Po krikšto atgavęs jėgas, jis „kelias dienas buvo su Damasko mokiniais ir beregint ėmė skelbti sinagogose, kad Jėzus yra Dievo Sūnus”. Jis drąsiai skelbė Jėzų iš Nazareto lauktuoju Mesiju, kuris „numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; [...] buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną”. Po to Jį pamatė Dvylika ir kiti. „O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, Jis pasirodė ir man”, - pridūrė Paulius (1 Korintiečiams 15, 3.4.8). Jo argumentai iš pranašystės buvo tokie įtikinami, o jo pastangas taip akivaizdžiai lydėjo Dievo jėgą, kad žydai liko apstulbę ir negalėjo jam paprieštarauti.AD 93.1

Žydus pasiekusi žinia apie Pauliaus atsivertimą juos be galo nustebino. Tas, kuris keliavo į Damaską, „turėdamas aukštųjų kunigų įgaliojimus ir leidimą” (Apaštalų darbų 26, 12), suimti ir persekioti tikinčiųjų, dabar skelbė nukryžiuoto ir prisikėlusiojo Išgelbėtojo Evangeliją, stiprindamas tuos, kurie jau buvo Jo mokiniai bei nuolatos papildydamas jų gretas naujai atsivertusiais į tikėjimą, kuriam jis dar taip neseniai nuožmiausiai priešinosi.AD 93.2

Paulius anksčiau buvo žinomas kaip karštas žydų religijos gynėjas bei nepailstantis Jėzaus sekėjų persekiotojas. Šio drąsaus, nepriklausomo, ištvermingo, talentingo ir išsilavinusio žmogaus tarnavimas buvo itin veiksmingas. Jis galėjo mąstyti neįtikėtinai įžvalgiai, o jo geliantis sarkazmas pastatydavo priešininką į nepavydėtiną padėtį. Ir štai žydai išvydo šį jauną daug žadėjusį žmogų susivienijusį su tais, kuriuos jis ką tik persekiojo, ir be baimės skelbiantį Jėzaus vardą.AD 93.3

Mūšyje žuvęs generolas savo kariuomenei yra prarastas, bet jo mirtis papildomų jėgų priešui nesuteikia. Tačiau kai talentingas žmogus stoja priešininko pusėn, ne tik nukenčia jo buvę pavaldiniai, bei ir laimi tie, prie kurių jis sąmoningai prisijungė. Saulius iš Tarso kelyje į Damaską galėjo būti lengvai nutrenktas Viešpaties mirtinai, ir tai persekiotojams būtų buvęs galingas smūgis. Tačiau Dievas per Savo apvaizdą ne tik pagailėjo Sauliaus gyvybės, bet atvertė jį, taip perkeldamas jį iš priešo pusės į Kristaus pusę. Iškalbingas oratorius ir griežtas kritikas Paulius, turintis aiškų tikslą ir nepalenkiamą drąsą, pasižymėjo būtent tomis savybėmis, kurių reikėjo ankstyvajai Bažnyčiai.AD 94.1

Pauliui Damaske skelbiant Kristų, visi jį išgirdę stebėjosi ir kalbėjo: „Argi čia ne tas pats, kuris Jeruzalėje persekiojo visus šio vardo išpažinėjus?! Argi jis nėra atvykęs jų suiminėti ir gabenti pas aukštuosius kunigus?!” Paulius teigė, kad jo tikėjimo pasikeitimą lėmė ne impulsas ar fanatizmas, o stulbinantis išgyvenimas. Skelbdamas Evangeliją, jis stengėsi išaiškinti pranašystes, kuriose kalbama apie Kristaus pirmąjį atėjimą. Jis įtikinamai įrodė, kad šios pranašystės tiesiogiai išsipildė Jėzuje iš Nazareto. Jo paties tikėjimo pagrindas buvo svarus pranašystės žodis.AD 94.2

Be paliovos ragindamas apstulbusius klausytojus, kad šie „atsiverstų, sugrįžtų pas Dievą ir imtųsi atsivertimą liudijančių darbų” (Apaštalų darbų 26, 20), jis „kaskart drąsiau kalbėjo ir kėlė sąmyšį tarp Damaske gyvenančių žydų, įrodinėdamas, kad Jėzus yra Mesijas”. Tačiau daugelis užsikietino savo širdyse, nepriėmė Pauliaus skelbiamos žinios, ir veikiai jų nuostabą dėl jo atsivertimo pakeitė tokia pat neapykanta, kaip toji, kurią jie demonstravo Jėzaus atžvilgiu.AD 94.3

Pasipriešinimas tapo toks nuožmus, jog Paulius nebegalėjo tęsti darbo Damaske. Pasiuntinys iš dangaus liepė jam kurį laiką išvykti, ir jis iškeliavo „į Arabiją” (Galatams 1, 17), kur rado saugų prieglobstį.AD 94.4

Čia, dykumos vienatvėje, Paulius turėjo puikią galimybę pažvelgti į savo širdį ir pamąstyti. Jis ramiai apžvelgė savo ankstesnį gyvenimą ir karštai atgailavo. Jis iš visos širdies ieškojo Dievo ir nenurimo, kol nepajuto, kad jo atgaila priimta, o nuodėmės atleistos. Paulius laukė užtikrinimo, kad Jėzus bus su juo jo būsimos tarnystės metu. Jis apvalė savo sielą nuo prietarų bei tradicijų, kurios lig tol formavo jo gyvenimą, ir priėmė tiesos Šaltinio nurodymus. Jėzus bendravo su juo, įtvirtino jį tikėjime, gausiai apdovanojo jį išmintimi bei malone.AD 95.1

Kai žmogaus protas susivienija su Dievo protu, ribotas su beribiu, poveikis kūnui, protui bei sielai būna neapsakomas. Tokioje bendrystėje atrandamas aukščiausias išsilavinimas. Tai paties Dievo ugdymo metodas. „Susitaikyk su Dievu”, - skelbia Jis žmonijai (Jobo 22, 21).AD 95.2

Didžiulis įpareigojimas, kuris buvo pavestas Pauliui jo pokalbio su Ananijum metu, vis labiau slėgė jo širdį. Kai atsiliepdamas į žodžius „broli Sauliau, praregėk!” , Paulius pirmą kartą pažvelgė į šio pasišventusio vyro veidą, Ananijas, įkvėptas Šventosios Dvasios, pasakė: „Mūsų protėvių Dievas pasirinko tave, kad pažintum Jo valią, išvystum Teisųjį ir išgirstum Jo balsą iš Jo burnos, nes tu visiems žmonėms paliudysi, ką esi regėjęs ir girdėjęs. Tad ko lauki? Kelkis, priimk krikštą ir nusiplauk nuodėmes, šaukdamasis Jo vardo!” (Apaštalų darbų 22, 13-16)AD 95.3

Šie žodžiai atitiko tai, ką pasakė pats Jėzus, sustabdęs Saulių pakeliui į Damaską: „Aš tau apsireiškiau, kad paskirčiau tave tarnu bei liudytoju tų dalykų, kuriuos matei ir kuriuos tau dar apreikšiu. Aš tave gelbėsiu nuo tautiečių ir pagonių, pas kuriuos tave siunčiu, kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono galybės - į Dievą ir, tikėdami Mane, gautų nuodėmių atleidimą bei dalį su pašventintaisiais” (Apaštalų darbų 26, 16-18).AD 95.4

Svarstydamas apie tai savo širdyje, Paulius vis geriau suprato savo pašaukimą būti „Dievo valia pašauktu Kristaus Jėzaus apaštalu” (žr. 1 Korintiečiams 1, 1). Jo pašaukimas buvo „ne žmonių ir ne per žmogų, bet paties Jėzaus Kristaus ir Jį prikėlusio iš numirusių Dievo Tėvo” (Galatams 1, 1). Jo laukiantis didžiulis darbas paskatino jį nuodugniai ištyrinėti Šventąjį Raštą, kad galėtų skelbti Evangeliją „ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius neliktų be galios [...], o Dvasios galybės parodymu”, kad visų girdėjusiųjų tikėjimas „remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe” (žr. 1 Korintiečiams 1, 17; 2, 4.5).AD 96.1

Tyrinėdamas Bibliją Paulius suprato, kad per amžius „žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų. Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims žemakilmis ir paniekintas, net tai, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, kad joks žmogus Dievo akyse negalėtų girtis” (1 Korintiečiams 1, 26-29). Taigi žvelgdamas į pasaulio išmintį kryžiaus šviesoje Paulius apsisprendė „nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą” (1 Korintiečiams 2, 2).AD 96.2

Per visą savo vėlesnį tarnavimą Paulius niekada nepametė iš akių savosios išminties bei stiprybės Šaltinio. Praėjus daugetiui metų, jis vis dar skelbė: „Man gyvenimas - tai Kristus” (Filipiečiams 1, 21). Arba: „Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl Jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau Jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu. Trokštu pažinti Jį, Jo prisikėlimo galybę ir bendravimą Jo kentėjimuose” (Filipiečiams 3, 8-10).AD 96.3

Iš Arabijos Paulius grįžo „į Damaską” (Galatams 1, 17) ir „kaskart drąsiau kalbėjo [...] įrodinėdamas, kad Jėzus yra Mesi jas”. Nepajėgdami atsispirti jo išminčiai bei argumentams, „žydai susimokė jį nužudyti”. Kad jis nepabėgtų, dieną naktį buvo akylai saugomi miesto vartai. Ši krizė paskatino mokinius uoliai ieškoti Dievo, kol pagaliau jie „nakčia virvėmis nuleido jį per sieną pintinėje” (Apaštalų darbų 9, 25).AD 96.4

Praėjus maždaug trejiems metams po atsivertimo, pabėgęs iš Damasko, Paulius nukeliavo į Jeruzalę. Pagrindinis šios kelionės tikslas, kaip jis pats vėliau pasakė, buvo „susipažinti su Kefu” (Galatams 1, 18). Atkeliavęs į miestą, kuriame kitados buvo žinomas kaip „Saulius persekiotojas”, jis „mėgino prisidėti prie mokinių, tačiau visi jo baidėsi, netikėdami jį esant mokinį”. Jiems buvo sunku patikėti, kad toks fanatiškas fariziejus, dėjęs visas pastangas, kad sugriautų Bažnyčią, galėjo tapti nuoširdžiu Jėzaus sekėju. „Tik Barnabas jį priglaudė, nusivedė pas apaštalus ir jiems išpasakojo, kaip kelionėje Saulius regėjęs Jėzų ir Šis kalbėjęs su juo, ir kaip Damaske jis atvirai mokęs Jėzaus vardu. Taip jis ėmė lankytis pas juos Jeruzalėje ir drąsiai kalbėti Jėzaus vardu”.AD 97.1

Tai išgirdę mokiniai priėmė jį kaip vieną iš saviškių. Veikiai jie galėjo tvirtai įsitikinti jo atsivertimo į krikščionybę tikrumu. Būsimasis apaštalas pagonims dabar buvo mieste, kur gyveno daugelis jo buvusių bendražygių, todėl jis troško išaiškinti šiems žydų vadovams pranašystes apie Mesiją, kurias išpildė Išgelbėtojo atėjimas. Paulius manė, jog šie Izraelio mokytojai, su kuriais jis kitados buvo taip gerai pažįstamas, yra tokie pat nuoširdūs ir sąžiningi, koks buvo ir jis pats. Tačiau jis neatpažino savo brolių žydų dvasios ir, tikėjęsis jų greito atsivertimo, turėjo skaudžiai nusivilti. Nors „jis kalbėdavosi bei ginčydavosi ir su helenistais”, kurie vadovavo Žydų bažnyčiai, šie atsisakė patikėti ir „nutarė jį nužudyti”. Sielvartas užplūdo jo širdį. Paulius būtų mielai paaukojęs gyvybę, jei tik tai būtų kam nors padėję pažinti tiesą. Jis su gėda prisimindavo, kaip aktyviai dalyvavo nukankinant Steponą, ir dabar, norėdamas kuo greičiau nutrinti dėmę nuo neteisingai apkaltintojo, ieškojo būdų, kaip apvainikuoti tiesą, už kurią Steponas paaukojo savo gyvybę.AD 97.2

Jausdamas atsakomybę už tuos, kurie atsisakė patikėti, Paulius meldėsi šventykloje ir, kaip vėliau pats paliudijo, patyrė dvasios pagavą; jam pasirodė dangiškasis pasiuntinys ir liepė: „Skubiai pasitrauk iš Jeruzalės, nes jie nepriims tavojo liudijimo apie Mane” (Apaštalų darbų 22, 18).AD 98.1

Paulius buvo linkęs pasilikti Jeruzalėje, kur norėjo drąsiai pasitikti pasipriešinimą. Jam atrodė, jog bėgdamas jis pasielgtų kaip bailys, o pasilikdamas galės įtikinti kai kuriuos užsispyrusius žydus Evangelijos tiesa, net jeigu tai jam kainuotų gyvybę. Taigi jis atsakė: „Viešpatie, juk jie žino, kad aš Tavo tikinčiuosius sinagoga nuo sinagogos varydavau į kalėjimą ir plakdinau. O kai buvo pralietas Tavo liudytojo Stepono kraujas, aš ten stovėjau pritardamas ir sergėjau jo žudikų drabužius”. Tačiau tai neatitiko Dievo tikslo - Jis nenorėjo, kad Jo tarnas be reikalo rizikuotų gyvybe. Taigi dangiškasis pasiuntinys pakartojo: „Eik, nes išsiųsiu tave toli, pas pagonis” (Apaštalų darbų 22, 19-21).AD 98.2

Sužinoję apie šį regėjimą ir bijodami, kad Pauliaus nenu-žudytų, broliai ragino jį slapčia bėgti iš Jeruzalės. „Broliai jį nugabeno į Cezarėją ir iš ten išsiuntė į Tarsą”. Pauliaus išvykimas kuriam laikui pristabdė nuožmų žydų priešinimąsi, ir Bažnyčia turėjo atokvėpio laikotarpį, per kurį tikinčiųjų skaičius gerokai išaugo.AD 98.3

*****

Ko nepadarė Stepono pamokslas karštas,
padarė jo karšta ir nuolanki malda.
Ten įtikėjo Saulius, ir nebe kerštas,
o meilė buvo Pauliaus sieloj visada...AD 98.4

Romualda Adomaitytė-Chabarina

12. Nuo Persekiotojo Iki Mokinio

14. Tiesos Ieškotojas