėti varlės, paukščiai čiulbėjo savo vakaro giesmes, pradėjo skraidyti šikšnosparniai. Tačiau žmonės žinojo, kad dar ne naktis. [...]DK 266.2

    Dr. Natanielis Vitekeris, Salemo Padangtės bažnyčios pastorius, laikė pamaldas ir pasakė pamokslą, kad tamsa yra antgamtinė. Pamaldos vyko ir daugelyje kitų vietų. Tą dieną pasakytuose pamoksluose buvo pažymima, kad šią tamsą išpranašavo įkvėptosios pranašystės. [...] Ypač tamsu pasidarė vienuoliktą valandą.” *The Essex Antiquarian, 1899, April. — V. 3. — No. 4. — P. 53, 54. „Daugelyje šalies vietų vidurdienį buvo taip tamsu, kad žmonės be žvakių negalėjo nei įžiūrėti laikrodžių rodyklių, nei pietauti, nei atlikti namų ruošos. [...] Tamsa išsiplėtė didelėje teritorijoje: nuo Falmauto rytuose iki vakarinių Konektikuto ribų ir Olbanio. Pietuose ji pasiekė pajūrį, o šiaurėje - visas Amerikos kolonijas.” **Gordon William. History of the Rise, Progress, and Establishment of the Independence of te U. S. A. — V. 3. — P. 57. Po gūdžios dienos tamsos, likus valandai ar dviem iki vakaro, dangus prašviesėjo, vėl pasirodė saulė, nors dar apgaubta juodo sunkaus rūko. „Saulei nusileidus, užslinko debesys ir labai greit sutemo.” „Nakties tamsa buvo nemažiau neįprasta ir bauginanti negu dienos. Nepaisant mėnulio pilnaties, nieko nebuvo galima įžiūrėti be žvakių šviesos, kurios vos ne vos bliksėjo namų languose, rodos, viskas paskendo egiptietiškoje neįžvelgiamoje tamsoje.” ***Thomas Isaiah. Massachusetts Spy; or, American Oracle of Liberty, 1780, May 25. — V. 10. — No. 72. Vienas liudytojas pasakoja: „Aš negalėjau atsikratyti minties, kad tamsa nebūtų buvusi labiau neįžvelgiama, jeigu net visi dangaus kūnai būtų apgaubti nepermatoma uždanga arba visai užgestų.” *Dr. Samuelo Tenneyo iš Ekseterio, Naujasis Hampšyras, laiškas, parašytas 1785 m. gruodžio mėnesj, pateiktas: Massachusetts historical Society Collections, 1792. — 1st series. - V. 1. — P 97. Nors tą naktį devintą valandą patekėjo pilnas mėnulis, „jis neišsklaidė mirties ūksmės debesų.” po vidurnakčio tamsybės išsisklaidė ir pasirodė kruvinai raudonas mėnulis.DK 266.3

    ši 1780 m. gegužės 19-oji diena istorijoje žinoma kaip Tamsioji diena. NUO Mozės laikų nežinoma atvejų, kad tokia tiršta tamsa apimtų tokią didelę teritoriją ir truktų taip ilgai. šio įvykio liudytojų aprašymas yra tik duslus Viešpaties žodžių aidas. pranašas Joelis aprašė šį įvykį 2500 metų prieš jam įvykstant: „saulė bus paversta tamsa, o mėnulis - krauju prieš ateinant didingajai ir baisiajai VIEŠPATIES dienai.” (Joelio 3, 4) DK 267.1

    Kristus liepė savo tautai stebėti Jo atėjimo ženklus ir juos pamačius džiaugtis, kad Karaliaus atėjimas arti. „Kai visa tai prasidės, - pasakė Jis, - atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.” (Luko 21, 28) Jis nurodė savo sekėjams pavasarį besiskleidžiančius pumpurus ir pasakė: „Kai jie ima sprogti, jūs žinote arti esant vasarą. Taip pat pamatę tai dedantis, žinokite, kad Dievo karalystė arti.” (21, 30-31)DK 267.2

    Tačiau nuolankumo ir atsidavimo dvasia Bažnyčioje užleido vietą išdidumui ir formalizmui, todėl meilė Kristui ir tikėjimas Jo atėjimu atšalo. Įsitraukę į pasaulietinius reikalus ir ieškodami malonumų, tie, kurie dedasi esą Dievo vaikai, pradėjo nebegirdėti Išgelbėtojo nurodymų apie Jo pasirodymo ženklus. Jie ėmė nepaisyti mokymo apie Jo antrąjį atėjimą, Šventojo Rašto tekstai šiuo klausimu buvo užtemdyti neteisingais aiškinimais, kol galiausiai tiesa buvo ignoruojama ir visiškai užmiršta. Ypač tai pasireiškė Amerikos bažnyčiose. Visuomenės gėrėjimasis laisve ir komfortu, ambicingas turto ir prabangos siekimas, pernelyg didelis pelno vaikymasis, valdžios ir populiarumo siekimas, kurie atrodė kiekvienam pasiekiami, sąlygojo tai, kad žmonės sutelkė savo interesus ir viltis į šio gyvenimo dalykus, nukeldami tolimai ateičiai tą iškilmingą dieną, kai ateis žemiškųjų dalykų galas.DK 267.3

    Kai Išgelbėtojas nurodė sekėjams savo sugrįžimo ženklus, Jis numatė atsimetimą, kuris įvyks prieš jam ateinant antrąjį kartą. Kaip ir Nojaus dienomis, žmonės bus įnikę į žemiškus rūpesčius, ieškos malonumų, pirks, pardavinės, sodins, statys, tuoksis, užmiršdami Dievą ir būsimąjį gyvenimą. Tuo metu gyvensiančius Kristus perspėjo: „saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. [...] todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus sūnaus akivaizdoje.” (Luko 21, 34. 36)DK 268.1

    šio meto Bažnyčios būseną išgelbėtojas Apreiškime jonui apibūdina šiais žodžiais: „tave vadina gyvu, o tu esi miręs.” (Apreiškimo 3, 1) te, kurie atsisakys pabusti iš savo nerūpestingo miego, iškilmingai įspėjami: „jeigu nebudėsi, Aš ateisiu kaip vagis, ir tu nežinosi, kurią valandą tave užklupsiu.” (Apreiškimo 3, 3)DK 268.2

    Būtina pažadinti žmones, kad jie suvoktų gresiantį pavojų, kad pasiruoštų grėsmingiems įvykiams, susijusiems su paskutiniuoju išmėginimu. Dievo pranašas skelbia: „VIEŠPATIES diena didi, nepaprastai baisi ir kas gali ją ištverti?” (Joelio 2, 11 ) Kas atsilaikys, kai jis pasirodys, nes jo „akys per šventos žvelgti į pikta, jis negali žiūrėti į nusikaltimus.” (Habakuko 1, 13 ) tems, kurie šaukia: „Mūsų Dieve! mes, izraelis, tave pažįstame!”, tačiau sulaužė jo sandorą ir skubėjo pas kitus dievus, dangstydami nuodėmes širdyje ir eidami nedorybių keliais, Viešpaties diena bus „tamsybė, o ne šviesa, tamsi naktis be jokios prošvaistės.” (Ozėjo 8, 2; Psalmė 16, 4; Amoso 5, 20 ) „Tą dieną išnaršysiu Jeruzalę su žiburiu, - sako Viešpats, - ir nubausiu žmones, kurie patenkinti ilsisi ant savo nuosėdų, manydami savo širdyse: ‘VIEŠPATS nedarys gero, bet nedarys nė pikto’. Nubausiu pasaulį už jo blogį ir nedorėlius už jų kaltę. sutramdysiu įžūliųjų išdidumą, pažeminsiu tironų įžūlumą. VIEŠPATIES pykčio dieną nepajėgs jų išgelbėti nei auksas, nei sidabras. Bus išplėšti jų turtai ir sunaikinti jų namai.” (Sofonijo 1, 12-13. 18; Izaijo 13, 11)DK 268.3

    Išvydęs tą baisią dieną, pranašas Jeremijas sušuko: „Mano širdie! Mano širdie! Raitausi iš skausmo! Netelpa krūtinėje mano širdis! Man plyšta širdis, negaliu tylėti, nes girdžiu rago garsus, mūšio šauksmus. ‘Nelaimė vejasi nelaimę’, - pranešama. Visas kraštas niokojamas.” (Jeremijo 4, 19-20)DK 268.4

    „Tai bus pykčio diena, sielvarto ir skausmo diena, pražūties ir siaubo diena, tamsos ir sutemų diena, juodų debesų diena, diena rago garsų ir kovos šauksmų. Tikrai ateina VIEŠPATIES diena [...]; ji pavers kraštą tyrlaukiais, sunaikins jame nusidėjėlius!” (Sofonijo 1, 15-16; Izaijo 13, 9)DK 269.1

    Kalbėdamas apie tą didžiąją dieną, Dievo Žodis iškilmingai ir įspūdingai ragina Dievo vaikus pabusti iš dvasinio mieguistumo, kad atgailaudami bei nusižeminę jie ieškotų Jo veido: „Pūskite ragą Sione, skelbkite pavojų Mano šventajame kalne! Tedreba visi krašto gyventojai, nes VIEŠPATIEs diena ateina, ji jau arti. [...] skelbkite pasninką, sušaukite į iškilmę bendriją! Sutelkite tautą, paaiškinkite susirinkimui. Sukvieskite senelius, surinkite mažutėlius, net žindomus kūdikius. Jaunikis tepalieka savo kambarį, o jaunoji - savo pavėsinę. Tarp prieangio ir aukuro teverkia kunigai. ‘Tačiau dabar, - tai VIEŠPATIES žodis, - grįžkite pas Mane visa savo širdimi, pasninku, verksmu ir raudojimu; persiplėškite širdis, o ne drabužius.’ Grįžkite pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, nes Jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasirengęs atleisti, o ne bausti.” (Joelio 2, 1. 12-13. 15-17)DK 269.2

    Kad Dievo tauta pajėgtų atsilaikyti Dievo akivaizdoje Jo teismo dieną, reikia įvykdyti reformą. Dievas matė, jog daugelis Jo vaikų neugdė savęs amžinybei, todėl, gailėdamasis jų, siuntė jiems įspėjančią žinią, kad pažadintų juos iš sustingimo ir paruoštų Viešpaties atėjimui.DK 269.3

    Šis įspėjimas pateikiamas Apreiškimo knygos 14-ame skyriuje. Čia matome, kad, paskelbus Trijų angelų žinią, ateina Žmogaus Sūnus nuimti žemės derlių . Pirmoji žinia skelbia apie artėjančią Teismo dieną. Pranašas mato angelą, „lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją. Jis šaukė galingu balsu: ‘Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!’” (Apreiškimo 14, 6-7)DK 269.4

    Ši žinia yra amžinosios Evangelijos dalis. Skelbti Evangeliją pavesta žmonėms, o ne angelams. šventieji angelai tik vadovauja šiam darbui ir yra atsakingi už didžiojo žmonių išgelbėjimo darbo eigą, iš esmės evangelizavimo darbą atlieka žemiškieji Kristaus tarnai.DK 270.1

    Ištikimi žmonės, kurie pakluso Dievo Dvasios balsui ir Jo Žodžio mokymui, turėjo paskelbti šį įspėjimą pasauliui. Tai buvo tie, kurie kreipėsi į „tvirčiausią pranašų žodį, laikėsi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir [...] širdyse užtekės aušrinė.” (žr. 2 Petro 1, 19 ) jie siekė Dievo pažinimo labiau už visus paslėptus lobius tikėdami, kad išminties „atlygis didesnis už atlygį auksu.” (Patarlių 3, 14 ) ir Viešpats atskleidė jiems didžiąsias savo Karalystės tiesas. „VIEŠPATS - pagarbiai Jo bijančių draugas, patvirtinantis savo Sandorą.” (Psalmė 25, 14 )DK 270.2

    Tačiau šią tiesą suprato ir ėmė skelbti ne žymūs teologai. Jeigu jie būtų buvę ištikimi sargybiniai, stropiai ir su malda lūpose tyrinėję Šventąjį Raštą, jie būtų žinoję, kiek ilgai dar truks naktis . Pranašystės jiems būtų atskleidusios tai, kas įvyks. Bet jie to nedarė, todėl skelbti žinią buvo pavesta paprastiems žmonėms. Jėzus pasakė: „Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad neužkluptų jūsų tamsa.” (Jono 12,35) Tie, kurie nusisuka nuo Dievo šviesos arba jos neieško, kai gali ją gauti, paliekami tamsoje. Išgelbėtojas skelbia: „Kas seka Manimi, nebevaikščios tamsybėse.” (Jono 8, 12) Tas, kuris atkakliai siekia sužinoti, kokia yra Dievo valia, ir nuoširdžiai priima siųstą šviesą, gaus jos dar daugiau. Tokiai sielai bus siųsta dangaus žvaigždė, nukreipianti į tiesos pilnatvę.DK 270.3

    Kristaus pirmojo atėjimo metu šventojo miesto kunigai ir Rašto žinovai, kuriems buvo patikėtas Dievo Žodis, būtų galėję suprasti to meto ženklus ir paskelbti Pažadėtojo atėjimą. Pranašas Michėjas savo pranašystėje nurodė Jo gimimo vietą, o pranašas Danielius tiksliai nusakė Jo atėjimo laiką. (žr. Michėjo 5, 1; Danieliaus 9,25 ) Dievas patikėjo šias pranašystes žydų tautos vadams, todėl jie negali pasiteisinti, kad nežinojo ir neskelbė žmonėms, jog netrukus ateis Mesijas. Jų nežinojimas buvo nedovanotino aplaidumo vaisius. Žydai statė nužudytiems Dievo pranašams antkapius, tačiau, išreikšdami pagarbą šio pasaulio galiūnams, jie aukštino šėtono tarnus. Įsitraukę į ambicingą kovą dėl pirmenybės ir valdžios tarp žmonių, jie išleido iš akių jiems dangaus Karaliaus siūlomą dieviškąją garbę.DK 270.4

    pagarbiai susidomėję izraelio vyresnieji turėjo tyrinėti didžiausio pasaulio įvykio - Dievo Sūnaus atėjimo - vietą, laiką ir aplinkybes. Visi žmonės turi budėti ir laukti, kad būtų tarp pirmųjų, kurie pasveikins pasaulio Išgelbėtoją. Deja, Betliejuje du pavargę keliautojai iš Nazareto kalvų išvaikščiojo visas siauras gatveles rytinėje miesto pusėje, veltui ieškodami poilsio vietos ir pastogės nakčiai. Nė vienos durys neatsivėrė, kad priimtų juos. pagaliau jie rado prieglobstį apgailėtinoje pašiūrėje, įrengtoje gyvuliams. Čia ir gimė pasaulio Išgelbėtojas.DK 271.1

    Dangaus angelai matė šlovę, kuria Dievo sūnus dalijosi su Tėvu prieš pasaulio sukūrimą, todėl jie labai susidomėję laukė Jo pasirodymo žemėje, kaip džiaugsmingiausio visiems žmonėms įvykio. Angelams buvo liepta pranešti šią Gerąją naujieną tiems, kurie buvo pasirengę ją priimti ir kurie džiugiai paskleistų ją žemės gyventojams. Kristus apiplėšė pats save, priimdamas žmogaus prigimtį. Kad paaukotų save už nuodėmes, Jis turėjo pakelti be galo sunkią vargo naštą. Tačiau angelai norėjo, kad nusižeminęs Aukščiausiojo sūnus parodytų žmonėms didybę ir šlovę, kuri dera Jo Esybei. Ar šio pasaulio galiūnai susirinks Izraelio sostinėje, kad pasveikintų Jį atėjimo proga? Ar angelų legionai pristatys Jį laukiantiems žmonėms?DK 271.2

    Angelas nužengė į žemę, kad pamatytų, kas pasiruošęs sveikinti Jėzų. Tačiau jis nematė jokių laukimo ženklų. Jis negirdėjo jokių šlovinimo ir džiūgaujančių balsų, kad artėja Mesijo atėjimas. Angelas kurį laiką skrajojo virš išrinktojo miesto ir šventyklos, kur per amžius apsireikšdavo Dievo šlovė, tačiau net ir ten jautėsi tas pats abejingumas. Išdidūs, pasipūtę kunigai aukojo kruvinas aukas šventykloje. Fariziejai garsiai mokė žmones arba pagyrūniškai meldėsi aikštėse. Karalių rūmuose, filosofų sueigose, rabinų mokyklose - visur vyravo abejingumo ir nežinojimo dvasia dėl nuostabaus įvykio, kuris visą dangų pripildė džiaugsmo ir šlovinimo, kad žemėje tuoj gims žmonių Išgelbėtojas.DK 271.3

    Taigi niekur nesimatė jokių Kristaus laukimo ženklų, niekas nesiruošė sutikti gyvybės Kūrėjo. Labai nustebęs dangaus pasiuntinys jau ruošėsi grįžti į dangų su gėdinga žinia, kai staiga pamatė būrelį piemenų, išginusių savo bandas nakčiai. Jie įdėmiai žiūrėjo į žvaigždėtą dangų, tikėdamiesi, jog išsipildys pranašystė apie Mesijo atėjimą į žemę, jie laukė ateinant pasaulio Išgelbėtojo. šie žmonės buvo pasiruošę priimti dangaus žinią. ir staiga pasirodė Viešpaties angelas, džiaugsmingai paskelbdamas Gerąją naujieną. Dangaus šlovė užliejo visą lygumą, pasirodė nesuskaitoma daugybė angelų, nes džiaugsmas, užliejęs angelų širdis, buvo toks didis, kad jį paskelbtų tik vienas dangaus pasiuntinys, todėl daugybė balsų susiliejo giesme, kurią vieną dieną giedos visos išgelbėtosios tautos: „garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!” (Luko 2, 14)DK 272.1

    Kokia pamokanti yra ši nuostabi Betliejaus istorija! ji peikia mūsų netikėjimą, išdidumą ir pasitenkinimą savimi. ji įspėja mus saugotis neleistino nerūpestingumo, kuris nežada nieko gero, - mes pražiūrėsime laiko ženklus ir nepažinsime mūsų aplankymo meto.DK 272.2

    Ne tik Judėjos kalvose, ne tik tarp piemenų angelai rado žmonių, kurie laukė Mesijo atėjimo. Pagonių šalyje taip pat buvo laukiančiųjų Jo. Tai buvo išmintingi, turtingi ir kilmingi Rytų filosofai. Studijuodami gamtą, išminčiai matė Dievą Jo kūrinijoje. Iš žydų Raštų jie sužinojo apie Žvaigždę, kuri patekės iš Jokūbo, ir nekantriai laukė atėjimo To, kuris bus ne tik Izraelio paguoda , bet ir „šviesa pagonims, išgelbėjimu iki pat žemės pakraščių.” (Luko 2, 25. 32; Apaštalų darbų 13, 47 ) Jie ieškojo šviesos, ir, išėjusi iš Dievo sosto, ji nušvietė jiems kelią. Tuo metu, kai Jeruzalės kunigai ir rabinai, kurie turėjo saugoti ir aiškinti tiesą, buvo apgaubti tamsos, Dangaus siųsta žvaigždė nurodė šiems pagonims, svetimšaliams neseniai gimusio Karaliaus gimimo vietą.DK 272.3

    Kristus „antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet Jo laukiančiųjų išganymui.” (Hebrajams 9, 28) Kaip ir Geroji naujiena apie Išgelbėtojo gimimą, žinia apie Jo antrąjį atėjimą nebuvo patikėta religiniams vadams. Jie nesugebėjo išsaugoti ryšio su Dievu ir atmetė dangaus šviesą, todėl jie buvo ne iš tų, kuriems rašė apaštalas Paulius: „Bet jūs, broliai, neskendite tamsoje, kad toji diena jus užkluptų lyg vagis. Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai.” (1 Tesalonikiečiams5, 4-5 ) sargybiniai ant siono sienų turėjo pirmieji priimti naujieną apie išgelbėtojo atėjimą, jie pirmieji, pakėlę balsą, turėjo prabilti, kad jis jau netoli, jie pirmieji turėjo įspėti žmones, kad būtų pasiruošę jo atėjimui. tačiau jie buvo nerūpestingi, svajojo apie ramybę ir saugumą, tuo tarpu žmonės vis grimzdo į nuodėmingą snaudulį. jėzus matė, kad jo bažnyčia yra kaip nevaisingas figmedis, turintis vešlią lapiją, tačiau nemezgantis brangių vaisių. Bažnyčia didžiavosi, kad laikosi religinių apeigų, tuo tarpu jai trūko nuolankumo ir atgailos dvasios bei tikrojo tikėjimo, - to, kas yra priimtiniausia Dievui. Vietoj Dvasios vaisių klestėjo išdidumas, formalizmas, pa-sipūtimas, savanaudiškumas ir prievarta. Atsimetusi Bažnyčia ne-matė laiko ženklų. Dievas neatsisakė jos ir neišsižadėjo savo ištiki-mybės jai, ji pasitraukė nuo jo ir atsiskyrė nuo jo meilės. jos nariai atsisakė vykdyti iškeltas sąlygas, todėl jis neįvykdė savo pažadų.DK 272.4

    Tokie yra akivaizdūs Dievo šviesos ir pranašumų nevertinimo vaisiai. jei Bažnyčia neseks Apvaizdos rodomu keliu, priimdama kiekvieną šviesos spindulį ir atlikdama visa, kas pavesta, religija neišvengiamai išsigims ir taps tik paprastų formų laikymusi, išnyks gyvybinga pamaldumo dvasia. Ši tiesa ne kartą pasitvirtino Bažnyčios istorijoje. Dievas reikalauja iš savo vaikų tikėjimo darbų ir klusnumo, kurie atitiktų teikiamas palaimas ir pranašumus. Klusnumas reikalauja pasiaukojimo, t. y. nešti savo kryžių. Dėl to tiek daug besivadinančių Kristaus sekėjais atsisakė priimti Dangaus šviesą ir kaip senovės žydai nepažino jų aplankymo meto. (žr. Luko 19, 44 ) Dėl jų išdidumo ir netikėjimo Viešpats praėjo pro juos ir atskleidė savo tiesą tiems, kurie kaip Betliejaus piemenys ir Rytų išminčiai priėmė visą jiems siųstą šviesą.DK 273.1

    Larger font
    Smaller font
    Copy
    Print
    Contents