Loading...
Larger font
Smaller font
Copy
Print
Contents
  • Results
  • Related
  • Featured
No results found for: "".
  • Weighted Relevancy
  • Content Sequence
  • Relevancy
  • Earliest First
  • Latest First
    Larger font
    Smaller font
    Copy
    Print
    Contents

    25. Nekintamas Dievo Įstatymas

    „Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje Jo Sandoros skrynia.” (Apreiškimo 11, 19 ) Dievo sandoros skrynia yra šventų švenčiausioje, antrojoje šventyklos patalpoje. atliekant apeigas žemiškoje šventykloje, kuri buvo paveikslas ir atspindys dangiškųjų dalykų , ši patalpa buvo atidaroma tik didžiąją permaldavimo dieną, kad šventykla galėtų būti apvalyta. todėl skelbimas, kad danguje atsidarė Dievo šventykla ir buvo matoma Jo Sandoros skrynia, nurodo, jog 1844 m. atsivėrė dangiškosios šventyklos šventų švenčiausioji, kai Kristus įėjo ten užbaigti atpirkimo darbą. ir tie, kurie pasitikėdami sekė didįjį Vyriausiąjį Kunigą, kai jis pradėjo savo tarnystę šventų švenčiausioje, pamatė jo sandoros skrynią. tyrinėdami ne iki galo suprastą tiesą apie šventyklą, jie suprato Išgelbėtojo tarnystės permainą ir pamatė, kad dabar jis eina savo tarnystės pareigas priešais Dievo skrynią, savo krauju prašydamas atleisti nusidėjėliams jų nuodėmes.DK 375.1

    skrynioje žemiškoje padangtėje buvo dvi akmeninės plokštės, kuriose buvo įrašyti Dievo Įstatymo įsakymai. skrynia tik saugojo Įstatymo plokštes, o Dievo Įstatymas suteikė jai vertę ir šventumą. Kai danguje atsidarė Dievo šventykla, joje pasirodė jo sandoros skrynia. Dangiškosios šventyklos šventų švenčiausioje saugomas Dievo Įstatymas, kurį griaudžiant griaustiniui ant sinajaus kalno paskelbė Dievas. Dievo Įstatymas Jo pirštu įrašytas akmeninėse plokštėse.DK 375.2

    Dangiškoje šventykloje saugomas Dievo Įstatymas yra didysis originalas, kurio tiksli kopija įrašyta akmens plokštėse ir kurį Mozė perteikė penkiaknygėje. Tie, kurie suprato šį teiginį, įsitikino Dievo Įstatymo šventumu ir nekintamumu. Kaip niekada anksčiau jie suprato Išgelbėtojo žodžių galią: „Kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys.” (Mato 5, 18) Dievo Įstatymas reiškia jo valią, atspindi jo charakterį, jis turi amžinai išlikti kaip ištikimas liudytojas danguje. Nė vienas įsakymas nebuvo panaikintas, nė viena raidelė ar brūkšnelis nepakeistas. psalmininkas sako: „tavo Žodis, VIEŠPATIE, tveria amžinai, tvirtai stovi danguje. jo įsakai tvirti, patikimi amžių amžiais, duoti tiesa ir teisumu.” (Psalmė 119, 89; 111, 7-8)DK 376.1

    pačioje Dešimties įsakymų širdyje yra ketvirtasis įsakymas. Toks jis buvo paskelbtas nuo pat pradžių: „Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse. juk per šešias dienas VIESPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir pašventino.” (Išėjimo 20, 8-11)DK 376.2

    Dievo Dvasia paveikė jo Žodžio tyrinėtojų širdis. jie galutinai įsitikino, jog nežinodami pažeidinėjo šį įsakymą, nekreipė dėmesio į Kūrėjo poilsio dieną. Taigi jie pradėjo ieškoti priežasčių, kodėl buvo švenčiama pirmoji savaitės diena, o ne ta, kurią liepė švęsti Dievas. Šventajame Rašte jie negalėjo rasti įrodymų, kad ketvirtasis įsakymas panaikintas arba šabo diena (sabata) pakeista. palaiminimas, tekęs septintajai dienai, niekada nebuvo atiduotas kitai. jie sąžiningai siekė sužinoti ir vykdyti Dievo valią. Kai pamatė, jog laužė Įstatymą, sielvartas užpildė jų širdis. jie parodė ištikimybę Dievui ir pradėjo švęsti jo šabo dieną.DK 376.3

    Daugybė piktavalių žmonių stengėsi pakenkti jų tikėjimui. Kiekvienam tapo aišku, jeigu žemiškoji šventykla yra dangiškosios atvaizdas, tai Įstatymas, saugomas Skrynioje žemėje, yra tiksli Įstatymo, esančio dangaus skrynioje, kopija. Norintieji suprato, kad priimtoji dangiškosios šventyklos tiesa taip pat apėmė Dievo Įstatymo reikalavimus bei ketvirtojo įsakymo - šabo dienos - šventumą. Čia slypi to aštraus ir ryžtingo pasipriešinimo harmoningam Šventojo Rašto aiškinimui, kuris atskleidžia tiesą apie Kristaus tarnystę dangiškoje šventykloje, paslaptis. Žmonės norėjo uždaryti duris, kurias atidarė Dievas, ir atidaryti duris, kurias Jis uždarė. Tačiau Tas, „kuris atrakina, ir niekas negali užrakinti, užrakina, ir niekas negali atrakinti”, pasakė: „Štai atvėriau prieš tave duris, ir niekas nebegali jų užrakinti.” (Apreiškimo 3, 7-8) Kristus atidarė šventų švenčiausiosios duris, t. y. pradėjo ten savo tarnystę, šviesa pasklido pro atviras dangiškosios šventyklos duris ir paaiškėjo, kad ketvirtasis įsakymas priklauso ten saugomam Įstatymui. Ką nustatė Dievas, joks žmogus negali panaikinti.DK 376.4

    Priėmusieji šviesą apie Kristaus tarpininkavimą ir Dievo Įstatymo amžinumą tas tiesas rado Apreiškimo 14-ame skyriuje. Čia pateikta informacija sudaro įspėjančią Trijų angelų žinią 151Žr. Apreiškimo 14, 6-12. Per apaštalą joną (žr. Apreiškimo 14, 6—7) išpranašauta Pirmojo angelo žinia. Po to pranašas tęsia: „Paskui jį skrido antras angelas, kuris šaukė: ‘Krito, krito didžioji Babelė [...]. Ir dar trečias angelas lydėjo juos.’“ Čia žodis skrido reiškia ‘ėjo kartu su’, ‘sekė paskui ką’, ‘ėjo su juo’; žr. Liddell Henry George and Scott Robert. Greek English Lexicon. — Oxford: Clarendon Press, 1940. — V. 1. — P 52. jis taip pat reiškia ‘lydėti’, žr. Abbott—Smith George. A Manual Greek Lexicon of the New Testament. — Edin- bugh: T. and T. Clark, 1950. — P 17. Tas pats žodis pavartotas Evangelijoje pagal Morkų: „jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.“ (5, 24) jis taip pat vartojamas, kalbant apie šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius atpirk-tųjų (Apreiškimo 14, 4): „jie lydi Avinėlį, kur tik jis eina.“ Akivaizdu, kad abejais atvejais norima perduoti mintį: eiti drauge, drauge su; taip pat Pirmajame laiške korintiečiams (10, 4), kuriame parašyta apie Izraelio vaikus, kad „jie gėrė iš dva-sinės juos lydinčios uolos.“ Žodis lydinčios yra to paties graikiško žodžio vertimas. Todėl galime daryti išvadą, kad Apreiškime (14, 8—9) norima pasakyti, jog antrasis ir trečiasis angelai ne šiaip sau skrido vienas paskui kitą, o kartu su pirmuoju. taigi šios trys žinios sudaro vieną Trijų angelų žinią. Tai yra trys atskiros žinios, nes pradėtos skelbti ne vienu metu. Bet pradėtos skelbti, jos skelbiamos kartu ir yra neatskiriamos., kuri turėjo parengti žemės gyventojus Viešpaties antrajam atėjimui. Žodžiai: atėjo Jo teismo valanda nurodo baigiamąją Kristaus žmonių išgelbėjimo tarnystę. Ši žinia atskleidžia tiesą, kuri turi būti skelbiama žmonėms prieš tai, kai Išgelbėtojas baigs savo tarpininkavimą ir ateis pasiimti savo tautos. 1844 metais prasidėjęs Teismas truks tol, kol visos tiek gyvųjų, tiek mirusiųjų bylos bus peržiūrėtos. Taigi jis tęsis iki malonės laiko pabaigos. Kad žmonės būtų išteisinti Teisme, žinia liepia jiems „bijoti Dievo, atiduoti Jam pagarbą ir nuolankiai pašlovinti dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją.” Pateiktieji žodžiai parodo šios žinios vaisius: „Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!” Norint pasiruošti Teismui, reikia laikytis Dievo Įstatymo, nes Teisme jis yra charakterio matas. Apaštalas Paulius sako: „Visi, kurie nusidėjo, neturėdami Įstatymo, pražus be Įstatymo [...]. Aną dieną Dievas per Kristų Jėzų teis žmonių paslaptis, kaip sako mano Evangelija.” Be to, jis teigia, jog „teisūs Dievo akyse juk ne Įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti Įstatymo vykdytojai.” (Romiečiams 2, 12-16) Norint laikytis Dievo Įstatymo, būtinas tikėjimas, nes „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė.” (Hebrajams 11, 6; Romiečiams 14, 23)DK 377.1

    pirmasis angelas kviečia žmones bijoti Dievo ir atiduoti Jam pagarbą , pašlovinti Jį kaip dangaus ir žemės Kūrėją. Kad galėtų taip elgtis, jie turi paklusti jo Įstatymui. saliamonas sako: „Bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją.” (Mokytojo 12, 13) Dievui negali būti malonus joks garbinimas, jeigu neklausoma Jo įsakymų. „Nes tai ir yra Dievo meilė - vykdyti Jo įsakymus. Kai žmogus nusisuka nenorėdamas klausyti Įstatymo, net jo malda tampa pasibjaurėtina.” (1 Jono 5, 3; Patarlių 28, 9)DK 378.1

    Pareiga garbinti Dievą remiasi tuo faktu, kad Jis yra Kūrėjas ir visi Jo kūriniai turi būti Jam dėkingi už savo egzistavimą. Kai Biblijoje kalbama apie Jo reikalavimą gerbti ir garbinti Jį, o ne pagonių dievus, pateikiamas Jo kūrybinės galios įrodymas: „Juk visi tautų dievai tik stabai, o VIEŠPATS sukūrė dangų. ‘Su kuo palyginsite Mane? Su kuo sulyginsite Mane?’ - sako Šventasis. Pakelkite akis ir pasižiūrėkite į aukštybes! Kas jas sukūrė? Taip kalba VIEŠPATS, kuris sukūrė dangų, Jis, Dievas, kuris paruošė ir padarė žemę: ‘Aš esu VIEŠPATS, ir be Manęs nėra kito.’” (Psalmė96, 5; Izaijo 40,25-26; 45, 18) Psalmininkas sako: „Žinokite, kad VIEŠPATS - Dievas. Jis mus sukūrė, ir mes priklausome Jam, mes - Jo tauta [...]. Ateikime, pagarbinkime ir pulkime kniūbsti, klaupkimės prieš VIEŠPATĮ, mūsų Kūrėją!” (Psalmė 100, 3; 95, 6) Šventos būtybės, kurios garbina Jį danguje, paaiškina pagarbos priežastį: „Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir galybę, nes Tu visa sutvėrei, Tavo valia visa yra ir buvo sutverta.” (Apreiškimo 4, 11)DK 378.2

    Apreiškimo 14-ame skyriuje žmonės kviečiami atiduoti Kūrėjui pagarbą, pranašystė nurodo tuos žmones, kurie, priėmę Trijų angelų žinią, laikysis Dievo įsakymų. Vienas šių įsakymų tiesiogiai nurodo Dievą kaip Kūrėją. Ketvirtasis įsakymas skelbia: „Septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas [...]. Juk per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir pašventino.” (Išėjimo 20, 10-11) Šabo dieną Viešpats nurodo kaip ženklą, kad „žinotumėte, jog Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.” (Ezechielio 20, 20) Viso to priežastis yra ši: „nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, o septintąją dieną atsikvėpė ir ilsėjosi.” (Išėjimo 31, 17)DK 378.3

    „Šabo diena kaip atmintina kūrimo diena svarbi tuo, kad ji visuomet liudija tikrąją priežastį, kodėl Dievui reikia atiduoti pagarbą”, - nes Jis yra Kūrėjas, o mes Jo kūriniai. - „Todėl šabo diena sudaro viso Dievo garbinimo pagrindą, nes ji atskleidžia tą didžiąją tiesą be galo įspūdingai, kaip negali niekas kitas. Tikrasis Dievo garbinimo pagrindas, ne tik septintąją dieną, bet ir apskritai visuomet, yra skirtumas tarp Kūrėjo ir Jo kūrinių. Šis svarbus faktas niekada negali pasenti, nevalia jo užmiršti.” *Adrews J. N. History of the Sabbath. — Ch. 27. Dievas įvedė šabo dieną Edeno sode, kad ši tiesa būtų užfiksuota žmonių sąmonėje. Tol, kol tas faktas, kad Jis yra mūsų Kūrėjas, bus priežastis Jį garbinti, šabo diena išliks reikšminga ir atmintina diena. Jei visi švęstų šabo dieną, žmonių mintys ir jausmai būtų nukreipti į Kūrėją kaip gerbimo ir šlovinimo objektą, niekada nebūtų stabmeldžių, ateistų ar netikinčiųjų. Šabo dienos šventimas yra ištikimybės tikrajam Dievui ženklas, „dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėjui.” Taigi žinia, liepianti žmonėms šlovinti Dievą ir laikytis Jo įsakymų, ypač kviečia juos laikytis ketvirtojo įsakymo.DK 379.1

    Priešingai tiems, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo, Trečiasis angelas nurodo kitą žmonių grupę ir paskelbia iškilmingą ir baisų perspėjimą, susijusį su jų paklydimu: „Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo ženklą, tas turės gerti Dievo įniršio vyno.” (Apreiškimo 14, 9-10) Norint teisingai suprasti šią žinią, reikia išsiaiškinti panaudotus simbolius. Ką reiškia žvėris, atvaizdas ir ženklas?DK 379.2

    Pranašiškoji grandis, kurioje randame šiuos simbolius, prasideda Apreiškimo 12-ame skyriuje, kur raudonas slibinas nori praryti Kristų, kai tik Jis gims. Ten slibinas dar vadinamas šėtonu (Apreiškimo 12, 9), kuris paskatino Erodą nužudyti Kristų. Pagrindinis šėtono įrankis kovojant su Kristumi ir Jo tauta pirmaisiais krikščioniškosios eros amžiais buvo Romos imperija, kurioje dominavo pagoniška religija. Taigi slibinas simbolizuoja šėtoną, antra vertus, jis yra pagoniškosios Romos simbolis.DK 379.3

    tryliktame skyriuje (1-10) aprašomas kitas žvėris, „panašus į leopardą, kuriam slibinas atidavė [...] savo galybę, savo sostą ir didelę valdžią.” Sis žvėris, kaip tikėjo dauguma protestantų, simbolizavo popiežių, kuris perėmė ankstesnę senovės Romos imperijos galybę, sostą ir valdžią. Apie panašų į leopardą žvėrį pasakyta: „Žvėriui buvo duotas snukis didžiuotis ir piktžodžiauti [...]. Ir jis, atvėręs nasrus, piktžodžiavo Dievui, niekino Jo vardą, Jo buveinę - tuos, kurie gyvena danguje. Jam buvo leista kovoti su šventaisiais ir juos nugalėti. Jam buvo suteikta valdžia visoms gentims, tautoms, kalboms ir giminėms.” Si pranašystė, kuri beveik tolygi mažojo rago aprašymui iš Danieliaus knygos 7-ojo skyriaus, be jokios abejonės nurodo popiežiaus valdžią.DK 380.1

    Žvėriui „buvo [...] duota galia taip daryti keturiasdešimt du mėnesius.” Pranašas Jonas tęsia: „Vieną jo galvų aš regėjau lyg mirtinai sužeistą.” Kiek vėliau: „Jei kas skirtas nelaisvei, į nelaisvę ir eina. O kam lemta žūti nuo kalavijo, tas ir bus kalaviju nužudytas.“ 152Žr. Apreiškimo 13, 10 ir pastabą Keturiasdešimt du mėnesiai atitinka tris su puse metų arba 1260 dienų, - laiką, kai popiežiaus valdžia engė Dievo tautą, t. y. „vienas laikotarpis, du laikotarpiai ir pusė laikotarpio.” (Danieliaus 7, 25) Sis laikotarpis, kaip buvo pažymėta ankstesniuose skyriuose, prasidėjo 538 m. po Kr. popiežijos viešpatavimu ir baigėsi 1798 m. Tuo metu prancūzų kariuomenė paėmė popiežių į nelaisvę, popiežija buvo mirtinai sužeista, ir išsipildė pranašystė: „Jei kas skirtas nelaisvei, į nelaisvę ir eina.”DK 380.2

    Po šių žodžių pateikiamas kitas simbolis. Pranašas sako: „Ir aš regėjau dar kitą žvėrį atslenkant nuo sausumos [žemės]. Jis turėjo du ragus, panašius į avinėlio.” (Apreiškimo 13, 11) Jo išvaizda ir jo atsiradimas nurodo, kad nacija, kurią jis simbolizuoja, nepanaši į anksčiau pavaizduotąsias. Didžiosios karalystės, kurios valdė pasaulį, buvo parodytos pranašui Danieliui kaip ieškantys grobio žvėrys, kurie kovojo vienas su kitu, kai „keturi dangaus vėjai sujudino Jūrą.” (Danieliaus 7, 2) Apreiškimo 17-ame skyriuje angelas paaiškino, kad vandenys simbolizuoja žmones, minias, tautas ir kalbas (17, 15). Vėjai simbolizuoja karus. Keturi dangaus vėjai, kurie sujudino Jūrą, reiškia baisius užkariavimus ir perversmus, kai vienos karalystės nugalėdavo kitas.DK 380.3

    tačiau žvėris su panašiais į avinėlio ragais atslinko iš sausumos [žemės]. užuot nuvertusi kitas valdžias, kad įtvirtintų savąją, čia pavaizduota tauta iškyla niekieno neužimtoje teritorijoje ir pama-žu auga bei taikiai ten gyvena. tuomet ji negalėjo iškilti tarp susigrūdusių ir tarpusavyje kovojančių senojo pasaulio valstybių, tos audringos žmonių, minių, tautų ir kalbų jūros. jos reikia ieškoti naujajame pasaulyje.DK 381.1

    Kuri naujojo pasaulio nacija 1798 m. pradėjo įgauti jėgų ir ėmė stiprėti bei atkreipė į save pasaulio dėmesį? šio simbolio pritaikymas nekelia jokių abejonių. Vienintelė nacija atitinka visas šios pranašystės detales ir neabejotinai nurodo, kad tai yra jungtinės Amerikos Valstijos. Dažnai tas šventojo rašytojo mintis, išreikštas beveik pažodžiui, patys to nesuvokdami vartojo oratoriai ir istorikai, kai apibūdindavo šios nacijos vystymąsi ir augimą. Žvėris atslinko iš sausumos [žemės]; čia pavartotas žodis atslinko pažodžiui iš tikrųjų reiškia ‘išsprogo’ ar ‘išsiskleidė kaip augalas’. jau žinome, kad nacija turėjo iškilti niekieno neužimtoje teritorijoje. Vienas įžymus rašytojas, apibūdindamas Jungtinių Amerikos Valstijų istoriją, kalba apie šalies paslaptingą iškilimą iš tuštumos ir sako: „Kaip tyli sėkla mes užaugome ir tapome imperija.” *Townsend G. A . The New World Compared With the Old, 1850 m. — P. 462. 1850 m. vienas Europos žurnalas rašė apie Jungtines Amerikos Valstijas kaip apie nuostabią imperiją, kuri pakilo ir žemės tylumoje kasdien didina savo galybę ir garbę. ** The Dublin Nation. Edvardas Everetas, kalbėdamas apie protėvius piligrimus, šios nacijos įkūrėjus, sakė: „Ar jie neieškojo nuošalios, nepavojingos vietos, kurios niekas nežinojo ir ji buvo saugiai nutolusi nuo kitų, kur maža Leideno bažnyčia galėtų džiaugtis sąžinės laisve? Apžvelkime tas neaprėpiamas platybes, kuriose taikinga kova [...] jie įtvirtino krikščionybės vėliavas!” *** Iš kalbos, pasakytos Plymute, Masaciusetso valstijoje, išvadavimo metinių proga 1824 m. gruodžio 22 d.DK 381.2

    „Jis turėjo du ragus, panašius į avinėlio.” Tokie ragai nurodo jaunumą, romumą ir nekaltybę, šie įvaizdžiai tinkamai atspindi jungtinių Amerikos Valstijų charakterį, kuris pradėjo ryškėti 1798 m. tarp krikščionių, pabėgusių į ameriką ir ieškojusių prieglobsčio nuo karališkosios valdžios priespaudos ir dvasininkų neapykantos, buvo daug tokių, kurie norėjo įkurti valdymo formą, paremtą civiline ir religine laisve. jų požiūriai atsispindėjo Nepriklausomybės deklaracijoje, kuri iškėlė didžiąją tiesą, jog visi žmonės yra sukurti lygūs ir turi teisę laisvai gyventi ir siekti laimės. Konstitucija garantuoja žmonėms teisę į savivaldą, jei liaudies išrinkti atstovai įves ir vykdys įstatymus. taip pat buvo suteikiama tikėjimo laisvė, kiekvienas žmogus galėjo garbinti Dievą pagal savo sąžinės balsą. Respublikos valdymo forma ir protestantizmas buvo pagrindiniai nacijos principai, kurie nulėmė nacijos suklestėjimą. Engiamieji ir prislėgtieji iš viso krikščioniškojo pasaulio viltingai susidomėję žvelgė į šią šalį. Milijonai stengėsi pasiekti jos krantus, ir jungtinės amerikos Valstijos užėmė savo vietą tarp galingiausių valstybių žemėje.DK 382.1

    tačiau žvėris, kuris „turėjo du ragus, panašius į avinėlio, [...] kalbėjo kaip slibinas. jis naudojasi visa pirmojo žvėries galybe jo akivaizdoje ir verčia žemę bei jos gyventojus garbinti pirmąjį žvėrį, kurio mirštama žaizda užgijo. [...] jis liepia žemės gyventojams padaryti atvaizdą žvėries, kuris gavo žaizdą nuo kalavijo, tačiau išgyveno.” (Apreiškimo 13, 11—14 )DK 382.2

    panašūs į avinėlio ragai ir slibino kalba atskleidžia didelį skirtumą tarp nacijos pareiškimų ir praktikos. tautos „kalbėjimas” yra jos įstatymų leidybos ir teisminės valdžios veikla. savo veiksmais ji paneigs tuos laisvės ir taikos principus, kurie buvo iškelti kaip jos politikos pagrindas. pranašystė, kad nacija kalbės „kaip slibinas ir naudosis visa pirmojo žvėries galybe”, aiškiai rodo, kad išryškės nepakantumo ir persekiojimo dvasia, kuri buvo būdinga valstybei, pavaizduotai slibinu ir žvėrimi, panašiu į leopardą. tvirtinimas, jog žvėris su dviem ragais „verčia žemę bei jos gyventojus garbinti pirmąjį žvėrį”, parodo, kad ši nacija panaudos valdžią priversdama vykdyti tam tikrus įstatymus, kurie liudys pagarbą romai.DK 382.3

    Tokie veiksmai tiesiogiai prieštaraus šios valstybės valdymo principams, jos laisvų institucijų dvasiai, aiškiems ir iškilmingiems nepriklausomybės deklaracijos pareiškimams ir Konstitucijai. Įkūrėjai išmintingai siekė, kad Bažnyčia nesigriebtų valstybinės valdžios, nes tai neišvengiamai sąlygoja nepakantumą ir persekiojimus. Konstitucija numato, kad „Kongresas neturi leisti jokių įstatymų, reikalaujančių išpažinti valstybinę religiją ar draudžiančių laisvai išpažinti religiją, ir kad Jungtinėse Amerikos Valstijose religija niekada negali būti sąlyga, suteikianti teisę užimti bet kurias visuomenines pareigas.” Civilinė valdžia, versdama žmones išpažinti vienokią ar kitokią religiją, labai smarkiai pažeidžia principus, saugančius tautos laisvę. Tokių veiksmų nenuoseklumą atskleidžia šios valdžios simbolis. Tai - žvėris, kurio ragai panašūs į avinėlio, - romus, švelnus ir nekenksmingas, tačiau kalbantis kaip slibinas.DK 383.1

    „Jis liepia žemės gyventojams padaryti žvėries atvaizdą.” Čia aiškiai parodyta valdymo forma, kai įstatymų leidyba priklauso liaudžiai. Tai geriausias įrodymas, kad Jungtinės Amerikos Valstijos yra ta tauta, apie kurią kalba pranašystė.DK 383.2

    Kasyra žvėries atvaizdas? Kaip jis bus padarytas? Atvaizdą padarys dviragis žvėris, ir jis bus visiškai panašus į žvėrį. Jis ir vadinamas žvėries atvaizdu. Norėdami sužinoti, koks yra atvaizdas ir kaip jis bus padarytas, turime patyrinėti būdingus žvėries - popiežijos - bruožus.DK 383.3

    Kai Ankstyvoji bažnyčia nukrypo nuo Evangelijos paprastumo ir priėmė pagoniškąsias apeigas ir papročius, ji prarado Dievo Dvasią ir galią, todėl, norėdama valdyti žmonių sąžinę, ėmė siekti valstybinės valdžios paramos. Taip susiformavo popiežystė - Bažnyčia, kuri darė didelę įtaką valstybinei valdžiai ir panaudojo ją, siekdama savo tikslų bei susidorodama su „erezija”. Kad Jungtinės Amerikos Valstijos padarytų žvėries atvaizdą, bažnytinė vyresnybė turi taip kontroliuoti valstybinę valdžią, kad galėtų naudoti ją savo tikslams įgyvendinti.DK 383.4

    Visuomet, kai tik Bažnyčia įgaudavo pasaulietinę valdžią, ji panaudodavo ją bausti tuos, kurie nepriimdavo jos mokslo. Protestantų Bažnyčios, kurios sekė Romos pavyzdžiu, sudarydavo sąjungą su pasaulietine valdžia, kad apribotų sąžinės laisvę. Elementarus pavyzdys - ilgai trukę Anglikonų bažnyčios disenterių 153Žr. pastabą 74. persekiojimai. per XVI ir XVII a. tūkstančiai disenterių dvasininkų buvo priversti palikti savo bažnyčias, o daugelis pastorių ir paprastų žmonių turėjo mokėti pinigines baudas, buvo įkalinti, kankinami ar net mirė kankinio mirtimi.DK 383.5

    ankstyvosios Bažnyčios nuopuolis nulėmė tai, kad ji pradėjo ieškoti valstybinės valdžios paramos, taip buvo sudarytos sąlygos atsirasti popiežijai - žvėriui. Apaštalas Paulius sakė: „Pirmiau turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus, pražūties sūnus.” (2 Tesalonikiečiams 2, 3) Bažnyčios atkritimas paruošė dirvą atsirasti žvėries atvaizdui.DK 384.1

    Biblija skelbia, kad prieš ateinant Viešpačiui antrąjį kartą įsivyraus moralinis nuosmukis, panašus į tą, kurį matėme pirmaisiais amžiais. „Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, pramuštgalviai, pasipūtėliai, labiau linkę į malonumus negu į Dievą, dedąsi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos. Dvasia aiškiai sako, kad paskučiausiais laikais kai kurie žmonės atkris nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams. Ano Nedorėlio atėjimą dėl šėtono įtakos lydės įvairūs galingi darbai, ženklai ir netikri stebuklai ir visokios nedoros apgaulės. Ir visi, kurie atsisakė mylėti tiesą savo išganymui, tikės melu.” (2 Timotiejui 3, 1-5; 1 Timotiejui 4, 1; 2 Tesalonikiečiams 2, 9-11 ) Kai įsivyraus tokia bedievystės būsena, pamatysime tokius pačius vaisius kaip ir pirmaisiais amžiais.DK 384.2

    pasak daugelio, tikėjimo įvairovė protestantų Bažnyčiose įtikinamai įrodo, jog niekada nebus imtasi jokių prievartos priemonių, kad būtų užtikrintas tikėjimo vienodumas. Tačiau protestantų Bažnyčios vis labiau ir stipriau siekia suvienodinti tikėjimo išpažinimą, kad jis remtųsi vienoda pamatinių tiesų traktuote. Norint pasiekti tokią vienybę, teks atsisakyti svarstyti įvairius nesutarimus, nepriklausomai nuo jų svarbos Biblijai.DK 384.3

    Čarlzas Byčeris 1846 m. pamokslaudamas teigė, jog „evangelikų protestantų denominacijų” vyresnybė „ne tik viską daro stipriai veikiama paprastos žmogiškosios baimės, bet ir gyvena, juda bei kvėpuoja iš esmės sugedusioje atmosferoje. nuolat pasiduodama žemiausiems prigimties polinkiams, nuslepiama tiesa bei lenkiamasi atkritimo valdžiai. ar ne tas pat vyko Romoje?” Jis retoriškai klausia: „Ar istorija nepasikartoja? Ką mes pamatysime ateityje? Dar vieną visuotinį susirinkimą?! pasaulinį suvažiavimą?! Evangeliškąją sąjungą ir visuotinį tikėjimo išpažinimą?!” * Iš pamokslo „The Bible a Sufficient Greed”, pasakyto Fort Veine, Indiana, 1846 m. vasario 22 d. Kai tai bus padaryta, tuomet, siekiant užtikrinti visišką vienybę, liks vienintelis kelias - naudoti prievartą.DK 385.1

    Kai pagrindinės Jungtinių Amerikos Valstijų Bažnyčios susivienys ir taip paveiks valstybę, kad ji bus priversta remti jų sprendimus bei organizacijas, tuomet protestantiškoji Amerika suformuos Romos hierarchijos atvaizdą ir kitamaniams neišvengiamai bus skiriamos bausmės pagal valstybės įstatymus.DK 385.2

    „Žvėris su dviem ragais vers visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos, kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo - žvėries vardo ar jo vardo skaičiaus.” (Apreiškimo 13,16-17 ) Trečiasis angelas perspėja: „Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo ženklą, tas turės gerti Dievo įniršio vyno.” Ši žinia mini žvėrį, kurį garbinti reikalauja dviragis žvėris. Jis - pirmasis iš Apreiškimo 13-ojo skyriaus, panašus į leopardą, yra popiežystė. Žvėries atvaizdas simbolizuoja tą atkritusiojo protestantizmo formą, kuri atsiras, kai protestantų Bažnyčios pradės ieškoti valstybinės valdžios paramos, kad galėtų priversti žmones paklusti savo mokymui. Lieka išsiaiškinti, kas yra žvėries ženklas.DK 385.3

    perspėjusi, kad draudžiama garbinti žvėrį ir jo atvaizdą, pranašystė skelbia: „Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!” Kadangi besilaikantys Dievo įsakymų supriešinami su garbinančiais žvėrį ir jo atvaizdą bei priimančiais jo ženklą, vadinasi, Dievo Įstatymo laikymasis ir jo laužymas atskirs Dievo ir žvėries garbintojus.DK 385.4

    Ypatingas žvėries ir jo atvaizdo bruožas yra Dievo įsakymų nepaisymas. pranašas Danielius taip kalba apie mažąjį ragą, t. y. popiežiją: „[Jis] užsimojęs pakeisti švenčių dienas ir Įstatymą.” (Danieliaus 7, 25 ) Apaštalas paulius vadina tą pačią valdžią Nedorybės žmogumi, kuris iškels save aukščiau Dievo. Viena pranašystė papildo kitą. Valdžia pakeitusi Dievo Įstatymą norėjo iškelti save aukščiau Dievo. Tas, kuris sąmoningai laikysis pakeisto Įstatymo, parodys didžiausią pagarbą valdžiai, kuri įvykdė pakeitimus. Visi paklūstantys popiežiaus nutarimams rodys ištikimybę popiežijai, o ne Dievui.DK 386.1

    popiežija pakeitė Dievo Įstatymą. antrasis įsakymas, draudžiantis garbinti kitus dievus, buvo pašalintas, o ketvirtasis iškreiptas taip, kad liepiama švęsti pirmąją, o ne septintąją savaitės dieną - šabo dieną. popiežininkai įtikinėja, jog antrasis įsakymas buvo pašalintas dėl to, kad buvo nereikalingas, nes yra įtrauktas į pirmąjį, o jie pateikia Įstatymo tekstą tokį, kokį numatė Dievas, kad jis būtų suprantamesnis. Tačiau visai kitaip šį pakeitimą apibūdina pranašas. Kalbama apie iš anksto apgalvotą, sąmoningą pakeitimą: „[Jis] užsimojęs pakeisti švenčių dienas ir Įstatymą.” Ketvirtojo įsakymo pakeitimas įrodo, jog pranašystė tiksliai išsipildė, nes išaiškėja, kad šis pakeitimas padarytas Bažnyčios autoritetu. Taip popiežiaus valdžia atvirai iškelia save aukščiau už Dievą.DK 386.2

    Kai Dievo garbintojai pasižymi tuo, jog laikosi ketvirtojo įsakymo, nes tai yra Jo kuriamosios galios ženklas ir įrodymas to, jog Jam turi tekti žmogaus pagarba ir garbinimas, žvėries garbintojai pasižymės savo pastangomis panaikinti atmintiną Kūrėjo dieną ir išaukštinti Romos nutarimus. Popiežija pirmą kartą pareiškė savo išdidžias pretenzijas dėl sekmadienio šventimo 154Apie Romos vyskupų viršenybę žr. Bellarmine Robert Francic (cardinal). Po-wer of the Popes in Temporal Affairs; Manning Henry Edward (cardinal). The Temporal Power of the Vicar of Jesus Crist. — London: Burns and Lambert, 1862; Gibbons James (cardinal). Faith of Our Fathers. — Baltimore: John Murphey Co., 1917. - Ch. 5, 9, 10, 12. Apie pro-testantų požiūrį į Romos popiežiaus pretenzijas į viršenybę žr. Jalland Trevor Gervase. The Church and the Papacy. — London: Society for Promoting Christian Knowledge, 1944. — Bampton Lecture; Littledale Richard Frederick. Petrine Claims. — London: Society for Promoting Christian Knowledge, 1899. Ankstyvųjų amžių šaltinius žr. Shotwell James T. and Loomis Louise Ropes. The See of Peter. — New York: Columbia University Press, 1927. Apie Konstantino dovanos klastotę žr. Coleman Christopher B. The Treatise of Lorenzo Valla on the Donation of Cons-tantine. — New York, 1914, šis veikalas pateikia visų dokumentų tekstą lotynų kalbą ir vertimą į anglų kalbą bei dokumentų tezių kritiką. ir tada pirmą kartą kreipėsi į valstybinę valdžią pagalbos, kad priverstų žmones švęsti sekmadienį kaip Viešpaties dieną. Tačiau Biblija nurodo, jog Viešpaties diena yra septintoji, o ne pirmoji savaitės diena. Kristus sako: „Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats.” (Morkaus 2, 28 ) Per pranašą Izaiją Viešpats nurodo, kad šabo diena yra Jo šventa diena. (žr. Izaijo 58, 13 )DK 386.3

    Dažnai girdimus tvirtinimus, jog Kristus pakeitė šabo dieną, paneigia Jo paties žodžiai: „nemanykite, jog AŠ atėjęs panaikinti Įstatymo ar pranašų. ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. todėl, kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu Dangaus karalystėje. o kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu Dangaus karalystėje.” (Mato 5, 17-19 )DK 387.1

    protestantai sutinka su tuo faktu, kad šventasis Raštas niekam nesuteikia teisės keisti šabo dieną. tai aiškiai nurodoma Amerikos traktatų draugijos ir Amerikos sekmadieninių mokyklų sąjungos leidiniuose. Viename jų pripažįstama, kad „naujasis testamentas visiškai tyli ir neduoda jokių aiškių nurodymų dėl poilsio sekmadienį [pirmąją savaitės dieną] ir kokių nors kitų priesakų dėl jo šventimo.” *Elliott George . The Abiding Sabbath. — P 184.DK 387.2

    Kitame leidinyje rašoma: „iki Kristaus mirties dėl tos dienos [šabo dienos] nebuvo padaryta jokių pakeitimų” ir „kiek tai liudija šventasis raštas, jie [apaštalai] nedavė [...] jokių aiškių nurodymų, kad reikėtų toliau nešvęsti septintosios dienos - šabo dienos, o pradėti švęsti pirmąją savaitės dieną.” **Waffle A. E . The Lord s Day. — P. 186—188.DK 387.3

    Romos katalikai sutinka, jog šabo dieną pakeitė jų Bažnyčia, ir pareiškia, jog protestantai, švęsdami sekmadienį, tuo pripažįsta Katalikų bažnyčios autoritetą. Leidinyje „Catholic Catechism of Christian Religion” (Katalikiškasis katekizmas), atsakant į klausimą, kurią dieną reikėtų švęsti, remiantis ketvirtuoju Dievo įsakymu, teigiama: „pagal senąjį įstatymą, pašventinta diena buvo šeštadienis, tačiau Bažnyčia, remdamasi Jėzaus Kristaus nurodymais ir vadovaujama Dievo Dvasios, pakeitė šeštadienį sekmadieniu. taigi dabar mes švenčiame pirmąją, o ne septintąją savaitės dieną. Dabar Viešpaties diena yra sekmadienis.”DK 387.4

    teologai, kurie remia popiežijos instituciją, Katalikų bažnyčios autoriteto požymiu laiko „šeštadienio pakeitimą sekmadieniu, su kuo sutinka ir protestantai [...] nes, švęsdami sekmadienį, jie pripažįsta Bažnyčios teisę įvedinėti šventes, kurių vengimas ar nepaisymas vadinamas nuodėme.” *Tuberville Henry. An Abridgment of the Christian Doctrine. — P 58. Kas tuomet yra šabo dienos pakeitimas, jei ne Romos katalikų bažnyčios autoriteto ženklas ar žymė, t. y. žvėries ženklas?DK 387.5

    Romos katalikų bažnyčia neatsisakė savo pretenzijų į aukščiausiąją valdžią, o visas pasaulis ir protestantų bažnyčios pripažįsta jos įvestą ramybės dieną ir atmeta biblinę, taigi faktiškai sutinka su jos pretenzijomis. protestantų bažnyčios įvykusias permainas gali priskirti tradicijai ir bažnyčios tėvų autoritetui, tačiau darydami tai atmeta pagrindinį principą, skiriantį juos nuo Romos, nes protestantų tikėjimo pagrindas yra biblija. popiežininkai supranta, kad protestantai klysta, savanoriškai ignoruodami faktus, susijusius su šiuo klausimu. Jie džiaugiasi, kai regi besiplečiantį judėjimą už sekmadienį, ir yra įsitikinę, kad galiausiai visas protestantų pasaulis susijungs po Romos vėliava.DK 388.1

    Romos katalikai tvirtina, kad, „švęsdami sekmadienį, protestantai, prieštaraudami patys sau, reiškia pagarbą [katalikų] bažnyčios autoritetui.” **Mgr. Segur. Plain Talk About the Protestantism of Today. — P 213. Versdamos švęsti sekmadienį protestantų bažnyčios savaime verčia garbinti popiežiją, t. y. žvėrį. Tie, kurie, suprasdami ketvirtojo Dievo įsakymo reikalavimus, vietoj tikrosios šabo dienos švenčia netikrąją, išreiškia savo pagarbą tai valdžiai, kuri liepia tai daryti. Tačiau bažnyčios, kurios reikalauja laikytis religinių nuostatų remdamosios pasaulietinės valdžios pagalba, suformuoja žvėries atvaizdą, todėl nurodymas švęsti sekmadienį jungtinėse Amerikos Valstijose reikš priverstinį žvėries ir jo atvaizdo garbinimą.DK 388.2

    Ankstesniųjų kartų krikščionys švęsdami sekmadienį galvojo, kad taip elgdamiesi jie laikosi biblinės šabo dienos; ir dabar kiekvienoje bažnyčioje, neišskiriant ir Romos katalikų bažnyčios, yra tikrųjų krikščionių, kurie nuoširdžiai tiki, jog sekmadienis yra Dievo nustatytoji šabo diena. Dievas priima jų nuoširdumą bei sąžiningumą. Kai sekmadienį švęsti vers įstatymas, o pasaulis žinos tiesą apie tikrąją šabo dieną, tada kiekvienas, kuris peržengs Dievo nurodymą, kad paklustų įsakymui, turinčiam ne aukštesnį autoritetą už Romos, pagerbs popiežiją labiau už Dievą. taip besielgiantys išreikš pagarbą romai ir tai valdžiai, kuri verčia vykdyti romos nutarimus. Vadinasi, jie garbins žvėrį ir jo atvaizdą. atmesdami nuostatą, kurią siūlė Dievas ir kuri įrodo Jo autoritetą, gerbdami romos nutarimus kaip jos aukščiausiosios valdžios įrodymą, žmonės priims ištikimybės ženklą romai, t. y. žvėries ženklą. tik tada, kai šis klausimas, dėl kurio ginčijamasi, bus labai aiškiai išdėstytas žmonėms, jiems reikės pasirinkti Dievo arba žmonių įsakymus. tie, kurie ir toliau laužys Dievo Įstatymą, gaus žvėries ženklą.DK 388.3

    Trečiojo angelo žinia skelbia baisiausią kada nors skelbtą grasinimą mirtingiesiems. tai turėtų būti siaubinga nuodėmė, galinti užtraukti nusidėjėliui Dievo įniršį, kuris neatmieštas malone. Žmonės neturi likti nežinomybėje dėl šio svarbaus klausimo; pasaulį reikia perspėti dėl šios nuodėmės, kol Dievas neišliejo savo bausmių, kad visi sužinotų, už ką jie bus baudžiami, ir galėtų to išvengti. pranašystėje pasakyta, jog pirmasis angelas skelbia žinią „visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms”. trečiojo angelo įspėjimas, kuris yra trijų angelų žinios dalis, bus plačiai pasklidęs. pasak šios pranašystės, šią žinią garsiai skelbia lekiantis dangaus viduriu angelas. taigi ji patrauks viso pasaulio dėmesį.DK 389.1

    Kovos pabaigoje visas krikščioniškasis pasaulis bus padalytas į dvi grupes: į tuos, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo, ir į tuos, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir priima jo ženklą. NO^ Bažnyčia ir valstybė suvienys jėgas, kad priverstų „visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus” (Apreiškimo 13, 16) priimti žvėries ženklą, tačiau Dievo tauta nepriims jo. pranašas, būdamas patmo saloje, matė tuos, „kurie buvo pergalėję žvėrį, jo atvaizdą ir jo vardo skaičių, stovinčius su Dievo arfomis ant stiklo jūros bei giedančius Dievo tarno mozės giesmę ir avinėlio giesmę.” (Apreiškimo 15, 2-3)DK 389.2

    Larger font
    Smaller font
    Copy
    Print
    Contents