17. Evangelijos Šaukliai

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 13, 4-52.

„Šventosios Dvasios siunčiami” Paulius ir Barnabas, brolių įšventinti Antiochijoje, „nukeliavo į Seleukiją, o iš ten laivu pasiekė Kiprą”. Taip apaštalai pradėjo savo pirmąją misionierišką kelionę.AD 124.1

Kipras buvo viena iš tų vietų, kur tikintieji, po Stepono mirties prasidėjus persekiojimams, pabėgo iš Jeruzalės. Būtent iš Kipro, „skelbdami gerąją naujieną apie Viešpatį Jėzų” (Apaštalų darbų 11, 20), keletas žmonių nukeliavo į Antiochiją. Pats Barnabas buvo „kilęs iš Kipro” (Apaštalų darbų 4, 36). Dabar jis ir Paulius, lydimi Barnabo giminaičio Jono Morkaus, lankėsi šioje saloje.AD 124.2

Morkaus motina buvo atsivertusi į krikščionių tikėjimą, ir jos namuose Jeruzalėje rinkdavosi mokiniai. Jie visada buvo tikri, kad ten juos priims ir jie bet kuriuo metu galės pailsėti. Per vieną iš tokių apaštalų apsilankymų Morkaus motinos namuose jis pasisiūlė Pauliui su Barnabu juos lydėti jų misionieriškoje kelionėje. Šis žmogus jautė savo širdyje Dievo malonę ir troško visiškai pasišvęsti Evangelijos tarnystės darbui.AD 124.3

Atvykę į Salaminą, apaštalai „ėmė skelbti Dievo žodį žydų sinagogose. [...] Taip jie perėjo visą salą iki Pafo, kur sutiko vieną žydą, burtininką ir netikrą pranašą, vardu Barjėzus. Jis buvo artimas prokonsului Sergijui Pauliui, išmintingam vyrui. Šis, pasivadinęs Barnabą ir Saulių, panorėjo pasiklausyti Dievo žodžio. Jiems priešinosi Elimas - burtininkas (toks šito žodžio vertimas). Jis stengėsi atitraukti prokonsulą nuo tikėjimo”.AD 124.4

Šėtonas be kovos neleis statyti pasaulyje Dievo karalystės. Blogio jėgos be paliovos grumiasi su tais, kurie paskirti skleisti Evangeliją, o ypač jos aktyvios tada, kai tiesa skelbiama patikimiems bei doriems žmonėms. Taigi tuo metu Kipro prokonsulas Sergijus Paulius klausėsi Evangelijos. Jis buvo pasiuntęs atvesti apaštalus, kad išsiaiškintų, kokią žinią jie atnešė, ir štai tamsos jėgos, veikdamos per burtininką Elimą, stengėsi savo pražūtingais pasiūlymais atitraukti jį nuo tikėjimo bei sužlugdyti Dievo planą.AD 125.1

Taigi mūsų puolęs priešas visada turi savo gretose įtakingų žmonių, kurie atsivertę gali veiksmingai tarnauti Dievui. Tačiau ištikimas Evangelijos darbininkas neturi bijoti būti sutriuškintas priešo rankos; mat jis turi privilegiją gauti jėgą iš aukštybių, kad atlaikytų bet kokį šėtono išpuolį.AD 125.2

Nors Paulių aršiai puolė velnias, apaštalui užteko drąsos papriekaištauti tam, per kurį veikė priešas. „Šventosios Dvasios kupinas”, apaštalas „įdėmiai pažvelgė į jį ir prabilo: ‘Ak tu, velnio vaike! Tu, visokių klastų bei suktybių pilnas teisumo prieše! Ar dar nesiliausi kraipęs tiesių Viešpaties kelių ? Dabar štai tave ištiks Viešpaties ranka: tu tapsi aklas ir kurį laiką neregėsi saulės’. Ir tučtuojau užgulė jį tiršta tamsa, ir jis ėmė graibytis aplink ieškodamas, kas jam ištiestų ranką. Tai pamatęs, prokonsulas įtikėjo, neatsistebėdamas Viešpaties mokslu”.AD 125.3

Burtininkas užsimerkė Evangelijos tiesos įrodymams, ir Viešpats, apimtas teisėto įniršio, atėmė jo kūnišką regėjimą, kad jis nematytų dienos šviesos. Šis žmogus liko aklas ne visam gyvenimui, o tik kuriam laikui - tai buvo perspėjimas atgailauti ir prašyti Dievą, kurį jis taip įskaudino, atleidimo. Taigi sumaištis, į kurią jis pateko, pavertė niekais subtilias šio burtininko pastangas, nukreiptas prieš Kristaus mokymą. Tas faktas, kad apakęs jis turėjo graibytis aplinkui, visiems įrodė, jog apaštalų daromi stebuklai, kuriuos Elimas apšaukė rankų miklumu, buvo lydimi Dievo jėgos. Prokonsulas, įtikintas apaštalų skelbiamo mokymo teisingumu, priėmė Evangeliją.AD 125.4

Elimas nebuvo išsilavinęs, tačiau jis itin tiko šėtono darbui. Tie, kurie skelbia Dievo tiesą, sutiks klastingą priešą įvairiausiais pavidalais. Kartais tai bus išsilavinęs žmogus, bet dažniausiai tamsuoliai, kuriuos šėtonas savaip apmoko, kad sėkmingai jais pasinaudotų apgaudinėdamas sielas. Kristaus tarnautojo pareiga ištikimai išlikti savo poste, bijant Dievo bei pasinaudojant Jo galybės jėga. Taip jis gali išmušti iš vėžių šėtono kariuomenes ir triumfuoti Viešpaties vardu.AD 126.1

Tęsdami savo kelionę, Paulius ir jo bendražygis atplaukė į Pergę Pamfilijoje. Jų kelionė buvo varginanti; jiems teko susidurti su sunkumais bei išbandymais, ir visur jų tykojo pavojai. Miestuose ir miesteliuose, per kuriuos jie traukė, net prie atokių vieškelių, juos supo regimi ir neregimi pavojai. Tačiau Paulius ir Barnabas jau mokėjo pasitikėti, kad Dievo jėga juos išvaduos. Jų širdys buvo kupinos karštos meilės žūstančioms sieloms. Kaip ištikimi ganytojai, ieškodami pražuvusių avelių, jie net nepagalvodavo apie savo pačių patogumus ir poilsį. Užmiršę save, jie nesustodavo net tada, kai būdavo pavargę, alkani ir sušalę. Jiems prieš akis buvo vienintelis tikslas - išgelbėti tuos, kurie pernelyg nuklydo nuo kaimenės.AD 126.2

Būtent šioje situacijoje Morkus, pakirstas baimės ir sąmyšio, kurį laiką dvejojo, ar atsiduoti visa širdimi Viešpaties darbui. Nepratęs prie sunkumų, jis pabūgo kelionės sunkumų ir nepriteklių. Jis sėkmingai darbavosi, kol aplinkybės buvo palankios; tačiau dabar, iškilus pasipriešinimams bei rizikai, kuri taip dažnai persekiojo pirmuosius darbininkus, jis neatlaikė sunkumų kaip geras kryžiaus karys. Jam dar reikėjo išmokti drąsia širdimi pasitikti pavojus, persekiojimus bei pasipriešinimą. Apaštalams žengiant į priekį ir susiduriant su vis didesniais sunkumais, Morkus visai neteko drąsos ir, atsisakęs eiti toliau, grįžo į Jeruzalę.AD 126.3

Dėl tokio apsisprendimo Paulius kurį laiką nepalankiai, ir net griežtai, atsiliepė apie Morkų. Tačiau Barnabas buvo linkęs pateisinti šį žmogų dėl jo nepatyrimo. Jis nerimavo, kad Morkus visai neapleistų tarnavimo, nes įžvelgė jame savybes, dėl kurių Morkus būtų tinkamas ir naudingas Kristaus darbininkas. Jo rūpinimasis Morkumi po kelerių metų buvo gausiai atlygintas - jaunuolis nesitausodamas atsidavė Viešpačiui ir skelbė Evangelijos žinią sunkiausiose situacijose. Laiminamas Dievo bei lavinamas Barnabo, jis tapo vertingu darbininku.AD 127.1

Vėliau Paulius susitaikė su Morkumi ir priėmė jį kaip savo bendradarbį. Apaštalas rekomendavo jį kolosiečiams kaip žmogų, kuris „darbuojasi Dievo karalystei” ir yra tapęs „mano paguoda” (Kolosiečiams 4, 11). Prieš pat savo mirtį jis kalbėjo apie Morkų, kaip apie jam „naudingą padėjėją” (2 Timotiejui 4, 11).AD 127.2

Išvykus Morkui, Paulius su Barnabu apsilankė Pisidijos Antiochijoje. Sabatos dieną jie nuėjo į žydų sinagogą ir ten susėdo. „Po Įstatymo ir pranašų skaitymo sinagogos vadovai kreipėsi į juos: ‘Broliai, jei turite paskatinimo žodį tautiečiams - tarkite!’” Taip paraginus kalbėti, „Paulius atsistojo ir, davęs ranka ženklą nutilti, prabilo: ‘Izraelio vyrai ir dievobaimingieji žmonės, paklausykite!’” Ir jis papasakojo kai ką nuostabaus. Apaštalas leidosi į istoriją, kaip Viešpats bendravo su žydais nuo jų išvadavimo iš Egipto vergijos ir kaip iš Dovydo palikuonių buvo pažadėtas Išgelbėtojas. Apaštalas drąsiai skelbė: „Iš jo palikuonių, kaip buvo žadėjęs, Dievas išvedė Izraeliui gelbėtoją Jėzų. Prieš Jam ateinant, Jonas paskelbė atsivertimo krikštą visai Izraelio tautai. Baigdamas gyvenimo kelionę, Jonas pareiškė: ‘Aš nesu tas, kuo mane laikote. Štai po manęs ateina Tasai, kuriam aš nevertas atrišti apavo dirželio’”. Taigi jis galingai skelbė Jėzų, kaip žmonių Gelbėtoją, išpranašautąjį Mesiją.AD 127.3

Po šio pasisakymo Paulius kreipėsi: „Broliai, Abraomo giminės sūnūs ir čia esantys dievobaimingieji žmonės! Tai mums atsiųstas šis išganymo žodis. Jeruzalės gyventojai ir jų vyresnieji nepažino Jėzaus ir, Jį pasmerkdami, įvykdė pranašų žodžius, skaitomus kiekvieną šabą”.AD 127.4

Paulius nedvejodamas išdėstė visą tiesą apie tai, kaip žydų vyresnieji atstūmė Gelbėtoją. „Nors nerado Jame jokios mirties vertos kaltės, - skelbė apaštalas, - jie reikalavo iš Piloto, kad Jis būtų nužudytas. Išpildę visa, kas buvo apie Jį parašyta, jie nuėmė Jį nuo [kryžiaus] medžio ir paguldė į kapą. Bet Dievas Jį prikėlė iš numirusių. Jis per daugelį dienų rodėsi tiems, kurie buvo Jį atlydėję iš Galilėjos į Jeruzalę. Dabar jie yra Jo liudytojai žmonėms”.AD 128.1

„Ir mes jums skelbiame gerąją naujieną, - tęsė Paulius, - apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų, kaip parašyta antrojoje psalmėje: Tu esi Mano Sūnus, šiandien Aš Tave pagimdžiau! Kad Jį prikėlė iš numirusių ir Jis neturėjo supūti, Dievas buvo taip nusakęs: Aš ištesėsiu šventus bei tikrus pažadus Dovydui. Dar kitoje vietoje sakoma: Tu neleisi Savo Šventajam supūti. Bet Dovydas numirė, savo kartoje patarnavęs Dievo valiai. Jis buvo palaidotas prie savo protėvių ir supuvo. O Tasai, kurį Dievas prikėlė, nesupuvo”.AD 128.2

Taigi dabar, aiškiai atskleidęs, kaip išsipildė pažįstamos pranašystės apie Mesiją, Paulius ėmė skelbti jiems apie atgailą bei nuodėmių atleidimą per jų Gelbėtojo Jėzaus nuopelnus. „Taigi žinokite, broliai, - kalbėjo jis, - kad jums skelbiamas nuodėmių atleidimas per Jėzų. Ir kiekvienas Jį tikintis nuteisinamas Jo dėka nuo viso to, nuo ko nepajėgė jūsų išteisinti Mozės Įstatymas”.AD 128.3

Dievo Dvasia lydėjo ištartuosius žodžius, ir buvo sujaudintos širdys. Tai, kad apaštalas priminė Senojo Testamento pranašystes, bei jo tvirtinimas, jog jos išsipildė Jėzaus iš Nazareto tarnystėje, įtikino dažną sielą, besiilginčią pažadėtojo Mesijo atėjimo. O užtikrinantys kalbėtojo žodžiai, kad „geroji naujiena” apie išgelbėjimą skirta ir žydams, ir pagonims, suteikė viltį bei džiaugsmą tiems, kurie iš prigimties nebuvo Abraomo palikuonys. „Jiems išeinant, žmonės prašė, kad jie ir kitą šabą pakalbėtų apie tuos dalykus”. Galiausiai bendruomenė suskilo: „Daugelis žydų ir dievobaimingų prozelitų”, tą dieną priėmusiųjų gerąją naujieną, „sekė paskui Paulių ir Barnabą. Šie kalbėjosi su jais ir ragino juos būti ištikimus Dievo malonei”.AD 128.4

Pisidijos Antijochijoje Pauliaus kalba sukėlė didžiulį susidomėjimą. Kitą sabatą „kone visas miestas susirinko pasiklausyti Viešpaties žodžio. Išvydusius tokias minias žydus apėmė pavydas, ir jie piktžodžiaudami ėmė prieštarauti Pauliaus kalbai. Tuomet Paulius ir Barnabas drąsiai pasakė: ‘Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis; kadangi jūs jį atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai mes kreipiamės į pagonis. Taip mums liepė Viešpats: Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims, kad gelbėtum juos iki pat žemės pakraščių’”.AD 129.1

„Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinajam gyvenimui”. Jie be galo džiūgavo, kad Kristus pripažino juos Dievo vaikais, ir su dėkingomis širdimis klausėsi skelbiamo žodžio. Įtikėjusieji nesitvėrė troškimu skelbti Evangeliją kitiems, ir „taip Viešpaties žodis išplito po visą kraštą”.AD 129.2

Prieš kelis šimtus metų įkvėpta plunksna buvo aprašiusi šį pagonių susibūrimą; tačiau šiuos pranašo žodžius dabar miglotai kas tesuprato. Ozėjas pasakė: „O Izraelio vaikų bus kaip jūros smilčių, kurių negalima nei paseikėti, nei suskaičiuoti. Vis dėlto, užuot sakius: ‘Jūs nesate Mano tauta!’ - jiems bus sakoma: ‘Gyvojo Dievo vaikai’”. Ir dar: „Pasėsiu ją krašte Sau Pačiam, pasielgsiu gailestingai su Lo Ruhama ir sakysiu Lo Amiui: ‘Tu Mano tauta’, o jis atsakys: ‘Tu mano Dievas’” (Ozėjo 2, 1.25).AD 129.3

Pats Gelbėtojas Savo žemiškojo tarnavimo metu išpranašavo Evangelijos plitimą tarp pagonių. Palyginime apie vynuogyną neatgailaujantiems žydams Jis kalbėjo: „Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių” (Mato 21, 43). Prisikėlęs Jis įpareigojo Savo mokinius eiti „į visą pasaulį” ir mokyti „visų tautų žmones”. Nevalia buvo palikti neperspėto nė vieno - mokiniai privalėjo skelbti „Evangeliją visai kūrinijai” (Mato 28, 19; Morkaus 16, 15).AD 129.4

Kreipdamiesi į Pisidijos Antijochijoje pagonis, Paulius ir Barnabas nesiliovė kitur darbuotis ir dėl žydų, kai tik pasitaikydavo palanki proga būti išgirstiems. Vėliau Tesalonikoje, Korinte, Efeze ir kituose svarbiuose miestuose Paulius su savo bendražygiais uoliai skelbė Evangeliją ir žydams, ir pagonims. Tačiau pagrindinę savo energiją jie nuo šiol skyrė Dievo karalystės statymui pagonių teritorijoje, tarp žmonių, kurie visiškai nieko nežinojo arba mažai tenutuokė apie Dievą ir Jo Sūnų.AD 130.1

Pauliaus ir jo bendradarbių širdys linko prie tų, kurie buvo „be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje”. Apaštalai nepailsdami tarnavo pagonims, ir „svetimi bei ateiviai”, „kadaise buvusieji toli”, sužinojo, kad yra „tapę artimi dėlei Kristaus kraujo” ir kad per tikėjimą Jo atperkančia auka, jie gali tapti „šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai” (Efeziečiams 2, 12.13.19).AD 130.2

Žengdamas į priekį tikėjimu, Paulius be paliovos darbavosi statydamas Dievo karalystę tarp tų, kurie buvo apleisti Izraelio mokytojų. Jis be paliovos aukštino Jėzų Kristų kaip „karalių Karalių ir viešpačių Viešpatį” (žr. 1 Timotiejui 6, 15) bei ragino tikinčiuosius: „Būkite Jame įsišakniję ir ant Jo statykitės, tvirtėkite tikėjimu” (Kolosiečiams 2, 7).AD 130.3

Tiems, kurie tiki, Kristus yra tvirtas pagrindas. Ant šio gyvojo akmens gali statydintis ir žydai, ir pagonys. Jis pakankamai platus visiems ir toks tvirtas, kad išlaikytų viso pasaulio svorį bei naštą. Šį faktą aiškiai pripažino pats Paulius. Paskutiniosiomis savo tarnystės dienomis, kreipdamasis į grupelę pagonių tikinčiųjų, kurių meilė Evangelijos tiesai išliko tvirta, jis rašė: Jūs esate „pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų” (Efeziečiams 2, 20).AD 130.4

Pisidijoje sklindant Evangelijai, netikintys Antiochijos žydai iš savo aklo prietaringumo „sukurstė pamaldžias bei kilmingas moteris ir įtakingus miesto piliečius. Jie sukėlė Pauliaus ir Barnabo persekiojimą ir išvijo juos iš savo žemių”.AD 131.1

Toks elgesys apaštalų nesutrikdė; jie prisiminė Mokytojo žodžius: „Palaiminti jūs, kai dėl Manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise buvo persekiojami ir pranašai” (Mato 5, 11.12).AD 131.2

Evangelijos žinia skynėsi kelią, ir apaštalai turėjo pagrindo neprarasti drąsos. Jų darbas tarp pisidiečių Antijochijoje buvo gausiai laiminamas, ir tikintieji, kuriuos jie buvo kurį laiką palikę vienus tęsti jų darbą, „buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios”.AD 131.3

*****

...Pereikim kantriai
Per negandų griūtį,
Mes ištvermingi
Privalome būti...
Šviesūs išlikime, Skaistūs ir taurūs,
Būkim verti Gauti pergalės laurus!AD 131.4

Zita Kirsnauskaitė