„Eik į kelius bei patvorius’’

Pagal Luko 14,1.12-24

Išgelbėtojas buvo pakviestas į fariziejaus vaišes. Jis priimdavo ir turtingųjų, ir vargšų kvietimus. Pagal Savo įprotį Jis susiedavo aplinką su tiesos pamo-komis. Žydai vaišes sujungdavo su visais tautinių ir religinių švenčių džiaugsmais. Tai jiems buvo amžinojo gyvenimo palaimos atvaizdas. Tai bus di-džiausia šventė, kurios metu jie sėdės su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu, o pagonys stovės lauke ir žiūrės ilgesingomis akimis, - tokią temą jiems patikdavo aptarinėti. Įspėjimo ir pamokymo pamoką, kurią Kristus norėjo pateikti, Jis pailiustravo palyginimu apie didžiąją puotą. Visas Dievo palaimas, numatytas tiek dabartiniam, tiek būsimajam gyvenimui, žydai norėjo pasiglemžti sau. Jie neigė Dievo malonę pagonims. Kristaus palyginimas jiems parodė, kokie jie buvo, - atmesdami malonės kvietimą, išsižadėjo Dievo karalystės. Jis parodė, kad kvietimas, kurį jie niekino, turi atitekti tiems, kuriuos jie niekino, nuo kurių saugojo savo drabužius, tarsi jie būtų raupsuoti.Pl 190.1

Pasirinkdamas svečius savo šventei, fariziejus rėmėsi savanaudiškais interesais. Kristus pasakė jam: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime” (Luko 14, 12-14).Pl 191.1

Čia Kristus pakartojo nurodymus, kuriuos davė Izraeliui per Mozę. Viešpats nurodė, kad į jų šventas vaišes „ateivis, našlaitis ir našlė, esantys tavo mieste, galės ateiti ir pavalgyti iki soties” (Pakartoto Įstatymo 14, 29). Šie susirinkimai turėjo būti vaizdžios pamokos Izraeliui. Patyrę tikrąjį vaišingumo džiaugsmą, žmonės turėjo visus metus rūpintis be-daliais ir vargšais. Tos vaišės turėjo platesnę prasmę. Dvasiniai palaiminimai, suteikti Izraeliui, nebuvo skirti vien jiems. Dievas davė jiems gyvenimo duoną, kad jie galėtų pasidalyti ja su visu pasauliu.Pl 191.2

„Nagi visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Net jei neturite pinigų, ateikite, pirkite duonos ir valgykite! Ateikite, pirkite vyno ir pieno be pinigų ir be kainos! Kodėl mokate pinigus už tai, kas nėra duona, ir atiduodate uždarbį už tai, kas nepasotina? Paklausykite Manęs, ir valgysite tai, kas gera, gardžiuositės skanėstais” (Izaijo 55, 1.2).Pl 191.3

Jie neatliko to darbo. Kristaus žodžiai buvo prie-kaištas jų savanaudiškumui. Fariziejams Jo žodžiai nepatiko. Tikėdamasis pakreipti pokalbį kita tema, vienas iš jų šventeiviškai sušuko: „Palaimintas, kas vaišinsis Dievo karalystės pokylyje!” (Luko 14,15) Sis žmogus kalbėjo taip įsitikinęs, tarsi pats būtų tikras dėl vietos Karalystėje. Jo požiūris buvo panašus į požiūrį tų, kurie džiaugiasi, kad jie išgelbėti Kristuje, nors nepaklūsta sąlygoms, kurių pagrindu pažadėtas išgelbėjimas. Jo dvasia buvo kaip Balaamo dvasia, kai jis meldėsi: „Tebūna man leista mirti teisiųjų mirtimi, tebūna, kad mano galas būtų panašus į jo!” (Skaičių 23, 10) Fariziejus galvojo ne apie tai, ar jis tinkamas dangui, bet apie tai, ko gali tikėtis pakliuvęs tenai. Jo pastaba buvo siekiama nukreipti svečių mintis nuo praktiškos pareigos dalykų. Jis tikėjosi aplenkdamas dabartinį gyvenimą persikelti į tolimą teisiųjų prisi-kėlimo laiką.Pl 191.4

Kristus matė apsimetėlio širdį ir, įsmeigęs Savo žvilgsnį į jį, atvėrė draugijai jų tikrųjų privilegijų pobūdį ir vertę. Jis parodė jiems, kaip jie turi elgtis šiuo metu, kad galėtų mėgautis ateities palaima.Pl 192.1

„Vienas žmogus, - pasakė Jis, - iškėlė didelę puotą ir pakvietė daug svečių. Atėjus metui puotauti, jis pasiuntė tarną pranešti pakviestiesiems: ‘Ateikite, viskas jau surengta ', . Tuomet jie visi kaip vienas pradėjo atsikalbinėti. Vienas jam tarė: ‘Nusipirkau dirvą ir būtinai turiu eiti jos apžiūrėti. Meldžiu mane pateisinti ', . Vėl kitas sakė: ‘ ', Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Meldžiu mane pateisinti ', . Trečias tarė: ‘Vedžiau, todėl negaliu atvykti’” (Luko 14, 16-20).Pl 192.2

Nė vienas iš pasiteisinimų nebuvo pagrįstas tikra būtinybe. Žmogus, kuris turėjo eiti jos apžiūrėti kalbėjo apie žemę, kurią jau buvo nupirkęs. Jo skubėjimas eiti ir apžiūrėti buvo susijęs su faktu, kad visas jo susidomėjimas buvo sutelktas į pirkinį. Jaučiai taip pat buvo seniai nupirkti. Jų išbandymas buvo tik pirkėjo interesų patenkinimas. Trečiasis pasiteisinimas buvo pagrįstas panašia priežastim. Tas faktas, kad laukia-mas svečias vedė, neturėjo sutrukdyti jam dalyvauti puotoje. Jo žmona taip pat būtų laukiama viešnia. Tačiau jis norėj o kitaip linksmintis ir jo planai jam atrodė patrauklesni, nei puota, kurioje jis anksčiau žadėjo dalyvauti. Jis išmoko susirasti džiaugsmą ki-toje draugijoje, nei šeimininko. Jis nepaprašė, kad jam atleistų; jis netgi neparodė apsimestinio mandagumo atsisakydamas. „Aš negaliu” buvo tik priedanga tiesai: „Aš nenoriu ateiti”. Kvietimai, kuriuos jie ža-dėjo priimti, buvo atmesti, ir kilnusis draugas buvo įžeistas jų abejingumo.Pl 192.3

Didžiąja puota Kristus simbolizuoja Evangelijos siūlomą palaimą. Paruošimas simbolizavo Kristų. Jis yra Duona, kuri nužengia iš dangaus, ir iš Jo išteka išgelbėjimo srovė. Viešpaties pasiuntiniai paskelbė žydams apie Išgelbėtojo atėjimą; jie nurodė į Kristų, kaip Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę (Jono 1, 29). Puotos, kurią Jis suruošė, įvaizdžiu Dievas pasiūlė jiems didžiausią dovaną, kokią Dangus gali suteikti - dovaną, kurios negalima įkainoti. Dievo meilė surengė prabangią puotą ir pateikė neišsen-kančias atsargas. „Kas valgys šią duoną, - pasakė Kristus, - gyvens per amžius” (Jono 6, 51).Pl 193.1

Bet tam, kad priimtų kvietimą į Evangelijos šventę, jie turėjo pajungti savo pasaulietiškus interesus vienam tikslui - priimti Kristų ir Jo teisumą. Dievas viską davė žmogui, todėl Jis prašo tarnavimą Jam iš-kelti aukščiau už bet kokią žemišką ir savanaudišką priežastį. Jis negali priimti širdies dalies. Širdis, kurią užvaldžiusios žemiškos aistros, negali būti atiduota Dievui.Pl 193.2

Tai pamoka visiems laikams. Mes privalome sekti Dievo Avinėliu visur, kur Jis eina. Reikia pasirinkti Jį savo vadovu. Jo draugystė turi būti vertinama labiau už žemiškų draugų draugystę. Kristus sako: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu Mane, nevertas Manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu Mane, nevertas Manęs” (Mato 10, 37).Pl 194.1

Sėdėdami prie šeimyninio stalo ir laužydami kasdienę duoną, daugelis Kristaus dienomis kartojo žodžius: „Palaimintas, kas vaišinsis Dievo karalystės pokylyje” (Luko 14,15). Tačiau Kristus parodė, kaip sunku buvo rasti svečių tam stalui, ant kurio buvo sudėtos neįkainojamos vertybės. Tie, kurie klausėsi Jo žodžių, suprato, kad jie paniekino malonės kvietimą. Jiems pasaulietiški turtai, valdžia ir malonumai buvo svarbesni. Jie vieningai pateikė savo pasiteisinimus.Pl 194.2

„Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus” (Jono 6, 48-51).Pl 194.3

Taip yra dabar. Pasiteisinimai, išsakyti atsisakant kvietimo į puotą, simbolizuoja Evangelijos kvietimo atsisakymą. Žmonės tvirtina, kad jie negali rizikuoti žemiškais planais, paskirdami visą dėmesį Evan-gelijai. Jie vertina savo laikinus interesus labiau už amžinybės dalykus. Palaiminimai, kuriuos jie gavo iš Dievo, tapo kliūtimi, kuri atskiria juos nuo Kūrėjo ir Gelbėtojo. Jie nenori atsisakyti savo žemiškų siekių, todėl sako malonės skelbėjams: „Šiam kartui už-tenka. Gali eiti. Kai bus metas, aš tave pasišauksiu” (Apaštalų darbų 24, 25). Kiti kalba apie sunkumus, kurie iškils jų visuomeniniams santykiams, jei jie atsilieps į Dievo kvietimą. Jie tvirtina, kad nepajėgs pyktis su savo giminaičiais bei pažįstamais. Šitaip jie rodo, kad yra tie veikėjai, kurie buvo aprašyti pa-lyginime. Puotos Seimininkas vertina jų nepagrįstus pasiteisinimus kaip panieką Jo kvietimui.Pl 194.4

Žmogus, kuris pasakė: „Vedžiau, todėl negaliu atvykti”, simbolizuoja didelę žmonių klasę. Yra daugybė žmonių, kurie leidžia, kad jų žmonos ar vyrai trukdytų jiems priimti Dievo kvietimą. Vyras sako: „Aš negaliu paklusti savo įsitikinimui, kol mano žmona tam prieštarauj a. Dėl jos įtakos man būtų labai sunku taip pasielgti”. Žmona girdi maloningą kvietimą: „Ateik, nes viskas paruošta,” bet ji sako: „Prašau, pateisink mane. Mano vyras atsisako priimti malonės kvietimą. Jis tvirtina, kad jo darbas kliudo. Aš privalau paklusti savo vyrui ir todėl negaliu ateiti”. Žinia daro įtaką vaikų širdims. Vaikai nori ateiti. Bet jie myli savo tėvą ir motiną, jei šie nepriima Evangelijos kvietimo, vaikai mano, kad ir jie neturėtų to daryti. Jie taip pat sako: „Pateisink mane”.Pl 195.1

Visi šie žmonės atsisako Išgelbėtojo kvietimo, nes bijo susiskaldymo šeimoje. Jie mano, kad atsisaky-dami paklusti Dievui, užtikrina ramybę ir gerovę namuose, bet jie klysta. Tie, kurie sėja savanaudiš-kumą, pjaus savanaudiškumą. Atstumdami Kristaus meilę, jie atstumia tą vienintelį, kas gali žmogaus meilei suteikti tyrumo ir tvirtumo. Jie ne tik praras dangų, bet ir nepatirs tikrų malonumų, dėl kurių buvo paaukotas dangus.Pl 195.2

Kai vaišių šeimininkas sužinojo, kaip buvo at-siliepta į jo kvietimą, jis supyko ir „įsakė tarnui: ‘Skubiai eik į miesto aikštes ir skersgatvius ir vesk čionai visus vargšus, paliegėlius, aklus ir luošus’” (Luko 14, 21).Pl 196.1

Jis nusigręžė nuo tų, kurie paniekino jo gerumą, ir pakvietė žmones, kurie buvo neturtingi, neturėjo namų ir žemių. Jis pakvietė vargšus ir alkanus, kad šie įvertintų pateiktas gėrybes. „Muitininkai ir ištvirkėlės, - sakė Kristus, - greičiau už jus pateks į Dievo karalystę!” (Mato 21, 31)Pl 196.2

„Jie dar klausė: [...] Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: ‘Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus’. Tada Jėzus tarė: ‘Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet Mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę. [...] Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas Mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki Mane, niekuomet nebetrokš’” (Jono 6, 30-35).Pl 196.3

Labiausiai niekinami žmonės, nuo kurių nusigrę-žia „padorioji” visuomenė, gali būti žmonijai pavyz-džiu, nes jie nėra nei per maži, nei per daug apgailė-tini, kad jų nepastebėtų Dievo meilė. Kristus trokšta, kad prislėgtieji, rūpesčių iškankinti, pavargusieji žmonės ateitų pas Jį. Jis trokšta suteikti jiems šviesą, džiaugsmą ir ramybę, kurių negalima rasti niekur kitur. Didžiausi nusidėjėliai yra Jo gilios užuojautos ir meilės objektas. Jis siunčia Savo Šventąją Dvasią, siekdamas švelniai pritraukti juos prie Savęs.Pl 196.4

Tarnas, kuris atvedė vargšus ir aklus, pranešė savo šeimininkui: „‘Šeimininke, kaip buvai liepęs, padaryta, bet dar yra vietos’. Tada šeimininkas tarė tarnui: ‘Eik į kelius bei patvorius ir varu atvaryk, kad mano namai būt0 pilni’” (Luko 14, 22.23). Čia Kristus nurodė Evangelijos darbą už judaizmo rib0, pasaulio keliuose ir patvoriuose.Pl 197.1

Paklusdami šiam paliepimui, Paulius ir Barnabas pareiškė žydams:Pl 197.2

„Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis; kadangi jūs jį dabar atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai mes kreipia-mės į pagonis. Taip mums liepė Viešpats: ‘Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims, kad gelbėtum juos iki pat žemės pakrašči0 ', . Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinajam gyvenimui” (Apaštal0 darb0 13, 46-48).Pl 197.3

Evangelijos žinia, kurią skelbė Kristaus mokiniai, buvo pranešimas apie pirmąjį Jo atėjimą į pasaulį. Ji nešė žmonėms gerąją žinią apie išgelbėjimą per tikėjimą Juo. Ji taip pat nurodė ir antrąjį Jo atėjimą šlovėje išgelbėti Jo žmones. Ji teikė žmonėms viltį ti-kint ir paklūstant tapti dalininkais švent0j0 paveldo šviesoje. Ši žinia pranešama ir šiandien, šiuo metu ji susiejama su skelbimu, kad Kristaus antrasis atėjimas arti. Ženklai, kuriuos Jis davė apie Savo atėjimą, išsipildė. Tyrinėdami Dievo Žodį, mes galime žinoti, kad Viešpats yra prie dur0.Pl 197.4

Jono Apreiškime nusakomas Evangelijos žinios skelbimas prieš pat Kristaus antrąjį atėjimą. Jis mato „angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kal-boms ir žmonėms amžinąją Evangeliją. Jis šaukė ga-lingu balsu: ‘Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrė-ją!’” (Apreiškimo 14,6.7)Pl 197.5

Pranašystėje įspėjimas apie Teismą, drauge su kitomis žiniomis, yra palydimas Žmogaus Sūnaus atėjimu dangaus debesyse. Pranešimais apie Teismą yra skelbiama, kad Kristaus antrasis atėjimas jau arti. Ir šis pranešimas yra vadinamas amžinąja Evangelija. Taigi skelbimas apie Kristaus antrąjį atėjimą, to atėjimo artumas yra parodytas kaip pagrindinė Evangelijos žinios dalis.Pl 198.1

„Man stebint, buvo pastatyti sostai, ir Ilgaamžis atsisėdo Savo soste. Jo drabužis buvo baltas kaip sniegas, o galvos plaukai - tarsi gryna vilna; Jo sostas buvo ugnies liepsnos, o sosto ratai - plieskianti ugnis. Ugnies upė liejosi ir tekėjo priešais jį. Tūkstančių tūkstančiai Jam tarnavo ir miriadų miriadai stovėjo priešais Jį. Teismas sėdo posėdžiauti, ir buvo atskleistos knygos” (Danieliaus 7, 9.10).Pl 198.2

Biblija tvirtina, kad paskutinėmis dienomis žmonės bus įsitraukę į žemiškus siekius, atsidavę malonumams ir pinigų siekimo aistrai. Jie bus akli amžinybės klausimams. Kristus sako: „Kaip yra buvę Noj aus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kada Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus” (Mato 24, 37-39).Pl 198.3

Taip yra ir šiandien. Žmonės vaikosi naudos ir malonumų, tarsi nebūtų nei Dievo, nei dangaus, nei amžinojo gyvenimo. Nojaus dienomis įspėjimas apie tvaną buvo pasiųstas, kad priverstų žmones sudrebėti dėl daromų žiaurumų ir pakviestų juos atgailauti. Taigi ir žinia apie greitą Kristaus atėjimą yra skirta tam, kad pažadintų žmones iš pasinėrimo į žemiškus dalykus. Ji yra skirta prikelti jų amžinosios tikrovės suvokimą, kad jie galėtų priimti kvietimą į Viešpaties puotą.Pl 199.1

Evangelijos kvietimas duotas visam pasauliui - visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms (Apreiš-kimo 14,6). Ši paskutinė perspėjimo ir malonės žinia turi apšviesti visą žemę savo šlove. Ji turi pasiekti visus žmonių luomus, turtingus ir vargšus, kilmingus ir prastus. „Eik į kelius bei patvorius, - sako Kristus, - ir varu atvaryk, kad Mano namai būtų pilni” (Luko 14, 23).Pl 199.2

Pasaulis žūsta, nes jam trūksta Evangelijos. Jaučia-mas Dievo Žodžio badas. Tik nedaugelis skelbia gry-ną Žodį, nesumaišę jo su žmonių padavimais. Nors žmonės laiko Bibliją rankose, jie negauna palaimos, kurią Dievas įdėjo į šią Knygą. Viešpats kviečia Savo tarnus nešti Jo žinią žmonėms. Amžinojo gyvenimo žodis turi būti duotas tiems, kurie skęsta nuodėmėse.Pl 199.3

Paliepimu eiti į kelius ir patvorius Kristus nurodė darbą tiems, kuriuos Jis pakvietė tarnauti Jo vardui. Visas pasaulis yra Kristaus tarnautojų laukas. Visa žmonių šeima sudaro jų sambūrį. Viešpats trokšta, kad Jo malonės Žodis pasiektų kiekvieną žmogų.Pl 199.4

Didžiausia darbo dalis turi būti atlikta asmeniškai. Toks buvo Kristaus metodas. Jo darbas buvo atliekamas per asmeninius pasikalbėjimus. Jis de-ramai įvertino pokalbio su vienu žmogumi naudą, juk vienas asmuo gali paskleisti žinią tūkstančiams.Pl 199.5

Mes neturime laukti, kad žmonės ateitų pas mus; mes turime ieškoti jų ten, kur jie yra. Kai Žodis yra skelbiamas iš sakyklos, darbas tik prasideda. Yra daugybė žmonių, kuriuos Dievo Žodis gali pasiekti tik tiesiogiai bendraujant, jis turi būti atneštas jiems.Pl 200.1

Kvietimas į puotą pirmiausia buvo skirtas žy-dams. Tie žmonės buvo pašaukti būti mokytojais ir vadais; jų rankose buvo pranašų raštai, nusakantys Kristaus atėjimą, jiems buvo suteiktas simbolinis tarnavimas, Jo misijos šešėlis. Jei kunigai ir tauta būtų priėmę kvietimą, jie būtų prisijungę prie Kristaus skelbėjų, kurie dalija Evangelijos kvietimą pasauliui. Jiems būtų atsiųsta tiesa, kad jie galėtų perduoti ją kitiems. Kai jie atsisakė kvietimo, jis buvo pasiųstas vargšams, luošiesiems ir akliesiems. Muitininkai ir nusidėjėliai priėmė kvietimą. Kai Evangelijos kvietimas yra pasiunčiamas pagonims, tai irgi yra darbo planas. Žinia pirmiausia turi būti skelbiama keliuose - žmonėms, kurie aktyviai dalyvauja pasaulio darbe, tautos mokytojams ir vadovams.Pl 200.2

Tegul Viešpaties skelbėjai tai turi galvoje. Sis pamokymas skirtas kaimenės ganytojams, Dievo paskirtiems mokytojams, ir jis turi būti žodis, kurį jie turi priimti. Tie, kurie priklauso aukštiesiems visuomenės sluoksniams, turi būti broliškai kvie-čiami. Verslo žmonės, užimantys atsakingus postus, žmonės, pasižymintys įvairiais sugebėjimais, moks-lininkai ir išradėjai, Evangelijos mokytojai, kurių protai dar nebuvo pakviesti ypatingų dabartinio laiko tiesų, - turi pirmieji išgirsti šį kvietimą. Jiems turi būti įteiktas kvietimas.Pl 200.3

Darbas turi būti atliekamas ir su turtingaisiais. Jie turi suvokti atsakomybę, nes jiems patikėtos dangaus dovanos. Jiems reikia priminti, kad jie turės atsiskaityti Tam, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius. Turtingam žmogui reikia jūsų darbo su meile ir Dievo baime. Per dažnai jis pasitiki savo turtais ir nejaučia pavojaus. Jo proto akys turi susižavėti amžinosiomis vertybėmis. Jis turi pripažinti tikrojo gerumo jėgą, kuri sako: „Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; Aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių Mano jungą ir mokykitės iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, Mano našta lengva” (Mato 11, 28-30).Pl 201.1

Į tuos, kurie užima aukštą padėtį visuomenėje, yra turtingi ar išsilavinę retai asmeniškai kreipiamasi dėl jų išgelbėjimo. Daugelis krikščionių darbininkų nesiryžta prieiti prie šių žmonių. Taip neturėtų būti. Jei žmogus skęstų, mes nestovėtume šalia ir nežiūrėtume, kaip jis žūsta vien dėl to, kad jis advokatas, verslininkas ar teisėjas. Jei matytume žmones, einančius bedugnės link, mes nedvejodami pašauktume juos grįžti atgal, nepaisant jų užimamos padėties ir pareigų. Mes taip pat turime nedvejodami perspėti žmones apie pavojų jų gyvybei.Pl 201.2

Nė vienas neturėtų būti paliktas dėl to, kad atrodo atsidavęs žemiškiems dalykams. Daugelis tų, kurie užima aukštus visuomenės postus, kenčia nuo vidinės tuštumos. Jie trokšta ramybės, kurios neturi. Aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose yra žmonių, kurie trokšta išgelbėjimo. Daugelis gautų pagalbą, jei Viešpaties darbininkai ateitų pas juos asmeniškai, maloniai elgtųsi ir liudytų Kristaus meilę suminkštinta širdimi.Pl 201.3

Evangelijos sėkmė nepriklauso nuo mokytų pra-kalbų, gražbylysčių ar protingų įrodymų. Ji priklauso nuo perteikimo paprastumo, nes turi būti pasiūlyta kaip gyvybės duona trokštančioms sieloms tinkamumetu. „Ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?” - toks yra kiekvienos sielos klausimas.Pl 202.1

Tūkstančiai gali būti pasiekti paprasčiausiu ir nuolankiausiu būdu. Išsilavinę žmonės, į kuriuos žiūrima kaip į apdovanotus vyrus ir moteris, dažnai būna pastiprinti, išgirdę paprastus žodžius to, kuris myli Dievą ir kuris gali kalbėti apie tą meilę taip na-tūraliai, kaip pasaulietis kalba apie dalykus, kurie jį labiausiai domina.Pl 202.2

Dažnai žodžiai, kurie yra gerai paruošti ir išmokti, nedaro reikiamos įtakos. Bet nuoširdus Dievo sūnaus ar dukters žodis, pasakytas natūraliai ir paprastai, turi galios atverti širdžių duris, kurios ilgą laiką buvo užrakintos Kristui ir Jo meilei.Pl 202.3

Tegul Kristaus darbininkas prisimena, kad jis dir-ba ne savo jėgomis. Tegul jis šliejasi prie Dievo sosto tikėdamas pajusti Jo pagalbos jėgą. Tegul jis grumiasi su Dievu maldoje, o po to tegul dirba išnaudodamas visas Dievo duotas galimybes. Šventoji Dvasia bus jo veikiančioji jėga. Tarnaujantys angelai bus šalia jo tam, kad paveiktų širdis.Pl 202.4

Jei Jeruzalės vadovai ir mokytojai būtų priėmę tiesą, kurią atnešė Kristus, jų miestas būtų tapęs misijos centru! Puolęs Izraelis būt0 sugrąžintas į doros kelią. Viešpačiui būt0 surinktas didžiulis pul-kas. Jie būt0 galėję greitai nunešti Evangeliją į visas pasaulio dalis. Taip ir dabar, jei Kristui atsiduot0 įtakingi ir sumanūs žmonės, tuomet būt0 galima atlikti didelį darbą: pakelti parpuolusius, surinkti atstumtuosius, platinti išgelbėjimo žinią. Greitai būt0 išdalyti kvietimai, ir svečiai susirinkt0 prie Viešpaties stalo.Pl 202.5

Bet mes neturime galvoti tiktai apie aukštus ir apdovanotus žmones, mes neturime niekinti ir neturting0j0. Kristus moko Savo skelbėjus eiti pas tuos, kurie yra pakelėse ir patvoriuose, pas vargšus ir nemokytus. Didži0j0 miest0 kiemuose ir skersgat-viuose, nykiuose, atokiuose šalies keliuose gyvena šeimos ir vieniši žmonės, galbūt atvykėliai iš kit0 krašt0, kurie prarado religinius ryšius, ir jie jaučia vienatvę, jiems atrodo, kad Dievas užmiršo juos. Jie nesupranta, ką turi padaryti, kad būt0 išgelbėti. Daugelis yra paskendę nuodėmėje. Daugelis yra nusiminę. Juos slegia kančios, skurdas, netikėjimas, liūdesys. Įvairiausios ligos pakerta j0 fizines ir dva-sines jėgas. Jie trokšta surasti pagalbą, o šėtonas gun-do juos ieškoti paguodos aistrose ir malonumuose, kurie veda į ligas ir mirtį. Jis siūlo jiems Sodomos obuoli0, kurie virs pelenais j0 lūpose. Jie leidžia savo pinigus tam, kas nėra duona, o savo darbą tam, kas neteikia palaimos.Pl 203.1

Tuose kenčiančiuose mes turime matyti tuos, ku- ri0 atėjo išgelbėti Kristus. Štai Jo kvietimas: „Nagi visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Net jei neturite pinig0, ateikite, pirkite duonos ir valgykite! Ateikite, pirkite vyno ir pieno be pinigų ir be kainos! Kodėl mokate pinigus už tai, kas nėra duona, ir atiduodate uždarbį už tai, kas nepasotina? Paklau-sykite Manęs, ir valgysite tai, kas gera, gardžiuo- sitės skanėstais. Ateikite pas Mane ir rūpestingai klausykitės, kad turėtumėte gyvenimą” (Izaijo 55, 1-3).Pl 203.2

Dievas davė ypatingą nurodymą atkreipti dėmesį į svetimšalius, atstumtuosius ir vargšus, kurie yra morališkai silpni. Daugelis, kurie atrodo esą visiškai abejingi religijai, širdyje trokšta ramybės ir taikos. Nors jie gali būti nugrimzdę į nuodėmės dugną, vis dėlto yra galimybė juos išgelbėti.Pl 204.1

Kristaus tarnai turi sekti Jo pavyzdžiu. Eidamas iš vienos vietos į kitą, Jis paguosdavo kenčiančius ir pagydydavo ligonius. Tada Jis išaiškindavo jiems didžiąsias Jo karalystės tiesas. Toks yra ir Jo sekėjų darbas. Kai jūs palengvinsite kūno kančias, rasite būdų tarnauti ir sielos poreikiams. Jūs galite nurodyti į prisikėlusį Išgelbėtoją ir papasakoti apie didžiojo Gydytojo meilę, kuri turi gydomąją galią.Pl 204.2

Pasakykite vargšams, nuliūdusiems, pakly-dusiems, kad jiems nereikėtų nusiminti. Nors jie suklydo ir neišsiugdė teisingo charakterio, Dievas džiaugiasi galėdamas juos išgydyti, kaip džiaugėsi ir juos išgelbėdamas. Jam malonu imti pačią bevil-tiškiausią medžiagą, tuos, kuriuos paveikė šėtonas, ir lipdyti iš jos Savo malonės dalykus. Jis džiaugiasi, kad gal i apsaugoti juos nuo įniršio, kuris turi užgriūti nepaklusniuosius. Pasakykite jiems, kad kiekvienos sielos laukia išgelbėjimas ir ji gali būti apvalyta. Prie Viešpaties stalo ir jiems yra vietos. Jis laukia, kad svetingai juos priimtų.Pl 204.3

Tie, kurie eina į kelius ir patvorius, suras įvairių žmonių, kuriems reikia pagalbos. Yra žmonių, kurie gyvena pagal visą turimą šviesą ir kurie tar- nauj a Dievui geriausiai, kaip tai žino, tačiau ir jie supranta, kad dar privalo padaryti didelį darbą sau ir tiems, kurie yra aplink juos. Jie trokšta geriau pažinti Dievą, bet tik pradėjo matyti silpnus galingos šviesos spindulius. Jie su ašaromis meldžiasi, kad Dievas pasiųstų jiems palaimą, kurią tikėjimu jau mato tolumoje. Dideliuose nedorybėse paskendusiuose miestuose yra daugybė tokių žmonių. Daugelis iš jų gyvena labai vargingai, todėl pasaulis jų nepastebi. Yra daugybė tokių, apie kuriuos dvasininkai ir bažnyčios nieko nežino. Tačiau net labai skurdžioje ir apgailėtinoje aplinkoje jie yra Viešpaties liudytojai. Jie gali turėti mažai šviesos ir būti menkai pasiruošę krikščioniškam gyvenimui, bet nuogi, alkani ir sušalę jie vis vien trokšta tarnauti kitiems. Tegul visokeriopos Dievo malonės prievaizdai suranda tuos žmones, aplanko jų namus ir Šventosios Dvasios galia tarnauja jų poreikiams. Tyrinėkite su jais Bibliją ir melskitės taip paprastai, kaip įkvepia Šventoji Dvasia. Kristus duos Savo tarnams žinią, kuri bus kaip dangaus duona sielai. Brangūs palaiminimai bus nešami iš širdies į širdį, iš šeimos į šeimą.Pl 205.1

Nurodymas, kurį girdime palyginime varu atvaryk, dažnai aiškinamas neteisingai. Jis yra suprantamas tiesiogiai, kad mes turime priversti žmones priimti Evangeliją. Tačiau jis nurodo į kvietimo atkaklumą ir pateikiamų priežasčių jautrumą. Evangelija, vesdama žmones pas Kristų, niekuomet nenaudoja jėgos. Jos žinia yra tokia: „Nagi visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens!” (Izaijo 55,1) „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: ‘Ateik ', !’ [...] Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gy-vybės vandens” (Apreiškimo 22,17). Dievo meilės ir malonės jėga paskatina mus ateiti.Pl 205.2

Išgelbėtojas sako: „Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs Mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su Manimi” (Apreiškimo 3, 20). Jis neatstumia su pa-nieka ar su grasinimais, bet nuolatos ieško žūstančių sakydamas: „Kaip galiu tave atmesti?” (Ozėjo 11,8). Nepaisydamas, kad Jo meilę atstumia užsispyrusi širdis, Jis grįžta prašydamas dar atkakliau: „Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiuos”. Jo meilės nugalinti jėga ragina sielas įsileisti Jį. Ir jie sako Kristui: „Tavo pagalba padarė mane didį” (Psalmių 18, 36).Pl 206.1

Kristus suteiks Savo pasiuntiniams tą pačią atkaklią meilę, kurią Jis Pats jaučia, ieškodamas žūstančių. Mes negalime pasakyti vien tik „Ateikite”. Yra tokių žmonių, kurie girdi kvietimą, bet jų ausys yra per daug atbukusios, kad suprastų jo reikšmę. Jų akys yra aklos, kad matytų ką nors gera. Daugelis supranta savo nuopuolį. Jie sako: „Man niekas negali padėti, palikite mane ramybėje”. Bet darbininkai neturi trauktis. Švelnią, pilną gailesčio meilę neškite nusiminusiems ir bejėgiams. Suteikite jiems savosios drąsos, savosios vilties, savosios jėgos. Švelnumu priverskite juos ateiti. „Vienus, kurie abejoja, mėginkite įtikinti; kitus gelbėkite, traukdami iš ugnies, vėl kitų pasigailėkite su baime” (Judo 22.23).Pl 206.2

Jei Dievo tarnai vaikščios su Juo tikėdami, Jis suteiks jėgos jų žodžiams. Taip jie galės parodyti ir Jo meilę, ir tuos pavojus, kurie tyko atstūmus Jo malonę. Tai matydami žmonės bus priversti priimti Evangeliją. Kristus atliks didelių stebuklų, jei žmonės atliks jiems paskirtą darbą. Šiandien žmonių širdyse gali būti padaryta tokia didelė permaina, kokios nebuvo praėjusiais laikais. Džonas Banjanas buvo išgelbėtas iš nedorybių ir lėbavimų, Džonas Niutonas atsisakė prekybos vergais, kad skelbtų prisikėlusį Išgelbėtoją. Banjanų ir niutonų galima rasti ir tarp šiuolaikinių žmonių. Per žmonių pasiuntinius, bendradarbiaujančius su dieviškaisiais pasiuntiniais, daugelis vargšų, atstumtųjų gali būti atvesti į doros kelią - taip siekiama atkurti žmoguje Dievo paveikslą. Yra tokių, kurie turėjo labai ribotas galimybes, kurie vaikščiojo klaidžiais keliais, nes jie nežinojo geresnio kelio, bet juos pasieks šviesos spinduliai. Kaip Kristaus žodis pasiekė Zachiejų: „Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose” (Luko 19, 5), taip žodis pasieks ir tuos, kurie buvo laikomi užkietėjusiais nusidėjėliais. Pasirodys, kad jie turi švelnias kaip kūdikio širdis, nes Kristus malonėjo pastebėti juos. Daugelis nustos klaidžioti ir atsižadės nuodėmės, jie užims vietą tų, kurie turėjo galimybes ir privilegijas, bet nevertino jų. Jie bus laikomi Dievo išrinktaisiais, vertingi ir brangūs, kai ateis Kristaus karalystė, jie stovės greta Jo sosto.Pl 207.1

Bet žiūrėkite, kad neatstumtumėte kalbančiojo (Heb-rajams 12,25). Jėzus pasakė: „Nė vienas iš anų kviestųjų žmonių neragaus Mano vaišių” (Luko 14, 24). Jie atstūmė pasiūlymą, ir nė vienas jų nebus vėl pa-kviestas. Atstumdami Kristų, žydai užrakino savo širdis ir atsidavė šėtono galiai, todėl jie nebegalėjo priimti Jo malonės. Taip yra dabar. Jei Dievo meilė nėra vertinama ir netampa nuolatiniu sielos vedliu, kuris ją atgaivintų ir padarytų paklusnią, mes esame visiškai žuvę. Dievas negali stipriau išreikšti Savo meilės, nei Jis jau išreiškė. Jei Jėzaus meilė neužval- do sielos, tai nebėra priemonių, kurios galėtų mus atgaivinti.Pl 207.2

Kiekvieną kartą, kai atsisakote įsiklausyti į malo-nės žinią, jūs sustiprinate savo netikėjimą. Kiekvieną kartą, kai nesuteikiate galimybės Kristui atidaryti jūsų širdies durų, jūs vis labiau nebenorite klausytis Jo balso. Jūs sumažinate savo galimybes atsiliepti į paskutinį malonės kvietimą. Tegul apie jus nebūna rašoma kaip apie senovės Izraelį: „Efraimas prisirišo prie stabų, tad palik jį sau” (Ozėjo 4, 17). Stenkitės, kad Kristui netektų verkti dėl jūsų, kaip Jis verkė dėl Jeruzalės: „Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai! Štai paliekami jums jūsų namai” (Luko 13, 34.35).Pl 208.1

Mes gyvename tais laikais, kai žmonėms skamba paskutinė malonės žinia, paskutinis kvietimas. Įsakymas - „Eikite į kelius bei patvorius” - baigia išsipildyti. Kristaus kvietimas bus įteiktas kiekvienai sielai. Pasiuntiniai sako: „Ateikite, jau viskas surengta”. Dangaus angelai bendradarbiauja su žmonių pasiuntiniais. Šventoji Dvasia nurodo visas priežastis, kurios paskatintų jus ateiti. Kristus laukia ženklo, kuris rodytų, kad skląsčiai nuimti ir jūsų širdies durys atidarytos, kad Jis galėtų įeiti. Angelai laukia, kad galėtų pranešti žinią į dangų - dar vienas pasiklydęs nusidėjėlis yra surastas. Dangaus pulkai laukia pasiruošę rankomis paliesti arfų stygas ir giedoti džiaugsmo giesmes, kad dar viena siela priėmė kvietimą į Evangelijos puotą.Pl 208.2

*****

Teisumas Tavo, Kristau,
iš ypatingos, neregėtos drobės —
tyros, plonos, bet patvarios.
Su meile ir džiaugsmu visus apgobi —
kilmingus ir atrastuosius patvoriuos...Pl 209.1

Romualda Adomaitytė-Chabarina

*****