Mūsų Dienų Bažnyčia

Palyginimas apie vynuogyną yra taikomas ne tik žydų tautai. Jame yra pamoka ir mums. Dievas suteikė šios kartos bažnyčiai dideles privilegijas ir palaimas, ir Jis tikisi atitinkamo vaisiaus.Pl 264.4

Mes buvome išgelbėti brangia išpirka, ir tik šios išpirkos dydis leidžia mums spręsti apie jos rezul-tatus. Šioje žemėje, kuri aplaistyta Dievo Sūnaus ašaromis ir krauju, turi užaugti brangūs rojaus vai-siai. Dievo Žodžio tiesos šlovingai ir galutinai turi atsiskleisti Jo vaikų gyvenime. Per Savo žmones Kristus turi parodyti Savo charakterį ir Savo kara-lystės principus.Pl 265.1

Šėtonas stengiasi priešintis Dievo darbui ir nuo-latos verčia žmones priimti jo principus. Jis Dievo išrinktuosius pristato kaip suklaidintuosius. Jis yra brolių kaltintojas, ir jo pastangos kaltinti yra naudojamos prieš tuos, kurių darbai yra teisūs. Į šė-tono kaltinimus Viešpats nori atsakyti Savo žmonių pavyzdžiu, parodydamas paklusnumo teisingiems principams vaisius.Pl 265.2

Šiuos principus turi atskleisti krikščionys, jų šeimos, bažnyčia ir kiekviena įstaiga, kuri sukurta Dievui tarnauti. Visa tai turi rodyti, ką galima pa-daryti pasauliui. Jie turi būti gelbėjančių Evangelijos tiesų pavyzdžiu. Visi yra didžiojo Dievo sumanymo įgyvendinimo įrankiai.Pl 265.3

Žydų vadai didžiavosi savo didingąja šventykla ir joje atliekamomis įspūdingomis religinio tarnavimo apeigomis, tačiau jiems trūko teisingumo, gailestin-gumo ir Dievo meilės. Šventyklos šlovė ir jų didingos iškilmės negalėjo sukelti Dievo palankumo jiems, nes jie nepasiūlė vienintelio dalyko, kuris turi vertę Jo akyse. Jie neatnešė Jam nuolankios ir atgailaujančios dvasios aukos. Tada, kai prarandami gyvybingi Dievo karalystės principai, ceremonijos tampa griozdiškos ir įspūdingos. Kai nevertinamas charakterio formavimas, kai trūksta sielos puošnumo, kai atsisa koma pamaldumo paprastumo, išdidumas ir noras pasirodyti ima reikalauti didingų bažnyčių pastatų, stebinančių dekoracijų ir įspūdingų ceremonijų. Visa tai Dievo nešlovina. Puošni religinė tarnystė, kurią sudaro gausios ceremonijos, apsimetinėjimas ir tuščias garbės siekimas, nėra Jam priimtina. Tokia tarnystė nesulaukia jokio dangiškų pasiuntinių pri-tarimo.Pl 265.4

Bažnyčia yra labai brangi Dievo akyse. Jis vertina ją ne dėl išorinių privalumų, bet dėl nuoširdaus pamaldumo, kuris išskiria ją iš pasaulio. Jis vertina ją pagal Kristaus pažinimo augimą, pagal jos narių dvasinės patirties pažangą.Pl 266.1

Kristus trokšta gauti iš Savo vynuogyno šventumo ir nesavanaudiškumo vaisių. Jis laukia meilės ir geru-mo principų. Bet kokio meno kūrinio grožis blanksta prieš širdies ir charakterio grožį, kurį spinduliuoja Kristaus atstovai. Tokia yra malonės aplinka, kuri su-pa tikinčiojo sielą. Šventoji Dvasia, kuri veikia protą ir širdį, suteikia gyvenimui skonį ir leidžia Dievui laiminti žmonių darbą.Pl 266.2

Tai gali būti vargingiausia krašto bendruomenė, ji gali neturėti išorinio patrauklumo, tačiau, jei baž-nyčios nariai turi Kristaus charakterį, tai jie patirs džiaugsmą savo sielose. Angelai susijungs su jais garbindami Kristų. Garbinimas ir dėkingų širdžių padėka kils pas Dievą kaip maloni auka.Pl 266.3

Viešpats trokšta, kad mes minėtume Jo gerumą ir pasakotume apie Jo galią. Jis yra pagerbiamas šlo-vinimu ir padėka. Jis sako: „Kas aukoja bendravimo auką, Mane pagerbia” (Psalmių 50, 23). Izraelio tauta, keliaudama per dykumą, garbino Dievą šventomis giesmėmis. Viešpaties įsakymai ir pažadai buvo pri-taikyti muzikai, ir visos ilgos kelionės į Pažadėtąją žemę metu šias giesmes giedojo keliauninkai. Ir Ka-naane, susitikdami per savo šventes, jie išvardydavo nuostabius Dievo darbus ir dėkodavo Jo vardui. Dievas troško, kad visas Jo tautos gyvenimas būtų garbinimo gyvenimas. Taip Jo kelias būtų padarytas žinomas žemėje, Jo išgelbėjimas visose tautose (Psalmių 67, 3).Pl 266.4

Taip turėtų būti ir dabar. Pasaulio tautos garbina netikrus dievus. Jos turėtų nusigręžti nuo klaidingo garbinimo ne todėl, kad išgirs, jog jų stabai yra pasmerkti, o tuomet, kai pastebės ką nors geresnio. Dievo gerumas turi būti žinomas. „Jūs Mano liudyto-jai, - tai VIEŠPATIES žodis. - Aš esu Dievas” (Izaijo 43, 12).Pl 267.1

Viešpats trokšta, kad mes įvertintume didįjį iš-gelbėjimo planą, kad suprastume savo, kaip Dievo vaikų, didelę privilegiją ir vaikščiotume Jo akivaizdoje paklusniai ir dėkodami. Jis trokšta, kad mes tarnautume Jam atnaujintu gyvenimu kiekvieną di-eną. Viešpats trokšta matyti dėkingumą, besiliejantį iš mūsų širdžių už tai, kad mūsų vardai yra įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje, kad mes galime atiduoti visus mūsų rūpesčius Tam, kuris rūpinasi mumis. Jis kviečia mus džiaugtis, nes mes esame Viešpaties paveldas, Kristaus teisumas yra Jo šventųjų balti drabužiai, o mes turime palaimintą viltį, kad mūsų Išgelbėtojas greitai ateis.Pl 267.2

Garbinti Dievą visa širdimi yra lygiai tokia pat pareiga, kaip ir malda. Mes turime parodyti pasauliui ir visoms dangiškoms būtybėms, kad vertiname nuostabią Dievo meilę puolusiai žmonijai ir tikimės didesnių Jo palaiminimų iš Jo begalinės pilnatvės. Mums reikia kuo daugiau kalbėti apie mūsų patirtus brangius išgyvenimus. Po ypatingo Šventosios Dvasios išsiliejimo mūsų džiaugsmas Viešpačiu ir mūsų veiksminga jėga Jam tarnaujant padidėtų naujais gerumo pavyzdžiais ir nuostabiais darbais Jo vaikams.Pl 267.3

Garbinimas ir padėka nuveja šėtono jėgas, paša-lina murmėjimo ir skundų dvasią, todėl gundytojas praranda veiklos pagrindą. Dievo šlovinimas ir padėka ugdo išskirtines charakterio savybes, kurios yra būtinos žemės gyventojams dangaus buveinėse.Pl 268.1

Toks liudijimas turės įtakos kitiems. Nėra veiks-mingesnių priemonių laimint žmones Kristui.Pl 268.2

Mes turime šlovinti Dievą tikru tarnavimu, dary-dami viską, ką galime, kad pagausintume Jo vardo šlovę. Dievas duoda mums Savo dovanas, kad ir mes galėtume duoti ir tuo atskleistume pasauliui Jo charakterį. Žydų pamaldose dovanų ir aukų atnašavimas sudarė didžiąją Dievo garbinimo dalį. Izraelitai buvo išmokyti dešimtąją visų savo pajamų dalį paskirti šventyklai. Be to, jie turėjo aukoti aukas už nuodėmes, geros valios dovanas ir dėkingumo aukas. Tokios buvo priemonės, kurios paremdavo to meto Evangelijos tarnystę. Dievas tikisi tokios pat mūsų veiklos šiandien, kaip Jis tikėjosi iš Savo tautos senovėje. Didysis sielų gelbėjimo darbas turi būti at-liktas. Dešimtine, dovanomis ir aukomis Jis paruošė lėšas tam darbui. Tokiu būdu Jis paskyrė paremti Evangelijos tarnystę. Jis reikalauja dešimtinės, kuri Jam priklauso, todėl ji turi būti laikoma kaip šventos atsargos, kad būtų padėtos į Jo saugyklą Jo darbui. Jis prašo mūsų savanoriškų dovanų ir dėkingumo aukų. Jos turi būti skirtos Evangelijai skelbti toliausiuose pasaulio kampeliuose.Pl 268.3

Tarnavimas Dievui apima ir asmeninį tarnavimą. Asmeninėmis pastangomis turime bendradarbiauti su Juo pasaulio gelbėjimo darbe. Kristaus paliepimas: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” - yra pasakytas kiekvienam Jo sekėjui (Morkaus 16, 15). Visi, kurie yra pasirinkę gyventi dėl Kristaus, yra pasirinkę dirbti savo artimųjų iš-gelbėjimui. Jie patirs tą pačią meilę žmonėms, kokią Jis jautė. Ne kiekvienas gali užimti tą pačią vietą darbe, bet vietos ir darbo yra kiekvienam.Pl 269.1

Senais laikais nuolankūs ir išmintingi Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Jozuė, pasižymintis įvairiais sugebėjimais, - visi buvo įtraukti į Dievo tarnybą. Mirjamos muzika, Deboros drąsa ir pamaldumas, dukteriška Rūtos meilė, Samuelio paklusnumas ir ištikimybė, nepalaužiama Elijo ištikimybė, švelni Eliziejaus įtaka - visa tai buvo reikalinga. Taip ir dabar visi, kuriems suteiktos Dievo palaimos, turi atsakyti aktyviu tarnavimu; kiekviena dovana turi būti panaudota tam, kad priartintų Jo Karalystę ir pašlovintų Jo vardą.Pl 269.2

Visi, kurie priima Kristų kaip asmeninį Gelbėtoją, turi parodyti Evangelijos tiesą ir jos gelbėjančią galią. Dievas nekelia jokių reikalavimų, kol nesuteikia galimybių juos įgyvendinti. Per Kristaus malonę mes galime įvykdyti viską, ko Dievas reikalauja. Visi dangaus turtai turi būti atskleisti per Dievo žmones. „Tuo bus pašlovintas Mano Tėvas, - sako Kristus, - kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite Mano mokiniai” (Jono 15, 8).Pl 269.3

Dievas reiškia teises į visą pasaulį kaip į Savo vynuogyną. Nors dabar jis yra užgrobėjo rankose, bet priklauso Dievui. Jis priklauso Jam, nes Dievas jį sukūrė, o vėliau išpirko. Už pasaulį buvo paaukota Kristaus auka. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog ati-davė Savo viengimį Sūnų” (Jono 3, 16). Ta vienintelė dovana atvėrė kelią visoms kitoms žmonėms duodamoms dovanoms. Kiekvieną dieną pasaulis gauna Dievo palaiminimus. Kiekvienas lietaus lašas, kiekvienas šviesos spindulėlis siunčiamas mūsų nedėkingai žmonijai, kiekvienas lapelis ir žiedelis liudija Dievo kantrumą ir Jo didelę meilę.Pl 270.1

Kaip atsilyginta didžiajam Davėjui? Kaip žmonės vertina Dievo reikalavimus? Kokiai tarnystei žmonija atiduoda savo gyvenimą? Jie tarnauja Mamonai. Jų tikslas - turtai, padėtis ir pasaulio malonumai. Gero-vės siekiama apiplėšiant ne tik žmones, bet ir Dievą. Žmonės naudoja Jo dovanas, kad patenkintų savo egoizmą. Viskas, ką jie nugriebia, yra priverčiama tarnauti jų godumui ir egoistiniams malonumams tenkinti.Pl 270.2

Siuolaikinio pasaulio nuodėmė yra ta pati, kuri užtraukė Izraelio žlugimą. Nedėkingumas Dievui, galimybių ir palaiminimų nevertinimas, savanau-diškas Dievo dovanų pasisavinimas - visa tai buvo nuodėmė, kuri užtraukė Izraeliui rūstybę. Visa tai užtraukia grėsmę šiuolaikiniam pasauliui.Pl 270.3

Ašaros, kurias Kristus liejo ant Alyvų kalno, kai žvelgė į išrinktąjį miestą, buvo skirtos ne vien Jeru-zalei. Jeruzalės likime Jis įžvelgė pasaulio žlugimą.Pl 270.4

„O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių” (Luko 19, 42).Pl 271.1

Šiandien. Diena artėja prie pabaigos. Malonės ir palankumo laikas greit pasibaigs. Tvenkiasi keršto debesys. Dievo malonės niekintojai artėja prie to momento, kai bus įtraukti į greitą ir neatitaisomą žūtį.Pl 271.2

Deja, pasaulis miega. Žmonės nepažįsta jų aplan-kymo meto.Pl 271.3

Kur turi būti bažnyčia šios krizės metu? Ar visi jos nariai vykdo Dievo reikalavimus? Ar jie vykdo Jo pavedimus ir parodo pasauliui Jo charakterį? Ar jie kviečia savo artimuosius atkreipti dėmesį į paskutinę gailestingą perspėjančią žinią?Pl 271.4

Žmonės yra pavojuje. Daugybė jų žūsta. Bet tik nedidelė dalis vadinančiųjų save Kristaus sekėjais liūdi dėl tų žmonių. Pasaulio likimas guli ant svars-tyklių; bet tai mažai jaudina tuos, kurie tvirtina, kad jie tiki visa apimančia tiesa, kuri kada nors buvo suteikta mirtingiesiems. Trūksta tos meilės, kuri paskatino Kristų palikti dangiškuosius namus ir priimti žmogaus prigimtį, kad Jo žmogiškumas sujaudintų žmones ir pritrauktų prie Dievo. Žmones yra apėmusi apatija, sustingimas, kuris neleidžia suprasti šios valandos atsakingumo.Pl 271.5

Kai izraelitai įėjo į Kanaaną, jie neįvykdė Dievo užmojo ir neužėmė visos žemės. Užkariavę tik dalį, jie sustojo pasidžiaugti savo pergalių vaisiais. Jie susitelkė tose vietose, kurios jau buvo užkariautos, užuot žengę toliau ir užėmę naujas teritorijas. Taip jie pradėjo tolti nuo Dievo. Nevykdydami Dievo užmojo, jie neleido Jam suteikti jiems pažadėtus palaiminimus. Ar šiandieninė bažnyčia nedaro to paties? Prieš save matydami pasaulį, kuriam reikia Evangelijos, krikščionys renkasi tik tam, kad galėtų džiaugtis Evangelijos privilegijomis. Jie nemato reikalo užimti naujas teritorijas, kad galėtų nešti iš-sigelbėjimo žinią į kitas vietas. Jie atsisako vykdyti Kristaus pavedimą: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Morkaus 16, 15). Ar jie mažiau kalti, nei buvo kalta žydų bažnyčia?Pl 271.6

Besivadinantys Kristaus sekėjais yra išmėginami prieš dangišką Visatą, bet jų abejingumas ir silpnos pastangos tarnauti Dievui pažymi juos kaip neišti-kimus. Jei tai, ką jie daro, būtų geriausia, jie nebūtų smerktini; bet, jei jų širdys būtų įtrauktos į darbą, jie galėtų padaryti žymiai daugiau. Jie žino, ir pasaulis žino, kad jie prarado pasiaukojimo ir kryžiaus nešimo dvasią. Ties daugelio vardais dangaus knygose bus parašyta: ne gamino, bet eikvojo. Daugelis, kurie vadinasi Kristaus vardu, aptemdo Jo šlovę, užgožia Jo garbę.Pl 272.1

Yra daug tokių, kurių vardai įrašyti bažnyčios knygose, bet jų nevaldo Kristus. Jie nepriima Jo pa-mokymų ir nedirba Jo darbo. Todėl juos valdo priešas. Jie nedaro jokio gėrio, todėl daro nesuskaičiuojamą daugybę žalos. Kadangi jų įtaka nėra kvapas gyvenimui, tai jis yra kvapas mirčiai.Pl 272.2

Viešpats sako: „Kaip už tai jų nebausti?” (Jeremijo 5, 9). Nevykdę Dievo užmojo, Izraelio vaikai buvo atstumti, ir Dievo kvietimas buvo paskirtas kitoms tautoms. Jei ir šitie pasirodytų neištikimi, ar jie taip pat nebūtų atmesti?Pl 272.3

Palyginime apie vynuogyną Kristus apkaltino ūkininkus. Jie atsisakė grąžinti savo šeimininkui jo žemės vaisius. Tokie buvo žydų tautos kunigai ir mokytojai, kurie, klaidindami žmones, atėmė iš Dievo tarnystę, kurios Jis reikalavo. Jie atskyrė tautą nuo Kristaus.Pl 273.1

Dievo Įstatymas, nesumaišytas su žmonių tra-dicijomis, Kristaus buvo pateiktas kaip didysis paklusnumo matas. Tai sukėlė rabinų priešiškumą. Jie iškėlė žmonių mokymą virš Dievo Žodžio ir atskyrė žmones nuo Jo reikalavimų. Jie neatsisakė žmonių išgalvotų reikalavimų tam, kad paklustų Dievo Žodžiui. Jie nenorėjo vardan tiesos paaukoti savo išdidumo ir žmonių teikiamos šlovės. Kai atėjo Kristus, pateikdamas tautai Dievo reikalavimus, kunigai ir seniūnai atmetė Jo teisę stoti tarp jų ir žmonių. Jie nenorėjo girdėti Jo priekaištų ir įspėjimų, todėl nuteikė žmones prieš Jį ir pareikalavo mirties.Pl 273.2

Jie buvo atsakingi už tai, kad buvo atmestas Kristus. Religiniai vadovai buvo kalti dėl tautos nuodėmių ir žlugimo.Pl 273.3

Ar mūsų dienomis nejaučiama tokia pat įtaka? Ar daugelis Viešpaties vynuogyno darbininkų neina žydų vadovų pėdomis? Ar religijos mokytojai nenusuka žmonių nuo aiškių Dievo Žodžio reika-lavimų? Užuot mokę juos paklusti Dievo Įstatymui, argi jie nemoko jų peržengti jį? Iš daugelio bažnyčių sakyklų žmonės yra mokomi, kad Dievo Įstatymas nėra jiems privalomas. Žmonių tradicijos, įstatai ir papročiai yra išaukštinami. Skatinamas išdidumas ir pasitenkinimas Dievo dovanomis, tuo tarpu Dievo reikalavimai yra ignoruojami.Pl 273.4

Atmesdami Dievo Įstatymą, žmonės nežino, ką jie daro. Dievo Įstatymas yra Jo charakterio išraiška. Jis įkūnija Jo Karalystės principus. Tas, kuris atsisako priimti šiuos principus, lieka nuošaly nuo kanalo, kuriuo teka Dievo palaiminimai.Pl 274.1

Puikios galimybės, sudarytos Izraeliui, galėjo būti įgyvendintos tiktai paklusus Dievo paliepimams. Tas pats charakterio kilnumas, ta pati palaiminimų pilnatvė - proto, sielos ir kūno palaiminimas, namų ir laukų palaiminimas, dabartinio ir būsimojo gy-venimo palaiminimas - yra mums pasiekiamas tik paklusus.Pl 274.2

Ir dvasiniame, ir gamtos pasaulyje paklusnumas Dievo įsakymams yra ta sąlyga, kuri leidžia subran-dinti vaisių. Kai žmonės moko nepaisyti Dievo įsa-kymų, jie trukdo duoti vaisių Jo garbei. Jie kalti, kad negrąžino Viešpačiui Jo vynuogyno vaisių.Pl 274.3

Pas mus Dievo pasiuntiniai atėjo Viešpaties pasiųsti. Jie atėjo kviesdami, kaip tai darė Kristus, paklusti Dievo Žodžiui. Jie pareiškė Jo teisę į vynuogyno vaisių - meilės, nuolankumo ir nesavanaudiško tarnavimo vaisių. Ar daugelis mūsų laikų vynuogyno darbininkų, kaip ir žydų vadovai, neužsiplieskia pykčiu? Kai Dievo Įstatymo reikalavimai iškeliami žmonėms, ar šie mokytojai nenaudoja savo įtakos, versdami žmones jį atmesti? Tokius mokytojus Dievas vadina neištikimais tarnais.Pl 274.4

Dievo žodžiai, pasakyti senovės Izraeliui, yra rimtas įspėjimas bažnyčiai ir jos vadovams šiandien. Viešpats pasakė apie Izraelį: „Nors surašau jam dau-gybę pamokymų, jie laikomi nepriimtinais” (Ozėjo 8,12). Kunigams ir mokytojams Jis pareiškė: „Mano tauta naikinama, nes jai stinga pažinimo; kadangi tu atmetei pažinimą, atmesiu tave kaip Savo kunigą; kadangi tu užmiršai savo Dievo mokymą, užmiršiu ir Aš tavo vaikus” (Ozėjo 4, 6).Pl 274.5

Ar Dievo įspėjimai liks neįvertinti? Ar bus praleis-tos galimybės tarnauti? Ar pasaulio patyčios, proto išdidumas, ištikimybė žmonių papročiams ir tradici-joms sulaikys besivadinančius Kristaus sekėjais nuo tarnystės Jam? Ar jie atmes Dievo Žodį, kaip žydų vadovai atmetė Kristų? Izraelio nuodėmės pasekmės stovi prieš mus. Ar šiandieninė bažnyčia atsižvelgs į perspėjimą?Pl 275.1

„Jeigu kai kurios šakos nulaužtos, o tu, laukinis alyvmedis, esi jų vietoje įskiepytas ir tapęs šaknies bei alyvmedžio sulčių dalininku, tai bent nesididžiuok [...]. Jos netikėjimo nulaužtos, o tu stovi tikėjimu. Tad nesipuikuok, verčiau bijok! Jei Dievas nepagailėjo prigimtinių šakų, tai kažin ar pagailės tavęs?” (Ro-miečiams 11, 17-21)Pl 275.2

*****