Raugės

Pagal Mato 13, 24-30.37-43

„Jis pateikė jiems kitą palyginimą: ‘Dangaus karalystė panaši į žmogų, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės’” (Mato 13,24-26).Pl 53.1

„Dirva, - pasakė Kristus, - tai pasaulis” (Mato 13, 38). Mes privalome suprasti šį teiginį kaip Kristaus bažnyčios pavaizdavimą pasaulyje. Palyginimu ap-rašoma tai, kas siejasi su Dievo karalyste, Jo žmonių gelbėjimo darbu; ir šis darbas yra atliekamas per bažnyčią. Tiesa, Šventoji Dvasia veikia visame pa-saulyje, Ji visur veikia žmonių širdis, tačiau ypatingai Ji veikia bažnyčioje, kad mes augtume ir bręstume Dievo kluonui.Pl 53.2

„Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. [...] Ge-ra sėkla - karalystės vaikai, o raugės - piktojo vaikai” (Mato 13, 37.38). Gera sėkla vaizduoja tuos, kurie gimė iš Dievo Žodžio, iš tiesos. Raugės vaizduoja tuos žmones, kurie yra blogio, klaidingų principų vaisius ar įsikūnijimas. „Jas pasėjęs priešas - velnias” (Mato 13, 39). Nei Dievas, nei Jo angelai niekada nesėjo sėklos, iš kurios išaugtų piktžolės. Piktžoles visuomet sėja šėtonas, Dievo ir žmogaus priešas.Pl 53.3

Rytuose žmonės kartais keršydavo priešui išbars- tydami jo naujai apsėtuose laukuose kenksmingų žolių sėklas, kurios yra labai panašios į kviečius. Augdamos kartu su kviečiais, jos pakenkdavo javams, sukeldavo rūpesčių ir padarydavo nuostolių lauko savininkui. Priešindamasis Kristui, šėtonas sėja savo pikto sėklą tarp gerųjų karalystės grūdų, o savo sėjos vaisius jis priskiria Dievo Sūnui. Atves- damas į bažnyčią tuos, kurie giriasi Kristaus vardu, bet atmeta Jo charakterį, piktasis pasiekia, kad Dievas būtų pažemintas, gelbėjimo darbas paniekintas, o žmonėms kiltų pavojus.Pl 54.1

Kristaus tarnai liūdi, kai mato tikrus ir netikrus tikinčiuosius, susimaišiusius bažnyčioje. Jie trokšta kažką padaryti, kad išvalytų bažnyčią. Kaip šeimi-ninko tarnai, jie yra pasiruošę išrauti piktžoles, tačiau Kristus jiems sako: „Ne, kad kartais ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties” (Mato 13, 29.30).Pl 54.2

Kristus aiškiai mokė, kad tie, kurie užsispyrę daro baisiausias nuodėmes, turi būti atskirti nuo baž-nyčios, tačiau Jis nepatikėjo mums vertinti žmonių charakterio ir jų poelgių motyvų. Jis pernelyg gerai pažįsta mūsų prigimtį, kad patikėtų mums šį darbą. Jei mes patys bandytume išrauti iš bažnyčios tuos, kuriuos mes laikome netikrais krikščionimis, piktžo-lėmis tarp kviečių, galime būti tikri, kad padarytume nemažai klaidų. Dažnai mums atrodo beviltiški bū-tent tie, kuriuos pats Kristus traukia prie Savęs. Jeigu mes bandytume taikyti tiems žmonėms savo valią ir netobulus sprendimus, sunaikintume paskutinę jų viltį. Daugelis tų, kurie mano esą tikrieji krikščionys, galiausiai pasirodys esą atmesti, o daugelis iš tų, apie kuriuos artimieji manė, kad jie niekuomet nepateks į dangų, bus ten. Žmogus sprendžia pagal išorę, o Dievas žiūri į širdį. Piktžolės ir kviečiai auga drauge iki pjūties, o pjūtis yra malonės laiko pabaiga.Pl 54.3

Gelbėtojo žodžiuose skamba ir kita pamoka - kan-trumo ir švelnios meilės pamoka. Kaip piktžolių šak-nys yra glaudžiai susipynusios su kviečių šaknimis, taip ir bažnyčioje netikrieji broliai gali būti artimai susiję su tikrais mokiniais. Šių apsimetusių tikinčiųjų tikrasis charakteris atsiskleidžia ne iki galo, jeigu juos atskirtų nuo bažnyčios, jie priverstų suklupti kitus, kurie būtų išlikę tvirti.Pl 55.1

Šio palyginimo tikslas - parodyti Dievo elgesį su žmonėmis ir angelais. Šėtonas yra apgavikas. Kai jis nusidėjo danguje, net angelai nepajėgė įžvelgti tikrojo jo charakterio. Būtent dėl to Dievas ne iš karto sunaikino šėtoną. Jei Jis būtų tai padaręs, šventieji angelai nebūtų supratę Dievo teisingumo ir meilės. Abejojimas Dievo gerumu būtų kaip piktojo sėkla, kuri būtų subrandinusi dar kartesnį nuodėmės ir sielvarto vaisių. Todėl blogio autoriui buvo leista atskleisti savo tikrąjį charakterį. Per ilgus amžius Dievas kentė sielvartą, stebėdamas blogio darbus. Jis ryžosi verčiau atiduoti Golgotai Savo amžiną Dovaną, kad nepaliktų nė vieno apgauto melagingais šėtono pažadais, nes piktžolių negalima išrauti nesukėlus pavojaus kartu išrauti ir brangius kviečius. Argi neturėtume ir mes būti kantrūs savo artimiesiems taip, kaip dangaus ir žemės Dievas buvo kantrus šėtonui?Pl 55.2

Pasaulis neturi teisės abejoti krikščionybės tiesa dėl to, kad yra nevertų žmonių bažnyčioje, kad yra netikrų brolių. Kaipgi buvo su ankstyvąja bažnyčia? Ananijas ir Safyra prisijungė prie mokinių. Burtinin-kas Simonas buvo pakrikštytas. Demas, kuris paliko Paulių, buvo laikomas tikinčiuoju. Judas Iskariotas buvo priskaičiuojamas prie apaštalų. Atpirkėjas ne-nori prarasti nė vieno žmogaus; Jo patirtis su Judu yra užrašyta tam, kad parodytų Jo didelę kantrybę ydingai žmogaus prigimčiai; todėl Jis liepia mums pakelti tai, kaip kad Jis pakėlė. Jis sakė, kad netikrų brolių bus bažnyčioje iki pasaulio pabaigos.Pl 56.1

Nepaisydami Kristaus įspėjimo, žmonės stengėsi išrauti piktžoles. Kad nubaustų tuos, kurie, jų nuo-mone, buvo nedorėliai, bažnyčia griebėsi civilinės valdžios pagalbos. Tie, kurie skirtingai traktavo nustatytas doktrinas, buvo įkalinami, kankinami ir žudomi, o žmonės buvo įtikinėjami, kad jie taip elgia-si pritariant Kristui. Tačiau tokius veiksmus įkvepia šėtonas, o ne Kristaus Dvasia. Toks yra paties šėtono metodas, jis nori paversti pasaulį savo valdomis. Bažnyčia neteisingai vaizdavo Dievą, nes taip buvo elgiamasi su tais, kurie buvo laikomi eretikais.Pl 56.2

Ne kitų pasmerkimas ir prakeikimas, bet nuo-lankumas ir nepasitikėjimas savimi yra Kristaus palyginimo mokymas. Ne viskas, kas yra pasėjama į dirvą, yra geras grūdas. Žmonių buvimas bažnyčioje neįrodo, kad jie yra krikščionys.Pl 56.3

Piktžolės labai priminė kviečius, kol želmenys buvo žali; tačiau, kai laukas pabalo pjūčiai, bevertės piktžolės nepriminė kviečių, kurie sviro nuo pilnų, subrendusių varpų svorio. Nusidėjėliai, kurie tik vaizduoja pamaldumą, kurį laiką yra susimaišę su tikrais Kristaus sekėjais, toks panašumas skirtas tam, kad daugelį apgautų. Pasaulio pjūties metu nebebus jokio panašumo tarp gėrio ir blogio. Tuomet tie, kurie prisijungė prie bažnyčios, bet neprisijungė prie Kristaus, bus išaiškinti.Pl 56.4

Piktžolėms leidžiama augti tarp kviečių, gerti sau-lės spindulius ir lietaus lašus, tačiau atėjus pjūčiai, mes pamatysime „skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp tarnaujančiojo Dievui ir Jam netarnaujančiojo” (Malachijo 3, 18). Kristus pats nuspręs, kas yra vertas gyventi su dangiškąja šeima. Jis teis kiekvieną žmogų pagal jo žodžius ir darbus. Tikėjimo išpažinimas neturės jokios reikšmės svarstyklių lėkštėje. Likimą nulems charakteris.Pl 57.1

Išgelbėtojas nesako, kad bus laikas, kai visos pikt-žolės taps kviečiais.Pl 57.2

Kviečiai ir piktžolės auga drauge tik iki pjūties, iki pasaulio pabaigos. Tada piktžolės bus surišamos į pėdelius ir sudeginamos, o kviečiai surinkti į Dievo kluoną. „Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje”. Tada „Žmogaus Sūnus išsiųs Savo ange-lus, tie išrankios iš Jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas” (Mato 13, 43.41.42).Pl 57.3

*****