Loading...
Larger font
Smaller font
Copy
Print
Contents
  • Results
  • Related
  • Featured
No results found for: "".
  • Weighted Relevancy
  • Content Sequence
  • Relevancy
  • Earliest First
  • Latest First
    Larger font
    Smaller font
    Copy
    Print
    Contents

    37. Biblija - Patikima Apsauga

    „Jei žmonės jums sakys: ‘Kreipkitės į vėles ir būrėjus, kurie šnabžda ir dūsauja! Argi neturėtų tauta atsiklausti savo dievų, tartis su mirusiaisiais dėl gyvųjų mokymo ir liudijimo?’ - be abejo, taip kalbantieji neregės aušros!” (Izaijo 8, 19-20; kt. vert.: „Jei jums sako: ‘Klauskite mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir būrėjus, kurie jums murma ir šnibžda.’ Argi tauta neturėtų klausti savo Dievo? Argi reikia klausti mirusiųjų gyvųjų reikalais? Kreipkitės į Įstatymą ir apreiškimą. Jeigu jie taip nesako, nėra juose šviesos.“J Dievo tauta turi vadovautis Šventuoju Raštu kaip vienintele apsauga nuo netikrų mokytojų ir apgaulingos tamsos dvasių jėgos. Šėtonas naudoja kiekvieną įmanomą būdą sutrukdyti žmonėms pažinti Bibliją, nes ji aiškiai atskleidžia jo apgavystes. Kiekvieną kartą, atnaujinant Dievo darbą, blogio kunigaikštis ima veikti vis smarkiau. Dabar jis kaupia jėgas baigiamajam mūšiui su Kristumi ir Jo sekėjais. Greitai mes susidursime su paskutine didele apgavyste. Prieš mūsų akis antikristas darys savo stebuklus. Klastotė bus tokia panaši į tiesą, kad be Šventojo Rašto bus neįmanoma jos atskirti. Todėl Biblijos liudijimais būtina tikrinti kiekvieną pareiškimą ir kiekvieną stebuklą.DK 514.1

    Besistengiantieji paklusti visiems Dievo įsakymams sulauks pasipriešinimo ir užsitrauks pajuoką. Padėti jiems atsilaikyti gali tik Dievas. Kad ištvertų būsimus išbandymus, jie turi suprasti Dievo valią, atskleistą jo Žodyje. jie gerbia Dievą, nes teisingai suvokia jo charakterį, valdymą bei tikslus, vadovaujasi jais gyvenime. paskutinėje didžiojoje kovoje išliks tik tie, kurie yra praturtinę savo mąstymą biblijos tiesomis. Kiekviena siela turės atidžiai patikrinti save: ar aš privalau Dievo klausyti labiau negu žmonių. lemiama valanda yra labai arti. Ar mes tvirtai stovime ant nekintančio Dievo Žodžio uolos? Ar mes pasiruošę išlikti tvirti gindami Dievo įsakymus ir jėzaus tikėjimą?DK 514.2

    Kai išgelbėtojas prieš nukryžiavimą aiškino savo apaštalams, jog jis turės būti nužudytas ir vėl keltis iš kapo, norėdamas, kad jo žodžiai labiau paveiktų mokinių sąmonę ir širdis, dalyvavo ir angelai. tačiau apaštalai tikėjosi patys išsivaduoti iš romėnų jungo ir negalėjo pakęsti minties, kad tas, į kurį jie dėjo visas viltis, turės gėdingai mirti. Žodžiams, kuriuos jie turėjo prisiminti, nebuvo vietos jų mintyse, ir atėjęs išbandymo metas juos užklupo nepasiruošusius. jėzaus mirtis visiškai sugriovė jų viltis, tarsi jis nebūtų jų įspėjęs iš anksto. todėl ir pranašystės mums taip pat aiškiai atskleidžia ateitį, kaip aiškiai apaštalams ją atskleidė Kristaus žodžiai. Aiškiai parodyti įvykiai, kurie siejasi su malonės laiko pabaiga ir pasiruošimu nelaimės metui. bet dauguma nesupranta šių svarbių tiesų, tarsi jos niekada nebūtų atskleistos. šėtonas budi ir stengiasi išdildyti bet kokią užuominą apie tiesą, kuri galėtų žmones pamokyti išgelbėjimui, todėl nelaimės metas užklups juos nepasiruošusius.DK 515.1

    siųsdamas žmonėms tokius svarbius įspėjimus, Dievas perduoda juos per šventuosius angelus, lekiančius dangaus viduriu ir reikalauja, kad kiekvienas žmogus, apdovanotas sugebėjimu mąstyti, atkreiptų dėmesį į šias žinias. siaubingos bausmės, skirtos garbinantiems žvėrį ir jo atvaizdą (žr. Apreiškimo 14, 9-11), turėtų paskatinti visus kruopščiai tyrinėti pranašystes, kad sužinotų, kas yra žvėries ženklas ir kaip jo išvengti. bet dauguma žmonių, nenorėdami girdėti tiesos, užsikimšo ausis ir griebėsi prasimanymų. Apaštalas paulius, apžvelgdamas paskutines ateities dienas, skelbė: „Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo.” (2 Timotiejui 4,3) tas laikas jau tikrai atėjo. Daugelis nenori girdėti biblijos tiesų, nes jos prieštarauja nuodėmingos, pasaulį mylinčios širdies norams. šėtonas pakiša apgaules, kurios žmonėms patinka.DK 515.2

    Tačiau Dievas žemėje turi tautą, kuri remsis Biblija ir vien tik ja viena kaip vieninteliu visų mokymų ir reformų pagrindu. Jokia išsilavinusių žmonių nuomonė, jokios mokslinės išvados, joks tikėjimo išpažinimas, jokie gausūs ir prieštaringi įvairių Bažnyčių susirinkimų nutarimai, joks daugumos balsas, - nei pavieniui, nei kartu negali būti laikomi kokio nors religinio klausimo įrodymu. Prieš pripažindami bet kokį mokymą ar priesaką, mes turime reikalauti aiškaus patvirtinimo: „Taip sako Viešpats.”DK 516.1

    šėtonas nuolat stengiasi nukreipti žmonių dėmesį nuo Dievo į žmogų. Jis skatina žmones žvelgti į vyskupus, pastorius, teologijos profesorius kaip į savo orientyrus, o ne tyrinėti Šventąjį Raštą, iš kurio sužinotų savo pareigas. Tada, užvaldęs vadovų mąstymą, jis gali veikti pagal savo valią daugybę žmonių.DK 516.2

    Kai Kristus atėjo, kad paskelbtų žodžius, teikiančius gyvybę, paprasti žmonės su džiaugsmu Jo klausėsi. Daugelis žmonių, net dauguma kunigų ir vyresniųjų įtikėjo. Bet aukštieji kunigai ir tautos seniūnai ryžtingai pasmerkė ir atmetė Jo mokymus. Nors visos jų pastangos apkaltinti Jį buvo nevaisingos, nors jie negalėjo pajusti dieviškosios jėgos poveikio ir įžvelgti išminties, slypinčios Jo žodžiuose, jie jau iš anksto buvo nusistatę prieš Jį. Kad nebūtų priversti tapti Jo mokiniais, jie atmetė aiškiausius įrodymus, kurie patvirtina, kad Jis yra Mesijas. Šie Jėzaus priešininkai buvo žmonės, kuriuos tauta nuo vaikystės buvo išmokyta gerbti ir kurių autoritetui ji buvo įpratusi besąlygiškai lenktis. Žmonės klausė, kodėl mūsų seniūnai ir mokyti Rašto žinovai netiki Jėzumi? Ar šie dievobaimingi žmonės nebūtų pripažinę Jo, jeigu Jis būtų Kristus? Šie mokytojai turėjo didelę įtaką žydų tautai, todėl ji atmetė savo Atpirkėją.DK 516.3

    Dvasią, vedusią tuos kunigus ir seniūnus, rodo daugelis tariamai pamaldžių žmonių. Jie atsisako tyrinėti Šventojo Rašto liudijimus apie ypatingas tiesas, skirtas mūsų laikams. Jie kalba apie savo šalininkų skaičių, turtą ir populiarumą ir su panieka žiūri į tiesos gynėjus kaip į negausią grupę neturtingų ir nežinomų žmonių, išpažįstančių tikėjimą, skiriantį juos nuo pasaulio.DK 516.4

    Kristus numatė, kad žydų išsklaidymas neužbaigs neteisėtos Šventojo Rašto žinovų ir fariziejų valdžios. šavo pranašišku žvilgsniu jis matė išaukštintos žmogiškosios valdžios, kuri visais amžiais Bažnyčiai buvo itin baisus prakeikimas, darbą siekiant užvaldyti žmonių sąžinę. Jo siaubingi kaltinimai Rašto žinovams ir fariziejams, Jo įspėjimai žmonėms nesekti šių aklų vadovų buvo užrašyti Šventajame Rašte kaip perspėjimas ateinančioms kartoms.DK 517.1

    Romos bažnyčia suteikia teisę aiškinti Šventąjį Raštą tik dvasininkijai. Remiantis tuo, kad tik dvasininkai sugeba aiškinti Dievo Žodį, iš paprastų žmonių buvo atimtas tiesos Žodis. Nors Reformacija sugrąžino Bibliją žmonėms, bet tas pats Romos iškeltas principas daugelį protestantų sulaiko nuo savarankiško Biblijos tyrinėjimo. Žmonės yra mokomi pripažinti Biblijos mokymus, bet tik interpretuotus Bažnyčios. Todėl tūkstančiai - nors kai kurios tiesos aiškiai atskleistos Šventajame Rašte, - neišdrįsta pripažinti nieko, kas prieštarautų jų įsitikinimams ar nustatytam jų Bažnyčios mokymui.DK 517.2

    Nepaisydami to, kad Biblija pilna perspėjimų apie netikrus mokytojus, vis dėlto daugelis pasiruošę patikėti savo sielas dvasininkijai. Šiandien yra tūkstančiai tokių „religijos profesorių”, negalinčių paaiškinti esminių išpažįstamo tikėjimo klausimų kitaip nei juos mokė jų religijos vadovai. Jie beveik nekreipia dėmesio į Išgelbėtojo mokymus, tačiau aklai pasitiki kunigų žodžiais. Nejaugi dvasininkai neklysta? Kaip galime patikėti jiems savo sielas, jeigu tyrinėdami Dievo Žodį neįsitikinome, jog jie yra šviesos skleidėjai. Daugeliui pristinga moralinės drąsos išsukti iš pasaulio praminto kelio, ir jie paseka mokytų žmonių pėdomis. Nenorėdami tyrinėti Šventojo Rašto patys, jie nueina klystkeliais be jokios vilties iš ten ištrūkti. Jie mato, kad Biblijoje aiškiai atskleista tiesa apie šį laikotarpį, jie jaučia Šventosios Dvasios, lydinčios šiuos pareiškimus, veikimą, ir vis dėlto leidžia dvasininkijai nugręžti juos nuo šviesos. Nors protas ir sąžinė yra įsitikinę tiesa, šios apgautos širdys neišdrįsta galvoti kitaip negu jų dvasininkai. Neturėdami savo nuomonės, amžinuosius interesus jie aukoja sekdami kitų netikėjimu, išdidumu ir išankstiniu nusistatymu.DK 517.3

    Yra daug būdų, kuriais šėtonas naudojasi, kad jo paveikti žmonės įtrauktų į tinklą kitus, supančiotų ir padarytų juos belaisviais. Daugelį jis „suima”, skatindamas juos švelniai, su meile prisirišti prie tų, kurie yra Kristaus kryžiaus priešai. Nesvarbu, koks tai prisirišimas - prie tėvų, vaikų, sutuoktinių ar draugų - pasekmės yra tos pačios. Tiesos priešininkai sukaupia jėgas, kad galėtų valdyti kitų sąžinę, o jų valdomos sielos neturi pakankamai drąsos ir savarankiškumo, kad paklustų savo pačių pareigos jausmui.DK 518.1

    Tiesa ir Dievo šlovė yra neatskiriami dalykai. Dabar, kai Biblija yra mums prieinama, mes negalime tuo pačiu metu garbinti Dievą ir laikytis klaidingų nuomonių. Daugelis tvirtina, kad nesvarbu, kuo žmogus tiki, jei tik gyvena teisingai. Tačiau tikėjimas formuoja gyvenimo būdą. Jei tiesa ir šviesa mums yra pasiekiamos, bet mes nesistengiame pasinaudoti teise išgirsti ir suprasti tiesą, iš tikrųjų ją atmetame ir vietoj šviesos pasirenkame tamsą.DK 518.2

    „Žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, bet galų gale jis nuveda į mirtį.” (Patarlių 16, 25) Dėl paklydimų ir nuodėmių negalima teisintis nežinojimu, nes yra visos galimybės sužinoti Dievo valią. Keliaudamas žmogus prieina vietą, kur kelias išsišakoja, ten jis mato rodyklę, rodančią, kur veda kiekvienas iš kelių. Jeigu jis nepaisys šios rodyklės ir pasirinks kelią, kuris jam atrodo teisingas, tikėtina, kad jis pasuks klaidingu keliu, nors jį ir vestų nuoširdus įsitikinimas savo teisumu.DK 518.3

    Dievas davė mums savo Žodį, kad susipažintume su Jo mokymais ir patys sužinotume tai, ko Jis reikalauja iš mūsų. Kai Įstatymo mokytojas priėjo prie Jėzaus klausdamas: „Ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?”, Išgelbėtojas atkreipė jo dėmesį į Šventąjį Raštą, sakydamas: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?” Nežinojimu nebus pateisintas nei jaunas, nei senas; nežinojimas neatleis jų nuo bausmės už nusižengimą Dievo Įstatymui, nes jie turi patikimą šio Įstatymo liudijimą, jame išdėstytus principus ir reikalavimus. Nepakanka gerų norų, nepakanka daryti tik tai, kas atrodo teisinga arba ką dvasininkas nurodo esant teisinga. Sielos išgelbėjimas kabo ant plauko, todėl kiekvienas pats turi tyrinėti Šventąjį Raštą. Nors žmogaus įsitikinimai tvirti, nors jis pasitiki savo kunigu, bet gyvenime jis negali remtis žemiškais autoritetais. Žmogus turi schemą, kurioje pažymėti visi kelio ženklai, kurie veda į dangų, todėl jam nieko nereikia spėlioti.DK 518.4

    Pirmoji ir didžiausia mąstančios būtybės pareiga - iš Šventojo Rašto sužinoti, kas yra tiesa, eiti jos šviesoje ir drąsinti kitus sekti šiuo pavyzdžiu. Diena iš dienos mes turėtume kruopščiai ir atidžiai tyrinėti Bibliją, pasverdami kiekvieną mintį ir lygindami vieną Rašto vietą su kita. Dievo padedami mes turime formuoti savo pažiūras, nes atsakyti prieš Dievą turėsime patys.DK 519.1

    Aiškiausiai atskleistas Biblijoje tiesas mokyti žmonės apgaubė tamsa ir abejonėmis. Jie, manantys esą labai išmintingi, moko, kad Šventojo Rašto mistinės, paslaptingos, dvasinės prasmės neįmanoma perduoti žmonių kalba. Šie žmonės yra netikri mokytojai. Tokiems Jėzus skelbė: „[...] neišmanote nei Raštų, nei Dievo galybės.” (Morkaus 12, 24) Biblijos kalba turi būti aiškinama tiesiogine prasme, išskyrus tuos atvejus, kai naudojami simboliai ar įvaizdžiai. Kristus pažadėjo: „Kas nori vykdyti Jo valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo.” (Jono 7, 17) Jei žmonės priimtų Bibliją tokią, kokia ji yra, jei nebūtų netikrų mokytojų, iškreipiančių ir supainiojančių mąstymą, tai būtų atliktas darbas, kuris suteiktų angelams džiaugsmo ir į Kristaus kaimenę atvestų tūkstančių tūkstančius dabar klajojančius klystkeliais.DK 519.2

    Tyrinėdami Šventąjį Raštą mes turime įtempti visas jėgas ir užsibrėžti tikslą suvokti paslaptingus Dievo ketinimus tiek, kiek tai yra leidžiama mirtingiesiems. Ir vis dėlto neturėtume pamiršti, kad tyrinėti Bibliją reikia su vaikišku nuolankumu ir patiklumu - tikrąja mokinio dvasia. Šventojo Rašto sunkumų neįmanoma įveikti naudojantis tokiais pačiais būdais, kurie taikomi sprendžiant filosofines problemas. Mes turėtume pradėti tyrinėti Bibliją ne pasitikėdami savimi, taip dauguma žengia į mokslą, bet melsdamiesi, suvokdami priklausomybę nuo Dievo ir nuoširdžiai norėdami sužinoti Jo valią. Mes turime ateiti kupini nuolankios ir pažinimo trokštančios dvasios, kad pasisemtume žinių iš didžiojo AŠ ESU. Priešingu atveju piktieji angelai taip užtemdys mūsų protą ir užkietins širdis, kad tiesa mūsų nepaveiks.DK 519.3

    Didelė Šventojo Rašto dalis, kurią mokyti žmonės laiko paslaptimi arba praleidžia kaip mažai reikšmingą, yra kupina paguodos ir pamokymų tam, kuris mokosi Kristaus mokykloje. Dauguma teologų nesupranta Dievo Žodžio dėl vienintelės priežasties - jie užsimerkia prieš tiesas, kurių nenori vykdyti. Biblijos tiesos suvokimas priklauso ne tiek nuo žmogaus intelekto, kiek nuo nuoširdžių ketinimų siekti vieno tikslo ir karšto troškimo įgyti teisumą.DK 520.1

    Niekada netyrinėkite Biblijos be maldos. Vien tik Šventoji Dvasia gali paskatinti mus pajusti, kokie svarbūs yra tie lengvai suprantami dalykai, arba sulaikyti nuo klaidingo sunkiai suprantamų tiesų išsiaiškinimo. Tai dangaus angelų pareiga - paruošti žmogaus širdį suvokti Dievo Žodį taip, kad jo grožis sužavėtų mus, jo perspėjimai patartų mums, jo pažadai atgaivintų ir stiprintų mus. Psalmininko prašymas turėtų tapti mūsų prašymu: „Atmerk man akis, kad galėčiau suprasti Tavo Įstatymo nuostabius vaisius.”(Psalmė 119, 18) Gundymai dažnai atrodo nenugalimi, nes apleidęs maldą ir Biblijos tyrinėjimą, gundomas žmogus sunkiai prisimena Dievo pažadus ir pasitinka šėtoną neapsiginklavęs Biblijos ginklais. Tačiau angelai sergsti tuos, kurie trokšta išmokti dieviškųjų dalykų, ir, iškilus būtinybei, jie atsimins tas tiesas, kurių jiems reikia. Viešpats „ateis kaip upės sraunuma, genama VIEŠPATIES vėjo.” (Izaijo 59, 19) DK 520.2

    Jėzus pažadėjo savo mokiniams: „O Globėjas - Šventoji Dvasia, kurį Mano vardu Tėvas atsiųs, - Jis išmokys jus visko, ir viską primins, ką esu jums pasakęs.” (Jono 14, 26) Kad pavojaus metu Dievo Dvasia galėtų priminti mums Kristaus mokymus, pirmiausia turime būti juos išmokę ir saugoti savo atmintyje. „Branginu širdyje Tavo Žodį, - sako Dovydas, - kad Tau nenusidėčiau.” (Psalmė 119, 11) DK 520.3

    Visi, branginantys amžinuosius interesus, turi saugotis abejonių puolimo. Bus pasikėsinta į pačius tiesos pamatus. Neįmanoma išvengti šiuolaikinės bedievybės sarkazmo, sąmoningo klaidinimo ir gudravimo, apgaulingų ir pražūtingų jos mokymų. Šėtonas savo gundymus pritaiko visiems. Bemokslius jis užgriūna patyčiomis ir pašaipomis, tuo tarpu išsilavinusius žmones pasitinka moksliniais argumentais ir filosofiniu mąstymu, tačiau abiem atvejais vienodai norima sukelti nepasitikėjimą biblija ar panieką jai. Netgi jaunimas, mažai turintis patirties, drįsta abejoti pagrindiniais krikščionybės principais. toks silpnas jaunimo tikėjimas turi įtakos kitiems. Daugelį šėtonas paskatino šaipytis iš tėvų tikėjimo ir „įžeidinėti malonės Dvasią.” (Hebrajams 10, 29) Daugeliui pasižadėjusių gyventi Dievo garbei ir pasaulio palaimai bjauri netikėjimo dvasia sugadino gyvenimą. Visi, pasitikintys pagyrūniškais žmogaus proto nutarimais ir įsivaizduojantys, kad jie gali išaiškinti dieviškąsias paslaptis ir pasiekti tiesą be Dievo išminties pagalbos, įsipainioja į šėtono pinkles.DK 520.4

    Mes gyvename iškilmingiausiu šio pasaulio istoriniu laikotarpiu. Žemės gyventojų likimas yra beveik nuspręstas. MŪSU pačių ateities gerovė ir kitų žmonių išgelbėjimas priklauso nuo kelio, kurį renkamės dabar. Reikia, kad mums vadovautų tiesos Dvasia. Kiekvienas Kristaus sekėjas turėtų nuoširdžiai paklausti: „Viešpatie, ką turiu daryti?” Mes turime nusižeminti prieš Viešpatį, pasninkauti, melstis ir gerai apmąstyti jo žodžius, ypač tuos, kurie skirti teismo scenoms. Mes turime stengtis įsigyti gilią ir gyvą dieviškųjų dalykų patirtį jau dabar. mes neturime praleisti nė akimirkos. Aplink mus vyksta gyvybiškai svarbūs įvykiai. Mes gyvename šėtono užburtoje žemėje. Dievo sargybiniai, nemiegokite! priešas tykoja arti, laukdamas, kol jūs nusilpsite ir užsnūsite, kad galėtų užpulti jus, ir jūs taptumėte jo aukomis.DK 521.1

    Dauguma apsigauna, neteisingai suvokdami savo tikrąją padėtį Dievo akyse. jie džiaugiasi, kad nepadarė nieko blogo ir pamiršta gerus bei kilnius darbus, kurių Dievas iš jų reikalauja, o jie nesistengė daryti. nepakanka būti medžiais Dievo sode. jie turi pateisinti jo viltis, duoti vaisių. Viešpats mano, kad žmonės yra atsakingi už tai, kad nepadarė tiek gero, kiek galėjo padaryti stiprinami jo malonės. Dangaus knygose jie pažymėti kaip bevaisiai žemės medžiai. bet šių žmonių padėtis nėra visiškai beviltiška. Kartu su tais, kurie paniekino jo gailestingumą ir piktnaudžiavo jo malone, didelės kantrybės ir meilės širdis vis dėlto prašo: „‘pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus.’ todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip jūs elgiatės, kad nebūtumėte tartum neišmanėliai, bet kaip išmintingi, gerai naudojantys laiką, nes dienos yra piktos.” (Efeziečiams 5, 14-16) DK 521.2

    Atėjus išbandymų metui, išaiškės visi, kuriems Dievo Žodis buvo gyvenimo principas ir taisyklė. Vasarą mes nepastebime skirtumų tarp visžalių ir rudenį nukrintančiais lapais medžių. Bet užėjus žiemos vėtroms, visada žaliuojantys medžiai nesikeičia, o kiti netekę lapų apsinuogina. Taip ir dabar negalima atskirti tikrojo ir Dievui neištikimo krikščionio. Bet laikas, kai skirtumas bus aiškiai matomas, jau arti. Kai sukils priešininkai, vėl įsiviešpataus fanatizmas ir nepakantumas, įsiliepsnos persekiojimai - veidmainiai bei abejojantys susvyruos ir atsisakys savo tikėjimo. Tačiau tikrasis krikščionis stovės tvirtas kaip uola - jo tikėjimas bus stipresnis, jo viltis - šviesesnė negu geriausiomis dienomis.DK 522.1

    Psalmininkas sako: „[...] Tavo įsakai - mano užsiėmimas. [...] Iš Tavo įsakų įgyju išminties, todėl nekenčiu jokio sukto kelio.” (Psalmė 119, 99. 104) DK 522.2

    „Laimingas žmogus, kuris išmintį randa. Toks žmogus - tarsi medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis savo šaknis srovės link, nebijantis kaitros, kai ji užeina; jo lapai nuolat žaliuoja, nepabūgsta sausros metų, nenustoja duoti vaisių.” (Patarlių3,13; Jeremijo 17, 8) DK 522.3

    *****

    Larger font
    Smaller font
    Copy
    Print
    Contents