EDENAS, Sausio 6

“Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.” Pr 2,15.KID 8.1

Nors visa, ką Dievas padarė, buvo tobulo grožio ir, atrodytų, Dievo jiems sukurtoje žemėje Adomo ir Ievos džiaugsmui nieko netrūko, tačiau Jis parodė begalinę Savo meilę dar ir pasodindamas sodą, skirtą išskirtinai jiems. Jie turėjo suskirstyti savo laiką taip, kad galėtų rūpintis sodu, susitikti su angelais, mokytis iš jų ir linksmai bedrauti su savo Kūrėju. Jų darbas nebuvo varginantis, greičiau jis buvo malonus ir teikiantis jėgų. Šis nuostabusis sodas turėjo tapti jų namais.KID 8.2

Dievas šiame sode pasodino įvairiausių medžių tam, kad jie turėtų pasigėrėjimą ir naudą. Malonūs akiai, skanūs ir kvepiantys, šio sodo medžių vaisiai Dievo buvo skirti šventos poros maistui. Tiesios vynmedžių šakos linko nuo vaisių gausumo, kokio joks žmogus po puolimo nėra matęs. Vaisiai buvo didžiausi ir skirtingų spalvų; vieni buvo beveik juodi, kiti violetiniai, raudoni, rožiniai ir šviesiai žali. Šis gražus ir prabangus vaisius, augantis ant vynmedžio, buvo vadinamas vynuogėmis. Vaisiaus svoris lenkė šakas žemyn, nors jos nebuvo paramstytos, tačiau vaisiai nebuvo pasidėję ant žemės. Tai buvo malonus Adomo ir Ievos užsiėmimas, iš vynmedžio šakų suformuoti nuostabias pavėsines, ruošti gamtos menus iš gyvų medžių, nusagstytų gausių ir kvapnių vaisių. (Ten pat 21, 22)KID 8.3

Taip buvo Dievo sutvarkyta, kad žmogus rastų džiaugsmą rūpindamasis tuo, ką Jis buvo sukūręs ir kad Jo poreikiai būtų patenkinti sodo medžių vaisiais...KID 8.4

Jei žmogaus laimė slypėtų nieko neveikime, tai žmogus šventame savo nekaltume būtų paliktas be jokio užsiėmimo. Tačiau Tas, Kuris sukūrė žmogų, žinojo, ko reikia jo džiaugsmui. Tik sukūręs žmogų, Jis jam paskyrė darbą. Nuo to paties sosto ateina pažadas būsiančios šlovės ir paliepimas, kad žmogus turi dirbti užsidirbdamas kasdieninę duoną. (AH 27)KID 8.5