Loading...
Larger font
Smaller font
Copy
Print
Contents
Apaštalų Darbai - Contents
  • Results
  • Related
  • Featured
No results found for: "".
  • Weighted Relevancy
  • Content Sequence
  • Relevancy
  • Earliest First
  • Latest First
    Larger font
    Smaller font
    Copy
    Print
    Contents

    27. Efezas

    Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 19, 1-20.

    Kol Apolas skelbė Korinte, Paulius išpildė savo pažadą grįžti į Efezą. Pakeliui jis trumpam apsilankė Jeruzalėje ir kurį laiką praleido Antiochijoje, kur buvo dirbęs anksčiau. Paskui keliavo per Mažąją Aziją, „per galatų kraštą, per Frygiją” (Apaštalų darbų 18, 23), aplankydamas savo paties įkurtas Bažnyčias ir stiprindamas tikinčiųjų tikėjimą.AD 209.1

    Apaštalų laikais vakarinė Mažosios Azijos dalis buvo Romos provincija. Jos sostinė Efezas buvo didžiulis komercinis centras. Jo uoste vos tilpo laivai, jo sausakimšose gatvėse knibždėjo iš įvairiausių šalių suplūdę žmonės. Kaip ir Korintas, misionieriams tai buvo daug žadanti sritis.AD 209.2

    Žydai, dabar jau plačiai pasklidę visuose civilizuotuose kraštuose, laukė Mesijo atėjimo. Kai skelbė Jonas Krikštytojas, daugelis, atkeliavę į Jeruzalę švęsti kasmetinių švenčių, sugūžėjo prie Jordano krantų jo pasiklausyti. Čia jie išgirdo skelbiant Jėzų kaip Pažadėtąjį ir išnešiojo šią žinią į visas pasaulio šalis. Taip Apvaizda paruošė kelią apaštalų darbams.AD 209.3

    Atvykęs į Efezą, Paulius rado dvylika brolių, kurie, kaip ir Apolas, buvo Jono Krikštytojo mokiniai ir, kaip ir jis, šį tą žinojo apie Kristaus misiją. Jie neturėjo tokių sugebėjimų kaip Apolas, tačiau su tuo pačiu nuoširdumu bei tikėjimu stengėsi paskleisti savo gautąją žinią kitose šalyse.AD 209.4

    Šie broliai nieko nežinojo apie Šventosios Dvasios misiją. Paklausti Pauliaus, ar gavo Šventąją Dvasią, jie atsakė: „Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia”. Jis klausė toliau: „Tai kokį krikštą jūs esate priėmę?” Jie atsakė: „Jono krikštą”.AD 210.1

    Tada apaštalas išdėstė jiems didžiąsias tiesas, kurios yra krikščionių vilties pagrindas. Jis papasakojo apie Kristaus gyvenimą šioje žemėje ir žiaurią bei gėdingą Jo mirtį. Jis papasakojo, kaip gyvybės Viešpats sugriovė kapo užtvaras ir prisikėlė triumfuodamas prieš mirtį. Jis pakartojo užduotį, kurią Gelbėtojas davė Savo mokiniams: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios” (Mato 28, 18.19). Paulius pasakė jiems ir apie Krisi aus pažadą atsiųsti Guodėją, kurio jėga bus daromi galingi ženklai bei stebuklai, ir apibūdino, kaip šlovingai šis pažadas išsipildė Sekminių dieną.AD 210.2

    Broliai didžiai susidomėję, kupini dėkingumo bei džiugios nuostabos, klausėsi Pauliaus žodžių. Per tikėjimą jie suprato nuostabiąją tiesą apie Kristaus atperkančią auką ir priėmė Jį kaip savo Atpirkėją. Paskui jie buvo pakrikštyti Jėzaus vardu, ir kai Paulius „jiems uždėjo rankas”, jie gavo dar ir Šventosios Dvasios krikštą, įgalinusį kalbėti kitų tautų kalbomis ir pranašauti. Taigi jie tapo tinkami dirbti misionieriais Efeze bei jo apylinkėse ir skelbti Evangeliją Mažojoje Azijoje.AD 210.3

    Puoselėdami nuolankumo bei noro mokytis dvasią, šie vyrai įgijo patirtį, leidusią jiems tapti Dievo darbininkais derliaus laukuose. Jų pavyzdys tapo krikščionims vertinga pamoka. Daug yra tokių, kurie beveik nedaro pažangos dvasiniame gyvenime, nes yra pernelyg patenkinti savimi, kad užimtų vadovų postus. Jie patenkinti savo paviršutinišku Dievo Žodžio pažinimu. Jie nenori pakeisti savojo tikėjimo ar gyvenimo, taigi nesistengia siekti daugiau šviesos.AD 210.4

    Jei Kristaus sekėjai uoliai ieškotų išminties, jie būtų nuvesti į turtingus, kol kas jiems dar visiškai nežinomus tiesos laukus. Tą, kuris visiškai atsiduoda Dievui, ves Dievo ranka. Jis gali būti kuklus ir iš pirmo žvilgsnio negabus, tačiau jeigu mylinčia, pasitikinčia širdimi paklus kiekvienam Dievo valios reikalavimui, jo gebėjimai bus nuskaistinti, sutaurinti, pagausinti ir jis įgaus daugiau energijos. Jeigu jis brangins dieviškos išminties pamokas, jam bus patikėta ypatinga užduotis; jis turės galimybę savo gyvenimu pagerbti Dievą ir palaiminti pasaulį. „Tavo žodžių aiškinimas apšviečia, pamoko įžvalgos net neišmanėlius” (Psalmyno 119, 130).AD 211.1

    Šiandien yra daug tokių, kurie lygiai taip pat nieko neišmano apie Šventosios Dvasios veikimą širdyje, kaip ir tie Efezo tikintieji; tačiau būtent ši tiesa aiškiausiai išdėstyta Dievo Žodyje. Šia tema daug kalbėjo pranašai ir apaštalai. Pats Kristus atkreipė mūsų dėmesį į gamtos pasaulį, iliustruodamas Savo Dvasios veikimą, palaikant dvasinę gyvybę. Vynmedžio gyvybės syvai kyla iš šaknų, maitina šakeles, palaiko augimą, sukelia žydėjimą ir padeda subrandinti vaisius. Taip ir gyvybę teikianti Šventosios Dvasios galybė, kuri kyla iš Gelbėtojo, persmelkia sielą, atnaujina motyvus ir polinkius ir net mintis padaro paklusnias Dievo valiai, įgalindama visa tai priimantį žmogų duoti brangų šventų darbų vaisių.AD 211.2

    Šio dvasinio gyvenimo Autorius neregimas, ir žmonių filosofija negali paaiškinti, kaip būtent suteikiama bei palaikoma toji gyvybė. Tačiau Dvasios veikimas visada atitinka užrašytąjį Žodį. Kaip gamtoje, taip ir dvasiniame pasaulyje. Dievo galia kiekvieną akimirką palaiko gyvybę gamtoje; tačiau ji palaikoma ne tiesioginiais stebuklais, o priartinant prie mūsų palaiminimus. Taigi dvasinė gyvybė palaikoma tomis priemonėmis, kurias parūpina Apvaizda. Kad Kristaus sekėjai išaugtų „tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką” (Efeziečiams 4, 13), jie turi valgyti gyvenimo duoną ir gerti išgelbėjimo vandenį. Jie turi budėti, melstis ir dirbti, visame kame laikydamiesi Dievo ir Jo Žodžio nurodymų.AD 211.3

    Ši atsivertusių žydų patirtis pateikia mums dar vieną pamoką. Pakrikštyti Jono, jie dar nevisiškai suprato Jėzaus, kaip nuodėmių Atpirkėjo, misiją. Jie darė didelių klaidų. Tačiau gavę daugiau šviesos, jie mielai priėmė Kristų, kaip savo Atpirkėją, ir sulig šiuo pažangiu žingsniu pasikeitė jų pareigos. Priėmus tyresnį tikėjimą, jų gyvenime įvyko atitinkamos permainos. Parodydami šį pasikeitimą ir išpažindami savo tikėjimą Kristumi, jie persikrikštijo Jėzaus vardu.AD 212.1

    Savo papročiu Paulius pradėjo darbą Efeze, skelbdamas žydų sinagogoje. Jis darbavosi ten tris mėnesius, „drąsiai įtikinėjo ir aiškino apie Dievo karalystę”. Iš pradžių jis buvo priimtas palankiai, tačiau kaip ir kitose vietovėse greitai sulaukė nuožmaus pasipriešinimo. „Kai kurie, užkietėję ir atmetę tikėjimą, piktžodžiavo [tikėjimo] Keliui daugelio akyse”. Žmonėms atkakliai nepriimant Evangelijos, apaštalas paliovė skelbti sinagogoje.AD 212.2

    Dievo Dvasia darbavosi su Pauliumi ir per jį dėl jo kraštiečių. Buvo pateikta pakankamai įrodymų, įtikinančių visus, kurie nuoširdžiai troško sužinoti tiesą. Tačiau daugelis leido sau būti vadovaujamiems prietarų bei netikėjimo ir atsisakė priimti įtikinamiausius įrodymus. Bijodamas, kad tikinčiųjų tikėjimui kils pavojus dėl nuolatinio bendravimo su šiais tiesos priešininkais, Paulius atsiskyrė nuo jų, subū-rė mokinius į atskirą kūną ir toliau mokė Tirano, garsaus mokytojo, mokykloje.AD 212.3

    Paulius matė, kad priešais jį „atsivėrusios plačios durys našiam darbui, bet ir priešininkų daug” (1 Korintiečiams 16, 9). Efezas buvo ne tik didžiausias, bet ir labiausiai ištvirkęs iš visų Azijos miestų. Tarp jo gausių gyventojų tarpo prietarai ir jusliniai malonumai. Jo šventyklų šešėlyje glausdavosi įvairiausi nusikaltėliai, ir klestėjo didžiausios nedorybės.AD 212.4

    Efezas buvo populiarus Artemidės kulto centras. Garsas apie didingą „Efezo Artemidės” šventyklą sklido po visą Aziją ir pasaulį. Jos nepranokstamu grožiu didžiavosi ne tik tas miestas, bet ir visa tauta. Tradiciškai buvo pasakojama, jog toje šventykloje stovintis stabas nukrito tiesiai iš dangaus. Ant jo buvo išraižyti simboliniai ženklai, kurie neva turėjo didžiulę jėgą. Efeziečiai parašė ne vieną knygą, aiškinančią šių ženklų prasmę.AD 213.1

    Tarp tyrinėjusiųjų šias brangias knygas buvo daug magų, galingai veikiančių prietaringų šventykloje stovinčio atvaizdo garbintojų protus.AD 213.2

    Efeze besidarbuojantį apaštalą Paulių lydėjo ypatingi dieviško palankumo ženklai. Jo pastangas palaikė Dievo galybės jėga, ir daugelis pagijo nuo fizinių ligų. „Pauliaus rankomis Dievas padarydavo nepaprastų stebuklų. Žmonės net dėdavo ligoniams jo kūną lietusias skepetėles, prijuostes, ir nuo jų pasitraukdavo ligos, išeidavo piktosios dvasios”. Šie antgamtinės jėgos pasireiškimai buvo daug galingesni, negu kada nors matyta Efeze, ir tokio pobūdžio, kad jų negalėjo imituoti joks fokusininkas ar burtininkas. Šie stebuklai, daromi Jėzaus iš Nazareto vardu, suteikė žmonėms galimybę pamatyti, jog dangaus Dievas galingesnis už burtininkus, kurie garbino deivę Artemidę. Taip Viešpats išaukštino Savo tarną net prieš pačius stabmeldžius, iškeldamas jį kur kas aukščiau už galingiausius ir labiausiai mėgstamus magus.AD 213.3

    Tačiau Tas, kuriam pavaldžios visos blogio dvasios ir kuris suteikė Savo tarnams valdžią jų atžvilgiu, dar labiau sugėdino ir sugniuždė tuos, kurie niekino Jo šventą vardą. Mozės Įstatymas draudė raganauti, už tai grėsė mirties bausmė, tačiau kartkartėmis nuo tikėjimo atsimetę žydai tai slapčia vis praktikuodavo. Pauliaus lankymosi Efeze metu mieste buvo „keliaujančių žydų egzorcistų “, kurie, matydami jo daromus stebuklus, „mėgindavo piktųjų dvasių apsėstiesiems prišaukti Jėzaus vardą”. „Taip darė vieno žydų vyresniojo kunigo Skėvo septyni sūnūs”. Radę demonų apsėstą žmogų, jie kreipdavosi į jį tokiais žodžiais: „Aš jus saikdinu per Jėzų, kurį skelbia Paulius”. Tačiau „piktoji dvasia jiems atšovė: ‘Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O jūs kas būsite?’ Ir žmogus, turįs nelabąją dvasią, užpuolė juos, apgalėjo vienus bei kitus ir taip nutąsė, jog jie nuogi ir sužaloti turėjo bėgti iš anų namų.” AD 213.4

    Taip nepaneigiamai buvo įrodytas Kristaus vardo šventumas bei atskleistas pavojus, kuris kyla jį naudojantiems, bet netikintiems Išgelbėtojo misijos dieviškumu. „Visus pagavo baimė, o Jėzaus vardas buvo išaukštintas”.AD 214.1

    Anksčiau slėpti faktai dabar iškilo į šviesą. Kai kurie tikintieji priimdami krikščionybę nevisiškai atsižadėjo savo prietarų. Iš dalies jie ir toliau praktikavo magiją. Dabar įsitikinę, jog klydo, „daug įtikėjusiųjų ateidavo išpažinti ir pasisakyti, ką buvo darę”. Gerasis darbas pasiekė net kai kuriuos magus, ir „nemaža užsiiminėjusių kerais sunešdavo savo knygas ir visų akyse sudegindavo. Apskaičiuota, kad jos buvo vertos penkiasdešimt tūkstančių sidabro drachmų. Šitaip galingai Viešpaties žodis plito ir tarpo”.AD 214.2

    Sudegindami savo magijos knygas, Efezo atsivertusieji parodė, jog dalykai, kurie anksčiau jiems teikė malonumo, dabar kelia pasišlykštėjimą. Būtent savo magija jie ypatingai skaudino Dievą ir kėlė pavojų savo pačių sieloms. Ir štai dabar jie pademonstravo tokį pasipiktinimą ta pačia magija. Taip jie paliudijo apie savo tikrą atsivertimą.AD 214.3

    Šiuose būrimo traktatuose buvo surašytos taisyklės bei veiksmai, kaip iššaukti piktąsias dvasias. Tai buvo šėtono garbinimo taisyklės - nurodymai, kaip sulaukti iš jo pagalbos ar gauti kokios nors informacijos. Pasilikdami šias knygas, mokiniai būtų likę pažeidžiami pagundų; pardavę jas, jie būtų užtraukę pagundas kitiems. Jie atsižadėjo tamsos karalystės ir, kad sugriautų jos galybę, nedvejodami ryžosi bet kokiai aukai. Taip tiesa triumfavo prieš žmonių prietarus bei meilę pinigams.AD 214.4

    Šis Dievo jėgos pasireiškimas padėjo krikščionybei laimėti galingą pergalę pačiame prietarų bastione. Žinia apie tai, kas įvyko, pasklido plačiau, negu Paulius tikėjosi. Ji plito toli už Efezo ribų, ir tai buvo galingas pastiprinimas Kristaus darbui. Apaštalui jau seniai užbaigus savo gyvenimo kelią, šios scenos liko gyvos žmonių atminty ir padėjo laimėti sielas Evangelijai.AD 215.1

    Dažnai teigiama, jog prieš pat dvidešimtojo amžiaus civilizaciją pagoniški prietarai išnyko. Tačiau Dievo Žodis ir konkretūs faktai liudija, jog raganavimas šiame amžiuje buvo praktikuojamas lygiai taip pat, kaip senovės magų laikais. Šiuolaikinis spiritizmas iš esmės yra ta pati senovės magijos sistema. Šėtonas randa priėjimą prie tūkstančių protų, apsimesdamas jų mirusiais artimaisiais ir draugais. Šventajame Rašte pasakyta, kad „mirusieji nebežino nieko” (Mokytoj o 9, 5). Jų mintys, jų meilė, jų neapykanta - viskas išnykę. Mirusieji nebendrauja su gyvaisiais. Tačiau laikydamasis savo senos gudrybės, šėtonas griebiasi šios priemonės, kad užvaldytų protus.AD 215.2

    Spiritizmo pagalba daugelis ligonių, netekusiųjų artimo žmogaus, ar tiesiog smalsuolių bendrauja su piktosiomis dvasiomis. Visiems, kurie drįsta tuo užsiiminėti, kyla pavojus. Tiesos žodis skelbia, kaip į tai žiūri Dievas. Senais laikais Jis paskelbė griežtą nuosprendį karaliui, kuris buvo nusiuntęs pasiuntinį paklausti pagonių orakulo patarimo: „Nejaugi nėra Dievo Izraelyje, kad einate teirautis pas Ekrono dievą Baal Zebubą? Todėl VIEŠPATS taip kalbėjo: ‘Iš lovos, į kurią atgulei, neišlipsi ir turėsi mirti’” (2 Karalių 1, 3.4).AD 215.3

    Pagoniškųjų laikų magai yra šiandieninių spiritizmo mediumų, aiškiaregių bei ateities pranašautojų kolegos. Mistiški balsai, kalbėję Endore ir Efeze, jų melagingais žodžiais vis dar klaidina žmones. Jei nuo mūsų akių nukristų šydas, pamatytume, kaip darbuojasi blogio angelai, panaudodami visas savo gudrybes, kad apgautų ir sunaikintų. Vos tik stengiamasi priversti žmones pamiršti Dievą, ten savo klastingą jėgą demonstruoja šėtonas. Kai žmonės pasiduoda jo įtakai, jiems patiems nežinant, jų protas suklaidinamas, o siela užteršiama. Apaštalo raginimu, išsakytu Efezo Bažnyčiai, turėtų vadovautis ir šiandieninė Dievo tauta: „Neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos” (Efeziečiams 5, 11).AD 215.4

    *****

    ...Praėjo šimtmečiai, bet vis tas pat po saulę:
    gudrus piktasis griebias tos pačios apgaulės —
    įtraukia žmones į lipnius kerus iš lėto
    ir horoskopais „nekaltais”, ir amuletais...
    Būrėjų Dievo draudžiamų
    pridygo tarsi grybų po lietaus...
    Nejausdami (gal nežinodami?) jie garbina šėtoną,
    pamindami pamokymus Dangaus...
    AD 216.1

    Romualda Adomaitytė-Chabarina

    Larger font
    Smaller font
    Copy
    Print
    Contents