Požiūris Į Žydų Tautą
Kai Kristus pateikė palyginimą apie turtuolį ir Lozorių, daugelis žydų užėmė apgailėtiną turtuolio padėtį, naudodami Viešpaties gėrybes savanau-diškiems tikslams. Jie turėjo išgirsti nuosprendį: „Buvai pasvertas svarstyklėmis ir rastas lengvas” (Danieliaus 5, 27). Turtuolis naudojosi pasaulietine ir dvasine palaima, tačiau jis atsisakė bendradarbiauti su Dievu, kad jomis pasidalytų su kitais. Tokia buvo ir žydų tauta. Viešpats padarė žydus šventosios tiesos saugotojais. Jis paskyrė juos Savo malonės prievaizdais, suteikė visus dvasinius ir pasaulietiškus privalumus ir kvietė juos perteikti šiuos palaiminimus kitiems. Specialūs nurodymai buvo duoti, kaip bendrauti su broliais, patekusiais į sunkumus, su kitataučiais, stovinčiais prie jų vartų, ir vargšais, prašančiais išmaldos. Jie neturėjo naudotis viskuo, kad įtvirtintų savo pranašumą, bet turėjo prisiminti tuos, kurie vargsta, ir pasidalyti su jais. Dievas pažadėjo palaiminti juos pagal jų meilės ir gailestingumo darbus. Bet, kaip ir turtuolis, jie ne-ištiesė pagalbos rankos, kad palengvintų kūniškus ir dvasinius kenčiančios žmonijos poreikius. Kupini išdidumo, jie laikė save Dievo išrinktaisiais ir laimi-namais žmonėmis, tačiau jie netarnavo Dievui ir Jo negarbino. Jie rėmėsi faktu, kad yra Abraomo vaikai. „Mes esame Abraomo palikuonys,”- sakė išdidžiai jie (Jono 8, 33). Kai atėjo krizė, pasirodė, kad jie buvo atsiskyrę nuo Dievo ir visą savo pasitikėjimą dėjo į Abraomą, tarsi jis būtų Dievas.Pl 234.1
Kristus troško, kad šviesa nušvistų aptemusiame žydų tautos prote. Jis pasakė jiems: „Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte jo darbus. Deja, jūs norite nužudyti Mane - žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo. Šitaip Abraomas nedarė!” (Jono 8, 39.40)Pl 235.1
Kristus nepripažino jokio kilmės pranašumo. Jis mokė, kad dvasinis ryšys viršija visus įgimtus ryšius. Žydai tvirtino, kad jie yra kilę iš Abraomo, bet nedarydami Abraomo darbų, jie įrodė, kad nebuvo tikrieji jo vaikai. Tik tie, kurie parodo, kad yra išlaikę dvasinę harmoniją su Abraomu, t. y. paklūsta Dievo balsui, yra pripažįstami kaip tikrieji jo palikuonys. Nors elgeta priklausė žemesniam luomui, Kristus pripažino jį kaip tą, kurį Abraomas pasiimtų į savo artimiausius draugus.Pl 235.2
Nors turtuolis buvo apsuptas prabangos, tačiau jis buvo toks neišmanėlis, kad Abraomą pastatė į vietą, kurioje turėjo būti Dievas. Jei jis būtų vertinęs savo padėtį kitaip ir būtų leidęs Dievo Dvasiai formuoti jo protą ir širdį, tai būtų užėmęs visiškai kitokią poziciją. Taip ir tauta, kuriai jis atstovavo. Jei jie būtų atsiliepę į Dievo kvietimą, jų ateitis būtų visiškai kitokia. Jie būtų parodę tikrą dvasinį įžvalgumą. Jie turėjo priemonių, kurias Dievas būtų padidinęs, kad palaimintų ir apšviestų visą pasaulį. Tačiau jie taip nutolo nuo Viešpaties užmojų, kad jų gyvenimas buvo iškreiptas. Jie nesinaudojo savo dovanomis teisingai, kaip derėjo Dievo prievaizdams pagal tiesą ir teisumą. Jie tinkamai neįvertino amžinybės, ir jų neištikimybės vaisius buvo visos tautos žlugimas.Pl 235.3
Kristus žinojo, kad Jeruzalei kritus, žydai prisi-mins Jo įspėjimą. Taip ir įvyko. Kai Jeruzalę ištiko nelaimė, kai žmones užklupo įvairiausios kančios ir badas, jie prisiminė Kristaus žodžius ir suprato palyginimą. Jie patys užsitraukė kančias dėl savo nerangumo, kad jiems duota Dievo šviesa apšviestų visą pasaulį.Pl 236.1