Minioje, kuri klausėsi Kristaus mokymo, buvo daug fariziejų. Jie paniekinamai pabrėžė, kad nedaug Jo klausytojų pripažino Jį kaip Mesiją. Jie klausė savęs, kaip šis kuklus Mokytojas tikisi išaukštinti Izraelį iki pasaulinio viešpatavimo. Be turtų, jėgos ir šlovės, kaip Jis galės įkurti naująją karalystę? Kristus žinojo jų mintis ir atsakė jiems: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime?” (Morkaus 4, 30) Tarp žemiškų valdžių nebuvo nieko, kas galėtų pasitarnauti kaip palyginimas. Jokia civilinė visuomenė negalėjo būti Jo simboliu. „Ji - tarytum garstyčios grūdelis, - pasakė Jis, - kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai” (Morkaus 4, 31.32).Pl 58.1

Gemalas sėkloje auga dėl gyvybės galios, kurią Dievas įdėjo. Jo augimas nepriklauso nuo žmogaus galios. Tą patį galime pasakyti ir apie Kristaus ka-ralystę. Tai yra naujas kūrinys. Jos vystymosi principas yra priešingas tiems, kurie būdingi šio pasaulio karalystėms. Žemiškosios valdžios egzistuoja, besi- remdamos fizine jėga; jos išlaiko savo dominavimą kariaudamos, o naujosios karalystės įkūrėjas yra Ramybės Kunigaikštis. Šventoji Dvasia pasaulio ka-ralystes simbolizuoja kaip nuožmius žvėris, Kristus yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę” (Jono 1, 29). Jo valdymas vyksta nenaudojant brutalios jėgos, kad valdytų sąžinę. Žydai manė, kad Dievo karalystė turi būti įkurta taip pat kaip pasaulio karalystės. Kad skatintų teisingumą, jie naudojo išorines priemones, sukūrė metodus ir planus. Bet Kristus veikia kitaip: Jis įdiegia principą. Įskiepyda-mas tiesą ir teisumą, Jis nugali klaidas ir nuodėmę.Pl 58.2

Kai Jėzus sakė šį palyginimą, buvo galima aplink matyti daug garstyčių krūmelių, kyšančių virš žolių ir javų. Jų šakelės lengvai suposi ore. Paukšteliai skraidė nuo šakelės ant šakelės ir čiulbėjo tarp gausios lapijos. Sėkla, iš kurios išaugo šis didžiulis augalas, buvo viena smulkiausių iš visų sėklų. Pradžioje ji išleido tik gležną ūglį, tačiau jis buvo labai gyvybingas, augo ir stiprėjo, kol pasiekė savo dabartinį dydį. Taip pat ir Kristaus karalystė pradžioje atrodė kukli ir nereikšminga. Lyginant su žemiškomis karalystėmis ji atrodė mažiausia iš visų. Šio pasaulio valdovai išjuokė Kristaus ketinimą būti karaliumi. Tačiau galingoji tiesa, kuri buvo patikėta Jo sekėjams, Evangelijos karalystei suteikė dieviškąją gyvybę. Ji greitai augo, jos įtaka sparčiai plito! Kai Kristus sakė šį palyginimą, šalia Jo stovėjo tik keletas Galilėjos valstiečių, kurie turėjo atstovauti naujajai Karalystei. Išorinis tos Karalystės skurdumas ir mažas sekėjų būrys - tokius priekaištus drabstė tie, kurie neigiamai vertino naujosios Karalystės idėją ir nenorėjo prisi-jungti prie naivių žvejų, sekusių paskui Jėzų. Tačiau garstyčios sėklelė turėjo augti ir išplėsti savo šakas visame pasaulyje. Žemiškosios karalystės, kurių šlovė tuomet buvo užvaldžiusi žmonių širdis, išnyko, o Kristaus karalystė išliko. Kai visos karalystės žlugs, galingiausioji ir toli siekianti valdžia išliks.Pl 59.1

Toks pat mažas būna ir malonės darbas širdyje. Pasakytas žodis lyg šviesos spindulėlis įkrenta į sielą, o jo daromas poveikis yra naujojo gyvenimo pradžia; ir kas gali įvertinti jo rezultatus?Pl 60.1

Garstyčios grūdelio palyginimu yra vaizduojamas ne tik Kristaus karalystės augimas, pateiktoji patirtis pasikartoja kiekvienoje augimo pakopoje. Kiekvienai kartai Savo bažnyčioje Dievas turi ypatingą tiesą ir ypatingą darbą. Tai yra uždengta išmintingiesiems ir protingiesiems, bet atskleista tiems, kurie yra nuo-lankūs ir panašūs į vaikus. Dievas reikalauja pasiau-kojimo. Reikia kovoti ir laimėti pergales. Pradžioje pritariančių būna nedaug. Jiems prieštarauja ir jų ne-apkenčia pasaulio didieji ir supasauliejusi bažnyčia. Pasižiūrėkite į Joną Krikštytoją, Kristaus pirmtaką. Jis stovėjo vienas ir peikė žydų tautos išdidumą ir formalizmą. Prisiminkite pirmuosius Evangelijos nešėjus Europoje. Kokia niūri ir beviltiška atrodė Pauliaus ir Silo, dviejų palapinių gamintojų, misija, kai jie sėdo į laivą Troadėje ir išplaukė į Filipus. Pa-galvokite apie senąjį Paulių, surakintą grandinėmis, skelbiantį Kristų Cezarėjos tvirtovėje. Prisiminkite mažas vergų ir valstiečių bendruomenes, kurios grū-mėsi su Romos imperijos pagonybe. Pasižiūrėkite į Martyną Liuterį, kuris priešinasi galingai bažnyčiai, kuri atvaizduoja žmogiškosios išminties kūrinį. Pa-žvelkite į jį, iškėlusį Dievo Žodį prieš imperatorių ir popiežių ir skelbiantį: „Iš čia aš imu sau pagrindą ir kitaip negaliu. Tegu padeda man Dievas”. Pagalvokite apie Džoną Veslį, skelbiantį Kristų ir Jo teisumą tarp formalizmo, sensualizmo (filosofinio mokymo) ir netikėjimo. Pasižiūrėkite į tą, kurį slegia pagoniško pasaulio nelaimių našta, kuris šaukia apie pirmenybę nešti jiems Kristaus meilės žinią. Pasiklausykite oficialiosios bažnyčios atsakymo: „Sėskis, jaunuoli. Jei Dievas norės atversti pagonis, Jis padarys tai be tavo ar mano pagalbos”.Pl 60.2

Šios kartos didieji religinės minties vadovai liaup-sina ir stato paminklus tiems, kurie pasėjo tiesos sėklą praėjusiais amžiais. Tuo pat metu daugelis šiandien nusigręžia nuo jų darbo ir sutrypia daigelį, išaugusį iš tos sėklos. Senasis šūkis yra kartojamas: „Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas [Kristus, kurį Jis siunčia], mes nežinome” (Jono 9, 29). Kaip ir ankstesniais amžiais ypatingąsias tiesas, skirtas mūsų laikui, priima ne vyraujančių bažnyčių autoritetai, bet vyrai ir moterys, kurie nėra labai „mokyti” ir per daug „protingi”, kad tikėtų Dievo Žodžiu.Pl 61.1

„Tik pažvelkite, broliai, kokie gi jūs, pašauktieji, esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų. Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims žema- kilmis ir paniekintas, net tai, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo. [...] Kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe” (1 Korintiečiams 1, 26-28; 2, 5).Pl 61.2

Ir šiai paskutinei kartai garstyčios sėklos palygi-nimas turi pergalingai išsipildyti. Maža sėklelė turi tapti medžiu. Paskutinė įspėjimo ir malonės žinia turi būti skirta visoms tautoms, gentims, kalboms (Apreiš-kimo 14, 6-14), nes Dievas pirmiausia teikėsi iš pagonių išsirinkti Savo vardui tautą (Apaštalų darbų 15, 14). Ir žemė nušvito nuo jo skaistumo (Apreiškimo 18,1).Pl 62.1

*****

Tas, kas mažiausias - lyg grūdelis - kuklus ir nuolankus,
kas meilės kupina širdim
ištikimai žmonėms ir Viešpačiui tarnauja,
įžengs į Dievo karalystę naują,
palaimintas ir pagerbtas, ir didis bus.

Mažais dalykais galim nuoširdžiai tarnauti.
Maži dalykai gali į gerumo medį Kristuje išaugti.Pl 62.2

Romualda Adomaitytė-Chabarina

*****

Raugės

Kitos sėklos sėjimo pamokos