9. Šveicarų Reformatorius

Pasirinkdamas būdus reformuoti Bažnyčią, Dievas laikėsi to paties plano, kaip ir įkurdamas ją. Dieviškasis mokytojas praėjo pro didžiuosius žemės vyrus, tituluotus ir turtingus, kurie buvo įpratę būti giriami ir garbinami kaip žmonių vadai. Jie taip didžiavosi ir gyrėsi savo pranašumu, kad negalėjo užjausti savo tautiečių ir bendradarbiauti su paprastu Nazareto Vyru. Kvietimas buvo skirtas nemokytiems, sunkiai dirbantiems Galilėjos žvejams: „eikite paskui mane! AŠ padarysiu jus žmonių žvejais.” (Mato 4, 19) šie mokiniai buvo nemokyti, bet žingeidūs. Juos menkai klaidino to meto mokymai, todėl Kristus sėkmingiau galėjo mokyti ir ruošti savo tarnystei. taip buvo ir didžiosios Reformacijos dienomis. Žymiausi reformatoriai buvo paprasti, neišpaikinti žmonės, nepatyrę fanatizmo ir neįsivėlę į dvasininkų intrigas. Dievas panaudoja paprastus įrankius, kad pasiektų didelių rezultatų. tuomet šlovė tenka ne žmonėms, o tam, kuris dirba per juos, siekdamas įgyvendinti savo gerus užmojus.DK 145.1

praėjus kelioms savaitėms po martyno Liuterio gimimo kalnakasio trobelėje saksonijoje, kerdžiaus trobelėje alpėse gimė ulrikas Cvinglis. Jo vaikystės aplinka ir auklėjimas paruošė jį ateities misijai. Jį supo gamtos didybė ir grožis, todėl jau vaikystėje jis pajuto pagarbą Kūrėjui; jo protas anksti suvokė Dievo didingumą, galią ir galybę. Gimtuosius kalnus pasiekę pasakojimai apie žygdarbius sužadino jaunatviškus ulriko troškimus. prisiglaudęs prie savo pamaldžios močiutės, jis klausėsi brangių Biblijos istorijos pasakojimų, kuriuos senolė kruopščiai surinko iš legendų ir bažnyčios padavimų. gyvai susidomėjęs jis gaudė kiekvieną žodį apie kilnius patriarchų ir pranašų poelgius, apie piemenis, kurie ganė savo kaimenes ant palestinos kalvų, kur angelai kalbėjosi su jais, apie betliejaus Kūdikį ir Golgotos Vyrą.DK 145.2

Kaip ir Johanas Liuteris, Cvinglio tėvas troško, kad jo sūnus gautų išsilavinimą, todėl berniukas buvo anksti priverstas išsiskirti su gimtuoju slėniu. berniukas pasižymėjo guviu protu, todėl reikėjo rasti pakankamai gerus mokytojus. būdamas trylikos metų, jis išvyko į berną, kur buvo garsiausia to meto Šveicarijos mokykla. Tačiau čia iškilo pavojus, kuris galėjo pakenkti jo gyvenimo ateičiai, - vienuoliai stengėsi įvilioti jį į vienuolyną. Dominikonų ir pranciškonų vienuoliai kovojo dėl populiarumo. Populizmo vardan jie visaip puošdavo savo bažnyčias, iškilmingai atlikinėdavo apeigas ir demonstruodavo ypatingas relikvijas bei stebuklingąsias ikonas.DK 146.1

berno dominikonai suprato, kad, prisikalbinę šį talentingą jauną mokinį, garantuos sau pelną ir garbę. Jaunuolio energija, įgimti oratoriaus ir rašytojo gabumai, polinkis muzikai ir poezijai būtų veiksmingesni už dirbtinį iškilmingumą ir pompastiškumą. Jis pritrauktų žmones į pamaldas ir padidintų ordino pajamas. gudraudami ir meilikaudami jie bandė įvilioti jaunąjį ulriką į savo vienuolyną. Dar būdamas studentas Liuteris palaidojo save vienuolyno celėje, ir pasaulis būtų jį praradęs, jei Dievo Apvaizda nebūtų išlaisvinusi. Cvingliui nebuvo skirta patirti tą patį pavojų. Laimei, jo tėvui buvo pranešta apie vienuolių planus, o šis neketino leisti, kad sūnus gyventų dykaduonišką ir tuščią vienuolių gyvenimą. Jis suprato, kad sūnaus ateitis pavojuje, todėl liepė jam kuo greičiau grįžti namo.DK 146.2

Jaunuolis pakluso, tačiau nenorėjo pasilikti savo gimtajame slėnyje, todėl greitai vėl išvyko mokytis, šį kartą į bazelį. Ten Ulrikas pirmą kartą išgirdo gerąją naujieną apie Dievo malonę. Jo antiki nių kalbų mokytojas Vitembachas, studijuodamas graikų ir hebrajų kalbas, susipažino su šventuoju raštu, taip dieviškosios šviesos spinduliai per jį pasiekė mokinių protus. Jis teigė, kad yra tiesa, senesnė ir daug vertingesnė už scholastų ir filosofų teorijas. ši senovinė tiesa yra ta, jog tik Kristaus mirtis gali išpirkti nusidėjėlio nuodėmes. Cvingliui šie žodžiai buvo kaip pirmasis šviesos spindulys, pasirodantis prieš aušrą.DK 146.3

Greitai Cvinglis paliko Bazelį ir pradėjo savarankiškai gyventi. jo pirmoji tarnystės vieta buvo parapija alpėse, netoli nuo gimtojo slėnio. Įšventintas į kunigus, jis, pasak vieno draugo, „visa siela pasišventė ieškoti dieviškosios tiesos, nes gerai suprato, kiek daug privalo žinoti tas, kuriam patikėtos Dievo avelės.” ^{*Wylie J. A. The History of Protestantism. — Bk. 8. — Ch. 5.} juo daugiau jis gilinosi į šventąjį raštą, tuo aiškiau matė skirtumą tarp rašto tiesų ir romos paklydimų. jis nutarė paklusti biblijai kaip Dievo Žodžiui, vieninteliam patikimam ir teisingam vadovui. jis suprato, kad ši Knyga aiškina pati save. jis nedrįso ieškoti anksčiau susiformavusių mokymų ir doktrinų patvirtinimo ar paneigimo šventajame rašte, tačiau laikė savo pareiga sužinoti, ko moko pats raštas. Cvinglis atsižvelgė į viską, kas padėtų teisingai suprasti rašto reikšmę, todėl meldė šventosios Dvasios pagalbos, kuri, pasak jo, atskleis biblijos tiesas visiems, kurie jų siekia nuoširdžiai ir su malda.DK 147.1

„šventasis raštas, - teigė Cvinglis, - atėjo iš Dievo, o ne iš žmogaus, ir Dievas, kuris apšviečia mus, leis suprasti žodžius, einančius iš jo. Dievo Žodis [...] negali būti nesuprastas, nes jis yra aiškus, pats save aiškina, atsiskleidžia sielai ir apšviečia ją išgelbėjimu bei malone, paguodžia ją, daro nuolankią. Išsižadėdama savęs, širdis atsiduoda Dievui.” Cvinglio gyvenimas patvirtino jo žodžių teisingumą. Kalbėdamas apie to meto išgyvenimus, jis rašė: „Kai aš [...] pradėjau visiškai pasikliauti šventuoju raštu, filosofiniai ir scholastinės teologijos teiginiai sukilo mano sieloje. Galiausiai nutariau: aš privalau atmesti visą melą ir sekti tuo, ko moko Dievas savo paprastais žodžiais. Tada pradėjau prašyti Dievą jo šviesos, ir šventasis raštas tapo man lengviau suprantamas.” ^{**Min. veik. — Bk. 8. — Ch. 6.}DK 147.2

Savo skelbiamą mokslą Cvinglis nesisavino iš Liuterio, nes tai buvo Kristaus mokslas. „Jei Martynas Liuteris skelbia Kristų, - sakė šveicarų reformatorius, - jis daro tą patį ką ir aš. pas Kristų jis atvedė daugiau žmonių nei aš, tačiau tai nieko nereiškia. Aš nenoriu vadintis kitu vardu, tik Kristaus, nes esu Jo karys, o Jis yra vienintelis mano Vadas. Niekada gyvenime nerašiau Liuteriui, nei jis man. Kodėl? Todėl, kad būtų parodyta, jog Dievo Dvasia neprieštarauja sau, nes mes abu nesusitarę vienbalsiai skelbiame Kristaus mokslą.” ^{*Merle d'Aubigne J. H. History of the Reformation of the Sixteenth Century. - Bk. 8. - Ch. 9.}DK 148.1

1516 m. Cvinglis buvo pakviestas tapti pamokslininku Einzydelno vienuolyne. čia jis galėjo iš arčiau pamatyti Romos bažnyčios pagedimą ir tapti tikru reformatoriumi, kurio vardas nuskambės toli už gimtųjų Alpių. Tarp pagrindinių Einzydelno šventenybių ypatingą pagarbą buvo užsitarnavęs švč. Mergelės paveikslas, kuris, kaip teigiama, turėjo galios daryti stebuklus. Virš vienuolyno vartų buvo parašyta: Čia galima gauti visišką nuodėmių atleidimą ^{**Min. veik. - Bk. 8. - Ch. 5.}. Visais metų laikais maldininkai lankė vienuolyną, kad pagarbintų švč. Mergelės šventenybę, tačiau per didžiąją jos minėjimo šventę suplūsdavo minios žmonių iš visų Šveicarijos kraštų ir net iš prancūzijos bei Vokietijos. Labai įžeistas tokio reginio, Cvinglis pasinaudojo palankia proga paskelbti šiems prietarų vergams apie laisvę, kurią teikia evangelija.DK 148.2

jis sakė: „nemanykite, kad šioje bažnyčioje Dievas yra arčiau jūsų nei kitur. Kad ir kur jūs gyventumėte, Dievas yra šalia jūsų ir girdi jus. [...] ar gali kūno darbai, ilgos maldininkų kelionės, aukos, paveikslai, maldos švč. Mergelei ar kitiems šventiesiems pelnyti Dievo malonę? [...] Ką duoda maldų daugžodžiavimas? Kokį poveikį turi prašmatnus gobtuvas, nuskusta galva, ilgas ir laisvai krintantis apdaras ar auksu išsiuvinėti bateliai? [...] Dievas žiūri į širdį, o mūsų širdys yra toli nuo Jo. Kristus, - tęsė jis, - kartą paaukotas ant kryžiaus, yra mus išgelbėjusi auka, kuri atpirko tikinčiuosius iš nuodėmių, kad jie amžinai gyventų.” ^{***Merle d ‘Aubigne. Min. veik. - Bk. 8. - Ch. 5.}DK 148.3

Daugeliui šie pamokymai nepatiko. Jie karčiai nusivylė, išgirdę, kad jų varginanti kelionė buvo veltui. jie negalėjo suprasti, kad atleidimą Kristaus auka suteikia veltui. Įprastas kelias į Dangaus karalystę, kurį nurodė Roma, visiškai juos tenkino, todėl jie baiminosi sunkumų, kurie galėjo iškilti ieškant geresnio kelio. Lengviau buvo patikėti savo išgelbėjimą kunigams ir popiežiui negu siekti širdies tyrumo.DK 149.1

tačiau buvo ir tokių, kurie džiaugsmingai priėmė Gerąją naujieną apie išgelbėjimą per Kristų. Romos bažnyčios apeigos neteikė sielai ramybės, todėl tikėjimu žmonės priėmė išgelbėtojo kraujo galią kaip permaldavimo auką už nuodėmes. jie grįžo į namus ir skleidė kitiems gautą brangią šviesą. taip tiesa buvo nešama iš kaimo į kaimą, iš miesto į miestą, ir maldininkų skaičius švč. mergelės bažnyčioje labai sumažėjo. taip pat sumažėjo dovanų bei aukų, todėl atitinkamai sumažėjo nuo jų priklausanti Cvinglio alga. tačiau tai kėlė jam tik džiaugsmą, nes jis matė, kad fanatiškumo ir prietarų tamsa sklaidosi.DK 149.2

Bažnyčios vyresnybė sužinojo apie Cvinglio veiklą, tačiau tuo metu nesikišo. tikėdamiesi palenkti jį į savo pusę, jie stengėsi palenkti jį meilikavimu. TUO tarpu tiesa vis labiau įsitvirtindavo žmonių širdyse.DK 149.3

Cvinglio darbas Einzydelne paruošė jį platesnei veiklai, kurią jis turėjo netrukus pradėti. po trejų metų vienuolyne jis buvo pakviestas užimti Ciūricho katedros kunigo pareigas. Ciūrichas tuo metu buvo svarbiausias šveicarijos konfederacijos miestas, todėl Cvinglio įtaka galėjo labai greitai išplisti. tačiau dvasininkai, kurie pakvietė Cvinglį atvykti į šį miestą, vengė ir bijojo bet kokių naujovių, todėl smulkiai išaiškino jam pareigas. jie pasakė: „TU turi stengtis surinkti kuo daugiau lėšų katedrai. tu privalai raginti tikinčiuosius ir iš sakyklos, ir iš klausyklos mokėti Bažnyčiai dešimtinę ir rinkliavą, kad jie savo aukomis rodytų prieraišumą Bažnyčiai. TU turi stengtis didinti pajamas, atlikdamas ligonių patepimą, laikydamas mišias ir vykdydamas kiekvieną bažnytinę apeigą. Į kapeliono pareigas taip pat įeina sakramentų teikimas, pamokslų sakymas ir rūpinimasis avelėmis, - pridėjo mokytojai. - tačiau tu gali pasikviesti pavaduotoją, ypač sakyti pamokslus. Tu teiksi sakramentus tik įžymiems žmonėms ir tik tada, kai būsi pakviestas; neturi jų teikti visiems iš eilės.” ^{*Merle d ‘Aubigne. Min. veik. - Bk. 8. - Ch. 9.}DK 149.4

Cvinglis klausėsi šių pamokymų tylėdamas, o padėkojęs už suteiktą garbę ir kvietimą, paaiškino, ką jis norėtų daryti. Jis sakė: „Kristaus gyvenimas per daug ilgai buvo slepiamas nuo žmonių. Aš sakysiu pamokslus pagal šv. Mato Evangeliją, [...] kalbėsiu tik apie tai, kas parašyta šventajame Rašte, aiškinsiu jo gelmes, lygindamas vieną ištrauką su kita ir nuoširdžiai nuolat melsdamasis stengsiuos, kad viskas būtų suprantama. AŠ tarnausiu Dievo šlovei, jo viengimio sūnaus gyriui, kad tikrai žmonės būtų išgelbėti ir pamokyti tikrojo tikėjimo.” ^{**Ten pat.}DK 150.1

Kai kurie dvasininkai nepritarė Cvinglio sumanymams ir stengėsi atkalbėti, tačiau jis liko tvirtas. jis paskelbė, kad nesiruošia įvesti naujovės, o veiks tais pačiais metodais, kuriuos Bažnyčia naudojo ankstesniais ir tyresniais laikais.DK 150.2

jo skelbiamos tiesos sukėlė didelį susidomėjimą: minios žmonių ateidavo pasiklausyti jo pamokslų. Tarp klausytojų buvo ir tie, kurie jau seniai nustojo lankyti pamaldas. Cvinglis pradėdavo savo tarnystę aiškindamas evangeliją. jis skaitė ir aiškino savo klausytojams įkvepiantį pasakojimą apie Kristaus gyvenimą, mokymą ir mirtį. Kaip ir Einzydelne, čia jis skelbė Dievo Žodį kaip vienintelį tikrą neklystamą šaltinį, o Kristaus mirtį - kaip vienintelę tobulą auką. „Aš noriu atvesti jus pas Kristų, - sakė jis, - pas Kristų - vienintelį išgelbėjimo šaltinį.” ^{***Merle d ‘Aubigne. Min. veik. - Bk. 8. - Ch. 6.} Pas pamokslininką rinkdavosi visų luomų žmonės: nuo valstybės veikėjų ir mokslininkų iki amatininkų ir valstiečių. Labai įdėmiai jie klausėsi jo žodžių. Jis kalbėjo ne tik apie išgelbėjimo dovaną kiekvienam, bet ir be baimės peikė to meto pagedimą. Daugelis grįždavo iš katedros garbindami Dievą. „Šis žmogus, - sakė jie, - yra tiesos skelbėjas. Jis bus mūsų Mozė ir išves mus iš šios egiptietiškos tamsos.” ^{****Ten pat.}DK 150.3

Nors iš pradžių Cvinglio pastangos buvo sutinkamos labai entuziastingai, netrukus jis susidūrė su pasipriešinimu. Vienuoliai pasiryžo padaryti galą jo veiklai ir pasmerkė jo mokymą. Daugelis tyčiojosi ir šaipėsi iš jo, kiti įžeidinėjo ir grasino. Bet Cvinglis visa tai kantriai ištvėrė. Jis sakė: „Jei norime atvesti nedorėlius pas Kristų, turime užsimerkti prieš aplinkinių veiksmus.” ^{*Ten pat.}DK 151.1

Kaip tik tuo pat metu atsirado netikėta parama, palaikanti Reformacijos darbą. Reformacijos draugas iš Bazelio atsiuntė į Ciurichą žmogų, kuris turėjo keletą Liuterio raštų. BUVO manoma, kad knygos gali padėti skleisti šviesą, todėl Lukianas jas ir atvežė. „Nuspręsk pats, - rašė draugas Cvingliui, - ar šis žmogus yra pakankamai protingas ir sumanus. Jeigu taip, leisk jam nešioti iš miesto į miestą, iš kaimo į kaimą ir net iš namo į namą Šveicarijoje Martyno Liuterio raštus, o ypač jo Viešpaties maldos išaiškinimą, parašytą parapijiečiams. Juo knygos bus žinomesnės, tuo daugiau jos ras pirkėjų.” ^{**Ten pat.} Taip šviesa prasiskverbė į kraštą.DK 151.2

Kai Dievas ruošiasi sutraukyti prietarų ir nemokšiškumo grandines, šėtonas, norėdamas dar labiau apsiausti žmones tamsa ir dar stipriau surakinti juos grandinėmis, pradeda veikti energingiau. Tuo metu, kai įvairiose šalyse pradėjo reikštis žmonės, nurodantys liaudžiai atleidimo ir išteisinimo per Kristaus kraują kelią, Roma sunerimo. Ji dar atkakliau platino atlaidų raštus už pinigus, prekyba atlaidais krikščioniškame pasaulyje suaktyvėjo.DK 151.3

Kiekviena nuodėmė turėjo savo kainą, ir žmonėms buvo nevaržomai atleidžiama už nusikaltimus, jeigu jie gerai papildydavo Bažnyčios iždą. Taip kilo du judėjimai - vienas, siūlantis nuodėmių atleidimą už pinigus, o kitas, nuodėmių atleidimą per Kristaus kraują. Roma įteisino nuodėmes ir padarė jas savo pajamų šaltiniu, o reformatoriai smerkė jas ir rodė į Kristų kaip Išgelbėtoją ir permaldavimo auką.DK 151.4

Vokietijoje indulgencijas pardavinėti buvo pavesta dominikonų vienuoliams, kuriems vadovavo liūdnai pagarsėjęs Tecelis. Šveicarijoje jos pateko į pranciškonų rankas, o jiems vadovavo italų vienuolis Samsonas. Jis jau buvo gerai pasitarnavęs Romos katalikų bažnyčiai, surinkęs stambias pinigų sumas Vokietijoje ir Šveicarijoje, kurios papildė popiežiaus iždą. Dabar jis vėl keliavo po šveicariją, pritraukdamas dideles minias, plėšdamas vargšus valstiečius ir rinkdamas brangias dovanas iš turtingųjų. Tačiau reformos įtaka jau buvo juntama, nors prekyba indulgencijomis tebevyko. Cvinglis dar buvo Einzydelne, kai kaimyniniame mieste pasirodė samsonas su savo „prekėmis”. Kai reformatoriui buvo pranešta apie indulgencijų pardavėjo pasirodymą, jis tuoj pradėjo pasipriešinimo kovą. Jiems neteko susitikti, tačiau Cvinglis taip sėkmingai demaskavo vienuolio veiklą, jog pastarasis turėjo išvykti kitur.DK 151.5

Ciūriche Cvinglis atkakliai peikė prekybą indulgencijomis. Kai samsonas atvyko prie miesto vartų, jį pasitiko miesto tarybos pasiuntinys ir pasiūlė jam neužeiti į miestą. Nors samsonas ir pateko į vidų, tačiau buvo išsiųstas atgal, nepardavęs nė vienos indulgencijos. po to jis greit paliko šveicariją.DK 152.1

Ypatingą mastą reformacija įgavo 1519 m., kai šveicarijoje siautėjo maras, arba didžioji mirtis, kuris nusinešė daugybę gyvybių. Kai žmonės susitikdavo su mirtimi akis į akį, tuomet daugelis suprasdavo, kokie menki ir beverčiai yra nuodėmių atleidimo lapiūkščiai, kuriuos jie neseniai nusipirko. Todėl jie troško turėti tvirtesnį savo tikėjimo pamatą. Cvinglis taip pat neišvengė ligos. Jis jautėsi taip blogai, jog nebuvo jokios vilties, kad išgis, o greitai pasklido gandas, kad jis mirė. tačiau šią sunkią valandą jo širdyje neužgeso viltis, jis nepalūžo. reformatorius su tikėjimu žvelgė į Golgotos kryžių visiškai pasitikėdamas Kristaus permaldavimo auka. Kai jis ištrūko iš mirties gniaužtų, Evangeliją skelbė dar karščiau nei prieš tai, o jo balsas skambėjo nepaprastai galingai. Žmonės džiaugsmingai sveikino savo mylimą mokytoją, kuris jau viena koja stovėjo kape. slaugydami ligonius ir besirūpindami mirštančiais, jie dar labiau ėmė branginti Evangeliją.DK 152.2

tyrinėdamas šventąjį raštą Cvinglis geriau suprato jo tiesas ir patyrė jos atgaivinančią galią. Žmogaus nuopuolis ir Išgelbėjimo planas - štai temos, kurias jis tyrinėdavo. „Adome, - kalbėjo jis, - mes visi mirėme, paskendome nuodėmėse ir esame pasmerkti.” ^{*Wylie. Min. veik. — Bk. 8. — Ch. 9.} „Kristus [...] sumokėjo už mūsų amžinąjį išgelbėjimą. [...] Jo kančios yra [...] amžina auka, paaukota mums išgydyti; ji patenkina dieviškąjį teisingumą visiems amžiams tiems, kurie tiki ja tvirtai ir nepalaužiamai.” tačiau Cvinglis aiškiai mokė, kad Kristaus malonė neleidžia žmonėms nusidėti: „Kas turi tikėjimą Dievu, su tuo yra Dievas, o jei su juo yra Dievas, tai tokio žmogaus širdyje įsiliepsnos troškimas, skatinantis ir priverčiantis daryti gerus darbus.” ^{**Merle dAubigne. Min. veik. — Bk. 8. — Ch. 9.}DK 152.3

Cvinglio pamokslais domėtasi taip, kad katedra visada būdavo sausakimša atėjusių jo pasiklausyti žmonių. po truputį, kad jie pajėgtų suvokti ir įsisąmoninti, reformatorius atskleisdavo savo klausytojams tiesą. jis kalbėjo atsargiai ir iš pradžių neaiškindavo tų klausimų, kurie galėtų atstumti juos ir sukeltų išankstinį nusistatymą. jo darbas turėjo atverti jų širdis Kristaus mokslui, sušvelninti juos ir įtikinti sekti jo pavyzdžiu. Vėliau, kai jie priimdavo Evangelijos principus, jų prietarai ir išankstinis nusistatymas išnykdavo savaime.DK 153.1

Žingsnis po žingsnio reformacija Ciūriche žengė į priekį. sunerimę jos priešai sukilo ir ėmė aktyviai priešintis. prieš metus Vitenbergo vienuolis ištarė „Ne!” popiežiui ir imperatoriui Vormse, dabar panašu, kad buvo priešinamasi popiežiaus reikalavimams Ciūriche. puolimai prieš Cvinglį nesiliovė. popiežiui pavaldžiuose kantonuose evangelijos mokiniai kartkartėmis patekdavo ant laužo, tačiau priešams to buvo maža: reikėjo nutildyti erezijos mokytoją. todėl Konstanco vyskupas pasiuntė tris atstovus į Ciūricho tarybą, kaltindamas Cvinglį, kad jis moko žmones pažeisti Bažnyčios įstatymus ir sukelia pavojų visuomenės ramybei ir gerovei. Vyskupas teigė, jei Bažnyčios autoritetas bus pakirstas, kils visuotinė anarchija. Cvinglis atsakė, kad jis ketverius metus skelbė evangeliją Ciūriche, „kuris yra ramesnis ir taikingesnis negu bet kuris kitas konfederacijos miestas.” „Argi tuomet, - klausė jis, - tikroji krikščionybė nėra geriausias visuotinio saugumo sargas?” ^{***Wylie. Min. veik. — Bk. 8. — Ch. 9.}DK 153.2

Vyskupo atstovai ragino susirinkimo narius laikytis Bažnyčios, už kurios ribų, kaip jie teigė, nėra išsigelbėjimo. Cvinglis pareiškė: „Tegu šis kaltinimas negąsdina jūsų. bažnyčios pamatas yra ta pati uola, tas pats Kristus, kuris davė simonui vardą petras, nes šis Jį ištikimai išpažino. Dievui brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris visa širdimi tiki Viešpatį jėzų. Iš tikrųjų tai ir yra bažnyčia, už kurios ribų nėra išsigelbėjimo.” ^{*Merle d Aubigne . Min. veik. — London: Walther, 1840. — Bk. 8. — Ch. 11.}DK 154.1

po šio susirinkimo vienas vyskupo pasiuntinys priėmė reformuotą tikėjimą.DK 154.2

Miesto taryba atsisakė imtis bet kokių veiksmų prieš Cvinglį, todėl Roma pradėjo ruoštis naujam puolimui. informuotas apie savo priešų kėslus, reformatorius sušuko: „tegu jie ateina! Aš bijau jų kaip išsikišusi į jūrą uola bijo bangų, kurios lūžta jos papėdėje.” ^{**Wylie. Min. veik. — Bk. 8. — Ch. 11.} Dvasininkų pastangos tik parėmė Reformaciją, kurią jie siekė nugalėti. tiesa tebeplito toliau. Vokietijoje jos šalininkai, nuliūdinti Liuterio dingimo, matydami Evangelijos plitimą Šveicarijoje, vėl įsidrąsino.DK 154.3

Kai Reformacija įsigalėjo Ciūriche, jos vaisiai buvo gerai matomi kovojant su blogiu ir palaikant visuomenės tvarką ir santaiką. „Ramybė įsigalėjo mūsų mieste, - rašė Cvinglis, - jokios nesantaikos, jokios veidmainystės, jokio pavydo, jokių ginčų. Iš kur galėtų ateiti tokia vienybė, jeigu ne iš Viešpaties ir mūsų skelbiamo mokslo, kuris duoda mums ramybės ir pamaldumo vaisius?” ^{***Wylie. Min. veik. — Bk. 8. — Ch. 15.}DK 154.4

Reformacijos pasiektos pergalės privertė popiežininkus imtis dar energingesnių veiksmų ją sunaikinti. Matydami, kad persekiojimai siekiant užgniaužti Liuterio veiklą Vokietijoje buvo nesėkmingi, čia jie nutarė nugalėti reformatorius jų pačių ginklais. popiežininkai nusprendė surengti disputą su Cvingliu. Jie norėjo tinkamai pasirinkti ne tik vietą, bet ir arbitrus, kurie nuspręstų, kuri pusė laimi. Jeigu jie sugebėtų prisivilioti Cvinglį pas save, tai pasirūpintų, kad jis nepaspruktų. Kai vadas bus nutildytas, judėjimą bus galima greit užgniaužti. tačiau savo kėslus jie kruopščiai slėpė.DK 154.5

Disputo vieta buvo paskirtas Badenas, tačiau Cvinglis ten nenuvyko. Ciūricho taryba, įtardama popiežininkų kėslus ir atmindama liepsnojančius laužus, ant kurių popiežiaus kantonuose degino Evangelijos išpažinėjus, neleido savo ganytojui rizikuoti gyvybe. Cvinglis buvo pasiruošęs susitikti su bet kuriuo Romos atstovu Ciūriche, tačiau vykti į Badeną, kur ką tik buvo pralietas kankinių už tiesą kraujas, reiškė eiti tiesiai mirčiai į nagus. atstovauti reformatoriui buvo parinkti Ekolampadijas ir Haleris, o įžymusis dr. Ekas, palaikomas daugelio garsių bažnyčios daktarų ir prelatų, buvo Romos atstovas.DK 155.1

Nors Cvinglis ir nedalyvavo susirinkime, bet jo įtaka disputui buvo jaučiama. sekretoriavo popiežininkai, o kitiems buvo draudžiama užsirašinėti, grasinant mirtimi. nepaisant to, reformatorius kasdien gaudavo išsamią ataskaitą apie tai, kas vyko badene. Vienas studentas, dalyvaujantis dispute, kiekvieną vakarą užrašydavo dieną išsakytus argumentus. šiuos užrašus kiti du studentai apsiėmė pristatyti Cvingliui į Ciūrichą kartu su kasdien rašomais Ekolampadijaus laiškais. reformatorius atsakydavo, duodavo patarimus ir pasiūlymus. atsakymus jis rašydavo naktį, o studentai su jais į Badeną grįždavo rytą. šie pasiuntiniai ant galvų nešdavo krepšius su naminiais paukščiais ir nesukeldavo sargybos įtarimų, todėl netrukdomi patekdavo į miestą.DK 155.2

Taip Cvinglis kovojo su klastingu priešu. „Savo apmąstymais, - sakė Mikonijus, - stebėjimais, bemiegėmis naktimis ir patarimais, kuriuos jis perduodavo į badeną, padarė daugiau negu būtų padaręs diskutuodamas asmeniškai su savo priešais.” ^{*Merle d'Aubigne. Min. veik. — Bk. 11. — Ch. 13.}DK 155.3

Iš anksto džiaugdamiesi sėkme Romos katalikai atvyko į Badeną, vilkėdami brangiais apdarais, papuoštais brangenybėmis. Jie gyveno prabangiai, jų stalai lūžo nuo rinktinių patiekalų ir vynų. Bažnytinių pareigų naštą jie palengvindavo linksmybėmis ir puotavimais. Visiška priešingybė jiems buvo reformatoriai, kurie liaudies akyse mažai kuo tesiskyrė nuo elgetų. Kuklus valgis ilgai neužlaikydavo jų prie stalo. Namų šeimininkas, kuriuose buvo apsistojęs Ekolampadijas, kartkartėmis žvilgtelėdamas į jo kambarį, visuomet matydavo jį arba dirbantį, arba besimeldžiantį, ir labai stebėdamasis sakė, kad šis eretikas „labai pamaldus”.DK 155.4

Disputo pradžioje „dr. Ekas labai išsipuošęs išdidžiai užlipo į sakyklą, kai tuo tarpu paprastai apsirengęs kuklusis Ekolampadijas buvo priverstas atsisėsti priešais savo oponentą ant grubiai tašyto suolo.” ^{*Ten pat.} Eko griausmingas balsas ir begalinis pasitikėjimas savimi niekada jo neapvildavo. Jo uolumą žadino aukso ir garbės troškimas, nes tikėjimo gynėjas turėjo gauti gerą atlygį. Kai pritrūkdavo svaresnių argumentų, jis pereidavo prie įžeidinėjimų ir net keiksmų.DK 156.1

Kuklus ir pernelyg nepasitikintis savimi ekolampadijas vengė ginčo ir savo kalbą pradėjo iškilmingu prisipažinimu: „Aš nepripažįstu jokio autoriteto, tik Dievo Žodį.” ^{**Merle d Aubigne . Min. veik. — Bk. 11. — Ch. 13.}DK 156.2

Nors elgėsi švelniai ir mandagiai, jis pasirodė esąs protingas ir nepalaužiamas. Kai Romos katalikai kaip įprasta pradėjo remtis Bažnyčios tradicijos autoritetu, reformatorius tvirtai laikėsi Šventojo Rašto. „Tradicija, - sakė jis, - neturi galios mūsų Šveicarijoje, nebent ją patvirtintų Konstitucija. O tikėjimui mūsų konstitucija yra Biblija.” ^{***Ten pat.}DK 156.3

Abiejų diskusijos dalyvių skirtumas neliko nepastebėtas. Ramūs, aiškūs reformatoriaus samprotavimai, pateikti švelniai ir santūriai, patraukė žmones, kurie su panieka nusigręžė nuo dr. eko pagyrūniškų ir triukšmingų tiradų.DK 156.4

Disputas tęsėsi aštuoniolika dienų. Jam baigiantis, popiežininkai pagyrūniškai teigė, kad laimėjo. Dauguma atstovų palaikė Romos pusę, ir seimas pripažino, kad reformatoriai buvo nugalėti. Kartu su savo vadu Cvingliu jie buvo atskirti nuo Bažnyčios. Tačiau vėliau paaiškėjo, kuri pusė buvo teisi. Disputas dar labiau sutvirtino protestantų gretas, ir netrukus pagrindiniai miestai - Bernas ir Bazelis - pasisakė už Reformaciją.DK 156.5