31. Piktųjų Dvasių Veikla

Ryšys tarp matomojo ir nematomojo pasaulio, Dievo angelų tarnavimas ir piktųjų dvasių veikla aiškiai atskleista šventajame rašte. šie veiksmai neatskiriamai susipynę su žmonijos istorija. Vis labiau netikima piktųjų dvasių egzistavimu, o šventuosius angelus, išsiųstus „patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą” ( Hebrajams 1, 14), dauguma laiko mirusiųjų sielomis. tačiau šventasis raštas ne tik aiškina, kad egzistuoja tiek geri, tiek ir blogi angelai, bet pateikia neginčijamą įrodymą, kad tai nėra bekūnės mirusiųjų sielos.DK 443.1

angelai egzistavo jau tada, kai žmogus dar nebuvo sukurtas, kai buvo dedami žemės pamatai, „kai drauge giedojo rytmetinės žvaigždes ir visos dangiškosios būtybės šaukė iš džiaugsmo.” ( Jobo 38, 7) PO žmogaus nuopuolio angelai buvo nusiųsti saugoti gyvybės medį. tai vyko tada, kai nė vienas žmogus dar nebuvo miręs. angelai savo prigimtimi pranašesni už žmones, juk psalmininkas sako, kad žmogus buvo sukurtas tik truputį žemesnis už dangiškąsias būtybes. ( žr. Psalmė 8, 6)DK 443.2

iš šventojo rašto mes sužinome apie dangiškųjų būtybių skaičių, jų galią bei šlovę, jų ryšį su Dievo valdymu, taip pat ir apie jų dalyvavimą atpirkimo darbe. „VIEŠPATS pasistatė sostą danguose, ir jo karališka galybė visa valdo.” (Psalmė 103, 19) Pranašas sako: „AŠ [...] girdėjau balsus daugybės angelų aplinkui sostą.” (Apreiškimo 5, 11) Karalių Karaliaus rūmuose visi Jo angelai, visos Jo galybės, Jo tarnai, vykdo Jo valią, pasiruošę paklusti Jo tartam žodžiui. ( žr. Psalmė 103, 20-21) „Tūkstančių tūkstančiai ir miriadų miriadai” - tiek dangiškųjų pasiuntinių matė pranašas Danielius. (Danieliaus 7, 10) Apaštalas paulius vadino juos „nesuskaitomų tūkstančių angelų ir iškilminguoju sambūriu.” ( Hebrajams 12, 22) Kaip Dievo pasiuntiniai jie švytruoja priekin ir atgal kaip žaibai (žr. Ezechielio 1,14), tokia spindinti jų šlovė ir toks greitas jų skrydis! prie Išgelbėtojo kapo pasirodęs angelas, kurio „išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas”, privertė sargybinius drebėti ir jie pastiro lyg negyvi. (žr. Mato 28, 3-4) Kai sancheribas, išdidusis asirietis, plūdo ir niekino Dievą, grasindamas sunaikinti izraelį, „tą pačią naktį VIEŠPATIES angelas, atėjęs į asirų stovyklą, užmušė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius vyrų.” (2 Karalių 19, 35) Jis „sunaikino visus galiūnus, vadus ir pareigūnus Asirijos karaliaus stovykloje.” tad šis „gėdingai sugrįžo į savo kraštą.” (2Metraščių 32, 21)DK 443.3

Angelai yra siunčiami, kad gailestingai tarnautų Dievo vaikams. Abraomui jie atnešė žadėtąsias palaimas; jie atėjo prie sodomos vartų, kad išgelbėtų iš baisios pražūties teisųjį Lotą. Jie buvo pasiųsti pranašui Elijui, kai dykumoje išvargęs ir išalkęs jis beveik merdėjo; pranašui Eliziejui jie pasirodė kaip raiteliai su ugniniais vežimais ^{181Žr. 2 Karalių 6, 17.}, kai priešai apsupo jo miestą; pranašui Danieliui - kai jis prašė dieviškosios išminties pagonių karaliaus rūmuose arba kai buvo pasmerktas tapti liūto auka; apaštalui petrui - pasmerktam mirti Erodo kalėjime; kaliniams - Filipuose; apaštalui Pauliui ir jo bendražygiams pagelbėjo naktį užkluptiems audros jūroje; šimtininkui Kornelijui - kad jis praregėtų ir pripažintų Evangeliją; apaštalui petrui - kad nusiųstų jį su išgelbėjimo žinia pas svetimšalį pagonį. Šitaip šventieji angelai visais amžiais tarnavo Dievo tautai.DK 444.1

Kiekvienas Kristaus sekėjas turi angelą sargą. Šie dangiškieji sargai gina teisiuosius nuo piktųjų dvasių veikimo. Tą pripažino pats šėtonas, sakydamas: „Argi veltui Jobas bijo Dievo? Argi neapjuosei iš visų pusių tvora jo paties, jo namų ir visko, ką tik jis turi?” (Jobo 1, 9-10) Kaip Dievas saugo savo vaikus, nusako psalmininkas: „VIEŠPATIES angelas saugo tuos, kurie Jo pagarbiai bijo, ir juos gelbsti.” ( Psalmė34, 8) išgelbėtojas tiems, kurie juo tiki, sakė: „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi Mano dangiškojo tėvo veidą.” (Mato 18, 10) angelai, skirti tarnauti Dievo vaikams, visada lengvai gali prisiartinti prie Jo.DK 444.2

Dievo tauta, susidurianti su apgaulinga tamsos kunigaikščio galia ir nesiliaujančiu jo pykčiu bei kovojanti su visomis piktosiomis jėgomis, gali pasikliauti nuolatine dangiškųjų angelų globa. Tokia globa užtikrinama ne be reikalo. Dievas dovanojo savo vaikams malonę ir prižadėjo saugoti juos, nes kelyje jie gali sutikti galingas, gausias, ryžtingas ir nepailstančias piktąsias jėgas, kurių pražūtingumas ir galia akivaizdūs, ir niekas negali jų ignoruoti.DK 445.1

Puolusios piktosios dvasios buvo sukurtos nenuodėmingos, prigimtimi, galia ir šlove buvo lygios šventosioms būtybėms, kurios ir dabar yra Dievo pasiuntiniai. Nusidėjusios jos susijungė, kad įžeistų Dievą ir sunaikintų žmones. prisijungusios prie šėtono, kai šis sukilo, kartu su juo buvo išvarytos iš dangaus, dabar ir visais amžiais sėkmingai veikia su piktuoju kovodamos su dieviškuoju autoritetu. šventasis Raštas mums pasakoja apie jų sąjungą, valdymą ir įvairius rangus, apie jų gudrumą ir sumanumą, piktus kėslus nukreiptus prieš žmonių laimę ir ramybę.DK 445.2

Senasis Testamentas tik retkarčiais pamini jų buvimą ir veiklą. Bet Kristaus tarnavimo žemėje metu piktosios dvasios aiškiai parodė savo galią. Kristus atėjo, kad įgyvendintų žmogaus Atpirkimo planą, o šėtonas savo ruožtu nusprendė įrodyti savo teisę valdyti pasaulį. Jam pasisekė įvesti stabmeldystę visoje žemėje, išskyrus Palestiną. Kristus atėjo į vienintelę šalį, kuri dar nevisiškai pasidavė gundytojo valdžiai, kad paskleistų žmonėms dangiškąją šviesą. čia dvi priešingos jėgos pareiškė teises į valdžią. Jėzus tiesė savo mylinčias rankas, kviesdamas pas save visus, kad jie rastų atleidimą ir ramybę. Tamsos angelai, netekę neribotos valdžios, suprato, jei Kristaus misija bus sėkminga, jų viešpatavimui greitai ateis galas. šėtonas niršo tarsi supančiotas liūtas ir įžūliai demonstravo savo galią ir žmonių kūnui, ir jų sielai.DK 445.3

Naujajame Testamente aiškiai nurodomi faktai, kai žmonės buvo valdomi demonų. Tokie žmonės kentėjo ne tik dėl įgimtų ligų. Gydydamas Kristus aiškiai suprato, su kuo turi reikalą; Jis pažino tiesioginį piktųjų dvasių buvimą ir veiklą.DK 446.1

šventajame Rašte parodoma stebinanti jų gausa, galia ir kenksmingumas, taip pat Kristaus jėga ir malonė, išgydant velnio apsėstuosius geraziečių krašte. sutraukantys visas grandines ir pančius, besiraitantys iš skausmo, apsiputoję iš įsiūčio, šėlstantys vargšai pamišėliai, kurių klyksmo buvo pilnas oras, kankino save ir kėlė pavojų visiems, besiartinantiems prie jų. jų kraujuojančiais, subjaurotais kūnais ir pamišimu labai mėgavosi tamsos kunigaikštis. Vienas iš demonų, valdančių kankinius, pareiškė: „Mano vardas - Legionas, nes mūsų daug.” (Morkaus 5, 9) Romėnų kariuomenės legioną sudarė nuo trijų iki penkių tūkstančių žmonių. šėtono kareivija taip pat yra suskirstyta į pulkus, ir vienas iš jų, kuriam priklausė tie demonai, buvo ne mažesnis už legioną.DK 446.2

Jėzui paliepus, piktosios dvasios apleido savo aukas, ir nuraminti, pasveikę, nuolankūs žmonės ramiai liko sėdėti prie Išgelbėtojo kojų. Bet demonams buvo leista suvaryti kiaulių kaimenę į ežerą. Tačiau geraziečių krašto gyventojams šis nuostolis pasirodė toks didelis, jog jie atsisakė Kristaus palaiminimų ir prašė dieviškąjį Gydytoją išvykti. Būtent to ir siekė šėtonas. Apkaltindamas Jėzų dėl jų nuostolių, jis sukėlė savanaudžių žmonių būgštavimus ir sukliudė jiems klausytis Jo žodžių. šėtonas nuolat kaltina krikščionis dėl nuostolių, nelaimių ir kančių, kad tik priekaištai nekliūtų tiems, kuriems skirti: jam pačiam ir jo tarnams.DK 446.3

Bet Kristaus planai nebuvo sugriauti. Jis leido piktosioms dvasioms sunaikinti kiaulių kaimenę, bet tai buvo tarsi priekaištas tiems žydams, kurie augino šiuos nešvarius gyvulius dėl pelno. Jei Kristus nebūtų sulaikęs demonų, jie būtų įstūmę į ežerą ne tik kiaules, bet ir jų savininkus bei kiauliaganius. Vien tik Jo galia ir gailestingumas išgelbėjo juos. Dar daugiau - šiam atsitikimui buvo leista įvykti, kad Jo mokiniai įsitikintų žiauria šėtono galia žmogui ir gyvuliams. Išgelbėtojas norėjo, kad Jo sekėjai žinotų apie priešą, su kuriuo teks susidurti, ir nebūtų apgauti ir jo gudrybių nugalėti. Taip pat Jis troško, kad to krašto žmonės pamatytų, jog Dievas pajėgia sutraukyti šėtono pančius ir vaduoti jo belaisvius. ir nors pats jėzus išvyko, bet taip stebuklingai išlaisvinti žmonės pasiliko skelbti savo Geradario gailestingumą.DK 446.4

šventasis Raštas pateikia ir kitų panašių pavyzdžių. savo Žodžiu jėzus išvarė piktąją dvasią iš sirofinikietės dukters. (žr. Morkaus 7, 26-30) ir apsėstąjį, kuris buvo aklas ir nebylys (Mato 12, 22), ir jaunuolį, apsėstą nebylės dvasios, kuri „jį dažnai į ugnį įstumdavo ir į vandenį, norėdama pražudyti ” (žr. Morkaus 9, 17-27) ir pamišėlį, kankinamą netyrojo demono dvasios (žr. Luko 4, 33-36), sudrumstusį šabo dienos (sabatos) tylą ir ramybę Kafarnaumo sinagogoje, - visus juos išgydė užjaučiantis Išgelbėtojas. Beveik visais atvejais Kristus kreipdavosi į demonus kaip į protingas būtybes, liepdamas palikti auką ir daugiau jos nebekankinti. Pamatę Jo galingą valdžią, maldininkai Kafarnaume „nustėro ir kalbėjosi: ‘Kas tai per žodis: Jis su valdžia ir galia įsakinėja netyrosioms dvasioms, ir tos pasitraukia?!’” (Luko 4, 36)..DK 447.1

Demonų užvaldyti žmonės daugeliu atvejų labai kentėdavo. Tačiau buvo ir išimčių. Kai kurie noriai pritarė šėtono įtakai, kad įgautų antgamtiškų jėgų. Šie, žinoma, sutarė su demonais. Šiai grupei priklausė žmonės, turintys aiškiaregystės dvasią: simonas - žynys, Elimas - burtininkas ir viena mergina, sekiojusi apaštalus Paulių bei Silą Filipuose.DK 447.2

Piktųjų dvasių įtaka kelia didelį pavojų tiems, kurie nepaiso daugybės aiškių šventojo Raštų liudijimų ir neigia šėtono bei jo angelų buvimą ir veiklą. Mes nesuvokiame jų klastos ir apgaulės, o tai suteikia jiems neįsivaizduojamą pranašumą - daugelis klauso jų patarimų, manydami, jog vadovaujasi sava išmintimi. štai kodėl, artėjant prie laikų pabaigos, šėtonas su didžiausia galia dirba savo klaidinimo bei naikinimo darbą ir visur skleidžia nuomonę, kad jo nėra. Taip jis stengiasi užmaskuoti save ir savo darbo metodus.DK 447.3

Didysis apgavikas bijo, kad jo veikla bus išaiškinta. siekdamas geriau paslėpti savo tikrąjį charakterį ir tikslus, jis verčia įsivaizduoti save kaip sukeliantį žmonėms tik pajuoką ar panieką. Jis labai patenkintas, kad jį vaizduoja juokingos ar bjaurios išvaizdos apsigimusia būtybe, pusiau gyvuliu - pusiau žmogumi. Jam malonu, kad žmonės vartoja jo vardą juokaudami ir pašiepdami, manydami esą protingi ir apsišvietę.DK 447.4

Tik todėl, kad jis sugebėjo ypatingai meistriškai užsimaskuoti, dažnai kyla klausimas: „Ar iš tikrųjų egzistuoja tokia būtybė?” tai akivaizdi jo maskuotės sėkmė, nes teorijos, neigiančios aiškiausius šventojo Rašto liudijimus, plačiai išplito religiniame pasaulyje. šėtonas be vargo gali kontroliuoti žmonių mąstymą, nes jie nesąmoningai pasiduoda jo įtakai, todėl Dievo Žodis daug pasakoja apie jo žalingą darbą, atskleisdamas mums nematomas jėgas ir ragindamas nuolat budėti bei saugotis šėtono puolimų.DK 448.1

šėtono ir jo angelų jėga ir pikti kėslai galėtų kelti nerimą, jeigu mūsų nesaugotų ir negintų ypatinga mūsų atpirkėjo galia. Mes rūpestingai saugome save, savo namus ir turtą nuo blogų žmonių, užsklęsdami duris ir užsirakindami. Deja, retai pagalvojame apie piktuosius angelus, nuolatos ieškančius progos mus užpulti, nors jų puolimų savo jėgomis bei metodais negalime atremti. Jei tik jiems būtų leista, jie išvestų mus iš proto, ardytų ir kankintų mūsų kūnus, sunaikintų mūsų turtą ir mus pačius. jiems teikia malonumą tik nelaimės ir griovimas. tie, kurie neklauso dieviškųjų perspėjimų ir pasiduoda šėtono gundymams, pasmerkti žūti, nes Dievas atiduoda juos piktųjų dvasių valdžiai. tačiau tuos, kurie seka Kristumi, jis visada saugo ir gina. jų apsaugai iš dangaus yra pasiųsti galingi angelai. piktoji jėga negali prasibrauti pro apsaugą, kuria Dievas apsupa savo vaikus.DK 448.2

*****