34. Pasišventusiųjų Tarnavimas

Savo gyvenimu ir pamokomis Kristus pateikė tobulą ne-savanaudiško, iš Dievo kilusio tarnavimo pavyzdį. Dievas negyvena Sau. Sukūręs pasaulį ir viską jame išlaikydamas, Jis nuolatos tarnauja kitiems. „Jis juk leidžia Savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų” (Mato 5, 45). Šį tarnystės idealą Tėvas perdavė Savo Sūnui. Jėzus turėjo stoti žmonijos priešaky ir Savo pavyzdžiu parodyti, ką reiškia tarnauti. Visas Jo gyvenimas buvo pavaldus tarnystės įstatymui. Jis tarnavo ir patarnavo visiems.AD 266.1

Jėzus nuolatos stengėsi įtvirtinti šį principą tarp Savo mokinių. Kai Jokūbas ir Jonas paklausė apie pirmavimą, Jis atsakė: „Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet Pats tarnauti ir Savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį” (Mato 20, 26-28).AD 266.2

Nuo Savo įžengimo į dangų Krislus vykdė Savo darbą žemėje per išrinktuosius pasiuntinius, per juos kalbėjo žmonių vaikams ir tenkino jų poreikius. Didysis Bažnyčios Vadovas vadovauja Savajam darbui per žmones, kuriuos Dievas paskyrė būti Jo atstovais.AD 266.3

Tie, kurie yra pašaukti Dievo skelbti Jo Bažnyčią ugdantį Žodį bei mokymą, eina itin atsakingas pareigas. Kristaus vietoje jie turi raginti vyrus ir moteris susitaikyti su Dievu, ir savąją misiją gali atlikti, tik gavę išminties bei jėgos iš aukštybių.AD 266.4

Kristaus tarnautojai yra dvasiniai jiems patikėtų žmonių globėjai. Jų darbas lyginamas su sargybinių darbu. Senovėje ant miesto sienų dažnai stovėdavo sargybiniai, iš kur jie galėjo apžvelgti svarbias vietas ir perspėti apie besiartinantį priešą. Nuo jų ištikimybės priklausė visų miesto gyventojų saugumas. Kas kiek laiko jie turėjo susišaukti vienas su kitu, kad įsitikintų, jog visi yra budrūs ir kad nekyla joks pavojus. Linksmą šūksnį ar perspėjimą vieni perduodavo kitiems, ir jis aidu apskriedavo aplink miestą.AD 267.1

Kiekvienam tarnautojui Viešpats sako: „Tave, žmogau, paskyriau Izraelio namų sargybiniu. Kada tik išgirsi iš Mano lūpų žodį, perduosi jiems Mano perspėjimą. Jei tariu nedorėliui: ‘Nedoras žmogau, tu turi mirti!’ -o tu nekalbėsi, kad įspėtumei nedorėlį mesti savo kelią, tai tas nedorėlis tikrai mirs dėl savo kaltės, tačiau jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankos. Bet jei tu perspėsi nedorėlį, kad jis grįžtų iš savo kelio [...], tu išgelbėsi savo gyvastį” (Ezechielio 33, 7-9).AD 267.2

Pranašo žodžiai atskleidžia didžiulę atsakomybę tų, kurie yra paskirti Dievo Bažnyčios sargybiniais, Jo slėpinių saugotojais. Jie turi budėti ant Siono sienų ir pranešti apie artėjantį priešą. Sieloms gresia pagundos, ir jos pražus, jeigu Dievo tarnautojai nebus ištikimi. Jeigu dėl kokios nors priežasties jų dvasiniai pojūčiai taip atbuks, kad jie nebesugebės įžvelgti pavojaus, ir neperspėti žmonės pražus, Dievas pareikalaus jų atsiskaityti už pražuvusiųjų kraują.AD 267.3

Siono sienų sargybiniai turi privilegiją gyventi arti Dievo ir būti tokiems jautriems Jo Dvasios poveikiui, kad Jis padėtų per juos pranešti vyrams ir moterims apie iškilusį pavojų bei nukreipti juos saugiu keliu. Jie turi ištikimai perspėti žmones apie garantuotą nusižengimų rezultatą ir ištikimai saugoti Bažnyčios interesus. Jiems nevalia atsipalaiduoti nė akimirkai. Jų darbas reikalauja visų jų sugebėjimų. Jų balsai turi pakilti kaip trimitai, ir neturi pasigirsti jokia virpanti, netikra gaida. Jie privalo darbuotis ne dėl atlyginimo o todėl, kad kitaip negali, todėl, kad supranta, jog vargas bus jiems, jeigu neskelbs Evangelijos. Dievo išrinktieji, užantspauduoti pasišventimo krauju, turi gelbėti vyrus ir moteris nuo gresiančio sunaikinimo.AD 267.4

Tarnautojas, kuris yra Kristaus bendradarbis, gerai jaus savojo darbo šventumą bei tai, kiek reikia triūso ir aukos, kad jis būtų sėkmingai atliktas. Jis neieškos sau malonumų ar patogumų. Jis tiesiog užmirš save. Ieškodamas pražuvusių avelių, jis net nesupras, kad pats yra pavargęs, sušalęs ir alkanas. Jis matys tik vieną tikslą - gelbėti pražuvusius.AD 268.1

Tas, kuris tarnauja po krauju paženklinta Emanuelio vėliava, turės daryti tai, kas reikalauja herojiškų pastangų ir didžiulės ištvermės. Tačiau kryžiaus karys nevirpėdamas žengia kovos priešaky. Priešui surengus prieš jį išpuolius, jis gręžiasi į tvirtovę pagalbos ir, iškėlęs viešpaties akivaizdon Žodžio pažadus, sustiprinamas tos valandos pareigoms. Jis suvokia, jog jam reikalinga jėga iš aukštybių. Laimėtos pergalės nepaskatina aukštinti save, bet moko vis labiau pasitikėti Galinguoju. Pasikliaudamas ta Jėga, jis gali pateikti išgelbėjimo žinią taip galingai, kad ji sudrebina kitų žmonių protus.AD 268.2

Tas, kuris skelbia Žodį, pats turi sąmoningai ir nuolatos bendrauti su Dievu per maldą bei Jo Žodžio tyrinėjimą, nes tai yra stiprybės šaltinis. Bendravimas su Dievu suteiks tarnautojo pastangoms didesnę jėgą, negu jo skelbimo įtaka. Jis neturi likti be šios jėgos. Jis turi atkakliai maldauti Dievą sustiprinti jį pareigoms bei išbandymams ir paliesti jo lūpas gyvąja ugnimi. Kristaus pasiuntiniai pernelyg silpnai laikosi įsikibę amžinųjų vertybių. Jei žmogus vaikščios su Dievu, Jis paslėps jį Uolos plyšyje. Taip paslėptas, jis matys Dievą, kaip kad Jį matė Mozė. Per Dievo suteiktąją jėgą bei šviesą žmonės galės suprasti bei pasiekti daugiau, negu leidžia jų ribotas protas.AD 268.3

Šėtonas sėkmingiausiai darbuojasi prieš tuos, kurie yra prislėgti. Kai tarnautojui iškyla grėsmė sutrikti, jis turėtų išdėstyti savo problemas Dievui. Pauliui dangus atsiverdavo tada, kai jis labiausiai pasitikėdavo Dievu. Jis geriau už daugelį žmonių suprato, kas yra sielvartas ir negalios; tačiau įsiklausykite į jo triumfo šūksnį, kai, nors apgultą pagundų ir priešiškų jėgų, jo kojos nešte nešė jį dangaus link: „O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę. Mes nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini” (2 Korintiečiams 4, 17-18). Pauliaus žvilgsnis visada buvo įsmeigtas į tai, kas neregima ir amžina. Suvokdamas, jog grumiasi su antgamtinėmis jėgomis, jis visiškai pasitikėjo Dievu, ir tai suteikė jam jėgų. Žvelgiant būtent į Neregimąjį, siela įgauna jėgų bei gyvybingumo ir palaužiama pasaulio įtaka protui bei charakteriui.AD 269.1

Ganytojas turi laisvai bendrauti su žmonėmis, kuriems jis dirba, kad, susipažinęs su jais, žinotų, kaip pritaikyti savo mokymą prie jų poreikių. Kai tarnautojas pasako pamokslą, jo darbas tik prasideda. Jis dar turi atlikti asmeninį darbą. Jis turi apsilankyti pas žmones jų namuose, nuoširdžiai bei nuolankiai pasikalbėti su jais ir pasimelsti. Esama šeimų, kurių niekada nepasieks Dievo Žodžio tiesos, jeigu Jo ma-lonės tarnai neįžengs į jų namus ir neparodys aukštesnio kelio. Tačiau širdys tų, kurie atlieka šį darbą, turi plakti vieningai su Kristaus širdimi.AD 269.2

Daug kas pasakyta šiuo paliepimu: „Eik į kelius bei patvorius ir varu atvaryk, kad Mano namai būtų pilni” (Luko 14, 23). Tegul tarnautojai skelbia tiesą šeimose, tesuartėja su tais, dėl kurių jie dirba, ir, šitaip bendradarbiaujant su Dievu, Jis aprengs juos dvasine jėga. Kristus ves juos jų darbe ir suteiks jiems žodžius, kuriuos reikia kalbėti, kad jie giliai nugrimztų į klausytojų širdis. Kiekvienas tarnautojas turi privilegiją kartu su Pauliumi pasakyti: „Aš jums nieko nenutylėjau ir paskelbiau visus Dievo nutarimus. [...] Nieko nenutylėjau, kas jums naudinga, bet kalbėjau ir mokiau tiek viešumoje, tiek po namus, [...] ragindamas atsiversti į Dievą ir įtikėti mūsų Viešpatį Jėzų” (Apaštalų darbų 20, 27.20.21).AD 269.3

Gelbėtojas ėjo iš namų į namus, gydydamas ligonius, guosdamas nuliūdusius, ramindamas sutrikusius. Jis imdavo ant rankų mažus vaikus ir laimindavo juos; Jis kalbėjo vilties bei paguodos žodžius nuvargusioms motinoms. Į visus žmonių vargus bei negalias Jis visada žvelgė su meile ir užuojauta. Jis dirbo ne Sau, o kitiems. Jis buvo visų tarnas. Jo valgis ir gėrimas buvo suteikti vilties bei jėgų kiekvienam, su kuo Jis susitikdavo. Kai vyrai ir moterys klausydavosi Jo lūpomis skelbiamų tiesų, kurios taip skyrėsi nuo rabinų puoselėjamų tradicijų ir dogmų, jų širdyse įsižiebdavo viltis. Kristaus mokymas buvo toks nuoširdus, kad Jo tariami žodžiai nuskambėdavo su įtikinama jėga.AD 270.1

Dievo tarnautojai turi įvaldyti Kristaus darbo metodiką, kad iš Jo Žodžio lobyno iškeltų tai, kas patenkins žmonių, kuriems jie dirba, dvasinius poreikius. Tik taip jie gali įgyvendinti savo pasitikėjimą. Ta pati Dvasia, kuri gyveno Kristuje, kai Jis duodavo nurodymus, kuriuos nuolatos gaudavo Pats, turi tapti jų pažinimo šaltinis bei jų jėgos paslaptis, vykdant pasaulyje Gelbėtojo darbą.AD 270.2

Kai kurie iš buvusių tarnautojų nesugebėjo sėkmingai atlikti savo darbo, nes nevisiškai atsidavė Viešpaties darbui. Tarnautojai neturi turėti svarbesnių interesų, kaip vesti sielas pas Išgelbėtoją. Žvejai, kuriuos pašaukė Kristus, tučtuojau paliko tinklus ir nusekė paskui Jį. Tarnautojai negali tinkamai atlikti Dievo darbo ir kartu vadovauti didelėms asmeninio verslo įmonėms. Toks interesų pasidalijimas ap-temdo jų dvasinę nuovoką. Protą ir širdį užvaldo žemiški dalykai, o tarnavimas Kristui pasitraukia į antrą vietą. Tokie žmonės, užuot pritaikę prie Dievo reikalavimų aplinkybes, stengiasi prie esamų aplinkybių pritaikyti savo darbą Dievui.AD 270.3

Aukštam tarnautojo pašaukimui prisireiks visų jo jėgų. Jo geriausi sugebėjimai priklauso Dievui. Žmogus neturi leistis į apmąstymus ar pasinerti į bet kokį kitą užsiėmimą, kuris jį atitrauktų nuo didžiojo darbo. „Atliekantis kario tarnybą neužsiima pragyvenimo reikalais, idant patiktų jį pašaukusiam tarnybon”, - skelbė Paulius (2 Timotiejui 2, 4). Taigi apaštalas akcentavo, jog tarnautojas privalo nesitausodamas pasišvęsti Mokytojo tarnystei. Visiškai Dievui atsidavęs tarnautojas atsisakys imtis verslo, kuris jam trukdytų maksimaliai pasinerti į šventąjį pašaukimą. Jis nesiekia žemiškos garbės ar turtų; jo vienintelis tikslas yra pasakoti kitiems apie Gelbėtoją, kuris paaukojo Save, kad dovanotų žmonijai amžinojo gyvenimo turtus. Jo didžiausias troškimas yra ne kaupti šio pasaulio lobius, o atkreipti abejingųjų ir neištikimųjų dėmesį į amžinybės realybę. Jis gali būti pakviestas į didžiulį pasaulietišką pelną žadančias įmones, tačiau į tokias pagundas jis atsakys: „O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?” (Morkaus 8, 36)AD 271.1

Šitaip velnias gundė Kristų, žinodamas, kad, jeigu Viešpats pasiduos, pasaulis niekada nebus atpirktas. Įvairiai persirengęs jis šiandien lygiai taip pat gundo Dievo tarnautojus, mat žino, kad tie, kurie pasiduos, liks nebepatikimi.AD 271.2

Tai ne Dievo valia, kad Jo tarnautojai siektų pralobti. Šiuo klausimu Paulius rašė Timotiejui: „Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių. O tu, Dievo žmogau, bėk nuo tų dalykų! Verčiau vykis teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, ištvermę, romumą”. Kristaus tarnautojas savo pavyzdžiu ir pamokymais turi įsakyti šio pasaulio turtuoliams, „kad nesididžiuotų ir nesudėtų vilčių į nepatikimus turtus, bet viltųsi Dievu, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui. Tegul jie daro gera, lobsta gerais darbais, esti dosnūs, dalijasi su kitais. Šitaip jie susikraus lobį - gerus pa matus ateičiai, kad pasiektų tikrąjį gyvenimą” (1 Timotiejui 6, 10.11.17-19).AD 271.3

Apaštalo Pauliaus patirtis ir mokymas apie tarnautojo darbo šventumą yra pagalbos bei įkvėpimo šaltinis skelbiantiems Evangeliją. Pauliaus širdis degė meile nusidėjėliams, ir jis dėjo visas jėgas, kad laimėtų sielas. Tai labiausiai aukojęsis ir atkakliausias Dievo darbininkas per visą žmonijos istoriją. Savo gautuosius palaiminimus jis išnaudojo kaip privalumus laiminant kitus. Jis išnaudojo visas progas papasakoti apie Gelbėtoją ar padėti tiems, kam to reikia. Jis keliavo iš vienos vietovės į kitą, skelbdamas Kristaus Evangeliją ir kurdamas Bažnyčias. Kur tik rasdavo klausytojų, jis stengdavosi kovoti su blogybėmis ir nukreipti vyrų bei moterų žingsnius teisingu keliu.AD 272.1

Paulius neužmiršo savo įkurtųjų Bažnyčių. Po misijų kelionės jis su Barnabu vis apsilankydavo tose Bažnyčiose, kurias jie ugdė, ir pasirinkdavo jose žmones, kuriuos galėjo apmokyti skelbti Evangeliją.AD 272.2

Ši Pauliaus darbo savybė yra svarbi pamoka mūsų laikų tarnautojams. Dalis apaštalo darbo buvo rengti jaunimą tarnavimui. Jis vesdavosi jaunuolius į savo misijų keliones, kad šie įgytų patirties, kuri vėliau praverstų, užimant atsakingus postus. Išsiskyręs su jais, Paulius vis pasidomėdavo jų darbu - jo laiškai Timotiejui ir Titui liudija, kaip jis troško, kad jiems sektųsi.AD 272.3

Patyrę šiuolaikiniai darbininkai atlieka kilnų darbą, kai, užuot mėginę visas naštas panešti patys vieni, moko jaunesnius darbininkus prisiimti dalį naštos ant savo pečių.AD 272.4

Paulius niekada neužmiršo, kokia atsakomybė teko jam, kaip Kristaus tarnautojui, kaip ir to, kad, jeigu dėl jo neištikimybės pražus sielos, Dievas pareikalaus jo už tai atsakyti. „Aš tapau jos tarnu Dievo man duotu paskyrimu, - kalbėjo jis apie Evangeliją, - kad jums iki gal o atskleisčiau Dievo žodį, tą slėpinį, kuris buvo paslėptas amžiams ir kartoms, o dabar apreikštas Dievo šventiesiems. Jiems Dievas panorėjo paskelbti, kokie dideli šio slėpinio garbės turtai skirti pagonims, būtent Kristus jumyse - garbės viltis. Mes Jį skelbiame, įspėdami kiekvieną žmogų ir pamokydami kiekvieną žmogų su visokeriopa išmintimi, kad kiekvieną žmogų padarytume tobulą Kristuje. To dėlei ir vargstu, grumdamasis Jo suteikta jėga, galingai veikiančia manyje” (Kolosiečiams 1, 25-29).AD 272.5

Šie žodžiai nurodo Kristaus darbininkui aukštą siekinį, kurį gali pasiekti tik tie, kurie visiškai atsiduoda Didžiajam Mokytojui ir kasdien mokosi Kristaus mokykloje. Dievas turi beribę jėgą, ir tarnautojas, kuris iškilus pavojui užsidaro savyje kartu su Viešpačiu, gali būti tikras, jog gaus tai, kas jo klausytojams taps gyvenimo skoniu.AD 273.1

Pauliaus raštai liudija, jog Evangelijos tarnautojas turi būti savo skelbiamų tiesų pavyzdys: „Mes niekam jokiu atžvilgiu neduodame akstino nupulti, kad mūsų tarnystė nebūtų peiktina”. Apie savo paties darbą jis detaliai kalbėjo Korinto tikintiesiems: „Visa kuo mes pasirodome Dievo tarnai, didžiai kantrūs sielvartuose, negandose, suspaudimuose, plakimuose, kalėjimuose, sąmyšiuose, sunkiuose darbuose, budėjimuose, badavimuose; pasirodome tyrumu, pažinimu, pakantumu, gerumu, Šventąja Dvasia, neveidmaininga meile, tiesos žodžiu, Dievo jėga, teisumo ginklais iš dešinės ir iš kairės; gerbiami ir žeminami, šmeižiami ir giriami, laikomi apgavikais ir teisiais, nepažįstamais ir gerai žinomais; kai mirštame - ir štai vėl gyvuojame, kai esame baudžiami - ir nenužudomi, kai liūdime - ir visą laiką esame linksmi, kai, būdami beturčiai, praturtiname daugelį, kai nieko neturime - ir viską turime” (2 Korintiečiams 6, 3.4-10).AD 273.2

Titui jis rašė: „Taip pat jaunuolius ragink, kad būtų santūrūs. Pats visais atžvilgiais rodyk gerų darbų pavyzdį: mokymo grynumą, rimtumą, sveiką ir be priekaištų mokslą, kad priešininkas liktų sugėdintas, neturėdamas apie mus pasakyti nieko blogo” (Titui 2, 6-8).AD 273.3

Dievo akyse nėra nieko brangiau už Jo tarnautojus, kurie žengia į žemės dykvietes, kad pasėtų tiesos sėklas, ir laukia derliaus. Tik Kristus gali išmatuoti Savo tarnų rūpestingumą, ieškant pražuvėlių. Jis suteikia jiems Savo Dvasią, ir Jo pastangomis žmonės vedami tolyn nuo nuodėmės į teisumą.AD 273.4

Dievas šaukia žmones, kurie norėtų palikti savo ūkius, savo verslą, jei reikia, ir savo šeimas, kad taptų Jo misionieriais. Ir į šį kvietimą bus atsakyta. Praeity buvo tokių, kurie, sujaudinti Kristaus meilės ir apgailėtinos nusidėjėlių padėties, palikdavo jaukius namus, draugų bendriją, net žmonas ir vaikus, bei leisdavosi į svetimas šalis, keliaudavo tarp stabmeldžių ir laukinių, kad paskelbtų gailestingumo žinią. Daugelis dėjo tokias pastangas, kurios kainavo jiems gyvybę, bet būdavo pakeliami kiti, ir darbas tęsėsi. Taip po truputį Kristaus darbas judėjo į priekį, ir sielvarte pasėta sėkla davė didžiulį derlių. Dievo pažinimas plito, ir pagonių žemėse suplevėsavo kryžiaus vėliava.AD 274.1

Kad atsiverstų bent vienas nusidėjėlis, tarnautojas turi maksimaliai išnaudoti visas savo jėgas. Dievo sukurtoji ir Kristaus atpirktoj i siela yra be gal o vertinga - dėl jai suteiktų galimybių, dėl dvasinių privalumų, dėl sugebėjimų, kuriuos ji gali turėti, atgaivinta Dievo Žodžio, ir dėl nemirtingumo, kurį gali gauti per Evangelijoje pateiktą viltį. Jeigu Kristus paliko devyniasdešimt devynias avis, kad surastų vieną prarastąją, argi galime mes būti pateisinti, jei nesielgsime lygiai taip pat? Juk mes privalome dirbti taip, kaip dirbo Kristus, aukotis, kaip Jis aukojosi, ir saugotis neišduoti šventųjų tiesų, kad neįžeistume Dievo.AD 274.2

Tikro tarnautojo širdis kupina nuolatinio troškimo gelbėti sielas. Tam jis skiria visą laiką bei jėgas ir negaili didžiausių pastangų; juk ir kiti turi išgirsti tiesas, kurios suteikė jo širdžiai tokią palaimą, ramybę ir džiaugsmą. Kristaus Dvasia yra ant jo. Jis budi dėl avelių, kaip tas, kuriam reikės atsiskaityti už savo darbą. Nenuleisdamas akių nuo Golgotos kryžiaus, žvelgdamas į iškeltą Gelbėtoją, pasikliaudamas Jo malone, tikėdamas, kad Jis bus su juo iki pasaulio pabaigos jo skydas, jo stiprybė, jo sėkmės garantas, tarnautojas triūsia Dievui. Kviesdamas, maldaudamas ir aiškindamas apie Dievo meilę, jis siekia laimėti sielas Jėzui, ir danguje yra tarp tų, kurie vadinami „pašauktaisiais, išrinktaisiais ir ištikimaisiais” (Apreiškimo 17, 4).AD 274.3

*****

Aš nežinau, ar dar ilgai pavasariu žydėsiu,
Kaip niekas kitas tiksliai to nežino.
Kol dar širdis nerimsta - skleisiu šviesą,
Tylėjimas dėl jos sunkus lyg švinas.

Aš nežinau, ar dar ilgai paukšte plasnosiu
Gyvenime lyg gulbė baltasparnė...
Kol dar alsuoju žemėj, dovanosiu
Po meilės žiedą kiekvienam, po pievų garnį.

Aš nežinau, kodėl pagelsta medžių lapai,
Kodėl sidabras pelenuos atgyja,
Širdis paveikslus ilgesingus tapo,
Kodėl nudegina žiemos žarijos?

Aš nežinau, kodėl skaudi gyvenimo novelė
Visiems brangi it geidžiamas topazas?
Dažnai sužeidžia širdį, bet gaivina sielą,
Ir viltys amžinai išlieka gražios.
Dabar dar nežinau.
Vėliau tikrai žinosiu.
Zita KirsnauskaitėAD 275.1