32. Šėtono Pinklės

Didžioji Kristaus ir šėtono kova, vykstanti jau beveik šešis tūkstančius metų, artėja į pabaigą. šėtonas stengiasi sužlugdyti Kristaus darbą gelbstint žmones, jis nori įvilioti juos į savo žabangas. piktasis siekia laikyti žmones tamsoje, be atgailos tol, kol baigsis Išgelbėtojo tarpininkavimas ir jokios aukos už nuodėmes nebebus, - štai tikslas, kurio jis siekia.DK 449.1

Kai uoliai nesistengiama priešintis šėtono valiai, kai Bažnyčioje ir pasaulyje viešpatauja abejingumas - jis nesijaudina, nes jam negresia pavojus prarasti belaisvius. Kai atkreipiamas dėmesys į amžinuosius dalykus ir žmonės klausia: „Ką man daryti, kad būčiau išgelbėtas?”, jis stengiasi supriešinti Kristaus ir savąją galią, kad panaikintų Šventosios Dvasios įtaką.DK 449.2

Šventasis Raštas pasakoja atsitikimą, „kai dangiškosios būtybės suėjo tarnauti VIEŠPATIES akivaizdoje, su jais kartu atėjo ir šėtonas” (Jobo 1, 6) ne tam, kad nusilenktų Amžinajam Karaliui, o tam, kad palaikytų savo piktus kėslus prieš teisiuosius. Dėl to jis atsiranda ir tarp žmonių, susirinkusių į pamaldas. Nors ir nematomas, jis ypatingai uoliai stengiasi valdyti Dievą šlovinančiųjų mintis. Kaip sumanus karvedys savo veiksmus jis planuoja iš anksto. Šėtonas, matydamas Dievo pasiuntinį, tyrinėjantį Šventąjį Raštą, pasižymi, kokia tema šis sakys pamokslą žmonėms. Gudriai ir įžvalgiai veikdamas, jis sudaro tokias sąlygas, kad tie, kuriuos jis apgaudinėja dėl šio klausimo, nesužinotų tiesos. šėtonas pasistengia, kad žmogus, kurį labiausiai reikia perspėti, būtų įtrauktas į kokius nors reikalus arba jo dėmesys būtų nukreiptas, kad neišgirstų žodžių, kurie parodytų jam gyvenimo prasmę.DK 449.3

Be to, šėtonas mato, kaip Viešpaties tarnus slegia dvasinė tamsa, kurioje gyvena žmonės. Jis girdi jų nuoširdžius dieviškosios malonės ir jėgos maldavimus, kad ji išsklaidytų abejingumą, nerūpestingumą ir tingumą, ir uoliai rezga savo pinkles. piktasis gundo žmones nuolaidžiauti savo troškimams ir įvairiems įgeidžiams, taip atbukina jų jautrumą, kad jie nesugeba išgirsti to, ką jiems labiausiai reikia žinoti.DK 450.1

šėtonas gerai žino, kad bus nugalėti visi, kuriuos jis įtikina atmesti maldą ir nepaisyti šventojo Rašto. Todėl jis ieško vis naujų būdų, kad užvaldytų žmonių mintis. Visais laikais buvo žmonių, kurie vadino save dievobaimingais, tačiau, užuot stengęsi sužinoti tiesą, paverčia religiją kliaučių ir priekabių ieškojimo priemone, jie stengiasi analizuoti tų žmonių, su kuriais nesutaria, blogybes. Tokie - dešinioji šėtono ranka. Panašių brolių kaltintojų yra nemažai. Jie aktyvūs visada, kai dirba Dievas ir Jo tarnai nuoširdžiai garbina Jį. Jie iškraipo žodžius ir veiksmus tų, kurie myli tiesą ir jai paklūsta. pačius nuoširdžiausius, uoliausius ir labiausiai pasiaukojančius Kristaus tarnus jie vaizduoja kaip apgavikus arba apgautuosius. Jų darbas - iškraipyti kiekvieno teisingo ir garbingo poelgio motyvus, skleisti šmeižtą ir sukelti nepatyrusių žmonių įtarumą. Visais įmanomais būdais tokie brolių kaltintojai siekia pavaizduoti visa, kas tyra ir teisinga, kaip nedora ir apgaulinga.DK 450.2

Tačiau niekas neturi apsirikti tokiais žmonėmis. Nesunku įžvelgti, kieno vaikai jie yra, kieno pavyzdžiu seka ir kieno darbą dirba. „Jūs pažinsite juos iš vaisių.” (Mato 7, 16) Jų elgesys panašus į šėtono, tulžingo šmeižiko, brolių kaltintojo, elgesį. (Apreiškimo 12,10)DK 450.3

Didysis apgavikas turi daug patikimų tarnų, pasiruošusių bet kokiomis apgaulėmis įvilioti žmones į spąstus. Tam yra paruošta įvairių erezijų, tinkančių skirtingų skonių ir sugebėjimų žmonėms, kuriuos jis siekia pražudyti. Tai jo planas - atvesti į Bažnyčią nenuoširdžius, neatgimusius žmones, kurie sėtų abejones ir netikėjimą, trukdytų tiems, kurie nori, kad Dievo darbas sektųsi, o jie patys augtų jį dirbdami. Daugelis tų, kurie neturi tikrojo tikėjimo Dievu ar Jo Žodžiu, pritaria kai kuriems tiesos principams. Jie laikomi krikščionimis ir todėl gali savo paklydimus pateikti kaip šventojo Rašto mokymą.DK 450.4

Viena sėkmingiausių šėtono apgaulių - įtikinimas, kad nesvarbu, kuo žmogus tiki. Velnias žino, kad tiesa, priimta su meile, apvalo žmogaus sielą. Todėl jis nuolat siekia pakeisti tiesą klaidingomis teorijomis, pažiūromis, legendomis. Nuo pradžios Dievo tarnai kovojo su netikrais mokytojais ne tik kaip su apsirikusiais, bet kaip su žmonėmis, įteigiančiais kitiems melą, mirtiną sielai. Pranašai Elijas, Jeremijas, apaštalas Paulius ryžtingai ir drąsiai kovojo su tais, kurie nukreipdavo žmones nuo Dievo Žodžio. Šie šventieji tiesos gynėjai nepritarė tokiai pažiūrų laisvei, kai teisingas tikėjimas nelaikomas svarbiu.DK 451.1

Migloti ir išgalvoti Šventojo Rašto aiškinimai, daugybė prieštaraujančių teorijų, susijusių su tikėjimu ir paplitusių krikščioniškajame pasaulyje, - tai mūsų didžiojo priešo darbas. Jis siekia taip supainioti mūsų mintis, kad nebeįžvelgtume tiesos. Nesutarimai ir susiskaldymai tarp šiuolaikinių krikščioniškųjų Bažnyčių labai daug priklauso nuo vyraujančio įpročio iškreipti Šventąjį Raštą, siekiant paremti mėgstamą teoriją. Daugelis, užuot atidžiai ir nusižeminę tyrinėję Dievo Žodį ir sužinoję Jo valią, stengiasi atrasti kažką nepaprasta ir originalaus.DK 451.2

Norėdami paremti klaidingas teorijas ir nekrikščioniškus papročius, vieni griebiasi Šventojo Rašto ištraukų, išplėštų iš konteksto, cituoja dalį teksto, lyg ir patvirtinančio jų teoriją, o kiti tuo tarpu įrodinėja priešingas tiesas. Su žalčio gudrumu jie remiasi atskirais pasisakymais, aiškindami juos taip, kad šie pataikautų jų kūniškiems troškimams. Taip daugelis sąmoningai iškraipo Dievo Žodį. Kiti, turintys lakią fantaziją, savaip interpretuoja Šventojo Rašto įvaizdžius ir simbolius, pritaikydami savo polinkiams ir nekreipdami dėmesio į tai, kad Biblijos liudijimai paaiškina patys save. Tokie žmonės pateikia savo pažiūras kaip Biblijos mokymus.DK 451.3

Jei Šventąjį Raštą pradėsime tyrinėti be maldos, nenuolankia ir žinių netrokštančia dvasia, tai, aiškindamiesi tiek paprasčiausias bei aiškiausias, tiek sudėtingiausias vietas, nukrypsime nuo tikrosios jų reikšmės.DK 452.1

popiežijos vadovai pasirenka tokias Biblijos vietas, kurios geriausiai tarnauja jų tikslui. jie išaiškina jas savaip ir paskui pateikia žmonėms, atimdami teisę tyrinėti bibliją ir patiems suprasti jos šventąsias tiesas. Visa biblija turi būti duota žmonėms tokia, kokia ji yra iš tikrųjų. Žmonėms geriau visai nežinoti biblijos nurodymų negu turėti nepaprastai iškraipytus šventojo rašto mokymus.DK 452.2

biblija skirta tam, kad ja vadovautųsi visi, kurie trokšta pažinti Kūrėjo valią. Dievas davė žmonėms tvirčiausią pranašų žodį. Angelai ir pats Kristus supažindino pranašą Danielių ir apaštalą joną su tuo, kas turi greitai įvykti. šie svarbūs dalykai, susiję su mūsų išgelbėjimu, neliko apgaubti paslapties. jie nebuvo atskleisti taip, kad suglumintų ir suklaidintų nuoširdų tiesos ieškotoją. Viešpats per pranašą Habakuką sako: „užrašyk regėjimą [...], kad ir bėgikas jį perskaitytų.” (Habakuko 2, 2) Dievo Žodis suprantamas visiems, kurie tyrinėja jį su malda širdyje. Kiekviena tikrai nuoširdi siela atranda tiesą. „šviesa teka teisiajam.” (Psalmė97,11) Ir nė viena bendruomenė negalės siekti šventumo, jeigu jos nariai neieškos tiesos taip atkakliai kaip paslėpto lobio.DK 452.3

šūkis „pažiūrų laisvė” daugelį apakino ir jie nebemato priešo kėslų, nors jis nuolat dirba, kad pasiektų savo tikslą. Kai jam pavyksta pakeisti bibliją žmogiškais samprotavimais, Dievo Įstatymas lieka nuošaly, bažnyčios patenka į nuodėmės vergiją, o tik skelbiasi esančios laisvos.DK 452.4

Moksliniai tyrinėjimai daugeliui tapo prakeikimu. Dievas leido šviesos srautui išsilieti pasauliui mokslo atradimais ir meno pasiekimais. jei didžiausi žmonijos protai savo tyrinėjimuose nesivadovaus Dievo Žodžiu, jie beviltiškai stengsis suprasti ryšį tarp mokslo ir apreiškimo.DK 452.5

Žmonių žinios apie medžiaginius ir dvasinius dalykus yra dalinės ir netobulos. Todėl dauguma nesugeba derinti mokslinių pažiūrų su šventojo rašto tvirtinimais. Daugelis pripažįsta mokslo faktais dalykus, kurie yra ne daugiau nei hipotezės ir spėliojimai, ir mano, kad reikia patikrinti Dievo Žodį šiais tariamojo pažinimo mokymais. (žr. 1 Timotiejui 6,20) Jų jėgos per menkos suprasti Kūrėją ir jo darbus. negalėdami paaiškinti jų gamtos dėsniais, Biblijos istoriją jie vertina kaip nepatikimą. Abejojantieji senojo ir Naujojo Testamento patikimumu labai dažnai nueina dar toliau - jie suabejoja Dievo buvimu ir priskiria gamtai begalybės savybes. Neturėdami tvirto pagrindo, jie atsimuša į netikėjimo uolas.DK 452.6

Taip daugelis nuklysta nuo tikėjimo ir tampa šėtono belaisviais. Žmonės stengiasi būti išmintingesni už savo Kūrėją. Žmogiškoji filosofija mėgina rasti ir paaiškinti paslaptis, kurios nebus atskleistos ir amžinybėje. Jei žmonės ieškotų ir suprastų, ką Dievas leido žinoti apie save ir savo tikslus, jie įsivaizduotų Jehovos šlovę, didybę bei galią ir, supratę savo menkumą, būtų patenkinti tuo, kas yra atskleista jiems ir jų vaikams.DK 453.1

Šėtono apgaulių šedevras - sutelkti žmonių mintis ieškoti ir spėlioti apie tai, ko Dievas neleido žinoti ir ko neketino jiems atskleisti. Dėl to Liuciferis buvo išvytas iš dangaus. Jis buvo nepatenkintas, kad ne visos paslaptys, gaubiančios Dievo tikslus, yra jam patikėtos ir visiškai ignoravo tai, ką turėjo dirbti, turėdamas aukštą padėtį danguje. sukėlęs tokį patį nepasitenkinimą tarp angelų, esančių jo valdžioje, jis privertė juos nusidėti. Dabar jis siekia įkvėpti tokią pačią dvasią žmonėms, kad priverstų juos nepaisyti tiesioginių Dievo paliepimų.DK 453.2

Tie, kurie nelinkę pripažinti aiškių ir persmelkiančių Biblijos tiesų, nuolat prasimano malonių išvedžiojimų, kurie nuramintų jų sąžinę. Juo mažiau šiose teorijose dvasingumo, pasiaukojimo ir nuolankumo, tuo lengviau jos pripažįstamos. Tokie žmonės tiek sumažina proto sugebėjimus, kad galėtų tarnauti kūniškiems norams. Būdami per daug geros nuomonės apie save, kad tyrinėtų Šventąjį Raštą atgailaudami ir nuoširdžiai melsdami dieviškojo vadovavimo, jie nėra apsaugoti nuo paklydimų. Šėtonas pasiruošęs patenkinti širdies troškimus, vietoj tiesos pakišdamas apgaules. Būtent todėl popiežija užvaldė žmonių sąmonę. Atmesdami tiesą, kuri pasirodė esanti per daug karti, protestantai pasuko tuo pačiu keliu. Visi, kurie atmeta Dievo Žodį dėl ramybės ir patogesnio gyvenimo, siekdami nesiskirti nuo pasaulio, - tie pačias baisiausias erezijas pripažins lyg Biblijos tiesą. Tie, kurie sąmoningai atmeta tiesą, pripažins kiekvieną klaidingą prasimanymą. o tas, kuris baisisi vienokia apgaule, pasiruošęs pripažinti kitokią. Apaštalas paulius, kalbėdamas apie žmones, kurie atsisakė mylėti tiesą savo išganymui, pareiškė: „todėl Dievas jiems siunčia galingą paklydimą, idant tikėtų melu; taip bus nuteisti visi, kurie netikėjo tiesa, bet pamėgo neteisybę.” (2 Tesalonikiečiams 2, 10-12) šitaip jis perspėja mus, kad mes turime būti atsargūs, pripažindami kokią nors teoriją ar dogmą.DK 453.3

Tarp visų sėkmingiausių didžiojo apgaviko priemonių - išgalvoti mokymai ir spiritizmo stebuklai. pasivertęs šviesos angelu, jis rezga pinkles ten, kur mažiausiai galima tikėtis. Jei žmonės tyrinėtų Dievo Knygą nuoširdžiai melsdamiesi, norėdami ją suprasti, jie nebūtų palikti tamsoje ir nepripažintų klaidingų mokymų. Atmesdami tiesą, jie tampa apgaulių auka.DK 454.1

Kitas pavojingas prasimanymas yra mokymas, neigiantis Kristaus dieviškumą, ir skelbiantis, jog Jis neegzistavo prieš atėjimą į šį pasaulį. Nors ši teorija tiesiogiai prieštarauja paprasčiausiems Išgelbėtojo aiškinimams apie Jo ryšį su Tėvu, Jo dieviškąjį charakterį ir egzistavimą anksčiau, ją lengvai pripažįsta daugelis žmonių, manančių tikį Biblija. Tokia doktrina negali būti priimta be įvairiausių Šventojo Rašto iškraipymų. Ji ne tik sumažina žmogaus galimybes suvokti atpirkimo darbą, bet ir kenkia tikėjimui Biblija kaip Dievo apreiškimu. Todėl ji labai pavojinga ir sunkiai paneigiama. Jei žmonės atmeta Kristaus dieviškumo liudijimus, aprašytus Rašte, įkvėptame šventosios Dvasios, beviltiška diskutuoti su jais tuo klausimu. Net patys stipriausi argumentai neįtikins jų. „Deja juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai.” (1 Korintiečiams 2, 14) Nė vienas šios teorijos šalininkas iš tikrųjų negalės suprasti Kristaus charakterio ir Jo misijos bei didžiojo dieviškojo žmonių Išgelbėjimo plano.DK 454.2

Dar vienas greitai plintantis, gudrus, klastingas ir žalingas prasimanymas - įsitikinimas, kad šėtono, kaip asmenybės, nėra, o jo vardas Šventajame Rašte tik simbolizuoja piktas žmonių mintis ir troškimus.DK 454.3

iš daugelio sakyklų sklinda mokymas, jog Kristaus antrasis atėjimas - tai Jo atėjimas pas kiekvieną žmogų, šiam mirus. Ši teorija - tai priemonė nukreipti žmonių mintis nuo Jo asmeninio atėjimo dangaus debesyse. Per amžius šėtonas kartojo: „Štai Jis namų gilumoje!” (žr. Mato 24, 23-26) Daugelis žmonių, patikėjusių šia apgaule, pražuvo.DK 455.1

Be to, pasaulietinė išmintis moko, kad melstis nebūtina. Mokslo vyrai skelbia, kad negali būti realaus atsakymo į maldas, kad tai pažeistų gamtos dėsnius, būtų stebuklas, kuris negali įvykti. Jie teigia, kad Visatą valdo tam tikri dėsniai, pats Dievas nedaro nieko, kas jiems prieštarautų. Taip Dievą jie vaizduoja paklūstančiu savo paties dėsniams - tarsi Dievo įvestų dėsnių veikimas atmestų Dievo laisvę. Toks mokymas prieštarauja Šventojo Rašto liudijimui. Ar Kristus ir Jo apaštalai nedarė stebuklų? Gailestingas Išgelbėtojas gyvena ir šiandien, pasiruošęs išklausyti nuoširdžią tikėjimo maldą lygiai taip pat, kaip tada, kai gyveno žemėje. Natūralūs dalykai veikia kartu su antgamtiniais. Tai dieviškojo plano dalis - duoti mums atsakymą į tai, ko meldžiame tikėdami. Jei neprašytume - negautume.DK 455.2

Krikščioniškose Bažnyčiose paplitę daugybė klaidingų mokymų ir prasimanymų. Neįmanoma įvertinti blogio vaisių, kai pašalinama nors viena neperžengiama Dievo Žodžio gairė. Nedaugelis, išdrįsę tai padaryti, sustoja, atsisakę tik vienos tiesos. Dauguma toliau atmeta vieną po kito teisumo principus, kol tampa tikrais bedieviais.DK 455.3

Populiariosios teologijos paklydimai supainiojo ir įstūmė į skepticizmo liūną daugelį žmonių, kurie kitomis sąlygomis būtų tapę tikinčiaisiais. Tokie žmonės negali pripažinti mokymo, įžeidžiančio jų supratimą apie teisumą, gailestingumą ir gerumą; kai visa tai pateikiama lyg Biblijos mokymas, jie atsisako priimti Šventąjį Raštą kaip Dievo Žodį.DK 455.4

Šio tikslo ir siekia šėtonas. Jis labiausiai trokšta pakirsti pasitikėjimą Dievu ir Jo Žodžiu. Šėtonas vadovauja didžiulei abejojančiųjų miniai. Kiek tik leidžia jėgos, jis dirba, kad kuo daugiau žmonių pakliūtų į jos gretas. Abejoti darosi madinga. Daugybė žmonių su nepasitikėjimu žiūri į Dievo Žodį todėl, kad jis smerkia nuodėmę. Dėl to jie nepasitiki ir jo autoriumi. Tie, kurie atsisako paklusti šventojo Rašto reikalavimams, stengiasi sugriauti jo autoritetą. Jie skaito Bibliją arba klausosi pamokslų, skelbiamų iš šventų sakyklų, tik tam, kad atrastų juose arba šventajame Rašte tariamųjų klaidų. Nemaža jų tampa bedieviais, kad pateisintų nerūpestingą požiūrį į pareigą. Kitiems skepticizmas priimtinas dėl jų išpuikimo ir tingumo. per daug išlepę, kad atliktų garbingus darbus, reikalaujančius pastangų ir pasiaukojimo, jie kritikuoja Bibliją ir stengiasi atrodyti labai išmintingi. Daug ko negali suvokti ribotas protas, neapšviestas dieviškosios šviesos, todėl atsiranda proga kritikai. Yra daug tokių, kuriems atrodo, kad remti netikėjimą, skepticizmą ir bedievybę yra dorybė. po nuoširdumo kauke slypi pasitikėjimas savimi ir išdidumas. Daugelis mėgaujasi, radę šventajame Rašte ką nors gluminančio kitus. Kai kurie iš pradžių kritikuoja ir samprotauja neteisingai tik todėl, kad mėgsta ginčytis. Jie nesupranta, kad šitaip darydami paklius į medžiotojo pinkles. Bet jiems atrodo, kad atvirai prisipažinę, jog netiki, jie turi laikytis šios pozicijos. šitaip žmonės prisijungia prie bedievių ir patys uždaro rojaus vartus.DK 455.5

Dievas savo Žodyje pakankamai aiškiai parodo dieviškąją biblijos prigimtį. joje akivaizdžiai atskleidžiamos didžiosios tiesos, susijusios su mūsų atpirkimu. Kiekvienas žmogus gali suprasti šias tiesas su šventosios Dvasios pagalba, kuri pažadėta visiems, nuoširdžiai jos ieškantiems. Dievas davė žmonėms tvirtą pagrindą, kuriuo turi remtis jų tikėjimas.DK 456.1

Vis dėlto ribotas žmonių protas negali visiškai suvokti begalimojo planų ir tikslų. Mes niekada neatrasime Dievo tyrinėdami. Mums nereikia stengtis savo ranka įžūliai atidengti uždangos, slepiančios jo didybę. apaštalas sušuko: „Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!” (Romiečiams 11, 33) matydami Dievo motyvus ir tai, kaip jis elgiasi su mumis, mes tik iš dalies galime suprasti beribę jo meilę ir gailestingumą, susijungusius su begaline galybe. Mūsų dangiškasis Tėvas valdo išmintingai ir teisingai. Todėl mes neturėtume būti nepatenkinti ir nepatiklūs, turėtume nuolankiai ir pagarbiai Jam nusilenkti. Jis atskleidžia mums tik tiek, kiek reikia mūsų pačių gerovei. Visur kitur mes turime pasitikėti jo visagale ranka ir meilės kupina širdimi.DK 456.2

nors Dievas davė pakankamai tikėjimo įrodymų, tačiau jis niekada nepašalins netikėjimo priežasčių. Visi, kurie ieško landų abejonėms, jas atras. tie, kurie atsisako pripažinti Dievo Žodį ir paklusti jam tol, kol nebus pašalinti visi prieštaravimai ir nebeliks pagrindo abejonėms, niekada neišvys šviesos.DK 457.1

Nepasitikėjimas Dievu yra įgimtas neatgimusios, esančios nesantaikoje su Dievu, širdies vaisius. Tikėjimą įkvepia šventoji Dvasia, ir jis stiprės, jei žmogus to norės. Be ryžtingų pastangų nė vienas negali tapti tvirtas tikėjimu. Netikėjimas auga, skatinamas pačių žmonių. jeigu jie nekreipia dėmesio į įrodymus, kuriuos davė Dievas, norėdamas sustiprinti jų tikėjimą, leidžia sau abejoti bei ieškoti priekabių, tai jų abejonės nuolat tvirtės. Tačiau tie, kurie abejoja Dievo pažadais ir nepasitiki jo malonės užtikrinimu, paprasčiausiai negerbia jo. užuot atvedę pas Kristų kitus, jie linkę atstumti žmones nuo jo. jie tarsi nevaisingi medžiai plačiai išskėtę savo tamsias šakas užstoja saulės šviesą kitiems augalams, priverčia juos vysti ir džiūti tamsiame pavėsyje. Atrodo, kad tokių žmonių gyvenimas yra nuolatinis liudijimas prieš save. jie sėja abejonių ir skepticizmo grūdus, kurie, be abejo, duos savo vaisių.DK 457.2

Visiems, nuoširdžiai norintiems išsivaduoti iš abejonių, yra tik vienas kelias - liautis klausinėti ir ieškoti priekabių ten, kur jie nieko nesupranta, nekliudyti apšviesti juos šviesai, kuri jau netoli. Tada ji nušvis jiems dar ryškiau. jie turi vykdyti kiekvieną jau suprastą pareigą, kad vėliau sugebėtų suprasti ir vykdyti tas, kuriomis dabar abejoja.DK 457.3

Šėtonas gali pateikti tokias artimas tiesai klastotes, kad jos apgauna tuos, kurie nori būti apgauti, kurie vengia pasiaukojimo ir aukų, neišvengiamų tiesos kelyje. jis negali išlaikyti savo valdžioje žmogaus, kuris nuoširdžiai trokšta bet kokia kaina sužinoti tiesą. Kristus yra Tiesa ir Šviesa, apšviečianti visus, ir ji atėjo į šį pasaulį. (žr. Jono 1, 9) Tiesos dvasia buvo siųsta vesti žmones į visą tiesą. Dievo Sūnus autoritetingai pasakė: „Ieškokite ir rasite. Kas nori vykdyti Jo valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo.” (žr. Mato 7, 7; Jono 7, 17)DK 457.4

Kristaus sekėjai mažai žino apie sąmokslus, kuriuos šėtonas su savo angelais rengia prieš juos. Tas, kuris yra danguje, visas šias priemones pavers niekais ir privers tarnauti toli siekiantiems savo tikslams. Viešpats leidžia, kad jo vaikai būtų išmėginami ugniniais gundymais ne todėl, kad jam patinka jų skausmas ir kančia, tokie patikrinimai būtini jų galutinei pergalei pasiekti. jis negali apsaugoti jų nuo visų įmanomų gundymų, nes tikrasis kiekvieno išmėginimo tikslas - ruošti juos kovai su visomis šėtono pagundomis.DK 458.1

Nei nedorėliai, nei demonai negali kliudyti Dievo darbui arba atskirti Viešpatį nuo Jo vaikų, jei nusižeminę ir visa širdimi atgailaudami jie išpažins savo nuodėmes, atsisakys jų ir tikėdami lauks Jo pažadų išsipildymo. Atremti kiekvieną gundymą ir pasipriešinti bet kokiai neigiamai įtakai, nesvarbu, ar ji būtų atvira ar slapta, galima kaip „skelbia Galybių VIEŠPATS: ‘ne galybe, ne jėga, bet Mano Dvasia.’” (Zacharijo 4, 6)DK 458.2

„Viešpaties žvilgsnis lydi teisiuosius, ir Jo ausys išgirs jų maldas [...]. Kas gi jums pakenks, jei stropiai darysite gera?” (1 Petro 3, 1213) Kai Balaamas, suviliotas didelių apdovanojimų, norėjo panaudoti žyniavimą prieš Izraelį bei užtraukti prakeikimą Dievo tautai ir aukojo Viešpačiui aukas, Dievo Dvasia uždraudė jam tą blogį, kurį jis siekė padaryti. Ir Balaamas buvo priverstas sušukti: „Kaip aš galiu prakeikti, ko Dievas neprakeikė? Kaip aš galiu pasmerkti tuos, kurių VIEŠPATS nepasmerkė? [...] Tebūna man leista mirti teisiųjų mirtimi, tebūna, kad mano galas būtų panašus į jo!” Kai nauja auka buvo paaukota, bedievis pranašas pareiškė: „Žiūrėk, aš gavau įsakymą palaiminti: kai Jis palaimina, aš negaliu to pakeisti. Negresia pavojus Jokūbui, nematyti nelaimės Izraelyje. VIEŠPATS, jų Dievas, yra su jais; su jais jų Karaliaus pergalė. [...] Tikrai nėra kerų prieš Jokūbą, nėra burtų prieš Izraelį. Nūnai bus sakoma apie Jokūbą ir Izraelį: Žiūrėk, ką padarė Dievas!’” Ir vis dėlto trečią kartą buvo aukojamos aukos ir vėl Balaamas mėgino prakeikti Izraelį. Tačiau prieš paties pranašo norą jo lūpomis Šventoji Dvasia skelbė, kad Viešpaties išrinktoji tauta klestės, ir perspėjo priešus dėl jų kvailysčių ir piktų kėslų: „palaimintas, kas tave laimina, prakeiktas, kas tave keikia.” (Skaičių 23, 8. 10. 20-21. 23; 24, 9)DK 458.3

TUO metu izraelio tauta buvo ištikima Dievui. Kol ji pakluso Jo Įstatymui, jokia galia žemėje ir pragare negalėjo jos nugalėti. NO^ Balaamui nebuvo leista ištarti prakeiksmų žodžių prieš Dievo tautą, vis dėlto jam pavyko užtraukti prakeikimą, priversti izraelitus nusidėti. peržengę Dievo įsakymus, jie atsiskyrė nuo Dievo ir buvo palikti naikintojo valiai.DK 459.1

šėtonas gerai žino, kad pati silpniausia siela, ištikima Kristui, yra stipresnė už visus tamsos angelus. Akivaizdu, kad toks žmogus sėkmingai pasipriešins ir jam pačiam. Todėl šėtonas su savo kareivija stengiasi priversti kryžiaus karius pasitraukti iš jų įtvirtinimų ir tykoja iš pasalų, pasiruošęs sunaikinti kiekvieną, išdrįsusį įžengti į jo teritoriją. Mes galime būti saugūs tik nuolankiai pasitikėdami Dievu ir paklusdami visiems jo įsakymams.DK 459.2

Žmogus negali būti saugus nė vieną dieną ar valandą nesimeldęs. Ypatingai mes turėtume melsti išminties ir Dievo Žodžio supratimo. jis atskleidžia visas šėtono gudrybes ir parodo būdus, kaip sėkmingai pasipriešinti gundytojui. šėtonas meistriškai cituoja šventąjį Raštą, įterpdamas savo aiškinimus, kuriais tikisi mus suklaidinti. Mes turėtume tyrinėti Bibliją nuolankia širdimi, niekada neužmiršdami, kad priklausome nuo Dievo. Nuolatos budėdami ir saugodamiesi šėtoniškųjų gudrybių, mes visuomet turime tikėti ir melstis: „nevesk mūsų į pagundą.”DK 459.3

*****