Atlaidumas

Pagal Mato 18, 21-35

Petras atėjo pas Krist0 paklausti: „Viešpatie, kiek kart0 turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septyni0 kart0?” (Mato 18, 21) Rabinai ribojo atleidim0 kiekį, buvo nustatyta trij0 kart0 riba. Petras manė, kad vykdo Kristaus mokymą, todėl nutarė padidinti šį skaiči0 iki septyni0, iki pilnatvės skaičiaus. Tačiau Kristus mokė, kad mes niekada neturime pavargti atleisdami. Ne „iki septy- ni0, - pasakė Jis, - bet iki septyniasdešimt septyni0 kart0” (Mato 18, 22).Pl 210.1

Tada Jis parodė tikrą motyvą, kuriuo remiantis turi būti atleidžiama. Taip pat nurodė pavoj0, kuris tyko neatlaidžios dvasios puoselėtoj0. Palyginime Kristus papasakojo apie karali0 ir jo tarnus, kurie tvarkė jo finansinius reikalus. Kai kurie iš ši0 tar- nautoj0 pasisavindavo dideles pinig0 sumas, kurios priklausė valstybei. Kai karalius pradėjo tikrinti j0 darbą, valdovui buvo atvestas vienas žmogus, kurio sąskaita rodė, kad jis yra skolingas milžinišką dešimties tūkstanči0 talent0 sumą. Žmogus neturėjo kuo sumokėti, ir pagal ano meto paprotį karalius liepė jį parduoti kartu su visu turtu, kad būtų atlyginta skola. Išsigandęs žmogus puolė ant kelių ir ėmė maldauti karaliaus: “‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu!’ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą” (Mato 18, 26. 27).Pl 210.2

„Vos išėjęs, tas tarnas sutiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ii nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kan-trybės! Aš tau viską atiduosiu ', . Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papa-sakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes manęs maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’ Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą” (Mato 18, 28-34).Pl 211.1

Šis palyginimas pateikia daug smulkmenų, kad papildytų vaizdą, bet jos neturi reikšmės dvasiniam aiškinimui. Į jas nereikia kreipti dėmesio. Čia pavaiz-duotos tam tikros svarbios tiesos, į kurias turėtų būti nukreiptos mūsų mintys.Pl 211.2

Dovanotoji karaliaus skola vaizduoja visų nuo-dėmių dievišką atleidimą. Kristus pavaizduotas kaip karalius, kuris užuojautos paveiktas dovanojo tarno skolą. Žmogus yra pasmerktas už Įstatymo sulaužymą. Jis negali savęs išgelbėti, todėl Kristus atėjo į šį pasaulį, apvilko Savo dieviškumą žmogiš-kumu ir atidavė Savo gyvybę. Teisusis kentėjo už neteisiuosius. Jis atidavė Save už mūsų nuodėmes. Kiekvienai sielai Jis siūlo krauju nupirktą atleidimą veltui. „Viešpaties yra gerumas, ir Jis turi galią at-pirkti” (Psalmių 130, 7).Pl 211.3

Čia yra motyvas, kuriuo remdamiesi turėtume mokytis atlaidumo. „Jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus” (1 Jono 4, 11). „Dovanai gavote, - sako Kristus, - dovanai ir duokite!” (Mato 10, 8)Pl 212.1

Kai skolininkas maldavo, kad būtų palaukta, jis žadėjo: „Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu”, ir nuosprendis buvo panaikintas. Visa skola buvo nubraukta. Netrukus jam atsirado galimybė pasekti savo valdovo, kuris jam atleido, pavyzdžiu. Išėjęs jis sutiko vieną savo draugą, kuris jam buvo skolingas nedidelę pinigų sumą. Jam buvo dovanota dešimties tūkstančių talentų skola, draugas skolininkas jam buvo skolingas šimtą denarų. Bet tas, kuriam buvo parodytas gailestingumas, su savo draugu pasielgė visiškai kitaip. Skolininkas taip pat jo prašė, kaip ir jis neseniai prašė karaliaus, tačiau rezultatas buvo visiškai priešingas. Tas, kuriam neseniai buvo atleista, nebuvo geraširdis ir gailestingas. Jis neparodė to gailesčio, kurį pats neseniai patyrė, savo draugui. Jis neišklausė prašymo būti kantriam. Nedidelė suma, kurią jam buvo skolingas draugas, užvaldė visas ne-dėkingo tarno mintis. Jis pareikalavo visko, kas, jo manymu, jam priklausė, ir įvykdė nuosprendį, kuris neseniai laukė jo paties, bet buvo taip maloningai panaikintas.Pl 212.2

Kiek daug žmonių šiandien parodo tą pačią dva-sią. Kai skolininkas prašė valdovo gailestingumo, jis negalvojo apie savo skolos dydį. Jis nesuvokė savo bejėgiškumo. Jis tikėjosi pats išsilaisvinti. „Turėk man kantrybės, - sakė jis, - aš viską atiduosiu” (Mato 18, 26). Yra daugybė žmonių, kurie tikisi savo darbais nusipelnyti Dievo palankumą. Jie nesuvokia savo bejėgiškumo. Jie nepriima Dievo malonės kaip dosnios dovanos, tačiau stengiasi pasiremti savo tei-sumu. Jų širdys nėra sudužusios ir nusižeminusios dėl nuodėmės; jie yra reiklūs ir neatlaidūs kitiems. Jų nuodėmės prieš Dievą, lyginant su jų brolių nuo-dėmėmis jiems, yra kaip dešimt tūkstančių talentų ir šimtas denarų - beveik vienas milijonas su vienu; tačiau jie drįsta neatleisti.Pl 212.3

Palyginime valdovas pasišaukė negailestingąjį skolininką ir tarė jam: “‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pa-sigailėjau tavęs?!’ [...] Taip ir Mano dangiškasis Tėvas padarys jums, - pasakė Jėzus, - jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui” (Mato 18, 32.33.35). Tas, kuris atsisako atleisti, tuo pat metu praranda viltį, kad jam bus atleista.Pl 213.1

Tačiau šio palyginimo mokymas neturėtų būti neteisingai taikomas. Dievo atlaidumas jokiu būdu nesumažina mūsų pareigos paklusti Jam, kaip ir atlaidumo mūsų artimiesiems dvasia nesumažina teisingumo reikalavimų. Maldoje, kurios Kristus mokė Savo mokinius, Jis pasakė: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams” (Mato 6, 12). Jis nepasakė, kad mums bus atleistos mūsų nuodėmės, jei mes nereikalausime iš savo skolininkų to, kas teisėtai mums priklauso. Jei jie negali sumokėti, net jei tai būtų neprotingo valdymo rezultatas, jų nereikia įmesti į kalėjimą, engti arba šiurkščiai su jais elgtis; tačiau palyginimas ne-moko mūsų skatinti aplaidumo. Dievo Žodis skelbia: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!” (2 Tesalonikiečiams 3,10) Viešpats nereikalauja, kad sunkiai dirbantis žmogus remtų tuos, kurie dykinėja. Daugelį atveda į skurdą ir nepriteklių tuščias laiko švaistymas ir tinginystė. Jei šių klaidų neištaisys tie, kurie jas sau leidžia, tuomet viskas, kas gali būti padaryta jų naudai, bus kaip lobio dėjimas į kiaurą maišą. Tačiau skurdas yra neišvengiamas, ir mes turime rodyti jautrumą ir užuojautą nelaimingiesiems. Mes turime elgtis su kitais taip, kaip norėtume, kad panašiomis aplinkybėmis būtų elgiamasi su mumis.Pl 213.2

Šventoji Dvasia per apaštalą Paulių moko mus: „Taigi, jei esama Kristuje paskatinimo, meilės, pa-guodos, jei esama bendrystės Dvasioje, nuoširdumo ir užuojautos, tai padarykite mano džiaugsmą tobulą, laikydamiesi vienos minties, turėdami vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus” (Filipiečiams 2,1-5).Pl 214.1

Tačiau negalime nepaisyti nuodėmių. Viešpats įsakė mums neleisti daryti neteisybės savo broliui. Jis sako: „Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį” (Luko 17,3). Nuodėmė turi būti vadinama tikruoju vardu ir turi būti aiškiai nurodoma žmogui, kuris ją daro.Pl 214.2

Savo pamokyme Timotiejui Paulius, vedamas Šventosios Dvasios, sako: „Bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas” (2 Timotiejui 4, 2). Jis rašo Titui: „Mat daugel yra neklusnių, tuščiakalbių ir apgavikų [...]. Todėl bark juos griežtai, kad laikytųsi sveiko tikėjimo” (Titui 1,10.13).Pl 214.3

„Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk Bažnyčiai. O jei nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas” (Mato 18, 15-17).Pl 215.1

Mūsų Viešpats moko, kad tarpusavio nesklandu-mus krikščionys turi spręsti patys. Tai neturi būti atskleidžiama tiems, kurie nebijo Dievo. Jei krikščionį nuskriaudė brolis, tegul jis nesikreipia į netikin-čiuosius ir jų teismus. Tegul jis elgiasi pagal Kristaus duotus pamokymus. Užuot stengęsis atkeršyti, tegul jis stengiasi išgelbėti savo brolį. Dievas gins interesus tų, kurie Jį myli ir Jo bijo. Galime drąsiai patikėti savo bylą Tam, kuris teisia teisingai.Pl 215.2

Dažnai būna, kad neteisybės nuolat kartojasi, skriaudėjas pripažįsta savo kaltę, o įžeistasis jaučiasi nuvargęs ir mano, kad jis jau pakankamai kartų atlei-do. Bet Išgelbėtojas aiškiai pasakė mums, kaip elgtis su nusidėjėliu: „Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį ir, jeigu jis gailisi, atleisk jam” (Luko 17,3). Nesmerkite ir negalvokite, kad jis nevertas jūsų pasitikėjimo. Pa-galvokite apie tai, kad ir patys neįpultumėte į pagundą! (Galatams 6, 1)Pl 215.3

Jei brolis suklysta, turite jam atleisti. Kai jis ateina pas jus prisipažinti, neturite sakyti: „Nemanau, kad jis yra pakankamai nusižeminęs. Nemanau, kad jis jaučia savo kaltę”. Kokią teisę turite jį teisti, tarsi galėtumėte skaityti jo širdyje? Dievo Žodis sako: „Jeigu jis gailisi, atleisk jam. Jei jis septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave, sakydamas: ‘Gailiuosi ', , - atleisk jam” (Luko 17, 3.4). Ir ne tik septynis kartus, bet septyniasdešimt kartų po septynis - taip dažnai, kaip Dievas atleidžia jums.Pl 215.4

Mes patys esame už viską skolingi dosniai Dievo malonei. Jo malonė - tai mūsų įvaikinimo testa-mentas, tai Išgelbėtojo atliktas išgelbėjimas, mūsų atgimimas ir bendro su Kristumi paveldo suteikimas. Parodykime tokią malonę ir kitiems.Pl 216.1

Nesuteikite klystančiajam jokios priežasties pra-rasti drąsą. Neleiskite, kad fariziejiškas šiurkštumas rastų priežastį pakenkti jūsų broliui. Neleiskite kilti jūsų prote ar širdyje karčiai pajuokai. Neleiskite sau pašaipiai kalbėti apie kitus. Jei jūs kalbėsite piktus žodžius, jei rodysite abejingumą, įtarumą ar nepa-sitikėjimą, tai gali sužlugdyti sielą. Suklydusiajam reikia brolio, Vyresniojo brolio, kuris užjaustų ir sujaudintų jo širdį. Leiskite jam pajusti stiprų už-jaučiančios rankos paspaudimą ir išgirsti šnabždesį: „Pasimelskime”. Dievas nori jums abiem duoti naudingą patyrimą. Malda sujungia mus vieną su kitu ir su Dievu. Malda priartina Jėzų prie mūsų ir suteikia silpnai, nusiminusiai sielai naujų jėgų nu-galėti pasaulį, kūną ir velnią. Malda atremia šėtono puolimą.Pl 216.2

Kai žmogus nusigręžia nuo žmogiško netobulumo ir ima žiūrėti į Jėzų, jo charakteris dieviškai atgimsta. Kristaus Dvasia, veikianti širdį, padaro ją panašią į Dievo paveikslą. Tuomet jūs stengsitės išaukštinti Jėzų. Tegul proto akys būna nukreiptos į Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę (Jono 1, 29). Kai jūs im-site tai daryti, atminkite, kad sugrąžindami nusidėjėlį iš klystkelio, išgelbėsite jo sielą nuo mirties ir uždengsite daugybę nuodėmių (žr. Jokūbo 5, 20).Pl 216.3

„O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūs0 Tėvas neatleis jūs0 nusižengim0” (Mato 6,15). Niekas negali pateisinti neatlaidžios dvasios. Tas, kuris yra negailestingas kitiems, rodo, kad jis nėra Dievo ma-lonės dalininkas. Dievo atleidimas klystančio jo širdį pritraukia arčiau didžiosios, gailestingosios širdies. Dieviškos užuojautos antplūdis užlieja nusidėjėlio sielą ir iš jos pereina į kit0 sielas. Švelnumą ir gai-lestingumą, kurį Kristus atskleidė Savo gyvenimu, rodys tie, kurie tapo Jo malonės dalininkai. Tačiau kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo (Romiečiams 8, 9). Jis yra nutolęs nuo Dievo, tinkamas tiktai amžinam atskyrimui nuo Kristaus.Pl 217.1

Žmogus kartą gavo atleidimą, bet jo neatlaidi dva-sia rodo, kad jis pats atmeta atlaidžią Dievo meilę. Jis atsiskyrė nuo Dievo ir vėl pateko į tą pačią būseną, kokioje buvo iki jam buvo atleista. Jis atmetė savo atgailą, ir jo nuodėmės liko pas jį, tarsi jis niekada nebūt0 atgailavęs.Pl 217.2

Tačiau didžioji palyginimo pamoka slypi kon-traste tarp Dievo gailestingumo ir žmogaus kieta-širdiškumo; iš tikrųjų Dievo malonė turi būti mūs0 atlaidumo matas. „Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!” (Mato 18, 33)Pl 217.3

Mums yra atleidžiama ne todėl, kad mes atlei-džiame, o tada kai atleidžiame. Viso atleidimo pagrindas yra randamas nepelnytoje Dievo meilėje. Savo požiūriu į kitus mes parodome, ar tą meilę padarėme sava. Todėl Kristus sako: „Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta” (Mato 7, 2).Pl 217.4

*****

O, niekad nepavark, širdie, atleisdama!
Ir nepamirški - tavo didžią skolą Jėzus sumokėjo.
Gerumą atspindėk, į Jo gerumą žvelgdama,
Ir nepavark atleisdama,
Kaip nepavargsta tau atleisti Atpirkėjas.Pl 218.1

Romualda Adomaitytė-Chabarina

*****