„Neperžengiama bedugnė’’

Pagal Luko 16,19-31

Palyginime apie turtuolį ir Lozori0 Kristus parodo, kad šiame gyvenime žmonės pasirenka savo amžinąjį likimą. Malonės laikotarpiu Dievo gailestingumas yra siūlomas kiekvienam žmogui. Jei žmonės iššvaisto palankias galimybes atsiduodami malonumams, jie atskiria save nuo amžinojo gyvenimo. Jiems nebus suteiktas kitas malonės laikas. Jie patys savo poelgiais ir darbais atvėrė neperžengiamą bedugnę tarp savęs ir savo Dievo.Pl 226.1

Šis palyginimas parodo skirtumą tarp turtuoli0, kurie nepripažino savo priklausomybės nuo Dievo, ir vargš0, kurie tą priklausomybę pripažino. Kristus parodo, kad ateina laikas, kai ši0 dviej0 luom0 padėtis pasikeis. Tie, kuriems stinga šio pasaulio gėrybi0, bet jie tiki Dievą ir kantriai kenčia, vieną dieną bus iškelti virš t0, kurie dabar užima aukščiausius pasaulio postus, bet nepaaukojo savo gyvenimo Dievui.Pl 226.2

„Gyveno kartą vienas turtuolis, - pasakė Kristus. - Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūm0 vart0 gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo” (Luko 16, 19-21).Pl 226.3

Turtuolis nepriklausė tai klasei, kurią simbolizavo nesąžiningas teisėjas, atvirai rodęs nepagarbą Dievui ir žmogui. Turtuolis laikė save Abraomo sūnumi. Jis nebuvo žiaurus elgetai, nereikalavo, kad šis eitų šalin, nes jo išvaizda nemaloni. Vargingas, atstumiantis žmonijos atstovas galėtų būti paguostas ir įvestas pro vartus, bet turtingasis žmogus norėjo, kad šis pasiliktų už vartų. Jis buvo savanaudiškai abejingas savo kenčiančio brolio reikmėms.Pl 227.1

Tuo metu nebuvo ligoninių, kurios pasirūpintų ligoniais. Kenčiančius ir skurstančius turėjo pastebėti tie, kuriems Viešpats patikėjo turtus, jie turėjo suteikti pagalbą ir užuojautą. Lozoriui reikėjo pagalbos, nes jis neturėjo nei draugų, nei namų, nei pinigų ar maisto. Tačiau jis buvo paliktas vienatvėje visų užmirštas, o turtuolis tenkino visus savo poreikius. Tas, kuris galėjo palengvinti kito kančias, gyveno taip lyg greta nebūtų stokojančių. Taip šiandien gyvena daugelis.Pl 227.2

Salia mūsų yra daugybė tokių, kurie yra alkani, nuogi ir benamiai. Atsainiai dalydamiesi gėrybėmis su šiais vargstančiais, kenčiančiais užsitraukiame kaltės naštą, kuri mus gąsdins ateity. Bet koks godu-mas smerkiamas kaip stabmeldystė. Savanaudiškas pataikavimas sau yra nusikaltimas Dievo akivaizdoje.Pl 227.3

Dievas padarė turtuolį Savo gėrybių prievaizdu, ir jo pareiga buvo rūpintis šio elgetos gyvenimu. Buvo duotas nurodymas: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis” ir „mylėsi savo artimą kaip save patį” (Pakartoto Įstatymo 6, 5; Kunigų 19,18). Turtuolis buvo žydas, jis žinojo Dievo įsakymą. Tačiau jis užmiršo, kad yra atsakingas už jam patikėtų gėrybių ir sugebėjimų naudojimą. Jis buvo gausiai apdovanotas Viešpaties palaima, tačiau naudojo ją savanaudiškai, kad pagerbtų save, o ne savo Kūrėją. Jis privalėjo panaudoti savo turtus žmonijos gerovei. Toks buvo Viešpaties įsakymas, tačiau turtuolis negalvojo apie savo pareigą Dievui. Jis skolino pinigus ir ėmė procentus, nors pats negrąžino procentų nuo to, ką Dievas paskolino jam. Jis buvo išsilavinęs ir talentingas, tačiau netobulėjo. Užmiršęs savo atsakomybę Dievui, visas savo jėgas jis paskyrė malonumams. Jį supo pasilinksminimai, draugų pagyros ir meilikavimai, kurie tenkino jo savimeilę. Jis buvo taip iškilęs tarp savo draugų, kad prarado bet kokį atsakomybės jausmą, kad bendrautų su Dievu gailestingai tarnaudamas. Jis turėjo galimybę suprasti Dievo Žodį ir panaudoti jo mokymą, tačiau malonumus mėgstanti draugija, kurią jis pasirinko, užėmė visą jo laiką, jis užmiršo amžinybės Dievą.Pl 227.4

Atėjo laikas, kai pasikeitė šių dviejų žmonių padė-tis. Vargšas nuolat kentėjo, bet kantriai ir tyliai kentė. Po kurio laiko jis mirė ir buvo palaidotas. Nebuvo nė vieno, kuris būtų jį apraudojęs, bet savo kantrybe jis paliudijo Kristų, išlaikė tikėjimo išmėginimą ir po mirties vaizduojamas kaip žmogus, kurį angelai nunešė į Abraomo prieglobstį.Pl 228.1

Lozorius vaizduoja kenčiančius vargšus, kurie tiki Kristumi. Kai nuskambės trimitas, ir visi, gulintys kapuose, išgirs Kristaus balsą ir kelsis, jie gaus savo atlygį, nes jų tikėjimas Dievu nebuvo vien tik teorija, bet tikrovė.Pl 228.2

„Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Kentėdamas mirusiųjų pasaulyje, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje lieps-noje’” (Luko 16, 22-24).Pl 229.1

Siame palyginime Kristus vartoja žmonių sukurtas idėjas, kad jiems suprantamai perteiktų Savo mokymą. Mokymas apie sąmoningą ryšį tarp mirties ir prisikėlimo buvo paplitęs, jo laikėsi daugelis tų, kurie klausėsi Kristaus žodžių. Išgelbėtojas žinojo jų idėjas, ir Jis sudarė Savo palyginimą taip, kad įdiegtų svarbias tiesas remdamasis išankstine jų nuomone. Jis tarytum pastatė prieš Savo klausytojus veidrodį, kuriame jie galėjo pamatyti tikrus savo santykius su Dievu. Jis panaudojo paplitusią nuomonę, kad perduotų mintį, kurią norėjo akcentuoti, - nė vienas žmogus nėra vertinamas pagal tai, ką jis turi, kadangi visa tai, ką jis turi, yra Viešpaties duota jam skolon. Neteisingai naudodami šias dovanas jie gali pakliūti į tokią padėtį, kai bus pažeminti ir prislėgti labiau, nei vargšai, kurie myli Dievą ir pasitiki Juo.Pl 229.2

Kristus norėjo, kad Jo klausytojai suprastų, jog žmonės negali gauti išgelbėjimo po mirties. „Atsi-mink, sūnau, - atsakė jam Abraomas, - kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius - tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus” (Luko 16, 25.26). Kristus pavaizdavo faktą, kad tikėtis antrosios galimybės beviltiška. Šis gyvenimas yra vienintelis laikas, duotas žmogui, kai jis gali pasiruošti amžinybei.Pl 229.3

Turtuolis laikėsi minties, kad jis buvo Abraomo vaikas, todėl jis atkakliai prašė jo pagalbos: „Tėve Abraomai, pasigailėk manęs!” (Luko 16, 24) Jis ne-simeldė Dievui, bet šaukėsi Abraomo. Jis parodė, kad Abraomą vertina labiau, nei Dievą ir tikisi išsigelbėti dėl giminystės su Abraomu. Plėšikas ant kryžiaus meldė Kristaus: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į Savo karalystę!” (Luko 23, 42) Ir iš karto atėjo atsakymas: „Iš tiesų sakau tau šiandien, su Manimi būsi rojuje” (Luko 23,43). Bet turtuolis meldėsi Abraomui, ir jo prašymas nebuvo patenkintas. Tik vieną Kristų „Dievas išaukštino [...] Savo dešine kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą. [...] Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo” (Apaštalų darbų 5, 31; 4,12).Pl 230.1

Turtuolis praleido gyvenimą savo malonumui ir per vėlai suvokė, kad nepasiruošė amžinybei. Jis su-prato savo kvailumą ir pagalvojo apie savo brolius, kurie gyveno taip pat, kaip jis gyveno, pataikaudami sau. Tada jis paprašė: „Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus; aš gi turiu penkis brolius - juos teįspėja, kad jie nepatektų į šią kančių vietą” (Luko 16,27.28). „Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!’ O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų!’ Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų’” (Luko 16, 29-31).Pl 230.2

Kai turtuolis prašė papildomo įrodymo savo broliams, jam buvo aiškiai pasakyta, kad turėdami šį įrodymą jie vis tiek neįtikėtų. Jo prašymas meta panieką Dievui. Turtuolis tarsi skundėsi, kad jo niekas neperspėjo, jei jį būtų įspėję, jis dabar nebūtų čia. Abraomas savo atsakymu į šį prašymą atsako: tavo broliai yra pakankamai įspėti. Šviesa jiems suteikta, bet jie nenori jos matyti. „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių pri-sikeltų” (Luko 16, 31). Šie žodžiai pasitvirtino žydų tautos istorijoje. Paskutinis ir didžiausias Kristaus stebuklas buvo Lozoriaus iš Betanijos prikėlimas iš numirusiųjų po keturių dienų. Žydams buvo duotas šis nuostabus Išgelbėtojo dieviškumo įrodymas, bet jie atmetė jį. Lozorius prisikėlė iš numirusių ir paliudijo jiems, tačiau jų širdys buvo kietos ir nepriėmė jokių įrodymų, jie netgi troško atimti jam gyvybę (žr. Jono 12, 9-11).Pl 231.1

Įstatymas ir pranašai buvo Dievo paskirti pasiun-tiniai žmonėms išgelbėti. Kristus pasakė: tegul jie klauso šių įrodymų. Jeigu jie neklauso Dievo balso ir Jo Žodžio, tai ir prisikėlusio iš numirusiųjų liudijimas nebus priimtas.Pl 231.2

Tie, kurie klauso Mozės ir pranašų, nereikalaus di-desnės šviesos, nei Dievas jiems davė, bet jei žmonės atmeta šviesą ir nevertina jiems suteiktų galimybių, tai jie nenorės klausytis netgi mirusiojo, kuris ateitų pas juos su žinia. Jų neįtikintų joks įrodymas, nes tie, kurie atmeta Įstatymą ir pranašus, taip sukietina savo širdis, kad jie atmes bet kokią šviesą.Pl 231.3

Pašnekesys tarp Abraomo ir buvusio turtuolio yra pamokantis. Pamoka, kurią reikia išmokti, yra ta, kad kiekvienam žmogui yra suteikiama pakankamai šviesos, kad jis atliktų pareigas, kurių iš jo reikalau-jama. Žmogaus atsakomybė yra proporcinga jo gali-mybėms ir pirmenybėms. Dievas duoda pakankamai šviesos ir malonės kiekvienam, kad jis atliktų darbą, kurį jam patikėjo padaryti. Jei žmogus neatlieka tų pareigų, kurias nurodo mažoji šviesa, tai didesnė šviesa tik atskleis neištikimybę, nerūpestingumą ir palaiminimų eikvojimą. „Kas patikimas smulkme-nose, tas patikimas ir dideliuose dalykuose, o kas neteisingas smulkmenose, tas neteisingas ir dide-liuose dalykuose” (Luko 16,10). Tie, kurie atsisako, kad juos apšviestų Mozė ir pranašai, o prašo kokio nors stebuklo, kad jis juos pakeistų, vis dėlto nebus įtikinti, jei jų noras būtų įvykdytas.Pl 231.4

Palyginimas apie turtolį ir Lozorių rodo, kaip du luomai, kuriuos vaizduoja tie žmonės, yra vertinami neregimame pasaulyje. Būti turtingam nėra nuodėmė, jei turtai įgyjami teisėtu būdu. Žmogus nepasmerkiamas už tai, kad turi turtų, tačiau jis smerkiamas tuomet, kai jam patikėtas gėrybes jis eikvoja savanaudiškiems tikslams. Geriau jis padėtų savo pinigus prie Dievo sosto, kad jie būtų naudojami geriems darbams. Mirtis negali padaryti neturtingo tokio žmogaus, kuris siekia amžinųjų turtų. Bet žmogus, kuris kaupia savo turtus tik sau, negali jų pasiimti į dangų. Jis parodė esąs neištikimas prie-vaizdas. Gyvenime jis turėjo pakankamai gėrybių, tačiau užmiršo savo pareigą Dievui. Jis nesukaupė dangiškųjų lobių.Pl 232.1

Turtuolis, kuris turėjo tiek daug privilegijų, yra pavaizduotas mums kaip tas, kuris turėjo gausinti savo dovanas, kad jo darbai teiktų dvasinę naudą. Toks yra atpirkimo tikslas: ne tik ištrinti nuodėmę, bet ir sugrąžinti žmogui tas dvasines dovanas, kurios buvo prarastos dėl pražūtingos nuodėmės galios. Pinigų negalima nusinešti į kitą gyvenimą; jų ten nereikia, bet geri darbai, atlikti laimint sielas Kristui, yra perkeliami į dangų. Tie, kurie Viešpaties dovanas eikvoja tik sau, palikdami skurdžius be pagalbos ir nieko nedarydami, kad skintų kelią Dievo darbui pasaulyje, išniekina savo Kūrėją. Dangaus knygose ties jų vardais parašyta: Dievo apiplėšėjas.Pl 232.2

Turtuolis turėjo viską, ką galima nusipirkti už pi-nigus, tačiau jis neturėjo tų turtų, kurie būtų įteisinę jo sąskaitą pas Dievą. Jis gyveno taip, tarsi viskas, ką jis turėjo, buvo jo. Jis nekreipė dėmesio į Dievo kvietimą ir į kenčiančių vargšų prašymus. Galiausiai atėjo kvietimas, kurio jis negalėjo nepaisyti. Jėga, kuriai jis negali užduoti klausimų ar priešintis, įsako jam palikti nuosavybę, kurios prievaizdu jis dirbo. Kadaise buvęs turtingas, jis tampa beviltišku skurdžiumi. Kristaus teisumo drabužis, išaustas dangaus staklėmis, niekuomet negalės uždengti jo. Tas, kuris kadaise vilkėjo brangiausio purpuro, ploniausios drobės rūbus, dabar tapo visiškai nuogas. Jam skirtas malonės laikas baigėsi. Jis nieko neatsinešė į pasaulį ir nieko negali išsinešti iš jo.Pl 233.1

Kristus pakėlė uždangą ir parodė šį paveikslą ku-nigams, vadovams, Įstatymo mokytojams ir farizie-jams. Pažvelkite ir jūs, kurie esate turtingi pasaulyje, bet esate skurdžiai prieš Dievą. Ar jūs apmąstysite šį paveikslą? Tai, kas vertinama žmonių akyse, yra niekinga Dievo akivaizdoje. Kristus klausia: „O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?” (Morkaus 8, 36.37)Pl 233.2