šveicarijoje kaip ir Vokietijoje reformacijai atėjo sunkios dienos. nors dauguma kantonų pripažino reformuotą tikėjimą, kiti užsispyrę laikėsi Romos tikėjimo. Persekiojimas tų, kurie troško tiesos, galiausiai sukėlė pilietinį karą. Cvinglis ir daugelis jo šalininkų krito kruvinose Kapelio kautynėse. Paveiktas šių baisių nelaimių, greitai po to mirė Ekolampadijas. Roma triumfavo ir daugelyje kraštų atgavo beveik viską, ką buvo praradusi. Tačiau Tas, kurio sumanymai siekia amžinybės dienas, neapleido savo reikalo ir nepaliko savo vaikų likimo valiai. Jo ranka išgelbėjo juos. jis pažadino kovotojus kitose šalyse, kurie toliau vykdė reformaciją.DK 181.2

Dar nenuskambėjus Martyno Liuterio kaip reformatoriaus balsui, prancūzijoje pradėjo aušti. Vienas pirmųjų, kurį pasiekė šviesa, buvo Lefevras, labai apsišvietęs paryžiaus universiteto profesorius, nuoširdus ir karštas popiežininkas. Tyrinėdamas senovinę literatūrą, jis atkreipė dėmesį į Bibliją, ir pradėjo aiškinti ją savo studentams.DK 182.1

Lefevras buvo uolus šventųjų garbintojas; jis norėjo parengti šventųjų ir kankinių istoriją pagal bažnyčios padavimą. Sis darbas reikalavo daug laiko ir jėgų, tačiau profesorius jau buvo daug nuveikęs, kai, manydamas, kad šiam darbui gali pasitarnauti biblija, pradėjo ją nuodugniai tyrinėti. jis iš tikrųjų rado šventuosius, tačiau ne tokius, kokius juos apibūdindavo bažnytinis kalendorius. Dieviškosios šviesos srautas apšvietė jo protą. Nustebęs ir pasipiktinęs, jis atsisakė ankstesnio tikslo ir nusprendė tyrinėti Dievo Žodį. netrukus jis pradėjo skelbti ten rastas brangiąsias tiesas.DK 182.2

1512 m., dar iki Liuterio ar Cvinglio reformacijos darbų, Lefevras rašė: „Dievas nuteisina mus tikėjimu; tik teisumas, kurį mes gauname iš jo malonės, atveria amžinąjį gyvenimą.” ^{*Mylie J. A . The History of Protestantism. — Bk. 13 — Ch. 1.} svarstydamas apie atpirkimo paslaptį, jis sušuko: „nenusakoma pasikeitimo didybė: Nenuodėmingasis - pasmerktas, o kaltieji - nuteisinami; prakeikimai krinta ant palaimintojo, o prakeiktasis yra laiminamas; Gyvasis miršta, o mirusieji gyvena, Šlovingąjį apgaubia tamsa, o neišmanantys ir sugėdinti apsiaučiami šlove.” ^{**Merle d ‘Aubigne J. H . History of the Reformation of the Sixteenth Century. — Lon don: Walther, 1840. — Bk. 12. — Ch. 2.}DK 182.3

Aiškindamas, kad šlovė už išgelbėjimą priklauso tik Dievui, jis taip pat skelbė, jog žmogaus pareiga - paklusti. „jei tu priklausai Kristaus bažnyčiai, - sakė jis, - tu esi Jo kūno dalis; o jei tu esi Jo kūno dalis, tuomet tu turi dieviškosios prigimties pilnatvę. [...] Jeigu žmonės galėtų suprasti šią privilegiją! Kaip tyrai, skaisčiai ir šventai jie gyventų, kaip paniekinančiai jie nusisuktų nuo šio pasaulio šlovės, kuri yra niekas, palyginti su vidine šlove, ta šlove, kurios negali matyti akys.” ^{*Merle dAubigne. Min. veik. - London: Walther, 1840. - Bk. 12. - Ch. 2.}DK 183.1

Tarp Lefevro studentų buvo keletas, kurie su didžiausiu susidomėjimu klausėsi jo žodžių ir kurie po to, kai jų mokytojo balsas nutilo, tęsė jo pradėtą darbą - skelbė tiesą. Vienas jų buvo Gijomas Farelis. Pamaldžių tėvų sūnus, išmokytas aklai priimti visus Bažnyčios mokymus, jis, kaip ir apaštalas Paulius, apie save galėjo pasakyti: „[...] aš kaip fariziejus gyvenau, laikydamasis griežčiausios mūsų tikėjimo krypties.” (Apaštalų darbų 26, 5) Kaip uolus popiežininkas, jis troško sunaikinti visus, kurie tik drįstų pasipriešinti Bažnyčiai. „Aš griežiau dantimis kaip įsiutęs vilkas, kai išgirsdavau ką nors kalbantį prieš popiežių”, - prisimindavo jis vėliau. ^{**Wylie. Min. veik. - Bk. 13. - Ch. 2.} Jis nepailso garbinti šventųjų, kartu su Lefevru apeidavo Paryžiaus bažnyčias, besimelsdamas prie altorių ir puošdamas dovanomis relikvijorus. Tačiau tai neteikė sielai ramybės. Nuodėmės suvokimas neapleisdavo netgi tada, kai jis atlikdavo skirtą bažnytinę atgailą. Kaip balso iš Dangaus jis klausėsi reformatoriaus žodžių: „Išgelbėjimas yra malonė. Nekaltasis yra pasmerktas, o nusikaltėlis - nuteisintas. Tik Kristaus kryžius atidaro dangaus ir uždaro pragaro vartus.” ^{***Ten pat.}DK 183.2

Gijomas Farelis džiaugsmingai priėmė tiesą. Atsivertęs kaip Saulius, jis nusigręžė nuo tradicijos vergijos ir gavo Dievo vaikų laisvę. „Vietoj kraugeriškos plėšraus vilko širdies, jis įgijo romią švelnaus ir nekalto avinėlio širdį, jis visiškai pasitraukė nuo popiežiaus ir atsidavė Jėzui Kristui.” ^{****Merle d'Aubigne. Min. veik. - Bk. 12. - Ch. 3.}DK 183.3

Lefevras ir toliau skleidė tiesos šviesą studentams, tuo tarpu Farelis, pradėjęs tarnauti Kristui taip karštai, kaip kadaise tarnavo popiežiui, skelbė tiesą visuomenei. Bažnyčios hierarchas, Mo miesto vyskupas ^{64Kalbama apie Gijomą Brisonė (Guil-laume Brisonnet; 1472—1534).} taip pat prisijungė prie jų. skelbti Evangeliją padėjo ir kiti mokytojai, išsiskiriantys savo sugebėjimais ir erudicija. Jie susilaukė daug paramos iš visų socialinių sluoksnių - jų šalininkai buvo ne tik amatininkai ir valstiečiai, bet ir karūnuoti asmenys. Tuo metu valdančiojo monarcho Pranciškaus I sesuo taip pat priėmė reformuotą tikėjimą. ^{65Kalbama apie Margaritą Navarietę (1492—1549). Jos rūmai Po ir Nerake tapo persekiojamųjų protestantų prieglobsčiu.} Pats karalius ir jo motina ^{66Kalbama apie Luizę Savojietę (1476— 1531), Angulemo grafienę, Karolio Valua grafo žmoną.} kurį laiką žiūrėjo į jį palankiai, todėl reformatoriai viltingai laukė to laiko, kai visa Prancūzija pripažins Evangeliją.DK 184.1

Tačiau jų viltims nebuvo lemta išsipildyti. Kristaus mokinių laukė išmėginimai ir persekiojimai, bet tai gailestingai buvo nuslėpta nuo jų akių. Iš pradžių vyravo ramybė, kad jie galėtų įgauti jėgų prieš audrą. Reformacija sėkmingai plito. Mo vyskupas uoliai dirbo savo vyskupijoje, mokydamas ir dvasininkus, ir paprastus žmones. Nemokšiški ir nedori kunigai buvo atleisti ir, kiek įmanoma, pakeisti mokytais ir pamaldžiais. Vyskupas labai troško, kad jo žmonės patys susipažintų su Dievo Žodžiu, ir jo troškimas netrukus išsipildė. Lefevras pasiryžo išversti Naująjį Testamentą, ir tuo pat metu, kai Liuterio vokiškasis Šventasis Raštas išėjo Vitenberge, pracūziškasis Naujasis Testamentas buvo išleistas Mo. Vyskupas negailėjo jėgų ir lėšų, kad išplatintų jį savo parapijose, todėl Šventasis Raštas greitai pasiekė žmones.DK 184.2

Kaip mirštantys iš troškulio keliautojai džiaugsmingai puola prie gaivinančio vandens šaltinio, taip šios sielos sutiko Dangaus žinią. Valstiečiai, dirbdami laukuose, o amatininkai savo dirbtuvėse, praskaidrindavo kasdienį darbą, kalbėdamiesi apie brangias Šventojo Rašto tiesas. Vakarais, užuot ėję į vynines, jie susirinkdavo vieni kitų namuose, skaitydavo Dievo Žodį ir kartu melsdavosi bei šlovindavo Dievą. Šios bendruomenės greitai pasikeitė. Neturtingų, nemokytų ir sunkiai dirbančių valstiečių gyvenimą paveikė taurinanti Dievo malonės jėga. Nusižeminę, mylintys ir dori jie buvo gyvi liudytojai to, ką Evangelija gali padaryti tiems, kurie ją nuoširdžiai priima.DK 184.3

Šviesa, įsižiebusi Mo mieste, pasklido toli. Kiekvieną dieną didėjo atsivertusiųjų skaičius. Bažnyčios hierarchijos pyktį kurį laiką sulaikė karalius, kuris niekino ribotą vienuolių fanatiškumą, tačiau popiežininkai galiausiai nugalėjo. Vėl įsiliepsnojo laužai. Mo vyskupas, priverstas pasirinkti laužą arba išsižadėti, pasirinko lengvesnį kelią, tačiau, nepaisydamos savo vado kritimo, jo avelės liko tvirtos. Daugelis paliudijo savo ištikimybę tiesai mirtimi laužo liepsnose. Šių paprastų krikščionių drąsa ir atsidavimas mirties valandą bylojo tūkstančiams garsiau, nei jų žodžiai ramybės dienomis.DK 185.1

Ne tik paprastieji ir neturtingieji kentėdami bei niekinami narsiai liudijo Kristų. prabangiose pilių ir rūmų menėse buvo didingų širdžių, kurios tiesą vertino labiau už turtą, padėtį ar net gyvybę. riterio ginkluotė slėpė kilnesnę ir tvirtesnę dvasią nei vyskupo mantija ar mitra.DK 185.2

Luji de Berkenas buvo aukštos kilmės. narsus ir mandagus riteris godžiai siekė žinių, buvo elegantiškų manierų ir nepriekaištingo elgesio. „Jis buvo, - sako vienas rašytojas, - karštas popiežijos šalininkas, uoliai lankė mišias ir noriai klausėsi pamokslų; [...] visas jo dorybes vainikavo ypatingas pasibjaurėjimas liuteronybe.” Tačiau kaip ir daugelis kitų, kuriuos Apvaizda nukreipė į Bibliją, jis nustebo radęs joje „ne Romos, o Martyno Liuterio mokymą.” ^{*Wylie . Min. veik. — Bk. 13. — Ch. 9.} Taigi jis visiškai atsidavė Evangelijos skelbimui.DK 185.3

Berkenas buvo „labiausiai apsišvietęs Prancūzijos kilmingasis”, gabus, iškalbingas, drąsus, uolus ir įtakingas žmogus karaliaus rūmuose - jis buvo karaliaus numylėtinis; visa tai daugelį skatino laikyti jį verčiausiu šalies reformatoriumi. Beza sakė: „Berkenas būtų tapęs antruoju Liuteriu, jeigu Pranciškaus I asmenybėje jis būtų radęs antrąjį Saksonijos kurfiurstą.” „Jis blogesnis už Liuterį,” - šaukė popiežininkai. ^{*Ten pat.} Ir iš tikrųjų Prancūzijos katalikai bijojo jo labiau nei Liuterio. Jie pasodino Berkeną į kalėjimą kaip eretiką, tačiau karalius išlaisvino jį. Kova tęsėsi keletą metų. Pranciškus I, svyruodamas tarp Romos ir Reformacijos, pakaitomis toleravo ir varžė piktą vienuolių karštumą. Popiežininkai buvo tris kartus įkalinę Berkeną, ir kiekvieną kartą karalius išlaisvindavo jį. Žavėdamasis šio žmogaus genialumu ir kilnumu, karalius atsisakė paaukoti jį bažnyčios hierarchijos pykčiui.DK 185.4

berkenas buvo įspėtas dėl pavojaus, gresiančio jam prancūzijoje, ir raginamas pasekti pavyzdžiu tų, kurie saugiai gyveno savanoriškoje tremtyje. bailus ir prisitaikėliškas Erazmas, kuriam, nepaisant viso erudicijos žavumo, trūko moralinės didybės, kuri skatina žmones paaukoti gyvybę ir garbę už tiesą, rašė berkenui: „Paprašyk, kad tave pasiųstų ambasadoriumi į kurią nors šalį arba išvyk į kelionę po Vokietiją. Tu pažįsti bedą ir kitus jo bendražygius. Jis yra daugiagalvė pabaisa, svaidanti nuodus į visas puses. tavo priešų - legionai. Jei tavo dalia būtų geresnė nei Jėzaus Kristaus, net ir tuomet jie nepaliktų tavęs, kol nesunaikintų pačiais žemiausiais būdais. Per daug nepasitikėk karaliaus globa. bet kuriuo atveju nekompromituok manęs teologams.” ^{*Wylie . Min. veik. — BL 13. — Ch. 9.}DK 186.1

Tačiau, didėjant pavojui, berkeno užsidegimas tik sustiprėjo. Negalvodamas pasielgti taip, kaip patarė Erazmas, jis nusprendė veikti dar drąsiau. Jis ne tik gins tiesą, bet ir demaskuos paklydimus. Kaltinimą erezija, kurį Romos katalikai stengėsi jam primesti, jis nukreips į juos pačius. Labiausiai nesutaikomi ir pikčiausi jo oponentai buvo Paryžiaus universiteto, kuris buvo aukščiausias dvasinis autoritetas mieste ir šalyje, teologijos fakulteto mokslininkai ir vienuoliai. Iš jų veikalų berkenas išrašė dvylika prieštaravimų, kuriuos viešai paskelbė kaip „prieštaraujančius biblijai ir eretiškus” ir kreipėsi į karalių būti šio ginčo teisėju.DK 186.2

Karalius, norėdamas parodyti priešininkų įtaigumą ir išmintį, džiaugėsi galimybe pažeminti išpuikusių vienuolių išdidumą. Jis liepė, kad Romos katalikai gintų savo reikalą remdamiesi biblija. Jie gerai žinojo, kad šis ginklas neatneš jiems sėkmės. Katalikai geriau mokėjo valdyti tokius ginklus kaip įkalinimai, kankinimai ir laužai. Dabar vaidmenys pasikeitė, ir jie pamatė, kad stovi ant tos prarajos krašto, į kurią norėjo nustumti berkeną. Nustebę jie nežinojo, ko griebtis, kad išsisuktų iš nemalonios padėties.DK 186.3

Tačiau „kaip tik tuo metu buvo išniekinta ant vienos gatvės kampo stovėjusi mergelės Marijos statula.” mieste kilo sąmyšis. minios pasipiktinusių ir nuliūdusių žmonių suplūdo į tą vietą. Karalius taip pat buvo labai įžeistas. tai buvo palanki proga, kuria vienuoliai galėjo pasinaudoti savo labui, ir jie jos nepraleido. jie pareiškė: „tai Berkeno mokymo vaisiai. šiuo liuteronų suokalbiu netrukus bus sunaikinta viskas - religija, įstatymai ir net sostas.” ^{*Wylie. Min. veik. — Bk. 13. — Ch. 9.}DK 187.1

Ir vėl Berkenas buvo suimtas. Karaliaus tuo metu nebuvo Paryžiuje, todėl vienuoliai galėjo daryti, ką tik norėjo. Reformatorius buvo nuteistas ir pasmerktas mirti, kad Pranciškus negalėtų jo išgelbėti, nuosprendis įvykdytas tą pačią dieną. Vidurdienį Berkeną nugabeno į bausmės vietą. Milžiniška minia susirinko pasižiūrėti šio reginio. Buvo nemaža tokių, kurie nustebo ir nustėro pamatę, kad auka tapo žmogus iš vienos narsiausių bei kilmingiausių Prancūzijos šeimų. Nuostaba, panieka, pasipiktinimas ir neapykanta atsispindėjo susirinkusios minios veiduose, tačiau vienas veidas buvo ramus ir nesudrumstas. Kankinio mintys buvo toli nuo šurmulio; jis jautė tik savo Viešpaties artumą.DK 187.2

Berkenas nematė nei apgailėtino vežimo, kuriuo jį vežė, nei niūrių budelių veidų, jis negalvojo apie laukiančią baisią mirtį. tas, kuris buvo „numiręs, bet yra gyvas per amžių amžius ir turi mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus”, buvo šalia jo. Berkeno veidas švytėjo dangaus šviesa ir ramybe. Jis apsirengė geriausiais drabužiais -„aksomo apsiaustu, skaisčiai raudona atlaso liemene ir auksaspalvėmis kelnėmis.” ^{**Merle d ‘Aubigne J. H. History of the Reformation in Europe in the Time of Calvin. — Bk. 2. — Ch. 16.} Jis turėjo paliudyti savo tikėjimą karalių Karaliaus akivaizdoje, todėl jokie gedulo ženklai neužgniaužė jo džiaugsmo.DK 187.3

Procesija lėtai judėjo gatvėmis, kuriose susirinko minios žmonių. Visi nustebę žiūrėjo į jo ramų ir džiugų veidą. Žmonės sakė: „Jis panašus į žmogų, šventykloje mąstantį apie šventus dalykus.” ^{***Wylie . Min. veik. — Bk. 13. — Ch. 9.}DK 187.4

Ant laužo Luji Berkenas norėjo tarti kelis žodžius žmonėms, tačiau, bijodami pasekmių, vienuoliai pradėjo šaukti, o kareiviai žvanginti ginklais, todėl triukšmas užgožė kankinio balsą. Taip 1529 m. kultūringo paryžiaus šviesuomenė ir aukščiausieji Bažnyčios autoritetai „davė pavyzdį 1793 metams, kaip nutildyti ant ešafoto mirti pasmerktų žmonių šventus žodžius.” ^{*Ten pat.}DK 187.5

Berkenas buvo pasmaugtas, o jo kūnas sudegintas. Žinios apie jo mirtį labai nuliūdino Reformacijos draugus visoje Prancūzijoje. Tačiau jis žuvo neveltui. „Mes taip pat esame pasiruošę, - sakė tiesos liudytojai, - pasitikti mirtį džiaugsmingai, nukreipdami žvilgsnius į amžinybę.” ^{**Merle d ‘Aubigne J. H . History of the Reformation in Europe in the Time of Cal vin. - Bk. 2. - Ch. 16.}DK 188.1

persekiojamiems Mo mieste reformuoto tikėjimo skelbėjams buvo uždrausta sakyti pamokslus, todėl jie iškeliavo į kitus kraštus. Lefevras po kurio laiko išvyko į Vokietiją, o Farelis grįžo į savo gimtąjį miestą rytų prancūzijoje, kad galėtų skleisti šviesą vaikystės vietovėje. Žinios apie įvykius Mo mieste jau buvo plačiai pasklidusios, todėl tiesa, kurią jis uoliai skelbė, rado klausytojų. Tačiau valdžia greitai ėmėsi priemonių jį nutildyti, ir jis buvo išvarytas iš miesto. Nors daugiau negalėjo dirbti viešai, Farelis ėjo iš kaimo į kaimą, mokydamas namuose ir nuošaliose pievose, rasdamas prieglobstį miškuose ir uolėtuose urvuose, kur dažnai ateidavo vaikystėje. Dievas ruošė jį didesniems išmėginimams. „Vargai, persekiojimai ir šėtono užmačios, apie kurias aš buvau iš anksto įspėtas, užgriuvo mane, - sakė jis, - ir tai buvo sunkiau nei aš būčiau galėjęs pakelti, tačiau Dievas, mano Tėvas, teikė jėgų ir padės man visuomet.” ^{***Merle d'Aubigne J. H. History of the Reformation of the Sixteenth Century. - Bk. 12. - Ch. 9.}DK 188.2

Kaip ir apaštalų laikais persekiojimai „išėjo į gera Evangelijos plitimui.” (Filipiečiams 1, 12) Išvaryti iš Paryžiaus ir Mo, „išblaškytieji keliaudami skelbė Gerosios naujienos žodį.” (Apaštalų darbų 8, 4) Taip šviesa skverbėsi į tolimiausias prancūzijos provincijas.DK 188.3

Dievas ir toliau ruošė žmones, kurie tęstų Jo darbą. Vienoje paryžiaus aukštųjų mokyklų mokėsi mąslus, santūrus jaunuolis - Jonas Kalvinas. Jis pasižymėjo ne tik įžvalgiu protu, bet ir doru gyvenimu, pamaldumu bei žinių troškimu. Greitai jo gabumai ir stropumas padarė jį koledžo pasididžiavimu, buvo laukiama, kad Kalvinas taps pajėgiausiu ir garbingiausiu Romos bažnyčios gynėju. Tačiau dieviškosios šviesos spindulys prasiskverbė net pro scholastikos ir prietarų sienas, už kurių gyveno Kalvinas. naujas mokymas kėlė jam siaubą, jis neabejojo, kad eretikai vertai užsitarnavo laužų. tačiau visai atsitiktinai pats susidūrė su erezija ir buvo priverstas patikrinti, kaip Romos katalikų teologija sugeba kovoti su protestantų mokymu.DK 188.4

jono Kalvino pusbrolis, kuris prisijungė prie reformatorių, apsigyveno paryžiuje. abu giminaičiai dažnai susitikdavo ir kartu aptardavo dalykus, kurie drumstė krikščioniškojo pasaulio ramybę.DK 189.1

„Pasaulyje yra dvi religijos, - sakė protestantas Olivetanas. - Viena religija yra ta, kurią sukūrė patys žmonės, kai žmogus stengiasi išgelbėti save apeigomis ir gerais darbais; kitą religiją atskleidžia Šventasis Raštas, jis moko žmones tikėtis išgelbėjimo tik Dievo malonės dovana.”DK 189.2

„Man nereikia tavo naujojo mokymo! - sušuko Kalvinas. - Ar gali būti, kad visą gyvenimą aš klydau?” ^{*Wylie. Min. veik. - Bk. 13. - Ch. 9.} Tačiau jo sąmonėje prabudo mintys, kurių jis negalėjo atsikratyti. Likęs vienas savo kambarėlyje jis apmąstė pusbrolio žodžius. Jo neapleido nuodėmingumo suvokimas; jis matė save be užtarėjo šventojo ir teisingo Teisėjo akivaizdoje. Šventųjų tarpininkavimas, geri darbai, Bažnyčios apeigos - ar visa tai gali išpirkti kaltę? Prieš save jis matė tik amžinos nevilties juodumą. Veltui Bažnyčios teologai stengėsi palengvinti jo sielvartą. Su Dievu jo sielos negalėjo sutaikyti nei išpažintis, nei atgailos darbai.DK 189.3

Vis dar bergždžiai kovodamas Jonas Kalvinas kartą ėjo pro miesto aikštę, kur tapo eretiko sudeginimo liudytoju. Jį pribloškė romi kankinio veido išraiška. Laukdamas siaubingos mirties kančių, užsitraukęs baisų Bažnyčios pasmerkimą, jis išlaikė tikėjimą ir drąsą, kuriuos jaunasis studentas skausmingai palygino su savo sielvartu ir tamsa, kurioje gyveno griežčiausiai paklusdamas Bažnyčiai. Jis žinojo, kad eretikai savo tikėjimą grindė Šventuoju Raštu, todėl nusprendė ištyrinėti jį ir suprasti, jei galės, jų džiaugsmo paslaptį.DK 189.4

Biblijoje jis rado Kristų.DK 190.1

„Tėve! - sušuko jis. - Jo auka permaldavo Tavo rūstybę, Jo kraujas nuplovė mano netyrumą, jo kryžius panaikino mano prakeikimą, jo mirtis suteikė man atleidimą. Mes išsigalvojome daug beprotybių, tačiau TU davei man savo Žodį kaip žibintą ir palietei mano širdį, kad pasibjaurėčiau visų kitų nuopelnais, išskyrus jėzaus. ^{*Martyn. The Life and Times of Luther. — V. 3. — Ch. 13.}DK 190.2

Kalvinas buvo ruošiamas tapti dvasininku. jau dvylikos metų jis buvo paskirtas į mažą koplytėlę kunigo padėjėju ir pagal Bažnyčios kanonus davė įžadus. jis nebuvo įšventintas ir neatliko kunigo pareigų, tačiau tapo dvasininkijos atstovu, turėjo titulą ir gavo atitinkamą atlyginimą.DK 190.3

jausdamas, kad niekada netaps kunigu, jis kurį laiką studijavo teisę, tačiau galiausiai metė studijas ir nusprendė pašvęsti gyvenimą Evangelijai. Vis dėlto jis abejojo, ar sugebės tapti tautos mokytoju. Iš prigimties buvo drovus, todėl dabar jį slėgė didelės atsakomybės našta, todėl jis vis dar norėjo atsiduoti studijoms. Tačiau primygtinai draugų prašomas, jis pagaliau sutiko. Kalvinas sakė: „Nuostabu, kad tokios žemos kilmės žmogus gali nusipelnyti tokios garbės.” ^{**Wylie. Min. veik. — Bk. 13. — Ch. 9.}DK 190.4

Kalvinas ramiai pradėjo savo darbą, jo žodžiai buvo kaip žemę atgaivinanti rasa. jis išvyko iš paryžiaus ir dabar gyveno provincijoje, saugomas princesės Margaritos, kuri, mylėdama evangeliją, globojo jos mokinius. Kalvinas buvo švelnus ir kuklus jaunuolis. jis pradėjo dirbti žmonių namuose. Apsuptas šeimos narių, jis skaitydavo šventąjį Raštą ir atverdavo išgelbėjimo tiesas. tie, kurie išgirsdavo Gerąją naujieną, perduodavo ją kitiems. Greitai mokytojas pradėjo lankyti už miesto ribų esančius kaimus ir miestelius. jis įeidavo ir į pilis, ir į lūšneles, žengė pirmyn, klodamas pagrindus būsimoms bendruomenėms, kurios ateityje turėjo drąsiai liudyti tiesą.DK 190.5

po kelių mėnesių jis vėl grįžo į paryžių. mokslininkai ir scholastai buvo neįprastai sujudę. besimokydami senovinių kalbų, jie ėmėsi Biblijos, ir daugelis tų, kurių širdys dar nepažino jos tiesų, karštai jas aptarinėjo ir net diskutavo su popiežininkais. NO^ Kalvinas buvo pajėgus teologijos diskusijų karys, bet jam buvo skirta atlikti svarbesnę misiją. Žmonių protai buvo sužadinti, todėl atėjo metas atverti jiems tiesą. Tuo metu, kai universitetų salėse skambėjo teologinių diskusijų triukšmas, jonas Kalvinas ėjo iš namų į namus, atskleisdavo žmonėms Bibliją ir kalbėdavo jiems apie Kristų bei jo nukryžiavimą.DK 190.6

Dievo apvaizda numatė, kad paryžiuje dar kartą nuskambėtų kvietimas priimti evangeliją. Lefevro ir Farelio kvietimai buvo atmesti, tačiau kiekvienas didžiosios sostinės gyventojas turėjo dar kartą išgirsti šią žinią. Dėl politinių motyvų karalius dar nebuvo visiškai prisijungęs prie romos kovos su reformacija, todėl princesė margarita turėjo vilties, kad prancūzijoje triumfuos protestantizmas. ji tvirtai nusprendė, jog reformuotas tikėjimas turėtų būti skelbiamas paryžiuje. Karaliui išvykus, ji liepė protestantų dvasininkui ^{67Protestantų dvasininkas — Žeraras Ruselis (Gerard Roussel; mirė 1550), Olorono vyskupas, Margaritos Navarietės dvasios tėvas. Oficialiai nenutraukęs ryšių su Romos katalikų bažnyčia, jis buvo pa-lankus Reformacijai.} sakyti pamokslus miesto bažnyčiose. Kai aukšti popiežijos pareigūnai tai uždraudė, ji pasiūlė karališkus rūmus. Viena menė buvo įrengta kaip koplyčia ir buvo paskelbta, kad kiekvieną dieną tam tikrą valandą bus sakomas pamokslas, todėl visų luomų ir padėčių žmonės kviečiami atvykti. Į pamaldas rinkosi minios žmonių. Ne tik koplyčia, bet ir vestibiulis bei gretimos menės buvo sausakimšos. Kiekvieną dieną susirinkdavo tūkstančiai žmonių: didikai, valstybės veikėjai, teisėjai, pirkliai ir amatininkai. Karalius ne tik nedraudė tų sueigų, bet leido naudotis dvejomis paryžiaus bažnyčiomis. Niekada anksčiau miestas nebuvo taip sujaudintas Dievo Žodžio. atrodė, jog dangiškojo gyvenimo dvelksmas apgaubė žmones. Girtuokliavimo, palaido gyvenimo, rietenų ir dykinėjimo vietą užėmė savitvarda, tyrumas, tvarka ir darbštumas.DK 191.1

Tačiau Bažnyčios hierarchija nesėdėjo sudėjusi rankų. Kai karalius atsisakė kištis bei uždrausti evangelijos skelbimą, dvasininkai kreipėsi į liaudį. Nebuvo pagailėta jokių priemonių tamsiems ir prietaringiems žmonėms įbauginti. aklai pasiduodamas netikriems mokytojams, paryžius, kaip ir senoji jeruzalė, nepažino savo aplankymo meto ir to, kas galėjo atnešti jam ramybę. Dvejus metus Dievo Žodis buvo skelbiamas sostinėje, nors nemaža dalis žmonių priėmė Evangeliją, bet dauguma ją atmetė. pranciškus I rodė religinį pakantumą, tačiau tai darė siekdamas savų tikslų, o tuo pasinaudoję popiežininkai dar kartą triumfavo. Vėl buvo uždarytos bažnyčios ir pastatytas ešafotas.DK 191.2

Kalvinas vis dar buvo paryžiuje. pasinėręs į mokslus, apmąstymus ir maldas, jis ruošėsi busimajam darbui ir tebeskleidė šviesą. Tačiau galiausiai įtarimas krito ir ant jo. Miesto valdžia nusprendė nubausti jį ugnimi. manydamas esąs saugus nuošalioje vietoje, jis nė neįtarė pavojaus, kol kartą draugai atskubėjo pas jį pranešti, kad pareigūnai jau pakeliui ir tuoj jį suims. Netrukus pasigirdo garsus beldimas. nebuvo galima delsti nė akimirkos. Keli draugai sulaikė pareigūnus, o kiti padėjo reformatoriui nusileisti žemyn pro langą, ir jis greitai pasitraukė į miesto pakraštį. Laikinai prisiglaudęs vieno darbininko, Reformacijos draugo, trobelėje, jis persirengė šeimininko drabužiais ir, užsidėjęs ant pečių kauptuką, pradėjo savo kelionę. Keliaudamas į pietus, jis vėl rado prieglobstį princesės Margaritos valdose. ^{*Žr. Merle d'Aubigne J. H. History of the reformation in Europe in the time of Calvin. - Bk. 2. - Ch. 30.}DK 192.1

Čia jis praleido keletą mėnesių, globojamas galingų draugų, įsitraukęs į ankstesnius mokslus. Tačiau jo širdis troško skelbti Evangeliją prancūzijai, todėl jis negalėjo čia ilgiau pasilikti. Kai tik audra praūžė, jis rado sau naują veiklos lauką puatjė, kur gyvavo universitetas ir buvo pritariama naujam mokymui. Visų luomų žmonės susidomėję klausėsi evangelijos. pamokslai buvo sakomi ne viešai, o vyriausiojo magistrato namuose, Kalvino laikinoje buveinėje, o kartais ir miesto sode. Tiems, kurie norėjo klausytis, Jonas Kalvinas atverdavo amžinojo gyvenimo žodžius. Kiek vėliau, kai klausytojų pagausėjo, buvo nutarta, jog saugiau rinktis už miesto. Giliame siaurame tarpukalnyje, kur medžiai ir iškilusios uolos teikė didesnį nuošalumą, susirinkimo vietai buvo pasirenkamas plyšys. nedidelėmis grupelėmis žmonės išeidavo iš miesto ir skirtingais keliais atvykdavo į tą vietą. šioje nuošalėje Biblija buvo garsiai skaitoma ir aiškinama. Čia prancūzijos protestantai pirmą kartą dalyvavo Viešpaties Vakarienėje. Iš šios mažos bendruomenės buvo išsiųsti keli ištikimi evangelijos skelbėjai.DK 192.2

Dar kartą Kalvinas grįžo į paryžių. net ir dabar jo neapleido viltis, kad prancūzijos žmonės pripažins reformaciją. Tačiau greitai jis įsitikino, kad nėra jokių galimybių dirbti. Skelbti Evangeliją - reiškė eiti tiesiai ant laužo, todėl jis nutarė išvykti į Vokietiją. Vos jam išvykus iš Prancūzijos, audra užklupo protestantus. Jeigu jis būtų pasilikęs, be jokios abejonės, būtų žuvęs.DK 193.1

Trokšdami, kad jų šalis neatsiliktų nuo Vokietijos ir Šveicarijos, Prancūzijos reformatoriai nutarė suduoti drąsų smūgį Romos bažnyčios papročiams, kad sujudintų visą tautą. Vieną naktį visoje Prancūzijoje buvo išklijuoti plakatai, nukreipti prieš mišias. Tačiau vietoj lauktos Reformacijos pergalės, šis neapgalvotas žingsnis buvo pražūtingas ne tik tiems, kurie jį žengė, bet ir Reformacijos draugams Prancūzijoje. Popiežininkai sulaukė taip ilgai lauktos dingsties, dabar jie galėjo visiškai sunaikinti eretikus, nes jie buvo pavojingi sostui ir drumstė tautos ramybę.DK 193.2

Nežinomo žmogaus, ar neapdairaus draugo, ar klastingo priešo ranka, vieną plakatą priklijavo prie karaliaus apartamentų durų. Monarchas pasibaisėjo. Šiame plakate buvo negailestingai puolami papročiai, kurių buvo laikomasi keletą amžių. Neregėtas drąsumas tų, kurie išdrįso mesti tokius tiesius ir šiurkščius žodžius, sukėlė karaliaus pyktį. Nustebęs jis trumpam sustingo, drebėdamas iš pasipiktinimo ir netekęs žado. Po to savo įniršį išreiškė žodžiais: „Suimkite visus be išimties, įtariamus Liuterio erezija. Aš išnaikinsiu juos visus.” ^{*Merle d ‘Aubigne J. H. History of the reformation in Europe in the Time of Calvin. - Bk. 4, - Ch. 10.}DK 193.3

Svyravimai baigėsi. Karalius nusprendė stoti į Romos pusę.DK 193.4

Buvo imtasi skubių priemonių suimti visus Paryžiaus liuteronus. Įkliuvo ir vargšas amatininkas, reformuoto tikėjimo šalininkas, kuris sukviesdavo tikinčiuosius į slaptus susirinkimus. Grasindami mirtimi ant laužo, popiežiaus pasiuntiniai pareikalavo parodyti, kur gyvena visi jam žinomi miesto protestantai. Jis atsisakė vykdyti jų paliepimą, tačiau galiausiai laužo baimė nugalėjo, ir jis sutiko tapti savo brolių išdaviku. Karališkasis seklys Morenas kartu su išdaviku, apsuptas kunigų, kurie nešė ostiją, smilkalų nešėjų, vienuolių bei kareivių, tyliai ėjo miesto gatvėmis. procesija buvo surengta pagerbti „švč. sakramentą”, išpirkti protestantų mišių įžeidimo kaltę. Tačiau visas šis puošnus reginys slėpė pagrindinius kėslus. priėjęs prie liuterono namo, išdavikas duodavo ženklą, bet neištardavo nė žodžio. procesija sustodavo, kareiviai įsilauždavo į namą, ištempdavo šeimą į gatvę, sukaustydavo ją, ir baisingoji minia traukdavo toliau ieškoti naujų aukų. Jie „neaplenkė nė vieno namo, didelio ar mažo, netgi paryžiaus universiteto. [...] morenas privertė visą miestą drebėti. [...] Įsiviešpatavo teroras.” ^{*Merle d ‘Aubigne J. H. History of the Reformation in Europe in the Time of Calvin. - Bk. 4. - Ch. 10.}DK 193.5

Aukos mirdavo baisiose kančiose, nes pagal specialų įsakymą laužas degė pamažu, norėta prailginti nelaimingųjų agoniją. Tačiau jie mirdavo didvyriškai, likdavo ištikimi, nepajudinami ir ramūs, todėl persekiotojai, negalėdami sugniuždyti nepalenkiamo jų tvirtumo, jautėsi nugalėti. „Ešafotai buvo pastatyti kiekviename paryžiaus kvartale, kasdien buvo deginamos naujos aukos, norint paskelbti terorą erezijai, pratęsiant mirties bausmės įvykdymus. Tačiau galų gale triumfavo Evangelija. Visas paryžius turėjo progą pamatyti, kokie žmonės skelbė naująjį mokymą. Kankinių sakyklos buvo laužai. Giedras džiaugsmas, kuriuo nušvisdavo šių žmonių veidai, kai jie eidavo [...] į mirties bausmės vietą, jų didvyriškumas, kai juos paliesdavo karšti ugnies liežuviai, jų nuolankus skriaudų atleidimas, ne kartą pakeitęs pyktį gailesčiu, neapykantą - meile, - visa tai iškalbingai liudijo Evangelijos naudai.” ^{**Wylie. Min. veik. - Bk. 13. - Ch. 20.}DK 194.1

Kunigai, stengdamiesi, kad liaudies pyktis nesusilpnėtų, skleidė apie protestantus baisiausią šmeižtą. protestantai buvo kaltinami sąmokslu išžudyti katalikus, nuversti vyriausybę ir nužudyti karalių. Šie teiginiai neturėjo nė menkiausių įrodymų. Tačiau baisūs pranašavimai išsipildė, tik visai kitomis aplinkybėmis ir daug vėliau. Nekaltiems protestantams katalikų parodytas žiaurumas kaupėsi kaip sunkus atpildas ir po kelių šimtmečių išsiliejo tomis pačiomis bausmėmis, kurios, anot jų pranašavimų, grėsė karaliui, jo vyriausybei ir jo pavaldiniams. Tačiau šios bausmės užgriuvo dėl bedievių ir pačių popiežininkų kaltės. Baisias nelaimes, kurios užklupo prancūziją praėjus trims šimtmečiams, sukėlė ne protestantizmas, o jo užgniaužimas.DK 194.2

Visus visuomenės sluoksnius apėmė baimė, įtarinėjimai ir nepasitikėjimas. Kilus visuotiniam sambrūzdžiui, buvo matyti, kaip giliai liuteronų mokymas įsitvirtino labiausiai apsišvietusių, turinčių didelę įtaką didžių asmenybių protuose. staiga liko tušti garbingi ir atsakingi postai. iš miesto dingo amatininkai, spaustuvininkai, mokslininkai, universitetų profesoriai, juristai ir net dvariškiai. šimtai pabėgo iš paryžiaus ir tapo savanoriais tremtiniais. Dažnas tuo parodė, kad palaiko reformuotą tikėjimą. popiežininkai stebėjosi tuo, kas vyko, mat jie nė neįtarė, kad aplink tiek daug eretikų. Todėl jų pyktis išsiliejo ant daugybės kuklesnių aukų, kurios buvo jų galioje. Kalėjimai buvo perpildyti, atrodė, kad net oras patamsėjo nuo degančių mirties laužų, ant kurių buvo sudeginami evangelijos išpažinėjai.DK 195.1

pranciškus džiūgavo. jis manė atgaivinęs švietimo ir kultūros sąjūdį, kuriuo pažymėta XVi a. pradžia. jam patikdavo suburti savo dvare įvairių šalių rašytojus ir mokslininkus. jo meilė mokslui ir panieka vienuolių nemokšiškumui ir prietarams iš dalies paaiškina jo pakantumą reformacijai. tačiau įsijautęs ir norėdamas išrauti ereziją su šaknimis, šis švietimo globėjas išleido ediktą, skelbiantį, kad visoje prancūzijoje uždraudžiama spauda! pranciškus yra vienas iš daugelio istorijos pavyzdžių, rodančių, kad intelektas ir kultūra neapsaugo nuo religinio nepakantumo ir persekiojimo.DK 195.2

Viešai ir iškilmingai prancūzija turėjo susidoroti su protestantizmu. Kunigai teigė, kad tie, kurie pasmerkė mišias, įžeidė Dangų, todėl reikalavo, kad jų kaltė būtų išpirkta krauju. savo tautos labui karalius turėjo viešai pritarti šiam baisiam sprendimui.DK 195.3

1535 m. sausio 21 d. buvo numatyta siaubinga ceremonija. Viskas buvo padaryta taip, kad ceremonija sužadintų visos tautos prietaringą baimę ir aklą neapykantą protestantams. paryžiaus gatves užtvindė iš visos šalies suplaukusios žmonių minios. Tą dieną pasirodė įspūdinga ir didžiulė procesija. „Ant gatvės, kuria slinko procesija, namų kabėjo gedulo juostos, vietomis buvo pastatyti altoriai.” Virš kiekvienų durų degė deglai „švč. sakramento garbei.” prieš auštant procesija išsirikiavo prie karaliaus rūmų. „pirmiausia buvo nešamos vėliavos ir kelių parapijų kryžiai, po to pasirodė miestelėnai, einantys po du su degančiais deglais. po jų sekė keturių ordinų vienuoliai, kiekvienas pasipuošęs savitais drabužiais, paskui juos buvo nešamos stebuklingos relikvijos, toliau ėjo prabangus ir blizgantis būrys: išdidūs aukštieji dvasininkai, vilkintys skaisčiai raudonais ir violetiniais apdarais, papuoštais brangakmeniais.DK 195.4

Kariuomenės priešakyje žengė paryžiaus vyskupas po nuostabiu baldakimu, [...] kurį laikė keturi valdovo sūnūs. [...] po kariuomenės ėjo karalius. [...] pranciškus I tą dieną nebuvo užsidėjęs karūnos, nevilkėjo karališkų drabužių.” „Vienplaukis, nudelbęs akis, rankose laikydamas uždegtą ploną žvakę”, prancūzijos karalius pasirodė „atgailaujančio nusidėjėlio vaidmenyje.” ^{*Wylie. Min. veik. — Bk. 13. — Ch. 21.} prie kiekvieno altoriaus jis nusižeminęs priklaupdavo, bet ne dėl ydų, kurios suteršė jo sielą, ne dėl nekalto kraujo, kuriuo susitepė rankas, o dėl mirtinų savo tautos nuodėmių, nes ji išdrįso pasmerkti mišias. po jo ėjo karalienė ir aukšti valstybės pareigūnai, taip pat poromis, kiekvienas nešdamas po degantį deglą.DK 196.1

Tą dieną didžiojoje vyskupo rūmų menėje monarchas pasakė kalbą savo didikams. Liūdna veido išraiška jis išėjo pas juos ir graudulingais žodžiais išreiškė sielvartą dėl „nusikaltimų, šventvagiškų kalbų, liūdesio ir gėdos dienos”, kurios susilaukė tauta. Jis kvietė kiekvieną ištikimą pavaldinį padėti išnaikinti pragaištingą ereziją, kuri grasino prancūzijai pražūtimi.DK 196.2

„‘Gerbiamieji ponai, - kreipėsi jis, - kaip tikra tai, kad aš esu jūsų karalius, taip tikra ir tai, kad, jei žinočiau, jog mano ranka ar koja sutepta, ar užkrėsta šiuo bjauriu puvėsiu, aš duočiau jums ją nukirsti. [...] Be to, jei aš pamatyčiau, jog nors vienas mano vaikas susitepęs tuo, aš nepagailėčiau ir jo. [...] Aš išduočiau jį pats ir paaukočiau Dievui.’ ašaros užgniaužė jo kalbą, pravirko ir visi susirinkusieji, vieningai šaukdami:DK 196.3

‘Mes gyvensime ir mirsime už katalikų tikėjimą!“1 ^{*Merle d ‘Aubigne J. H. History of Reformation in Europe in the Time of Calvin. — Bk. 4. — Ch. 12.}DK 197.1

Tiršta tamsa apgaubė tautą, atmetusią tiesos šviesą. Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ^{68Žr. Titui 2, 11.}, tačiau Prancūzija, po to, kai pamatė jos galią ir šventumą, po to, kai tūkstančiai buvo sužavėti jos dieviško grožio, po to, kai miestai ir kaimeliai buvo apšviesti jos šviesa, nusisuko nuo jos, pasirinkdama tamsą. Ji atsisakė jai siūlomos Dangaus dovanos. Žmonės pavadino blogį gėriu, o gėrį - blogiu, kol patys tapo saviapgaulės aukomis. Galbūt jie iš tiesų, persekiodami Dievo žmones, manė, kad vykdo šventą pareigą Dievui, tačiau jų tariamasis nuoširdumas neatleido jų kaltės. Jie sąmoningai atmetė šviesą, kuri būtų padėjusi išvengti apgaulės, būtų apsaugojusi jų sielas nuo kraujo praliejimo.DK 197.2

Iškilminga priesaika išrauti ereziją su šaknimis buvo duota didingoje katedroje, kur beveik po trijų amžių, liaudis, užmiršusi gyvąjį Dievą, karūnavo „Išminties deivę”. Po to procesija vėl patraukė Paryžiaus gatvėmis, o žmonės, kurie atstovavo Prancūzijai, ėmėsi darbo, kurį prisiekė atlikti. „Netoli vienas nuo kito buvo pastatyti ešafotai, skirti sudeginti protestantams; viskas buvo parengta taip, kad laužai užsiliepsnotų tą akimirką, kai pasirodys karalius, o procesijos dalyviai taptų mirties bausmės įvykdymo liudytojais.” ^{**Wylie . Min. veik. - Bk. 13. - Ch. 21.} Šių Kristaus liudytojų patirtas kančias per daug sunku aprašyti, tačiau galima pasakyti, kad aukos atidavė gyvybę nė kiek nedvejodamos. Kai vieną protestantą įkalbinėjo išsižadėti savojo tikėjimo, jis pasakė: „Aš tikiu tik tuo, ką anksčiau skelbė pranašai bei apaštalai ir kuo tikėjo visi šventieji. Aš tikiu ir pasitikiu Dievu, kuris nugalės visą pragaro galybę.” ^{***Merle d'Aubigne J. H. History of the reformation in Europe in the Time of Calvin. — Bk. 4. — Ch. 12.}DK 197.3

Procesija vis sustodavo bausmės vietose. Atėjusi prie karaliaus rūmų, minia išsiskirstė, o karalius ir prelatai pasišalino, labai patenkinti dienos darbu ir sveikindami save, kad dabar pradėtas darbas bus tęsiamas tol, kol erezija visiškai bus sunaikinta.DK 198.1

prancūzijos atmesta ramybės Evangelija buvo pasmerkta visiškai sunaikinti, ir tai turėjo baisias pasekmes. 1793 m. sausio 21 d., praėjus dviem šimtams penkiasdešimt aštuoneriems metams nuo tos dienos, kai prancūzija prisiekė sunaikinti reformatorius, kita procesija, turėdama visiškai kitus ketinimus, ėjo paryžiaus gatvėmis. „Ir vėl karalius buvo pagrindinė figūra, ir vėl buvo sumaištis bei šauksmai, ir vėl buvo girdimi šūksniai, reikalaujantys daugiau aukų, ir vėl buvo kraupūs ešafotai, ir vėl dienos įvykiai baigėsi baisiomis mirties bausmėmis. Liudvikas XVi, besigrumiantis su kalėjimo sargais ir budeliais, buvo užtemptas ant ešafoto, kol kirvis krito žemyn, nukirsdamas karaliui galvą.” ^{*Wylie . Min. veik. — Bk. 13. — Ch. 21.} Karalius buvo ne vienintelė auka. Tomis kruvinomis Teroro valdymo dienomis toje pačioje vietoje buvo giljotinuoti du tūkstančiai aštuoni šimtai žmonių.DK 198.2

Reformacija pasiūlė pasauliui atverstą šventąjį Raštą, atskleisdama Dievo Įstatymo priesakus ir siekdama įdėti juos į žmonių širdis. Neaprėpiama meilė atidengė žmonėms Dangaus įsakymus ir principus. Dievas pasakė: „laikykitės jų ir vykdykite juos, nes tai parodys tautoms jūsų išmintį ir protingumą. Girdėdami apie visus šiuos įstatus, jie sakys: ‘iš tikrųjų išmintingi ir protingi yra žmonės šios didelės tautos!’” (Pakartoto Įstatymo 4, 6) Kai prancūzija atmetė Dangaus dovaną, ji pasėjo anarchijos ir pražūties sėklas, todėl viso to neišvengiama pasekmė buvo revoliucija ir teroras.DK 198.3

Dar prieš plakatų sukeltą persekiojimą atkaklusis Farelis buvo priverstas pasitraukti iš gimtinės. Jis nuvyko į Šveicariją ir padėjo Cvingliui, ten svarstyklės persisvėrė Reformacijos naudai. Nors jis ir toliau gyveno šveicarijoje, bet darė didelę įtaką prancūzijos Reformacijai. pirmaisiais tremties metais rūpinosi, kad Evangelija plistų gimtojoje šalyje: praleido daug laiko skelbdamas Gerąją naujieną savo tautiečiams pasienyje, kur budriai stebėjo kovą, palaiky damas prancūzus paguodos ir patarimo žodžiais. Padedant kitiems tremtiniams vokiečių reformatorių raštai buvo išversti į prancūzų kalbą ir kartu su prancūziškąja Biblija išleisti dideliais tiražais. Keliaujantys knygnešiai prekiavo šiomis knygomis prancūzijoje. jie gaudavo jas pigiai, o pelnas padėdavo tęsti darbą.DK 198.4

Farelis pradėjo savo darbą Šveicarijoje kaip mokyklos mokytojas. nuvykęs į nuošalią parapiją, jis ėmė mokyti vaikus. be įprastų dalykų jis atsargiai ėmė dėstyti Biblijos tiesas, tikėdamasis, jog vaikai perduos žinias tėvams. Kai kurie įtikėjo, tačiau kunigai pareikalavo nutraukti darbą, ir prietaringi kaimo žmonės tam nesipriešino.DK 199.1

„Tai negali būti Kristaus Evangelija, - teigė kunigai, - jos skelbimas atneša ne ramybę, o karą.” ^{*Wylie. Min. veik. — Bk. 14. — Ch. 3.}DK 199.2

Sekdamas pirmųjų Kristaus mokinių pavyzdžiu persekiojamas viename mieste Farelis vyko į kitą. Klajodamas iš kaimo į kaimą, iš miesto į miestą, jis kentė alkį, šaltį, nuovargį ir rizikavo gyvybe. Jis sakė pamokslus turgaus aikštėse, bažnyčiose, o kartais net iš katedrų sakyklų. Būdavo ir tokių dienų, kai jis nerasdavo bažnyčioje nė vieno klausytojo; kartkartėmis jo pamokslą pertraukdavo šūksniai ir pašaipios pastabos; o kartais jį jėga ištempdavo iš sakyklos. Daugelį kartų jį užpuldavo įniršusi minia, kuri jį žvėriškai sumušdavo. Tačiau Farelis ryžtingai tęsė savo darbą. Nors dažnai būdavo atstumiamas, bet jis atkakliai pradėdavo darbą iš naujo. Ir vienas po kito miestai ir miesteliai, buvusios popiežystės tvirtovės, atverdavo vartus Evangelijai. Mažoji parapija, kurioje jis pradėjo darbą, greitai priėmė reformuotą tikėjimą. Murteno ir Nešatelio miestai taip pat atsisakė Romos katalikų apeigų ir išmetė iš savo bažnyčių stabmeldiškus atvaizdus.DK 199.3

Farelis seniai troško iškelti protestantizmo vėliavą Ženevoje. Jeigu jis laimėtų Kristui šį miestą, Ženeva taptų Prancūzijos, Šveicarijos ir Italijos Reformacijos centru. Siekdamas užsibrėžto tikslo, jis tęsė savo darbą, kol pavyko įtvirtinti reformuotą tikėjimą aplinkiniuose miesteliuose ir kaimuose. Ir tik tada kartu su vienu bendradarbiu įžengė į Ženevą. Tačiau jam buvo leista pasakyti tik du pamokslus. Kunigai veltui stengėsi, kad miesto valdžia jį pasmerktų. Tada jie iškvietė Farelį į Bažnyčios tarybą. Kunigai po drabužiais slėpė ginklus, nes buvo pasiryžę jį nužudyti. Lauke susirinko įsiutusi minia ginkluotais kardais ir lazdomis, žmonės ketino jį užmušti, jeigu jam pavyktų pasprukti iš tarybos. tačiau miesto vyresnybė ir ginkluoti kariai jį išgelbėjo. Ankstų rytą jis su draugu buvo perkeltas per ežerą į saugią vietą. taip baigėsi pirmasis mėginimas paskelbti Evangeliją Ženevai.DK 199.4

Kitam bandymui buvo išrinktas niekuo neišsiskiriantis ir neišvaizdus jaunuolis, juo nepasitikėjo net Reformacijos draugai. Ką galėtų padaryti toks žmogus ten, kur buvo atstumtas Farelis? Ar galėjo drovus ir nepatyręs jaunuolis atlaikyti audrą, nuo kurios buvo priversti bėgti stipriausi ir narsiausi? tačiau, kaip skelbia Galybių VIESPATS, tai bus įvykdyta ne galybe, ne jėga, bet Dievo Dvasia. (plg. Zacharijo 4, 6) „Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius.” Nes „Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones, ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones.” (1 Korintiečiams 1, 27. 25)DK 200.1

Fromanas pradėjo savo darbą mokykloje. tiesas, kurių jis mokė vaikus, šie atkartodavo namuose. Netrukus pasiklausyti Biblijos aiškinimo pradėjo rinktis ir tėvai. Klasė prisipildydavo atidžių klausytojų. Jis išdalindavo Naująjį testamentą ir religines brošiūras, kurios pasiekdavo ir daugelį kitų, nedrįsusių ateiti pasiklausyti naujo mokymo. Po kurio laiko šis tiesos skelbėjas buvo priverstas bėgti, tačiau jo paskelbta tiesa užkariavo žmonių širdis. reformacijos sėkla buvo pasėta. Reformacija toliau stiprėjo ir plito. Pamokslininkai grįžo, ir jų darbo dėka Ženevoje pagaliau įsigalėjo protestantų pamaldos.DK 200.2

Miestas jau buvo pripažinęs reformaciją, kai po daugelio klajonių Jonas Kalvinas įžengė pro jo vartus. Aplankęs gimtinę, jis keliavo į bazelį, tačiau sužinojęs, kad tiesioginį kelią užkirto Karolio V kariuomenė, buvo priverstas pasukti aplinkiniu keliu pro Ženevą.DK 200.3

Kalvino atvykimas parodė Fareliui, kad Dievas ištiesė savo ranką. Nors Ženeva priėmė reformuotą tikėjimą, tačiau ten dar daug ką reikėjo padaryti. Dievą žmonės priima ne bendruomenėmis, o individualiai. širdies ir sąmonės dvasinis atgimimas įvyksta ne pagal susirinkimų nutarimus, o šventosios Dvasios galybe. Nors Ženevos gyventojai atmetė romos valdžią, bet jie dar nebuvo pasiruošę atsisakyti ydų, kurios gyvavo valdant romai. Įgyvendinti tyrus evangelijos principus ir įtikinti žmones, kad jie būtų verti padėties, kurią jiems numatė apvaizda, buvo nelengva.DK 200.4

Farelis buvo įsitikinęs, kad Kalvinas yra tas žmogus, su kuriuo galima bendradarbiauti. Viešpaties vardu jis iškilmingai prašė jaunojo skelbėjo likti čia ir dirbti. šis pasiūlymas išgąsdino Kalviną. Nedrąsus ir mėgstantis ramybę, jis bijojo drąsių, nepriklausomų ir net ūmių Ženevos gyventojų. Dėl silpnos sveikatos ir įpročio daug mąstyti, jis siekė vienumos. Tikėdamas, kad pasitarnauti reformacijai jis geriau galėtų plunksna, norėjo rasti ramų prieglobstį mokytis pačiam ir mokyti bei ugdyti bendruomenes. Tačiau iškilmingas Farelio įkalbinėjimas buvo jam kaip Dangaus kvietimas, ir jis nedrįso atsisakyti. jam atrodė, kad „Dievas, iš dangaus ištiesęs ranką, uždėjo ant jo ir be išlygų pastatė į tą vietą, iš kurios jis taip troško ištrūkti.” ^{*Merle d ‘Aubigne J. H. History of the reformation in Europe in the time of Calvin. - Bk.9. - Ch. 17.}DK 201.1

TUO metu protestantizmui iškilo didžiulė grėsmė. popiežiaus prakeiksmai pasipylė ant Ženevos, o galingos valstybės grasino ją sunaikinti. Kaip šis nedidelis miestas galėjo pasipriešinti galingai Bažnyčios hierarchijai, kuri taip dažnai priversdavo paklusti karalius ir imperatorius? Kaip jis galėjo atsilaikyti prieš didžiąsias pasaulio užkariautojų kariuomenes?DK 201.2

Visame krikščioniškame pasaulyje protestantizmui taip pat grasino grėsmingi priešai. pirmųjų pergalių metas reformacijai praėjo, roma sutelkė naujas jėgas, tikėdamasi galutinai ją sunaikinti. TUO metu buvo įkurtas jėzuitų ordinas ^{69Jėzuitų ordinas — „Jėzaus draugija“ (lot. Societas Jesu), katalikų vienuolių or-dinas, kurį įsteigė Ignotas Lojolą 1534 m. kovai su Reformacija. 1540 m. ordiną patvirtino popiežius Paulius III. Ordinui būdinga griežta disciplina, visiškas klus-numas ordino vyresnybei ir Romos popie-žiui. Ordinui vadovauja generolas, kuris renkamas iki gyvos galvos ir yra pavaldus popiežiui.
Apie principus ir tikslus žr. Gerard John S. J. (ed.) Concerning Jesuits. Leidinį 1902 m. išleido Katalikiškoji tiesos drau-gija. Šiame veikale sakoma; „Pagrindinis visos draugijos principas yra visiškas klus-numas. ‘Tegu kiekvienas, — rašo šv. Igno-tas, — įtikina save, kad paklūstamieji turėtų būti skatinami ir valdomi dieviškosios Apvaizdos per pranašesnius už juos, tarsi jie būtų negyvas kūnas, leidžiantis save nešti bet kuria kryptimi ir daryti su savimi, ką tik nori kiti, arba kaip seno pono tarnai, su kuriais jis elgiasi, kaip nori’. Šis visiškas klusnumas turi būti skatinamas kilnių motyvų. Paklusti būtina ‘neatidėliotinai, — tęsia įkūrėjas, — džiaugsmingai ir besąlygiškai; [...] klusnus vienuolis džiugiai vykdo tai, ką jam patikėjo vyresnieji, įsitikinęs, kad tai atitinka Dievo valią’“ (p. 6).
Be to, žr. Dupin L. E. A Compendious History of the Church. — London, 1713. — V. 4. — P 132—135; Mosheim. Ecclesiastical History. — Cent. 16. — Sec. 3. — Pt. 1. — Ch. 1. — Par. 10; Jesuits. — In: The Encyclopedia Britannica (9th ed.); Paroissen C. The Principles of the Jesuits, Developed in a Collection of Extracts From Their Own Authors. — London, 1860 (ankstesnis leidimas pasirodė 1839); Cartwright W C. The Jesuits, Their Constitution and Teaching. — London, 1876; Taunton E. L. The History of the Jesuits in England, 1580-1773. — London, 1901; Boehmer H. The Jesuits (vertimas iš vokiečių kalbos). — Philadelphia: Castle Press, 1928; Goethein E. Ignatius Loyola and the Gegenrefor- mation. — Halle, 1895; Campbell T The Jesuits, 1534-1921. - New York, 1922; Taunton E. L. The History of the Jesuits in England, 1580-1773. — London, 1901.}, žiauriausias, nesąžiningiausias ir galingiausias popiežystės įrankis. Laisvi nuo žemiškų ryšių ir interesų, numarinę natūralius jausmus, nutildę sąžinės ir proto balsą, jie nepripažino jokių normų ir taisyklių, išskyrus savojo ordino, o pagrindinis jų siekis buvo plėsti ordino galybę. Kristaus evangelija teikė jėgų jos sekėjams oriai pasitikti pavojus ir iškęsti kančias, nebijoti šalčio, alkio, kankinimų suolo, požeminio kalėjimo ar laužo. Kovoti su protestantais jėzuitams buvo įskiepytas toks fanatizmas, kuris įgalino iškęsti panašius pavojus, kovoti su tiesa nesivaržant dėl priemonių. Nebuvo tokio nusikaltimo, kuriam jie nepasiryžtų, visos priemonės, kurios padėdavo siekti tikslo, buvo priimtinos. Davę nuolatinio skurdo ir nuolankumo įžadą, jie primygtinai siekė turtų ir valdžios, kad panaudotų juos protestantizmui sunaikinti ir vėl atstatytų popiežiaus viršenybę.DK 201.3

ordino nariai, prisidengę šventumo skraiste, lankė kalėjimus ir ligonines, padėjo ligotiems ir vargšams, pareikšdami, jog išsižada pasaulio, primindami, kad turi šventą Jėzaus vardą, kuris vaikščiojo darydamas gera. Tačiau po šia nepriekaištinga išore slėpėsi pikti ir kraupūs kėslai. Pagrindinis ordino principas - tikslas pateisina priemones. Tuo remiantis buvo ne tik pateisinamas, bet ir girtinas melas, vagystės, priesaikos laužymas ir žmogžudystės, jeigu tai tarnavo Romos bažnyčios interesams. Griebdamiesi įvairiausių gudrybių, jėzuitai prasibraudavo į valstybinius postus, tapdavo karalių patarėjais ir darydavo įtaką šalies politikai. Jie būdavo klusnūs tarnai ir sekdavo savo šeimininkus. Jie įkurdavo aukštesnes mokyklas kunigaikščių bei didikų atžaloms ir pradines mokyklas prasčiokams, protestantų šeimų vaikai privalėjo laikytis katalikų apeigų. Visas išorinis Romos bažnyčios pamaldų iškilmingumas buvo nukreiptas į tai, kad sukeltų sumaištį žmonių mintyse ir apakintų bei sužavėtų vaizduotę, todėl laisvės idealus, dėl kurios vargo ir praliejo kraują tėvai, išduodavo sūnūs. Jėzuitai greitai paplito visoje Europoje, kur tik jie pasirodydavo, ten atgimdavo popiežystė.DK 202.1

Siekdamas suteikti jiems didesnę galią, popiežius išleido bulę, kuri atgaivino inkviziciją. ^{70Žr. 15-tą pastabą.} Nepaisydama bendro pasibjaurėjimo, kuris išryškėjo net katalikiškose šalyse, popiežijos vyresnybė vėl įkūrė tą baisų tribunolą, ir siaubingi žvėriškumai, kurių negalėtų pakęsti dienos šviesa, buvo kartojami slaptuose požemiuose. Daugelyje šalių daugybė žmonių - tautos pažiba - tyriausi, kilniausi, labiausiai apsišvietę, pamaldūs ir pasišventę pastoriai, darbštūs ir mylintys tėvynę piliečiai, žymūs mokslininkai, talentingi meni ninkai ir nagingi amatininkai buvo žudomi arba priversti bėgti į kitas šalis.DK 202.2

Tokiomis priemonėmis roma stengėsi užgniaužti Reformacijos šviesą, priversti nusigręžti žmones nuo šventojo rašto ir įstumti juos į tamsiųjų Viduramžių nemokšiškumą ir prietaringumą. tačiau Dievo palaiminimo ir kilnių vyrų, kuriuos jis pakvietė tęsti Liuterio darbą, dėka protestantizmas nebuvo užgniaužtas. už savo jėgų šaltinį jis turi būti dėkingas ne kunigaikščių ginklams ar malonei. jo tvirtovėmis tapo mažiausios šalys, kukliausios ir silpniausios tautos: mažutė Ženeva tarp galingų priešų, planuojančių ją sunaikinti; smėlėtoji olandija, įsikūrusi šiaurės jūros pakrantėse, kovojo su tuometinės didžiausios ir turtingiausios šalies, ispanijos, tironija; atšiauri ir nederlinga švedija laimėjo reformacijai daug pergalių.DK 203.1

Beveik trisdešimt metų jonas Kalvinas dirbo Ženevoje. pirmiausia jis įkūrė bažnyčią, kuri tvirtai laikėsi biblijos moralinių pagrindų, o po to prisidėjo prie reformacijos plitimo visoje EUTOpoje. nors jo, kaip liaudies vadovo veikla, nebuvo nepriekaištinga, o mokymas neklystantis, tačiau jis padėjo skleisti tiesas, kurios buvo ypač svarbios ginant protestantizmą nuo atgyjančios popiežijos galybės. jis padėjo reformuotoms bažnyčioms ugdyti paprastumą ir gyvenimo tyrumą, nepasiduoti išdidumui ir pagedimui, kuriuos puoselėjo romos katalikų mokymas.DK 203.2

Ženeva siuntė mokytojus ir leidinius, kurie skleidė reformuotą mokymą. Visų šalių persekiojamieji šiame mieste ieškojo patarimo, palaikymo ir padrąsinimo. Kalvino miestas tapo prieglobsčiu visos Vakarų europos persekiojamiems reformatoriams. Gelbėdamiesi nuo baisių persekiojimų, kurie tęsėsi šimtmečius, bėgliai atvykdavo prie Ženevos vartų. išsekusius, sužeistus, netekusius namų ir artimųjų šiltai sutikdavo ir švelniai rūpindavosi. radę čia antruosius namus, jie laimino šį miestą savo sumanumu, mokytumu ir pamaldumu. Daugelis, ieškojusių čia prieglobsčio, vėliau grįždavo į savo gimtąsias šalis kovoti su romos tironija. Džonas noksas, narsus škotų reformatorius, nemažai anglų puritonų, olandijos ir ispanijos protestantai, prancūzijos hugenotai nešė iš Ženevos šviesos žibintą, kad apšviestų savo gimtinių tamsumą.DK 203.3

*****

11. Kunigaikščių Protestas

13. Reformacija Nyderlanduose Ir Skandinavijoje