PENKI GLUDŪS AKMENĖLIAI, Birželio 6

“Viešpats, — tęsė Dovydas, — Kuris išgelbėjo mane nuo liūto ir meškos, išgelbės ir nuo to filistino.” Tada Saulius tarė Dovydui: “Eik, Viešpats su tavimi!” 1 Sam 17,37.KID 159.1

Kada Dovydas pamatė, kad visas Izraelis buvo apimtas baimės ir išgirdo, kad filistinas savo įžeidinėjimais svaidėsi kasdieną ir kad joks karys neišdrįso nutildyti pagyrūno, jo dvasia susijaudino. Jame įsižiebė troškimas išsaugoti gyvojo Dievo garbę ir Jo žmonių pasitikėjimą. (PP 645)KID 159.2

Dovydas savo nuolankume ir uolume dėl Dievo ir savo žmonių pasiūlė susitikti su šiuo pagyrūnu. Saulius leido užsidėti Dovydui savo paties karališkus šarvus, bet Dovydas nesutiko juos apsivilkti. Jis padėjo karaliaus šarvus į šalį, nes su jais jautėsi nejaukiai. Jis pažino Dievą ir, pasitikėdamas Juo, pasiekė ypatingą pergalę. Užsidėjęs Sauliaus šarvus, jis būtų atrodęs kaip tikras karys, nors iš tikrųjų buvo tik mažasis Dovydas, kuris ganė avis. Jis nenorėjo pasitikėti Sauliaus šarvais, nes jis pasitikėjo tik Izraelio Viešpačiu. (3T 219)KID 159.3

Pasirinkęs penkis dailius akmenis iš upelio, jis įsidėjo juos į savo krepšelį ir su svaidykle rankoje artinosi prie filistino. Milžinas dideliais žingsniais žengė į priekį, tikėdamasis susitikti su galingiasiu Izraelio kariu. Jo ginklanešys ėjo priekyje ir, atrodė, niekas negali jam pasipriešinti. Priėjus arčiau Dovydo, jis pamatė jaunuolį, dėl savo jaunystės vadinamu berniuku. Dovydo rausvi skruostai spindėjo sveikata, o jo puikiai sudėta kūno forma, neapsaugota šarvų, skleidė malonų įspūdį, tačiau tarp šio jaunuolio ir filistino buvo žymus skirtumas. Galijotas buvo pilnas pykčio ir nustebimo: “Ar aš esu šuo” — jis sušuko, — kad tu su lazda pas mane ateini?” Ir tada apipylė Dovydą prakeikimais, išvardydamas visus jam žinomus dievus, jis su pajuoka šaukė: “Eikš šen, — sakė filistinas Dovydui, — kad galėčiau tavo kūną atiduoti padangių paukščiams ir laukų žvėrims.” (1 Sam 17, 44). (PP 647)KID 159.4