Apaštalas Paulius savo krikščioniško gyvenimo pradžioje turėjo ypatingą galimybę sužinoti Dievo valią Jėzaus sekėjams. Jis „buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus”, „buvo paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti”. Jis pats pripažino, kad Viešpats suteikė jam daug „regėjimų ir apreiškimų”. Jo evangelinės tiesos principų supratimas buvo kaip „tikro apaštalo” (2 Korintiečiams 12, 2.4.1.12). Jis aiškiai ir gerai suprato, koks yra „plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis” Kristaus meilės, „kuri pranoksta bet kokį žinojimą” (Efeziečiams 3, 18.19).AD 348.1

Paulius negalėjo papasakoti visko, ką jis matė regėjime; mat tarp klausytojų buvo tokių, kurie būtų neteisingai išaiškinę jo žodžius. Tačiau tai, kas jam buvo apreikšta, įgalino jį dirbti kaip vadovą ir išmintingą mokytoją bei suformavo tuos laiškus, kuriuos jis vėlesniais metais nusiuntė Bažnyčioms. Įspūdis, kurį jam paliko regėjimas, niekada jo neapleido ir įgalino teisingai atspindėti Kristaus charakterį. Žodžiu ir laišku jis nešė žinią, kuri nuo tada padėjo Dievo Bažnyčiai ir ją stiprino. Šiandieniniams tikintiesiems toji žinia aiškiai liudija apie Bažnyčiai grėsusius pavojus bei ją užplūdusius neteisingus mokymus.AD 348.2

Apaštalas troško, kad tie, kuriems jis skyrė savo patarimų ir paraginimų kupinus laiškus, nebebūtų „maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio”, o „visi pasiektų tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą” taptų „tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką”. Jėzaus sekėjus pagonių bendruomenėse jis ragino nesielgti, „kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės. Jų protavimas aptemęs, jie svetimi Dievo gyvenimui dėl savo širdies sukietėjimo”, „kad nebūtumėte tartum neišmanėliai, bet kaip išmintingi, gerai naudojantys laiką” (Efeziečiams 4, 14.13.17.18; 5, 15.16). Jis skatino tikinčiuosius laukti to meto, kai Kristus, kuris „mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją Save”, padarys Sau „garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą” (Efeziečiams 5, 25.27).AD 348.3

Šie laiškai, parašyti ne žmogaus, o Dievo jėga, mums yra pamokos, kurias turi išmokti visi ir kurias naudinga dažnai pakartoti. Jose išdėstytas praktiškasis pamaldumas - tie principai, kurių privalo laikytis kiekviena Bažnyčia, - bei nurodomas kelias, vedantis į amžinąjį gyvenimą.AD 349.1

Laiške „šventiesiems ir ištikimiesiems broliams Kristuje, gy-venantiems Kolosuose”, parašytame Pauliui dar kalint Romoje, jis užsimena, jog džiaugiasi tikinčiųjų tvirtumu tikėjime, apie kurį jam pranešė Epafras. Apaštalas rašė, kad „jis ir davė žinią mums apie Dvasios įkvėptą jūsų meilę”. „Todėl, - tęsė jis, - ir mes nuo tos dienos, kada tai išgirdome, nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu, kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir Jam tobulai patiktumėte, nešdami visokių gerų darbų vaisių ir augdami Dievo pažinimu; kad, visokeriopai sustiprinti Jo šlovės galia, pilni ištvermės ir kantrybės”.AD 349.2

Taip Paulius išreiškė savo troškimą Kolosų tikintiesiems. Koks aukštas tas idealas, kurį šie žodžiai iškėlė Kristaus sekėjui! Jie atskleidžia nuostabias krikščioniško gyvenimo galimybes ir aiškiai parodo, jog palaiminimai, kuriuos Dievo vaikai gali gauti, yra beribiai. Be paliovos ugdydami Dievo pažinimą, jie gali vis stiprėti ir stiprėti, jų krikščioniška patirtis gali vis plėstis, kol „Jo šlovės galia” jie bus padaryti tinkami „paveldėti šventųjų dalį šviesoje”.AD 349.3

Apaštalas išaukštino Kristų savo brolių akivaizdoje kaip Tą, per kurį Dievas visa sukūrė ir per kurį įgyvendino jų atpirkimą. Jis skelbė, jog ranka, išlaikanti pasaulį erdvėje, palaikanti tvarką ir nenuilsdama visa valdanti Dievo Visatoje, yra ta pati ranka, kuri dėl jų buvo prikalta prie kryžiaus. „Jame sukurta visa, - rašė Paulius, - kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per Jį ir Jam, Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi. [...] Jus, kurie kadaise buvote svetimi ir priešiški piktais darbais, Dievas dabar sutaikino Jo žemiškojo kūno mirtimi, kad pasirodytumėte Jo akyse šventi, tyri ir nekalti”.AD 350.1

Dievo Sūnus nusižemino, kad pakeltų nupuolusius. Dėl to Jis paliko nuodėmės nepažįstančius aukštybės pasaulius, tuos devyniasdešimt devynis, kurie Jį mylėjo, ir atėjo į šią žemę, kad būtų sužalotas „dėl mūsų nusižengimų” ir ant Jo kristų „kirčiai už mūsų kaltes” (Izaijo 53, 5). Jis visu kuo tapo panašus į Savo brolius. Jis tapo kūnu, kaip ir mes. Jis pažino alkį, troškulį ir nuovargį. Jis buvo palaikomas maisto ir gaivinamas miego. Jis buvo svetimas ir keleivis šioje žemėje - šiame pasaulyje, bet ne iš šio pasaulio. Jis buvo gundomas ir bandomas, kaip šiuolaikiniai vyrai ir moterys, tačiau nepasidavė nuodėmei. Švelnus, užjaučiantis, mylintis, visada atsižvelgiantis į kitus, Jis atstovavo Dievui. „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; [...] pilnas malonės ir tiesos” (Jono 1, 14).AD 350.2

Apsuptiems pagonybės gyvenimo būdo bei įtakos, Kolosų tikintiesiems kilo pavojus būti atitrauktiems nuo Evangelijos paprastumo, ir Paulius, perspėdamas juos apie tai, rodė į Kristų, kaip į vienintelį patikimą Vadą. „Tad noriu, kad jūs žinotumėte, - rašė jis, - kaip man tenka kovoti už jus, už laodikiečius ir visus, kurie nėra matę mano veido, kad būtų paguostos visų širdys, kad, meile suvienyti, visi pasiektų supratimo pilnatvės turtus ir galėtų pažinti Dievo paslaptį - Kristų, kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai”.AD 350.3

„Sakau jums tai, kad niekas jūsų nesuvedžiotų suktais įrodinėjimais. [...] Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Kristų Jėzų, taip ir gyvenkite Jame; būdami Jame įsišakniję ir ant Jo statydamiesi, tvirtėdami tikėjimu, kaip esate išmokyti, kupini dėkingumo. Žiūrėkite, kad kas jūsų nepasigrobtų filosofija ir tuščia apgaule, paremta žmonių padavimu bei pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi. Juk Kristuje kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė, ir jūs esate pripildyti Jame - visokių kunigaikštysčių ir valdžių Galvoje”.AD 351.1

Kristus pranašavo, jog atsiras apgavikų, per kuriuos „įsigalės neteisybė” ir „daugelio meilė atšals” (Mato 24, 12). Jis perspėjo mokinius, jog šis blogis Bažnyčiai kels didesnį pavojų, negu persekiojantys priešai. Paulius ne kartą kalbėjo tikintiesiems apie šiuos netikrus mokytojus. Labiau už viską jie turėjo saugotis šio pavojaus; mat, priimdami netikrus mokytojus, jie atvertų duris klaidoms, kuriomis priešas aptemdytų dvasinį suvokimą ir susilpnintų naujai atsivertusiųjų pasitikėjimą Evangelija. Kristus buvo standartas, pagal kurį jie turėjo patikrinti visus mokymus. Viską, kas neatitiko Jo mokymo, reikėjo atmesti. Kristus, nukryžiuotas už nuodėmes, Kristus, prisikėlęs iš numirusių, Kristus, įžengęs į dangų, - tai buvo išgelbėjimo mokslas, kurio jie turėjo mokytis ir mokyti.AD 351.2

Dievo Žodžio perspėjimas apie krikščionių Bažnyčią supančius pavojus tinka ir mums šiandien. Kaip apaštalų laikais žmonės mėgino tradicijomis ir filosofija sugriauti tikėjimą Šventuoju Raštu, taip ir šiandien, ugdydamas sentimentus didesnei kritikai, evoliucijos mokslui, spiritizmui, teosofijai ir panteizmui, tiesos priešas stengiasi nuvesti sielas uždraustais takais. Daugeliui Biblija yra kaip žibintas be žibalo, nes jie nukreipė savo mintis į spekuliatyvaus tikėjimo šaltinius, kurie sukelia nesusipratimus ir sumaištį. Kritika, kuri detaliai analizuoja, spėlioja, pertvarko, griauna tikėjimą Biblija kaip dievišku apreiškimu. Ji atima iš Dievo Žodžio galią valdyti, pakylėti ir įkvėpti žmonių gyvenimą. Spiritizmas daugeliui sukūrė įspūdį, kad geismas yra aukščiausias įstatymas, kad savivalė yra laisvė ir kad žmogus yra atsakingas tik prieš save.AD 351.3

Kristaus sekėjas susidurs su „perspėjimo žodžiais”, kuriuos apaštalas skyrė Kolosų tikintiesiems. Jis susidurs ir su spiritistiniais Šventojo Rašto aiškinimais, tačiau turi jų nepriimti. Jo balsas turi būti aiškiai girdimas, kai skelbia amžinąsias Biblijos tiesas. Nenuleisdamas akių nuo Kristaus, jis privalo tvirtu žingsniu eiti nurodytu keliu, atmesdamas visas idėjas, kurios neatitinka Jo mokymo. Jo apmąstymų objektas turi būti Dievo tiesa. Į Bibliją jis turi žiūrėti kaip į Dievo balsą, kuris kalba tiesiogiai jam. Taip jis atras dievišką išmintį.AD 352.1

Kristuje apreikštą Dievo pažinimą privalo turėti visi išgelbėtieji. Sis pažinimas keičia charakterį. Pritaikytas gyvenime, jis perkurs sielą pagal Kristaus atvaizdą. Dievas ragina Savo vaikus priimti šį pažinimą, nes be jo viskas yra tuštybė ir niekas.AD 352.2

Visose kartose ir kiekvienoje šalyje tikrasis charakterio formavimo pagrindas buvo tas pats - Dievo Žodyje išdėstyti principai. Vienintelė saugi ir tvirta taisyklė yra daryti taip, kaip liepia Dievas. „VIEŠPATIES Įstatymas tobulas” ir „kas tik taip elgiasi, tas bus saugus per amžius” (Psalmyno 19, 8; 15, 5). Būtent su Dievo Žodžiu apaštalai pasitikdavo savo laikų klaidingas teorijas, sakydami: „Niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas” (1 Korintiečiams 3, 11).AD 352.3

Atsivertimo ir krikšto metu Kolosų tikintieji įsipareigojo atsižadėti tikėjimo bei gyvenimo būdo, kuris lig tol buvo jų esminė gyvenimo dalis, ir iš tikrųjų susivienyti su Kristumi. Savo laiške Paulius priminė jiems apie tai ir paragino neužmiršti, kad norėdami įvykdyti savo pažadą, jie turi nuolat kovoti su blogybėmis, kurios siekia juos už-valdyti. „Jeigu esate su Kristumi prikelti, - rašė jis, - siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve”.AD 352.4

„Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja” (2 Korintiečiams 5, 17). Kristaus jėga vyrai ir moterys sutraukė nuodėmingų įpročių grandines. Jie išsižadėjo savanaudiškumo. Nepraustaburniai tapo pagarbūs, girtuokliai - blaivūs, ištvirkėliai - skaistūs. Sielos, kurios panašėjo į šėtoną, buvo pakeistos pagal Dievo atvaizdą. Ši permaina jau pati savaime yra stebuklų stebuklas. Žodžio įkvėptas pasikeitimas yra viena iš didžiausių Žodžio paslapčių. Mes negalime jos suprasti, galime tik tikėti, kaip pasakyta Šventajame Rašte: „Kristus jumyse - garbės viltis”.AD 353.1

Dievo Dvasiai valdant protą ir širdį, atsivertusioje sieloje gimsta nauja giesmė; mat žmogus suvokia, kad Dievo pažadas jam išsipildė, kad jo nusižengimai atleisti, jog nuodėmes padengė Kristaus kraujas. Jis atgailavo prieš Dievą, kad pažeidinėjo dieviškąjį Įstatymą, ir įtikėjo Kristų, kuris numirė, kad žmogus būtų nuteisintas. „Nuteisintas tikėjimu”, jis gyvena „taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų” (Romiečiams 5, 1).AD 353.2

Tačiau vien dėl šios patirties krikščionis neturi susidėti rankas ir pasitenkinti tuo, kas padaryta už jį. Tas, kuris yra pasiryžęs įžengti į dvasinę karalystę, iškart pajus, kad prieš jį nukreiptos visos neatgimusios prigimties geismai bei aistros, už kurių stovi tamsos karalystės jėgos. Jis kasdien turi atnaujinti savo pasišventimą, kasdien grumtis su blogiu. Seni įpročiai, paveldėtas polinkis į blogį stengsis imti viršų, todėl žmogus turi visada budėti, kad jų neprisileistų, bei siekti Kristaus stiprybės pergalei.AD 353.3

„Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška, - rašė Paulius kolosiečiams. - Jūs irgi kadaise taip elgėtės, gyvendami tarp jų. Bet dabar visa tai pameskite - piktumą, nirtulį, nelabumą, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų. [...] Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis. Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Būkite dėkingi!” AD 353.4

Laiškas kolosiečiams pilnas vertingiausių pamokų visiems, kurie tarnauja Kristui; pamokų, kurios atskleidžia vieningą tikslą ir aukštus siekius, kurie taps regimi teisingai Gelbėtojui atstovaujančio žmogaus gyvenime. Atsisakęs visko, kas trukdo žengti į priekį teisingu keliu arba kas nukreipia žingsnius iš siaurojo kelio, tikintysis atskleis savo kasdieniniame gyvenime gailestingumą, gerumą, nuolankumą, kuklumą, atkaklumą ir Kristaus meilę.AD 354.1

Mums labai reikia aukštesnio, tyresnio, kilnesnio gyvenimo stiprybės. Mūsų mintyse pernelyg daug vietos užima pasaulis ir pernelyg mažai - Dangus.AD 354.2

Stengdamasis pasiekti jam skirtąjį Dievo idealą, krikščionis turi nieko nebijoti. Dorovinis ir dvasinis tobulumas per Kristaus malonę bei jėgą pažadėtas visiems. Jėzus yra jėgos šaltinis, gyvybės versmė. Jis priartina mus prie Savojo Žodžio ir nuo gyvybės medžio nuskina mums lapų, kad išsigydytume nuodėmės nualintas sielas. Jis veda mus prie Dievo sosto ir įdeda mums į lūpas maldą, kuri turi suartinti mus su Juo Pačiu. Jis siunčia mums patarnauti galinguosius dangaus pasiuntinius. Kiekviename žingsnyje mes susiliečiame su Jo gyvąja jėga.AD 354.3

Dievas neapriboja pažangos tų, kurie trokšta būti „pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu”. Per maldą, per budėjimą, per pažinimo ir supratimo augimą jie turi būti „visokeriopai sustiprinti Jo šlovės galia”. Taip jie ruošiami dirbti kitiems. Toks Išgelbėtojo tikslas - kad žmonės, apvalyti ir pašventinti, taptų Jo pagalbininkais. Už šią didžiulę privilegiją dėkokime Tam, kuris „padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje, kuris išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į Savo mylimojo Sūnaus karalystę”.AD 354.4

Laišką filipiečiams, kaip ir kolosiečiams, Paulius parašė būdamas belaisvis Romoje. Filipų Bažnyčia nusiuntė Pauliui dovanų per Epafroditą, kurį apaštalas vadina savo „broliu, bendradarbiu ir bendražygiu, o jūsų pasiuntiniu ir pagalbininku mano varguose”. Lankydamasis Romoje, Epafroditas susirgo, buvo „arti mirties, tačiau Dievas jo pasigailėjo, - rašė Paulius, - ir ne vien tik jo, bet ir manęs, kad manęs neužgriūtų sielvartas po sielvarto”. Sužinoję apie Epafrodito ligą, Filipų tikintieji sunerimo dėl jo, ir jis nusprendė grįžti pas savuosius. „Jis labai jūsų pasiilgo, - rašė Paulius, - ir sielojosi, kad išgirdote apie jo ligą. [...] Taigi aš jį skubiai siunčiu, kad, jį pamatę, pradžiugtumėte ir aš taip neliūdėčiau. Priimkite jį Viešpatyje su tikru džiaugsmu ir gerbkite tokius žmones, nes dėl Kristaus darbo jis buvo atsidūręs prie mirties, statydamas pavojun savo gyvybę, kad atliktų man patarnavimą, kurio jūs negalėjote padaryti”.AD 355.1

Epafroditui Paulius įdavė Filipų tikintiesiems skirtą laišką, kuriame padėkojo už dovanas. Iš visų Bažnyčių būtent šioji uoliausiai rūpinosi Pauliaus poreikiais. „Jūs, filipiečiai, ir patys žinote: - savo laiške rašė apaštalas, - kai, pradėjęs skelbti Evangeliją, išvykau iš Makedonijos, jokia Bažnyčia neužmezgė su manimi davimo ir gavimo santykių, tik jūs vieni. Jūs mano reikalams prisiuntėte aukų vieną ir kitą kartą į Tesaloniką. Aš netrokštu dovanos, bet noriu, kad jūsų naudai augtų vaisiai jūsų sąskaiton. O aš esu visko gavęs ir turiu per akis. Aš visiškai aprūpintas, per Epafroditą gavęs kvapią dovaną, Dievui priimtiną ir patinkamą auką”.AD 355.2

„Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus. Aš dėkoju savo Dievui, kai tik jus prisimenu, visuomet, kiekvienoje maldoje, su džiaugsmu už jus visus besimelsdamas, už jūsų bendradarbiavimą Evangelijos labui nuo pirmosios dienos iki šiandien. Esu tikras, kad Tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos. Šitaip manyti apie jus visus teisinga, nes aš turiu savo širdyje jus, kurie, tiek man esant kalėjime, tiek ginant ir stiprinant Evangeliją, visi tebesate man duotos malonės dalininkai. Dievas gali paliudyti, kaip jūsų visų pasiilgau [...]. Ir dabar meldžiu, kad jūsų meilė vis augtų ir augtų pažinimu ir visokeriopu išmanymu, kad jūs mokėtumėte pasirinkti, kas vertingiau, kad būtumėte tyri ir be priekaišto Kristaus dieną, pilni teisumo vaisių per Jėzų Kristų Dievo garbei ir šlovei”.AD 355.3

Dievo malonė palaikė įkalintą Paulių, įgalindama jį džiaugtis šiuo išbandymu. Su tikėjimu ir užtikrintumu jis rašė broliams filipiečiams, kad šis įkalinimas tik paskatino Evangelijos plitimą. „Broliai, noriu, kad jūs žinotumėte, - skelbė jis, - jog mano būklė išėjo į gera Evangelijos plitimui. Mat mano kalinimas dėl Kristaus išgarsėjo visame pretorijuje ir tarp kitų žmonių. Daugumas brolių Viešpatyje dėl mano pančių įgiję pasitikėjimo Viešpačiu, ryžtingai imasi be baimės skelbti Dievo žodį”.AD 356.1

Ši Pauliaus patirtis - gera pamoka mums, nes ji atskleidžia, kaip veikia Dievas. Kai jau atrodo, kad visi mūsų planai žlunga ir mes pralaimime, Viešpats gali dovanoti pergalę. Per daug žiūrint į regimus daiktus, užuot nukreipus tikėjimo akis į tai, kas neregima, mums kyla pavojus užmiršti Dievą. Ištikus nelaimei ar nesėkmei, mes iškart apkaltiname Dievą nedėmesingumu ir žiaurumu. Jeigu Dievas nusprendžia nutraukti mūsų tarnystę kurioje nors srityje, mes tuoj nusimename ir net nepagalvojame, kad tuo Jis mums siekia tik gero. Mes turime žinoti, kad į Jo didįjį planą įeina ir bausmės, ir kartais negandų išplaktas krikščionis gali dėl Mokytojo padaryti daugiau negu aktyviai tarnaudamas.AD 356.2

Kaip pavyzdį krikščioniškame gyvenime Paulius rodė filipiečiams Kristų, kuris „turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė Pats Save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties”.AD 356.3

„Taigi, mano mylimieji, - tęsė Paulius, - kaip visuomet klausydavote manęs, kai būdavau tarp jūsų, o dar labiau dabar, man su jumis nesant, taip darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami, nes Dievas iš Savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti! Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų, kad būtumėte nepeiktini ir nekalti, nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje. Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio, kad Kristaus dieną galėčiau pasigirti ne veltui bėgęs ir ne veltui vargęs”.AD 356.4

Šie žodžiai buvo užrašyti, kad padėtų kiekvienai be-sistengiančiai sielai. Paulius iškėlė tobulybės pavyzdį ir parodė, kaip jį pasiekti. „Darbuokitės savo išganymui, - teigė jis, - su baime ir drebėdami, nes Dievas iš Savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!” AD 357.1

Darbas, siekiant išgelbėjimo, yra partnerystės darbas, bendros pastangos. Dievas ir atgailaujantis nusidėjėlis turi bendradarbiauti. Tai būtina teisingų charakterio principų formavimuisi. Žmogus turi uoliai stengtis nugalėti tai, kas trukdo siekti tobulybės. Tačiau jo sėkmė visiškai priklauso nuo Dievo. Vien žmogaus pastangų neužtenka. Be dieviškos jėgos pagalbos jos nieko nereiškia. Kiekvienas dirba savo darbą - ir Dievas, ir žmogus. Atsispirti pagundai turi žmogus, o jėgų tam jis turi semtis iš Dievo. Vienoje pusėje yra beribė išmintis, gailestingumas ir jėga; kitoje - silpnumas, nuodėmingumas ir visiškas bejėgiškumas.AD 357.2

Dievas nori, kad mes tvardytume save. Tačiau be mūsų sutikimo ir bendradarbiavimo Jis negali mums padėti. Dieviškoji Dvasia veikia per žmogui suteiktas galias ir gebėjimus. Mes patys nesugebame suderinti tikslų, troškimų ir polinkių su Dievo valia; bet jeigu mes trokštame veikti, Gelbėtojas tai pasieks už mus - padės nugalėti „gudravimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą. Jais paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui” (2 Korintiečiams 10, 5).AD 357.3

Tas, kuris nori išsiugdyti tvirtą, subalansuotą charakterį, tas, kuris nori būti tikras krikščionis, turi dėl Kristaus viską paaukoti ir viską padaryti; mat Atpirkėjas nepriims dalinio patarnavimo. Toks žmogus kasdien turi mokytis atsiduoti. Jis privalo gilintis į Dievo darbą, aiškintis jo prasmę ir paklusti jo reikalavimams. Tik taip jis gali pasiekti krikščioniško tobulumo lygį. Dievas kasdien darbuojasi kartu su juo, tobulindamas charakterį, kuris turės atlaikyti paskutinį išbandymą. O tikintysis kasdien triūsia žmonių ir angelų akivaizdoje, parodydamas, ką gali padaryti Evangelija dėl puolusių žmonių.AD 357.4

„Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. - rašė Paulius. - Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje”.AD 358.1

Paulius atliko daug darbų. Nuo tada, kai jis susivienijo su Kristumi, jo gyvenimas buvo kupinas nepailstančio tarnavimo. Jis keliavo iš miesto į miestą, iš šalies į šalį, pasakodamas apie Kristaus kryžių, laimėdamas Evangelijai sielas ir kurdamas naujas Bažnyčias. Šiomis Bažnyčiomis jis be paliovos rūpinosi, parašė joms daug pamokančių laiškų. Kartais jis imdavosi savo amato, kad užsidirbtų kasdieninės duonos. Tačiau visokeriopos veiklos sūkury Paulius niekada neužmiršdavo vienintelio didžiausio tikslo - siekti savo aukšto pašaukimo laimikio. Prieš akis jam visada buvo vienintelis siekis - būti ištikimam Tam, kuris jam apsireiškė prie Damasko vartų. Nebuvo jėgos, kuri ati-trauktų jį nuo šio tikslo. Išaukštinti Golgotos kryžių - tai buvo visa apimantis motyvas, kuris įkvėpė jo darbus bei veiksmus.AD 358.2

Didysis tikslas, kuris skatino Paulių veržtis į priekį, nepaisant pavojų bei sunkumų, turėtų įkvėpti kiekvieną krikščionį visiškai pasišvęsti Dievo tarnystei. Pasaulietiškos atrakcijos kreips jo dėmesį nuo Išgelbėtojo, tačiau jis privalo žengti į tikslą, parodydamas pasauliui, angelams ir žmonėms, kad viltis išvysti Dievo veidą yra verta visų pastangų bei aukos, kurios reikalauja šios vilties siekimas.AD 358.3

Nors būdamas belaisvis, Paulius nesutriko. Priešingai, laiškuose, kuriuos jis parašė iš Romos Bažnyčioms, skamba triumfo gaida. „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! - rašė jis filipiečiams. - Ir vėl kartoju: džiaukitės! [...] Nieku perdaug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje. Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga”.AD 359.1

„Mano Dievas iš Savo turtų gausos Kristuje Jėzuje šlovingai patenkins visas jūsų reikmes. [...] Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jūsų dvasia!” AD 359.2

*****

...Tylos padangėj
sklando
palaimingos mintys.
Vilties glėby
džiaugsmingai ilsis vienuma.
Jausmai
lyg paukštės
kyla Aukštumon sušilti...
Maldos atodūsiais
ateina ramuma.AD 359.3

Zita Kirsnauskaitė

44. Ciesoriaus Namiškiai

46. Laisvėje