Pirmajame krikščioniškos eros amžiuje Korintas buvo vienas iš svarbiausių ne tik Graikijos, bet ir viso pasaulio miestų. Jo sausakimšose gatvėse savo verslą plėtojo ir malonumų ieškojo graikai, žydai, romėnai bei atklydėliai iš įvairiausių šalių. Šiame milžiniškame komerciniame centre, lengvai prieinamame iš visų Romos imperijos pusių, buvo gyvybiškai svarbu pastatyti memorialą Dievui ir Jo tiesai.AD 181.1

Tarp Korinte gyvenusių žydų buvo Akvilas ir Priscilė, kurie vėliau pasižymėjo kaip uolūs Kristaus darbininkai. Susipažinęs su šiais žmonėmis, Paulius „apsigyveno prie jų “.AD 181.2

Pradėjęs dirbti šioje pagrindinėje savo kelionės magistralėje, Paulius visur matė didžiules kliūtis savo veiklai. Miestas buvo beveik visiškai pasinėręs į stabmeldystę. Itin mylima deivė buvo Venera, o su jos garbinimu buvo susiję daugybė amoralių ritualų bei apeigų. Korintas net tarp pagonių išsiskyrė savo amoralumu. Atrodė, jog šio miesto gyventojams daugiau niekas nerūpi, kaip tik tos akimirkos malonumai bei linksmybės.AD 181.3

Korinte apaštalas skelbė Evangeliją kitaip negu Atėnuose. Anksčiau jis stengėsi prisitaikyti prie auditorijos charakterio - logiką pasitikdavo logika, mokslą - mokslu, filosofiją - filosofija. Mąstydamas apie taip praleistą laiką ir supratęs, kad jo skelbimas Atėnuose mažai tedavė vaisių, jis nusprendė darbuotis Korinte pagal kitą planą - pasistengti atkreipti nerūpestingųjų ir abejingųjų dėmesį. Paulius nusprendė vengti įmantrių argumentų bei ginčų ir tarp korintiečių „nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą”. Jis buvo pasirengęs skelbti jiems „ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe” (1 Korintiečiams 2, 2.5).AD 181.4

Jėzus, kurį Paulius turėjo pristatyti Korinto graikams kaip Mesiją, buvo žemos kilmės žydas, atstumtas savo nedorybėse paskendusiame mieste. Jo Paties tauta Jo nepriėmė ir pagaliau nukryžiavo kaip piktadarį. Graikai buvo įsitikinę, jog žmoniją reikia išaukštinti ir vieninteliu būdu pelnyti šlovę jie laikė gilinimąsi į filosofiją bei mokslą. Ar galėjo juos Paulius įtikinti, kad tikėjimas šio mažai težinomo Žydo galia išaukštins ir sutaurins visus žmogaus gebėjimus?AD 182.1

Daugelio mūsų dienomis gyvenančių žmonių protuose Golgotos kryžius apipintas šventais vaizdiniais. Nukryžiavimo scenos kelia šventas asociacijas. Tačiau Pauliaus laikais į kryžių buvo žiūrima su pasibjaurėjimu ir siaubu. Jei kas nors būtų paskelbęs, jog tas, kuris numirė ant kryžiaus, yra žmonijos Išgelbėtojas, tai būtų savaime sukėlę juoką ir priešiškumą.AD 182.2

Paulius puikiausiai suprato, kaip į jo nešamą žinią sureaguos Korinto žydai ir graikai. „Mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims - kvailystė”, - pripažino jis (1 Korintiečiams 1, 23). Tarp žydų buvo daug tokių, kuriuos jo skelbiama žinia būtų tiesiog įsiutinusi. Graikų nuomone, jo žodžiai būtų absurdiška kvailystė. Mėgindamas įrodyti, jog kryžius turi kažką ben-dra su žmonijos išaukštinimu ar išgelbėjimu, jis būtų buvęs palaikytas silpnapročiu.AD 182.3

Tačiau Pauliui kryžius buvo svarbiausias dalykas. Nuo tada, kai nukryžiuoto Nazariečio persekiotojai jį buvo suėmę, apaštalas niekada nepaliovė aukštinti kryžiaus. Tuo metu jam buvo apreikšta begalinė Dievo meilė, atskleista Kristaus mirtyje; jo gyvenime įvyko nuostabus pasikeitimas, ir visi jo planai bei tikslai buvo suderinti su Dangaus planais. Nuo tos valandos Paulius tapo nauju žmogumi Kristuje. Iš asmeninės patirties jis žinojo, kad, kai nusidėjėlis kartą pažvelgia į Tėvo meilę, regimą Jo Sūnaus aukoje, ir pasiduoda dieviškam veikimui, jo širdyje įvyksta pasikeitimas, ir nuo tol Kristus jam yra viskas ir visame kame.AD 182.4

Atsivertimo metu Pauliui buvo įkvėptas karštas troškimas padėti žmonėms išvysti Jėzų iš Nazareto kaip gyvojo Dievo Sūnų, galintį pakeisti bei išgelbėti. Nuo tol jo gyvenimas buvo visiškai pašvęstas pastangoms atspindėti Nukryžiuotojo meilę ir jėgą. Jo širdis prisipildė gailesčio visų klasių žmonėms. „Juk aš skolingas graikams ir barbarams, išmintingiems ir neišmanantiems”, - skelbė Paulius (Romie-čiams 1, 14). Meilė šlovės Viešpačiui, kurį jis taip nepailsdamas persekiojo Jo šventųjų asmenyje, tapo įkvepiančiu Pauliaus elgesio principu, jį motyvuojančia jėga. Jei kada nors jo įkarštis pareigos kelyje susilpnėdavo, užtekdavo vieno žvilgsnio į kryžių bei jame apreikštą stulbinančią meilę, ir apaštalas vėl susijuosdavo „proto strėnas” bei atkakliai, išsižadėjęs savęs, vėl žengdavo į priekį.AD 183.1

Štai apaštalas skelbia Korinto sinagogoje, remdamasis Mozės ir pranašų raštais bei kreipdamas klausytojų mintis į pažadėtojo Mesijo atėjimą. Įsiklausykite, kaip jis išaiškina Atpirkėjo, Vyriausiojo žmonijos Kunigo darbą - To, kuris atidavė Savo gyvybę kaip auką už nuodėmę kartą ir visiems laikams, o paskui pradėjo Savo tarnystę dangiškoje šventykloje. Pauliaus klausytojai turėjo suprasti, kad Mesijas, kurio atėjimo jie taip laukė, jau buvo atėjęs; kad Jo mirtis buvo tai, ką simbolizavo visi šventi aukojimai, ir kad Jo tarnystė dangaus šventykloje yra tas svarbusis objektas, kuris meta šešėlį į praeitį bei išaiškina žydų kunigiškąją tarnystę.AD 183.2

Paulius liudijo „žydams, kad Jėzus yra Mesijas”. Remdamasis Senuoju Testamentu jis įrodė, jog, pagal pranašystes bei visuotinius žydų lūkesčius, Mesijas turėjo kilti iš Abraomo ir Dovydo giminės; paskui, karališkojo psalmisto pagalba, jis atsekė Jėzaus kilmę iš patriarcho Abraomo. Paulius pa skaitė, ką liudija pranašai apie pažadėtojo Mesijo charakterį bei darbą, apie tai, kaip Jis bus sutiktas žemėj e ir kaip su Juo bus elgiamasi; paskui apaštalas parodė, jog visos šios pranašystės išsipildė Jėzaus iš Nazareto gyvenime, tarnavime ir mirtyje.AD 183.3

Paulius atskleidė, jog Kristus atėjo išgelbėti pirmiausia tos tautos, kuri laukė Mesijo atėjimo kaip savo nacionalinės egzistencijos tobulybės bei šlovės. Tačiau tauta, už kurią Jis atidavė Savo gyvybę, Jį atstūmė ir išsirinko kitą lyderį, kurio valdymas pasibaigs sulig jo mirtimi. Paulius stengėsi, kad jo auditorija suprastų tą faktą, jog tik atgaila gali išgelbėti žydų tautą nuo gresiančio žlugimo. Jis parodė, jog jie visiškai neišmano tų Šventojo Rašto vietų, kuriomis giriasi ir dėl kurių džiūgauja, kad gerai jas supranta. Jis priekaištavo jiems dėl pasaulietiškumo, pomėgio pasipuikuoti savo statusu bei titulais, pasirodyti, dėl jų neeilinio savanaudiškumo.AD 184.1

Dvasios jėga Paulius papasakojo apie savo paties stebuklingą atsivertimą ir pasitikėjimą Senojo Testamento raštais, visiškai išsipildžiusiais Jėzuje iš Nazareto. Jo žodžiai buvo ištarti taip svariai ir nuoširdžiai, kad klausytojai negalėjo nesuprasti, jog jis iš visos širdies myli nukryžiuotą ir prisikėlusį Gelbėtoją. Jie matė, kad apaštalo mintys sutelktos į Kristų ir visas jo gyvenimas susietas su Viešpačiu. Jo kalba buvo tokia įspūdinga, kad nesujaudinti galėjo likti tik tie, kurie kupini karčiausios neapykantos krikščionių religijai.AD 184.2

Tačiau Korinto žydai užsimerkė taip aiškiai apaštalo pateiktiems įrodymams ir nepanoro klausytis jo raginimų. Ta pati dvasia, kuri paskatino juos atstumti Kristų, dabar pripildė juos pykčio bei neapykantos Jo tarnams; ir jeigu Dievas nebūtų ypatingai saugojęs Pauliaus, kad jis galėtų toliau nešti Evangeliją pagonims, jie būtų jį nužudę.AD 184.3

„Jiems nesiliaujant prieštarauti ir piktžodžiauti, jis nusipurtė drabužius ir tarė: ‘Jūsų kraujas tekrinta ant jūsų galvų! Aš nekaltas ir nuo šiol eisiu pas pagonis’. Ir, pasitraukęs iš ten, persikėlė į vieno dievobaimingo vyro, vardu Ticijaus Justo, namus, buvusius šalia sinagogos”.AD 185.1

Padėti Pauliui „iš Makedonijos” atvyko Silas ir Timotiejus, ir jie drauge darbavosi dėl pagonių. Pagonims, kaip ir žydams, Paulius su savo bendražygiais skelbė Kristų, kaip puolusios žmonijos Išgelbėtoją. Vengdami sudėtingų, toli siekiančių išvedžiojimų, kryžiaus pasiuntiniai nenukrypo nuo pasaulio Kūrėjo, aukščiausio Visatos Valdovo savybių. Jų širdys spinduliavo Dievo ir Jo Sūnaus meilę. Jie ragino pagonis pažvelgti į begalinę dėl žmogaus atliktą auką. Jie žinojo, kad, jeigu tie, kurie jau seniai susibūrę pagonybės tamsoje, galėtų bent pamatyti iš Golgotos kryžiaus plūstančią šviesą, jie būtų patraukti prie Atpirkėjo. „O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie Savęs” (Jono 12, 32).AD 185.2

Evangelijos darbininkai Korinte suprato, koks siaubingas pavojus gresia sieloms, dėl kurių jie darbuojasi; jie buvo atsakingi už tai, kad pateiktų tiesą tokią, kokia ji yra Jėzuje. Aiškus, paprastas ir ryžtingas buvo jų mokymas - tai, kas buvo gyvybė, jie vadino gyvybe, kas mirtis - mirtimi. Evangelija buvo skelbiama ne tik žodžiais, bet ir jų kasdieniniu gyvenimu. Su jais bendradarbiavo angelai, ir atsivertusiųjų gausa liudijo apie Dievo malonę bei jėgą. „Tuo tarpu sinagogos vyresnysis Krispas su visais savo namais įtikėjo Viešpatį. Ir daugelis korintiečių klausydamiesi [Pauliaus] priėmė tikėjimą ir pasikrikštijo”.AD 185.3

Antra vertus, neapykanta, su kuria žydai žiūrėjo į apaštalus, dabar dar labiau sustiprėjo. Krispo atsivertimas ir krikštas, užuot įtikinęs šiuos užsispyrusius priešininkus, juos tik įsiutino. Jie nerado argumentų, kurie paneigtų Pauliaus mokymą, todėl griebėsi apgavystės bei piktybiškų išpuolių. Jie piktžodžiavo prieš Evangeliją ir Jėzaus vardą. Šie aklo įniršio apimti žmonės nesiskaitė su žodžiais ir griebėsi bet kokių priemonių. Jie negalėjo paneigti to, jog Kristus darė stebuklus; tačiau jie skelbė, kad Jis atliko juos šėtono jėga, ir drąsiai tvirtino, jog ta pati jėga vadovavo ir nuostabiems Pauliaus žygiams.AD 185.4

Nors Pauliui Korinte iš dalies sekėsi, tačiau nedorybės, kurias jis matė bei girdėjo tame ištvirkusiame mieste, kone išmušė jį iš vėžių. Ištvirkimas, kurį jis matė tarp pagonių, ir panieka bei įžeidinėjimai, kurių susilaukė iš žydų, jam sukėlė didžiules dvasines kančias. Paulius suabejojo, ar išmintinga būtų mėginti statyti Bažnyčią iš tokios medžiagos, kokią jis čia rado.AD 186.1

Apaštalui jau ketinant apleisti šį miestą, kad susirastų daugiau žadančią sritį, ir uoliai stengiantis suvokti savo pareigą, Viešpats kreipėsi į jį regėjime ir pasakė: „Nebijok! Kalbėk ir netylėk! Aš esu su tavimi, ir niekas nesikėsins tau kenkti, nes šiame mieste daugel žmonių - Manieji”. Paulius suprato tai kaip įsakymą pasilikti Korinte ir užtikrinimą, jog Viešpats pagausins pasėtąją sėklą. Sustiprintas ir padrąsintas, jis su įkarščiu ir ištverme tęsė darbą.AD 186.2

Apaštalo pastangos neapsiribojo skelbimu viešose vietose; buvo daugybė žmonių, kurie šitaip negalėjo būti pasiekti. Jis daug laiko praleido vaikščiodamas iš namų į namus, taip susipažindamas su bendravimu šeimos rate. Jis lankė ligonius bei liūdinčius, guodė prislėgtuosius ir padėjo atsikelti suklupusiems. Ir visu tuo, ką Paulius sakė ar darė, jis šlovino Jėzaus vardą. Taip jis darbavosi „silpnas, virpantis iš baimės” (1 Korintiečiams 2, 3). Jis bijojo, kad jo skelbimas neatrodytų žmogiškas, o ne dieviškas.AD 186.3

„Tiesa, tobuliesiems mes skelbiame išmintį, - vėliau skelbė Paulius, - tačiau tai ne šio pasaulio ir ne praeinančių šio pasaulio valdovų išmintis. Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti. Jos nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę. Bet skelbiame, kaip parašyta: ‘Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli’. Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa pažįsta, net Dievo gelmes. Kuris žmogus žino kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia. O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas. Apie tai ir kalbame ne žmogiškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus” (1 Korintiečiams 2, 6-13).AD 186.4

Paulius suprato, kad jo pilnatvė slypi ne jame pačiame, o Šventosios Dvasios buvime, kurios maloninga įtaka pripildė jo širdį, kiekvieną mintį pavesdama Kristui. Jis kalbėjo apie save taip: „Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne” (2 Korintiečiams 4, 10). Apaštalo mokymuose Kristus buvo centrinė figūra. „Aš gyvenu, - skelbė jis, - tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus” (Galatams 2, 20). Savasis „aš” buvo paslėptas, o Kristus apreikštas ir išaukštintas.AD 187.1

Paulius buvo iškalbingas oratorius. Iki atsivertimo savo oratoriniais sugebėjimais jis stengėsi palikti įspūdį klausytojams. Tačiau dabar visa tai buvo atidėta į šalį. užuot pasinėręs į poetiškus apibūdinimus ir fantastiškus pristatymus, kurie galėjo patikti pojūčiams bei maitinti vaizduotę, tačiau kurie nebūtų susilietę su kasdienine patirtimi, Paulius stengėsi paprastais žodžiais atverti širdis gyvybiškai svarbioms tiesoms. Įmantrus tiesos pristatymas galėjo sukelti jausmų ekstazę, tačiau šitaip pateiktos tiesos pernelyg dažnai netampa tuo būtinu maistu, kuris pastiprina tikintįjį gyvenimo mūšiuose. Būtini kovojančių sielų poreikiai ir esami sunkumai turėjo būti pasitikti tvirtais, praktiškais iš fundamentalių krikščionybės principų kylančiais nurodymais.AD 187.2

Pauliaus pastangos Korinte nebuvo bevaisės. Daugelis nusigręžė nuo stabų garbinimo ir ėmė tarnauti gyvajam Dievui. Po Kristaus vėliava buvo įkurta didžiulė Bažnyčia. Kai kurie išgelbėtieji buvo iš labiausiai nuklydusių pagonių tarpo ir tapo paminklais Dievo gailestingumui bei nuodėmes apvalančio Kristaus kraujo veiksmingumui.AD 187.3

Vis didesnė sėkmė, su kuria Paulius skelbė Kristų, kurstė netikinčių žydų priešiškumą. Jie „visi kaip vienas sukilo prieš Paulių, nusitempė jį į teismą”, kuriam vadovavo Achajos prokonsulas Galionas. Jie tikėjosi, kad valdininkai kaip ir anksčiau juos palaikys; garsiai, piktais balsais jie išsakė savo nusiskundimus apaštalu: „Šitas žmogus įkalbinėja žmones garbinti Dievą Įstatymui priešingu būdu”.AD 188.1

Žydų religiją gynė Romos valdžia, tad Pauliaus kaltintojai manė, kad, jeigu sugebės primesti jam kaltinimus pažeidus jų religijos įstatymus, jis tikriausiai bus išduotas jiems teisti ir paskelbti nuosprendį. Taip jie planavo nubausti jį mirtimi. Tačiau Galionas buvo teisingas žmogus, ir jis nepanoro tapti pavydžių, į intrigas linkusių žydų apgaulės auka. Pasibjaurėjęs jų veidmainyste bei nuosavu teisumu, jis nekreipė dėmesio į jų kaltinimus. Paulius jau buvo pasirengęs kalbėti ir gintis, tačiau Galionas pareiškė, jog tai nebūtina. Atsigręžęs į įtūžusius kaltintojus, jis pasakė: “‘Jei tai būtų koks nusikaltimas ar piktas darbas, aš, žydų vyrai, deramai ir kantriai jūsų paklausyčiau. Bet kai kyla ginčas apie mokymą, vardus bei jūsų Įstatymą, spręskite jūs patys; tokių dalykų teisėjas būti nenoriu’. Ir pavarė juos iš teismo”.AD 188.2

Žydai ir graikai nekantraudami laukė Galiono sprendimo; tačiau jam nedelsiant atsisakius spręsti bylą, kuri neturėjo visuomeninės reikšmės, įnirtę ir karingi žydai turėjo pasitraukti. Prokonsulo sprendimas atvėrė akis įsiaudrinusiai miniai, kuri lig tol palaikė žydus. Pirmą kartą per visą Pauliaus darbavimosi Europoje laikotarpį minia stojo jo pusėn; stebima paties prokonsulo ir jam nesikišant, ji įnirtingai išvijo garsiuosius apaštalo kaltintojus. „Tada visi graikai užpuolė sinagogos vyresnįjį Sosteną ir teismo akyse jį sumušė. Galionas į tai nekreipė dėmesio”. Taip krikščionybė laimėjo reikšmingą pergalę.AD 188.3

„Paulius pasiliko Korinte ilgesnį laiką”. Jeigu šiuo metu apaštalas būtų buvęs priverstas palikti Korintą, atsivertusieji į tikėjimą Jėzumi būtų atsidūrę pavojingoje padėty. Žydai būtų išdrįsę siekti sau naudos, net iki krikščionybės sunaikinimo tame regione.AD 189.1

*****

Atėjo nerimas į mano širdį,
Skausmu nugirdė...
Uždėjo naštą rūpesčių sunkių...
O Viešpatie, pažvelk į mano sielą,
Juk Tu matai, kaip ten nemiela!
Aš klūpau prieš Tave, verkiu...
padėk, pagelbėk, Dieve didis, -
Ne vieną skausmą jau esi pagydęs!
Dabar nušviski spinduliu šviesios vilties,
Suteik ramybės ir taikios būties!
Pridenk sparnu šventu Savuoju
Ir sergėk nuo nelaimių ir pavojų! AD 189.2

Zita Kirsnauskaitė

23. Berėja Ir Atėnai

25. Laiškai Tesalonikiečiams