3. Didžioji Užduotis

Po Kristaus mirties mokiniai buvo bemaž sugniuždyti. Jų Mokytojas buvo atstumtas, pasmerktas ir nukryžiuotas. Kunigai ir valdytojai paniekinamai kalbėjo: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu Jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes Juo tikėsime...” (Mato 27, 42). Mokinių vilties saulė nusileido, ir jų širdis užtemdė naktis. Jie dažnai kartojo žodžius: „O mes tikėjomės, kad Jis atpirksiąs Izraelį” (Luko 24, 21). Vieniši ir prislėgtomis širdimis jie prisiminė, kaip Jis kalbėjo: „Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?” (Luko 23, 31)AD 21.1

Jėzus kelis kartus mėgino atskleisti Savo mokiniams ateitį, tačiau jie nekreipė dėmesio į tai, ką Jis sako. Dėl šios priežasties Jo mirtis jiems buvo netikėta; ir vėliau, prisiminus praeitį bei suvokus savojo netikėjimo pasekmes, jų širdis užliejo sielvartas. Kai Kristus buvo nukryžiuotas, jie netikėjo, kad Jis prisikels. Jis aiškiai pasakė, jog trečią dieną prisikels iš numirusių, bet jie buvo pernelyg sumišę, kad suprastų, ką Jis turi galvoje. Dėl šio savo nenuovokumo po Jėzaus mirties mokiniai prarado visas viltis. Jie skaudžiai nusivylė. Jų tikėjimas neprasiskverbė anapus šešėlio, kurį šėtonas metė jiems skersai horizonto. Viskas jiems atrodė miglota ir paslaptinga. Jeigu jie būtų patikėję Gelbėtojo žodžiais, būtų nereikėję išgyventi tokio sielvarto!AD 21.2

Sugniuždyti liūdesio, širdgėlos ir nevilties, mokiniai susirinko aukštutiniame kambarėlyje ir užsidarė bei užsisklendė duris, bijodami, kad jų neištiktų jų mylimo Mokytojo likimas. Būtent čia jiems pasirodė prisikėlęs Išgelbėtojas.AD 21.3

Kristus išbuvo žemėje dar keturiasdešimt dienų, rengdamas mokinius jų laukiančiam darbui bei aiškindamas tai, ko tada jie dar nesugebėjo suprasti. Jis priminė pranašystes, kalbančias apie Jo atėjimą, apie tai, kaip Jis bus atstumtas žydų ir nužudytas. Jėzus norėjo parodyti, kad kiekviena šių pranašysčių detalė išsipildys. Jis aiškino mokiniams, kad pranašysčių išsipildymą jie turi traktuoti kaip užtikrinimą, kad jų ateities darbus lydės jėga. Mes skaitome: „Tuomet Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: ‘Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą”. Paskui Jis pridūrė: „Jūs esate šių dalykų liudytojai” (Luko 24, 45-48).AD 22.1

Per tas dienas, kurias Kristus praleido su Savo mokiniais, jie įgijo naujos patirties. Klausantis, kaip Mokytojas aiškina Šventąjį Raštą, siedamas jį su viskuo, kas jau buvo, jų tikėjimas Juo galutinai sutvirtėjo. Jie pasiekė etapą, kai galėjo pasakyti: „Žinau, kuo įtikėjau” (2 Timotiejui 1, 12). Jie pradėjo suprasti savo darbo prigimtį bei mastą, suvokti, kad turi skelbti pasauliui jiems patikėtas tiesas. Kristaus gyvenimo įvykiai, Jo mirtis ir prisikėlimas, apie šiuos įvykius kalbančios pranašystės, išgelbėjimo plano paslaptys, Jėzaus galia atleisti nuodėmes - mokiniai buvo viso to liudininkai ir turėjo tai paskelbti pasauliui. Jie turėjo skelbti ramybės bei išgelbėjimo per atgailą bei Gelbėtojo jėgą Evangeliją.AD 22.2

Prieš įžengdamas į dangų Kristus davė Savo mokiniams užduotį. Jis pasakė, kad jie turės vykdyti testamentą, pagal kurį Jis paliko pasauliui amžinojo gyvenimo lobius. Jūs būsite Mano gyvenimo, kaip aukos už pasaulį, liudytojai, kalbėjo Jis jiems. Jūs matėte Mano darbus dėl Izraelio. Ir nors Mano tauta neatėjo pas Mane, kad turėtų gyvenimą, nors kunigai ir valdytojai padarė Man tai, ką žadėjo, nors jie atstūmė Mane, jie turės dar vieną galimybę priimti Dievo Sūnų. Jūs matėte, kad visus, kurie ateina pas Mane išpažinti savo nuodėmių, Aš mielai priimu. To, kuris atėjo pas Mane, Aš jokiu būdu neatstumsiu. Jums, Mano mokiniai, Aš pavedu šią gailestingumo žinią. Ją skelbkite ir žydams, ir pagonims - pirmiau Izraeliui, paskui visoms tautoms bei žmonėms ir visomis kalbomis kalbantiems. Visi, kurie patikės, bus suburti į Bažnyčią.AD 22.3

Užduotis skelbti Evangeliją yra didžioji misionieriškoji Kristaus karalystės privilegija. Mokiniai turėjo uoliai darbuotis dėl sielų, visoms paskelbdami malonės kvietimą. Jiems nevalia buvo laukt i, kol žmonės ateis pas juos; jie privalėjo patys eiti pas žmones su savąja žinia.AD 23.1

Mokiniai turėjo atlikti savo darbą Kristaus vardu. Kiekvienas jų žodis bei poelgis turėjo atkreipti dėmesį į Jo vardą, kaip turintį gyvą jėgą išgelbėti nusidėjėlius. Jų tikėjimas turėjo susitelkti Tame, kuris yra gailestingumo ir galybės šaltinis. Jo vardu jie turėjo kreiptis į Tėvą ir gauti atsakymus. Jie turėjo krikštyti Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Kristaus vardas turėjo būti jų kelrodis, jų skiriamasis ženklas, jų vienybės garantija, autoritetas jų veiksmų krypčiai bei jų sėkmės šaltinis. Jo Karalystėje kaip savi galėjo būti atpažinti tik tie, kurie buvo paženklinti Jo vardu bei antrašu.AD 23.2

Liepdamas Savo mokiniams eiti Jo vardu ir suburti į Bažnyčią visus, kurie tiki, Kristus aiškiai atskleidė jiems, kaip svarbu išlikti paprastiems. Kuo mažiau pasipuikavimo ir pasirodymo, tuo naudingesnė bus jų įtaka. Mokiniai turėjo kalbėti taip pat paprastai, kaip ir Kristus. Jie turėjo perteikti savo klausytojams tas pamokas, kurias gavo iš Jo.AD 23.3

Kristus nesakė Savo mokiniams, kad jų darbas bus lengvas. Priešingai, Jis parodė, kokia milžiniška blogio sąjunga nukreipta prieš juos. Jie turėsią kovoti „su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose” (Efeziečiams 6, 12). Tačiau jie nebus palikti grumtis vieni. Kristus užtikrino, kad bus kartu su jais; ir jeigu jie žengs į priekį su tikėjimu, juos pridengs Visagalio skydas. Jis ragino juos būti drąsiais bei stipriais, mat jų gretose bus galingesnis ir už angelus - visų dangaus Galybių Vadas. Jėzus aiškiai numatė, kad dėl Jo darbo Jo mokiniai bus persekiojami, ir prisiėmė visą atsakomybę už jų sėkmę. Kol jie paklusią Jo žodžiui ir dirbsią kartu su Juo, jie nesuklupsiantys. Eikite į visas tautas, ragino Jis. Žygiuokite į tolimiausius žemės rutulio kampelius ir būkite tikri, kad Mano Artumas lydės jus net tenai. Darbuokitės su tikėjimu ir pasitikėjimu, nes niekada neateis toks metas, kada Aš jus apleisiu. Aš visada būsiu su jumis, padėsiu jums atlikti savo pareigą, vesiu, guosiu, apvalysiu nuo nuodėmių, palaikysiu jus, dovanosiu jums sėkmę kalbant žodžius, kurie atkreips kitų žmonių dėmesį į Dangų.AD 23.4

Kristaus auka už žmoniją buvo visavertė ir galutinė. At-pirkimo sąlyga buvo įvykdyta. Darbas, dėl kurio Jis atėjo į šį pasaulį, buvo atliktas. Jis laimėjo Karalystę. Jis atėmė ją iš šėtono ir tapo visa ko paveldėtojas. Jis buvo pakeliui į Dievo sostą, kad būtų pagerbtas dangiškųjų miriadų. Apsisiautęs neribota valdžia, Jis davė Savo mokiniams užduotį: „Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mato 28, 19.20).AD 24.1

Prieš pat palikdamas Savo mokinius, Kristus dar kartą aiškiai nusakė Savo Karalystės prigimtį. Jis priminė jiems tai, ką jau buvo kalbėjęs anksčiau. Jis skelbė, jog nesiekia įkurti šiame pasaulyje laikinos karalystės. Jis nebuvo paskirtas valdyti Dovydo soste kaip žemiškas monarchas. Kai mokiniai paklausė: „Gal Tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?” , Jis atsakė: „Ne jums žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė Savo galia” (Apaštalų darbų 1, 6.7). Jiems nebuvo būtina matyti tolimesnę ateitį, negu Jėzus atskleidė Savo apreiškimais. Jų darbas buvo skelbti Evangeliją.AD 24.2

Regimam Kristaus Artumui buvo lemta nuo mokinių at-sitraukti, tačiau jų laukė naujai dovanota jėga. Jiems turėjo būti suteikta Šventoji Dvasia su visa Savo pilnatve, užant-spauduosianti juos darbui. Gelbėtojas pasakė: „Ir štai Aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs Mano Tėvas. Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių” (Luko 24, 49). „Mat Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia [...]. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių” (Apaštalų darbų 1, 5.8).AD 25.1

Gelbėtojas žinojo, kad joks argumentas, nesvarbu, koks logiškas jis būtų, nesuminkštins kietų širdžių ir nepramuš pasaulietiškumo bei savanaudiškumo luobo. Jis žinojo, kad mokiniams reikalingi dangiški sugebėjimai; kad Evangelija bus veiksminga tik tuo atveju, jeigu ją skelbs šiltos širdys bei lūpos, tapusios iškalbingos per gyvą pažinimą To, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Darbas, patikėtas atlikti mokiniams, pareikalaus didžiulių pastangų, nes prieš juos nukreiptas gilus ir galingas blogio srautas. Tamsos jėgoms vadovauja akylas, ryžtingas vedlys, ir Kristaus sekėjai galės grumtis už tiesą tik padedami Dievo per Jo Dvasią.AD 25.2

Kristus pasakė mokiniams, jog savąjį darbą jie turi pradėti Jeruzalėje. Tas miestas tapo Jo stulbinančios aukos už žmoniją scena. Jame, apsivilkęs žmogiškumo rūbu, Jis vaikščiojo bei kalbėjosi su žmonėmis, bet mažai kas teįžvelgė, kaip arti nusileido Dangus prie žemės. Čia Jėzus buvo pasmerktas ir nukryžiuotas. Būtent Jeruzalėje, kur daugelis slapta tikėjo Jėzų iš Nazareto esant Mesiją, o daugelis buvo apgauti kunigų ir valdytojų. Jiems turėjo būti paskelbta Evangelija. Juos reikėjo raginti atgailauti. Turėjo būti išaiškinta nuostabi tiesa, kad tik per Kristų gali būti atleidžiamos nuodėmės. Ir kaip tik tuo metu, kai visa Jeruzalė buvo sukrėsta jaudinančių paskutiniųjų savaičių įvykių, mokinių skelbimas turėjo padaryti didžiausią įspūdį.AD 25.3

Per visą Savo tarnystę Jėzus nuolat primindavo mokiniams tą faktą, kad jie turi būti viena su Juo Jo darbe, vaduojant pasaulį iš nuodėmės vergijos. Siųsdamas Dvylika, o paskui Septyniasdešimt skelbti Dievo karalystės, Jis aiškino, kad jų pareiga - perteikti kitiems tai, ko Jis mokė juos. Jis visą laiką pratino juos dirbti savarankiškai, plėsti savo gretas ir galiausiai pasiekti atokiausius žemės kampelius. Paskutinioji Kristaus pamoka Jo sekėjams buvo apie tai, kad jie turi patikėti pasauliui gerąją naujieną apie išgelbėjimą.AD 26.1

Kai Kristui atėjo metas įžengti pas Tėvą, Jis nuvedė Savo mokinius net į Betaniją. Čia Jis stabtelėjo, ir jie susibūrė aplink savo Mokytoją. Palaiminimui ištiesęs rankas, tarsi užtikrindamas Savo apsaugą bei globą, Jis iš lėto pakilo į dangų. „Laimindamas Jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų” (Luko 24, 51).AD 26.2

Mokiniams žvelgiant į aukštybes ir stengiantis paskutinį kartą pamatyti savo dangun žengiantį Viešpatį, Jis pranyko tarp džiūgaujančių dangaus angelų. Lydėdami Jį į dangaus rūmus, angelai triumfuodami giedojo. „Visų tautų žmonės, giedokite Dievui, giedokite šlovės giesmę, Viešpačiui, kuris joja dangaus skliautu [...]. Pripažinkite Dievo galybę! Jo didybė gaubia Izraelį, o Jo galybė - dangaus skliaute” (Psalmyno 68, 33-35).AD 26.3

Mokiniai vis dar akių nenuleisdami žiūrėjo į dangų, kai „štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: 'Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate Jį matę žengiant į dangų’” (Apaštalų darbų 1, 10.11).AD 26.4

Pažadas, kad Kristus sugrįš, taip pat turėjo būti nuolat atnaujinamas Jo mokinių atminty. Tas pats Jėzus, kurį jie matė žengiantį į dangų, vėl ateis pasiimti tų, kurie čia, apačioje, aukojasi tarnaudami Jam. Tas pats balsas, kuris jiems pasakė: „Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mato 28, 20), pakvies juos į Savo akivaizdą Dangaus karalystėje.AD 26.5

Kaip šešėlinėje šventyklos tarnystėje vyriausiasis kunigas padėdavo į šalį savo iškilmingus kunigiškus rūbus bei apsivilkdavo baltus drobinius eilinio kunigo drabužius, taip Kristus nusivilko karališkąjį rūbą bei apsirengė žmogiškumu ir aukojo Pats būdamas ir kunigas, ir auka. Kaip vyriausiasis kunigas, atlikęs apeigas šventų švenčiausioje, stodavo laukiančios bendruomenės akivaizdon apsirengęs iškilmingais kunigo rūbais, taip Kristus sugrįš antrą kartą, vilkintis baltų balčiausius rūbus, „kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje” (Morkaus 9, 3). Jis ateis Savo ir Savo Tėvo šlovėje, lydimas visų dangaus angelų.AD 27.1

Taip išsipildys Kristaus pažadas mokiniams: „Vėl sugrįšiu ir jus pas Save pasiimsiu” (Jono 14, 3). Tuos, kurie Jį mylėjo ir Jo laukė, Jis apvainikuos šlove, garbe ir nemirtingumu. Iš kapų prisikels teisūs mirusieji, o tie, kurie tuo metu gyvens, bus pakelti į orą pasitikti Viešpaties. Jie girdės Jėzaus balsą, malonesnį už bet kokią mirtingojo ausiai girdėtą muziką, sakantį jiems, kad jų kova baigta. „Ateikite, Mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!” (Mato 25, 34)AD 27.2

Taigi mokiniai galėjo džiūgauti, tikėdamiesi savo Viešpaties sugrįžimo. AD 27.3

*****

...Aš džiaugiuosi viskuo, o Gyvybės davėjau!
Kad tikiu Tavimi, ilgesinga viltim...
Aš džiaugiuos ir per džiaugsmą dvasingai stiprėju,
Laukdama palaimingos dienos Ateitin.
Aš džiaugiuos Tavimi, mano Viešpatie didis!
Tarsi čia, jau dabar Amžių džiaugsmą išvydus!AD 27.4

Zita KirsnauskaitėAD 27.5