53. Mylimasis Mokinys Jonas

Jonas išskiriamas iš kitų apaštalų, kaip mokinys, „kurį Jėzus mylėjo” (Jono 21, 20). Atrodo, kad jis džiaugėsi ypatinga draugyste su Kristumi ir buvo gavęs daugybę Gelbėtojo pasitikėjimo bei meilės ženklų. Jis buvo vienas iš trijų, kuriems buvo leista matyti Kristaus šlovę ant atsimainymo kalno ir Jo agoniją Getsemanėje, ir būtent jo globai mūsų Viešpats patikėjo Savo motiną tomis paskutiniosiomis kančių ant kryžiaus valandomis.AD 400.1

Už Gelbėtojo meilę šis mokinys atsilygino visa karšto pasišventimo stiprybe. Jonas šliejosi prie Kristaus, kaip vynmedžio šakos vyniojasi apie atramą. Dėl Mokytojo jis drąsiai ištvėrė teismo pavojus ir pasakojo apie kryžių, o sužinojęs, kad Kristus prisikėlė, tuoj nuskubėjo prie laidojimo rūsio, savo užsidegimu pralenkdamas net nekantrųjį Petrą.AD 400.2

Patikima meilė ir nesavanaudiškas pasišventimas, pasireiškę Jono gyvenime ir charakteryje, yra neįkainojamos pamokos krikščionių Bažnyčiai. Iš prigimties Jono charakteris nebuvo toks jau švelnus, kaip rodo jo vėlesnis gyvenimas. Jam netrūko didelių ydų. Jis buvo ne tik išdidus, pasitikintis savimi ir ambicingai siekiantis garbės, bet ir nekantrus bei greitai įsižeidžiantis. Jonas su savo broliu buvo vadinami „griaustinio vaikais” . Nesuvaldomas tem- peramentas, keršto geismas, kritikos dvasia - štai kokiomis savybėmis pasižymėjo mylimasis mokinys. Tačiau po visu tuo dieviškasis Mokytojas įžvelgė karštą, nuoširdžią, mylinčią širdį. Jėzus barė jį už savivalę, buvo nusivylęs jo ambicijomis, tikrino jo tikėjimą. Tačiau Jis apreiškė Jonui tai, ko troško šio žmogaus siela, - šventumo grožį ir kei-čiančią meilės jėgą.AD 400.3

Jono charakterio trūkumai itin išryškėjo keliose situacijose jam bendraujant su Gelbėtoju. Kartą Kristus pasiuntė prieš Save pasiuntinius į samariečių gyvenvietę, kad paruoštų Jam ir Jo mokiniams kur apsistoti. Tačiau, kai Gelbėtojas priartėjo prie to kaimo, pasirodė, kad niekas Jo priimti nenori, nes Jis keliauja Jeruzalės link. Tai sukėlė samariečių pavydą, ir, užuot pakvietę Jį paviešėti, jie nebuvo tokie svetingi, kaip kad būtų buvę paprastam keliauninkui. O kadangi Jėzus niekada per prievartą nesipiršo, samariečiai prarado palaiminimą, kurį būtų gavę, jei būtų palaikę Jį savo svečiu.AD 401.1

Mokiniai žinojo, jog Kristus ketino palaiminti samariečius Savo apsilankymu, ir jų Mokytojui parodytas šaltumas, pavydas bei nepagarba sukėlė jiems nuostabą ir pasipiktinimą. Ypač įširdo Jokūbas ir Jonas. Tai, kad šitaip elgiamasi su jų didžiai gerbiamu Mokytoju, jiems pasirodė tokia blogybė, už kurią reikia tučtuojau nubausti. Įsikarščiavę jie tarė: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti?” Jie turėjo galvoje susidorojimą su samariečių vyresniaisiais bei jų kėslais suimti pranašą Eliją. Tačiau veikiai jie nustebo pamatę, jog šie žodžiai įskaudino Jėzų, ir dar labiau apstulbo, kai jų ausis pasiekė Jo priekaištas: „Nežinote, kokios dvasios esate. Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti” (Luko 9, 54-56).AD 401.2

Kristus Savo misija nesiekė priversti žmones Jį priimti. Sąžinę prievartauja tik šėtonas ir jo dvasios įkvėpti žmonės. Dėdamiesi siekią teisumo, su blogio angelais susivieniję žmonės kartais sukelia kančias savo artimiesiems, stengdamiesi atversti juos į savo religijos idėjas; tačiau Kristus visada rodo gailestingumą ir stengiasi laimėti per Savo meilę. Jis nesiruošia su kuo nors konkuruoti sieloje ir nepriima dalinio tarnavimo, tačiau Kristus trokšta tik savanoriškos tarnystės, laisva valia atsiduodančios ir meilės įkvėptos širdies.AD 401.3

Kitu atveju Jokūbas ir Jonas perdavė per savo motiną prašymą, kad jiems būtų leista užimti aukščiausią garbės postą Kristaus karalystėje. Nors Kristus ne kartą aiškino apie Savo karalystės pobūdį, šie jauni mokiniai vis dar puoselėjo viltį, kad Mesijas pritaikys Savo sostą ir karališką valdžią prie žmonių įgeidžių. Ši motina, geisdama garbingos vietos Jo karalystėje savo sūnums, paprašė: „Sakyk, kad šitie abu mano sūnūs Tavo karalystėje sėdėtų vienas Tavo dešinėje, o kitas kairėje”. AD 402.1

Tačiau Išgelbėtojas atsakė: „Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią Aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo Aš būsiu krikštijamas?” Jie prisiminė Jo paslaptingus žodžius apie išbandymus ir kančias, tačiau su pasitikėjimu atsakė: „Galime”. Jie laikė tai didžiausia garbe įrodyti savo ištikimybę, dalijantis viskuo, kas teko jų Viešpaties daliai.AD 402.2

„Mano taurę, tiesa, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo Aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti”, - atsakė Kristus, kuris turėjo galvoje ne sostą, o kryžių, ir du nusikaltėlius Savo dešinėje ir kairėje. Jokūbas su Jonu iš tiesų turėjo veikiai tapti savo Mokytojo kančių dalininkai - vienas netrukus buvo nukirsdintas, o kitas ilgiausiai iš visų mokinių sekė paskui Mokytoją keikiamas ir persekiojamas. „Bet sėdėti Mano dešinėje ar kairėje, - tęsė Kristus, - ne Mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems Mano Tėvo paskirta” (Mato 20, 21-23).AD 402.3

Jėzus perprato šio prašymo motyvus ir papriekaištavo abiem mokiniams už išdidumą bei ambicijas: „Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir Savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį” (Mato 20, 25-28).AD 403.1

Dievo karalystėje aukšti postai skiriami ne favoritams. Jų neįmanoma nusipelnyti savo darbu, žmonės neskiriami į juos ir despotiškais įsakymais. Tai charakterio vaisius. vainikas ir sostas yra įvykdytos sąlygos ženklai - ženklai, liudijantys, kad žmogus per mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę nugalėjo pats save.AD 403.2

Gerokai vėliau, kai Jonas suartėjo su Kristumi dalyvaudamas Jo kančiose, Viešpats Jėzus apreiškė jam, kokia yra įžengimo į Jo karalystę sąlyga. „Nugalėtojui Aš leisiu atsisėsti šalia Savęs, - pasakė Kristus, - Savo soste, panašiai kaip Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia Savo Tėvo Jo soste” (Apreiškimo 3, 21). Arčiausiai Kristaus stovės tas, kuris bus labiausiai persismelkęs Jo pasiaukojančios meilės dvasia, - meilės, kuri „nesididžiuoja ir neišpuiksta [...], neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga” (1 Korintiečiams 13, 4.5), meilės, kuri įkvepia mokinį, kaip įkvėpė mūsų Viešpatį, viską atiduoti, gyventi, dirbti ir paaukoti net savo gyvybę dėl žmonijos išgelbėjimo.AD 403.3

Buvo dar vienas atvejis, kai savo ankstyvajame evangelistiniame darbe Jokūbas ir Jonas sutiko žmogų, kuris, nors nebuvo atviras Kristaus sekėjas, išvarinėjo demonus Jo vardu. Mokiniai uždraudė tai daryt i ir manė, jog yra teisūs. Tačiau, kai apie tai papasakojo Kristui, Jis papriekaištavo jiems, sakydamas: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris Mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie Mane kalbėti” (Morkaus 9, 39). Neturėjo būti atstumtas nė vienas, kuris kokiu nors būdu reiškė draugiškumą Kristui. Mokiniai neturėjo pasiduoti siaurai išskirtinumo dvasiai, o rodyti tą patį toli siekiantį gailestį, kurį matė sklindant iš savo Mokytojo. Jokūbas su Jonu manė, kad sutramdydami tą žmogų, jie apsaugos Viešpaties garbę, tačiau vėliau pradėjo suprasti, jog tai tebuvo jų pavydas. Jie pripažino savo klaidą ir priėmė pastabą.AD 403.4

Kristaus pamokos, ugdančios augimui malonėje bei Jo darbui būtiną kuklumą, nuolankumą ir meilę, Jonui buvo neįkainojamos. Jis brangino kiekvieną pamoką ir nuolat stengėsi priderinti savo gyvenimą prie dieviškojo modelio. Jonas pradėjo įžvelgti Kristaus šlovę - ne pasaulietišką pompastiką ir jėgą, kurios jis buvo išmokytas tikėtis, o „šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos” (Jono 1, 14).AD 404.1

Gili ir karšta Jono meilė savo Mokytojui buvo ne Kristaus meilės jam priežastis, o tos meilės pasekmė. Jonas troško tapti panašus į Jėzų, ir, keičiamas Kristaus meilės, jis darėsi kuklus bei nuolankus. Savasis „aš” pasislėpė Jėzuje. Labiau už visus savo bendražygius Jonas atsidavė to nuostabaus gyvenimo jėgai. Jis pasakė: „Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome”. „Tikrai iš Jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės” (1 Jono 1, 2; Jono 1, 16). Jonas pažinojo Gelbėtoją praktiškai. Mokytojo pamokos giliai įsirėžė į jo sielą. Liudijant apie Gelbėtojo malonę, jo paprasti žodžiai tapdavo iškalbingi dėl tos meilės, kuri persmelkė visą jo esybę.AD 404.2

Būtent gili Jono meilė Kristui įkvėpė jam nuolatinį troškimą būti šalia savo Mokytojo. Išgelbėtojas mylėjo visus Dvylika, tačiau Jono dvasia buvo imliausia. Jis buvo jaunesnis už kitus ir su vaikišku pasitikėjimu atvėrė savo širdį Jėzui. Taip jis pelnė didesnes Kristaus simpatijas, ir per jį žmones pasiekė giliausias dvasinis mokymas.AD 404.3

Jėzus myli tuos, kurie atstovauja Tėvui, o Jonas galėjo kalbėti apie Tėvo meilę taip, kaip nesugebėjo nė vienas kitas mokinys. Jis atskleidė aplinkiniams tai, ką jautė savo sieloje ir iliustravo savo charakteriu Dievo savybes. Viešpaties šlovė atsispindėjo jo veide. Jį pakeitęs šventumo grožis spinduliavo nuo jo krikščionišku skaistumu. Jis žvelgė į Gelbėtoją su meile ir begaline pagarba, kol vienintelis jo troškimas būti panašiam į Kristų ir bendrauti su Juo sustiprėjo, o jo charakteris ėmė atspindėti jo Mokytojo charakterį.AD 404.4

„Žiūrėkite, - pasakė jis, - kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame! [...] Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra” (1 Jono 3, 1.2).AD 405.1

...Į meilę pamirkyta plunksna man rašai
kasdien, o Viešpatie, po šiltą laišką,
skaitau - matau, manęs nepamiršai,
negaila dėl manęs Tau laiko gaišti.
Tu kūreni negęstančią ugnelę mano širdyje,
kuri bet kur ir bet kada
ramybe ir viltim prabyla manyje...AD 405.2

Romualda Adomaitytė-Chabarina