„Kai atvykome į Jeruzalę, džiaugsmingai mus sutiko broliai. Rytojaus dieną Paulius kartu su mumis nuėjo pas Jokūbą, kur buvo susirinkę visi vyresnieji” .AD 296.1

Paulius su savo bendražygiais oficialiai įteikė darbo Jeruzalėje vadovams pagonių Bažnyčiose surinktus paaukojimus neturtingiesiems broliams žydams paremti. Šių aukų surinkimas iš apaštalo ir jo bendradarbių pareikalavo daug laiko, nerimo ir sunkaus darbo. Suma, kuri gerokai pranoko Jeruzalės vyresniųjų lūkesčius, liudijo apie dau-gybės pagonių tikinčiųjų aukas, net pačių skurdžiausiųjų.AD 296.2

Šie geros valios paaukojimai rodė atsivertusių pagonių ištikimybę organizuotam Dievo darbui visame pasaulyje, ir kiekvienas turėjo juos priimti su padėka. Deja, Pauliui ir jo bendražygiams buvo akivaizdu, kad net tarp tų, prieš kuriuos jie dabar stovėjo, buvo tokių, kurie nesugebėjo įvertinti tokioms dovanoms paskatinusios broliškos meilės dvasios.AD 296.3

Ankstesniais Evangelijos darbo tarp pagonių metais kai kurie Jeruzalėje tikintiesiems vadovaujantys broliai vis dar laikėsi senos mąstysenos ir prietarų ir nuoširdžiai nebendradarbiavo su Pauliumi bei jo bendražygiais. Trokšdami išsaugoti kelias beprasmiškas formas ir apeigas, jie nematė to palaiminimo, kuris, apjungus visas viešpaties darbo sritis, tektų jiems ir jų mylimai veiklai. Nors jie norėjo apsaugoti geriausius krikščionių Bažnyčios interesus, nesugebėjo žengti tolygiai su Dievo apreiškimais ir savo žmogiška išmintimi bandė suvaržyti darbuotojus daugybe bereikalingų apribojimų. Taip susiformavo grupelė žmonių, kurie asmeniškai nežinojo kintančių aplinkybių ir ypatingų poreikių, su kuriais susiduria darbininkai to-limose srityse, tačiau kurie reikalavo valdžios nukreipti savo brolius į tas sritis ir priversti juos ten dirbti pagal konkrečią metodiką. Jie siekė, kad Evangelija būtų skelbiama taip, kaip nori jie.AD 296.4

Praslinko keleri metai po to, kai Jeruzalės broliai su kitų pagrindinių Bažnyčių atstovais kruopščiai apsvarstė tuos painius klausimus, kurie kilo dėl metodų, kuriuos taikė pagonims dirbę tarnautojai. Šioje taryboje broliai vieningai surašė Bažnyčioms konkrečias rekomendacijas apie tam tikrus ritualus ir papročius, įskaitant apipjaustymą. Būtent šioje Visuotinėje taryboje broliai rekomendavo krikščionių Bažnyčioms Barnabą ir Paulių kaip darbininkus, vertus kiekvieno tikinčiojo visiško pasitikėjimo.AD 297.1

Tame susirinkime buvo ir tokių, kurie griežtai kritikavo apaštalų, nešusių pagrindinę Evangelijos skelbimo pagonių pasauliui naštą, darbo metodus. Tačiau pasitarimo metu jų pažiūros į Dievo tikslą prasiplėtė, ir jie prisidėjo prie savo brolių išmintingų sprendimų, įgalinusių viso tikinčiųjų kūno susivienijimą.AD 297.2

Paskui, kai tapo akivaizdu, jog atsivertusius tarp pagonių sparčiai gausėja, Jeruzalėje atsirado keletas vadovų, kurie pradėjo iš naujo puoselėti ankstesnį nusistatymą prieš Pauliaus ir jo bendražygių darbo metodiką. Bėgant metams, šis priešiškumas vis stiprėjo, kol kai kurie vadovai nusprendė, jog nuo šiol Evangelijos skelbimo darbas turi būti suderintas su jų idėjomis. Jei Paulius pritaikys savo metodiką prie jų ginamos pozicijos, tada jie esą pripažinsiantys ir paremsiantys jo darbą; priešingu atveju jie nežiūrės į tai palankiai ir neteiks paramos.AD 297.3

Tie žmonės buvo užmiršę faktą, kad Dievas yra Savo tautos Mokytojas, kad kiekvienas Jo darbininkas turi įgyti individualią patirtį, sekdamas paskui dieviškąjį Vadą, o ne ieškodamas tiesioginių vadovų tarp žmonių, ir kad Jo tarnautojai turi būti formuojami bei lavinami ne pagal žmonių idėjas, o pagal dievišką paveikslą ir panašumą.AD 298.1

Savo tarnavimu apaštalas Paulius mokė žmones „ne įtiki-nančiais išminties žodžiais, o Dvasios galybės parodymu ” . Tiesas, kurias jis skelbė, jam apreiškė Šventoji Dvasia, kuri „visa ištiria, net Dievo gelmes. Kuris žmogus žino kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia. [...] Apie tai ir kalbame, - skelbė Paulius, - ne žmogiškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus” (1 Korintiečiams 2, 4.10-13).AD 298.2

Per visą savo tarnystės laiką Paulius žvelgė į Dievą, lauk-damas tiesioginio Jo vedimo. Kartu jis labai stengėsi dirbti pagal Visuotinės tarybos Jeruzalėje priimtus nutarimus, ir dėl to Bažnyčios „vis stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi” (Apaštalų darbų 16, 5). Ir dabar, nors kai kurie nerodė jam didelių simpatijų, Paulius guodėsi tuo, jog atliko savo pareigą, puoselėdamas atsivertusių širdyse ištikimybės, dosnumo ir broliškos meilės dvasią, šiuo atveju pasireiškusią geros valios paaukojimais, kuriuos jis galėjo padėti priešais žydų vyresniuosius.AD 298.3

Įteikęs dovanas, Paulius „smulkiai išdėstė visa, ką Dievas buvo padaręs pagonijoje, pasinaudodamas jo tarnyste” . Ši faktų virtinė visų, ypač abejojusiųjų, širdis įtikino, kad jo darbus lydėjo Dangaus palaiminimas. „Jie išklausę šlovino Dievą”. Tikintieji suprato, kad apaštalo darbo metodai paženklinti Dangaus. Prieš juos gulinčios geros valios aukos suteikė svorio Pauliaus liudijimui apie naujų, tarp pagonių įkurtų Bažnyčių ištikimybę. Tie, kurie buvo atsakingi už darbą Jeruzalėje ir ragino imtis griežtos kontrolės priemonių, išvydo Pauliaus tarnavimą naujoje šviesoje ir įsitikino, kad patys buvo neteisūs, kad buvo suvaržyti žydiškų papročių bei tradicijų ir kad tai, jog jie nepripažino, kad Kristaus mirtis sugriovė sieną tarp žydų ir pagonių, labai trukdė Evangelijos darbui.AD 298.4

Tai buvo puiki galimybė visiems vadovams atvirai pripažinti, jog Dievas veikė per Paulių ir šįsyk jie klydo, leisdamiesi, kad jo priešų skleidžiami gandai sukeltų jų pavydą ir priešiškumą. Tačiau užuot suvieniję savo pastangas teisingai elgtis su tuo, kuris buvo įžeidinėjamas, jie davė jam patarimą, kuris parodė, kad jie vis dar puoselėja nuomonę, jog Paulius turėtų būti laikomas kaltu už egzis-tuojančius prietarus. Užuot stoję garbingai jį ginti ir parodę nepatenkintiesiems, kad šie klysta, jie ieškojo kompromisų, patarinėdami Pauliui eiti tuo keliu, kuris, jų nuomone, pašalintų visas nesusipratimų priežastis.AD 299.1

Atsakydami į Pauliaus liudijimą, jie pareiškė: „Tu matai, broli, kiek tūkstančių žydų tapo tikinčiaisiais, ir jie visi uoliai laikosi Įstatymo. Bet jiems prikalbėta apie tave, kad tu mokąs visus žydus, gyvenančius tarp pagonių, atsižadėti Mozės, sakydamas, jog jiems nereikią apipjaustyti vaikų nei laikytis papročių. Ką daryti? Šiaip ar taip, jie sužinos, kad esi atvykęs. Todėl padaryk, kaip tau sakome. Pas mus yra keturi vyrai, padarę įžadą. Pasiimk juos, atlik apsivalymą kartu su jais ir prisiimk išlaidas, kad jie galėtų nusikirpti plaukus. Tuomet visi pamatys, jog gandai apie tave nieko neverti ir tu nenukrypdamas laikaisi Įstatymo. O dėl tikinčiųjų iš pagonių, tai mes esame išsiuntę nurodymus, kad jie saugotųsi stabams paaukotos mėsos, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo” .AD 299.2

Broliai tikėjosi, kad Paulius, eidamas pasiūlytuoju keliu, galės suduoti ryžtingą atkirtį neteisingiems gandams apie jį. Jie įtikinėjo apaštalą, kad ankstesnės tarybos priimtas sprendimas apie pagonių atsivertusius ir apeiginį Įstatymą vis dar yra geras. Tačiau dabar duotasis patarimas neatitiko to sprendimo. Šį pasiūlymą inspiravo ne Dievo Dvasia; tai buvo jų baimės vaisius. Jeruzalės Bažnyčios vadovai žino jo, kad nesitaikstydami su apeiginiu Įstatymu, krikščionys užsitrauks žydų neapykantą ir taps persekiojami. Žydų taryba nėrėsi iš kalio, kad užkirstų kelią Evangelijos plitimui. Si taryba išrinko žmones, kad persekiotų apaštalus, ypač Paulių, ir visais įmanomais būdais trukdytų jiems dirbti. Jei tikintieji Kristų būtų apkaltinti prieš žydų tarybą kaip pažeidę Įstatymą, jie būtų buvę nedelsiant ir griežtai nubausti už atsimetimą nuo žydų tikėjimo.AD 299.3

Daugelis Evangeliją priėmusių žydų vis dar puoselėjo apeiginį Įstatymą ir buvo pasirengę tik šiokioms tokioms neišmintingoms nuolaidoms, taip tikėdamiesi įgyti savo kraštiečių pasitikėjimą, išsklaidyti jų išankstinį nusistatymą ir įkvėpti jiems tikėjimą Kristumi, kaip pasaulio Atpirkėju. Paulius suprato, kad, kol daugelis vadovaujančių Jeruzalės Bažnyčios narių puoselės jam priešiškumą, jie nuolat trukdys jo daromai įtakai. Jis suprato, kad, jeigu kokia nors apgalvota nuolaida sugebėtų laimėti juos tiesai, pašalintų didžiulę kliūtį, trukdančią sėkmingai skelbti Evangeliją kitose vietovėse. Tačiau padaryti tai, ko jie prašė, Dievas jam neleido.AD 300.1

Kai pagalvojame apie didžiulį Pauliaus troškimą darniai sugyventi su savo broliais, jo pakantumą silpniesiems tikėjime, jo pagarbą apaštalams, kurie buvo su Kristumi, ir viešpaties broliui Jokūbui bei jo tikslą neaukojant principo visiems tapti viskuo, - kai pagalvojame apie visa tai, tampa nebe taip keista, jog jis negalėj o nuklysti nuo to tvirto, ryžtingo kurso, kurio lig tol laikėsi. Tačiau jo pastangos susitaikyti, užuot padėjusios pasiekti pageidaujamą tikslą, dar labiau priartino krizę, pagreitino jo numatytas kančias ir atskyrė jį nuo brolių, palikdamos Bažnyčią be vienos iš stipriausių atramų bei nuliūdindamos krikščionių širdis visose šalyse.AD 300.2

Kitą dieną Paulius pradėjo vykdyti vyresniųjų patarimą. Paulius nusivedė į šventyklą keturis vyrus, besilaikiusius nuostatų nazyrams (Skaičių 6), kurių terminas jau buvo beveik pasibaigęs. „Ten jis nurodė paskutinę apsivalymo dieną, kada už kiekvieną iš jų turės būti paaukota atnaša” . Už apsivalymą vis dar turėjo būti aukojamos tam tikros brangios aukos.AD 300.3

Patarusieji Pauliui žengti šį žingsnį neįvertino to didžiulio pavojaus, į kurį jį įstūmė. Tuo metų laiku Jeruzalėje knibždėte knibždėjo maldininkų iš įvairių šalių. Vykdydamas Dievo duotąją užduotį, Paulius nešė Evangeliją pagonims ir taip aplankė daugelį didžiųjų pasaulio miestų. Taigi tūkstančiai suplūdusiųjų iš įvairių šalių į šventę Jeruzalėje jį gerai pažinojo. Tarp jų buvo ir tokių, kurių širdys degė neapykanta Pauliui, ir viešai įžengdamas į šventyklą, jis rizikavo savo gyvybe. Atrodo, jog kelias dienas jis praleido tarp maldininkų nepastebėtas; tačiau baigiantis numatytam laikotarpiui, kai Paulius kalbėjosi su kunigu dėl paaukojimų, jį atpažino keletas žydų iš Azijos.AD 301.1

Su demonišku įniršiu jie puolė apaštalą šaukdami: „Izraelitai, gelbėkit! Šitas žmogus visur visus moko prieš tautą, Įstatymą ir šią šventyklą” . Kai žmonės sureagavo į pagalbos šauksmą, buvo mestas kitas kaltinimas: „Jis net atsivedė šventyklon graikų ir suteršė šią šventą vietą” .AD 301.2

Pagal žydų Įstatymą, neapipjaustytam asmeniui buvo draudžiama įžengti į šventą pastatą - už šį nusikaltimą grėsė mirties bausmė. Paulius buvo pastebėtas mieste su efeziečiu Trofimu, ir žmonės pamanė, kad apaštalas atsivedė jį į šventyklą. Tačiau Paulius to nepadarė; be to, pats būdamas žydas, jis galėjo įžengti į šventyklą nepažeisdamas Įstatymo. Tačiau nors kaltinimas buvo visiškai netei-singas, jis sukurstė visuomenės pasipiktinimą. Kai minios pagautas šauksmas nuvilnijo per šventyklos sales, žmones apėmė siaubingas pasipiktinimas. Ši žinia greitai apskriejo Jeruzalę, ir „sujudo visas miestas, susibėgo žmonės” .AD 301.3

Tai, kad kažkoks atsimetėlis iš Izraelio drįso išniekinti šventyklą, ir dar tuo metu, kai joje buvo susirinkę tūkstančiai maldininkų iš visų pasaulio kraštų, pažadino nuožmiausias minios aistras. Jie „nutvėrė Paulių ir ištempė už šventyklos vartų. Vartai bematant buvo uždaryti”.AD 301.4

„Jiems ketinant jį užmušti, įgulos viršininkui - tribūnui buvo duota žinia: ‘Visoje Jeruzalėje kyla sąmyšis!’” Klaudijus Lisijas gerai žinojo maišto požymius, su kuriais tekdavo susidoroti, ir jis „nedelsdamas su kareiviais ir šimtininkais atskubėjo tenai. Jie, pamatę tribūną ir kareivius, liovėsi mušę Paulių” . Nežinodamas šio triukšmo priežasties, bet pamatęs, kad daugumos pyktis nukreiptas į Paulių, romėnų vadas nusprendė, jog tai tikriausia kažkoks egiptietis maištininkas, apie kurį jis buvo girdėjęs, kaip apie pabėgusį iš nelaisvės. „Prisiartinęs tribūnas įsakė suimti Paulių ir surišti dviem grandinėmis. Paskui paklausė, kas jis esąs ir ką padaręs” . Kaipmat pakilo garsiai ir piktai kaltinantys balsai; „iš minios šaukė tai šį, tai tą. Negalėdamas dėl triukšmo nieko tikro sužinoti, tribūnas įsakė nuvaryti Paulių į kareivines. Atėjus prie laiptų, per minios grūstį kareiviams teko jį nešte nešti. Žmonės spraudėsi iš paskos, šaukdami: ‘Mirtis jam!’” AD 302.1

Per pačią sumaištį apaštalas buvo ramus ir santūrus. Jo mintys buvo nukreiptos į Dievą, ir jis žinojo, kad dangaus angelai yra su juo. Jis nenorėjo apleisti šventyklos, nepamėginęs išdėstyti savo kraštiečiams tiesos. Jau vedamas į kareivines, jis paklausė tribūno: „Ar galiu tau šį tą pasakyti?” Lisijas atsiliepė: „Tai tu moki graikiškai? Vadinasi, tu - ne anas egiptietis, kuris neseniai sukėlė sąmyšį ir išsivedė į dykumą keturis tūkstančius sikarijų!” Paulius atsakė: „Aš esu žydas iš Kilikijos Tarso, taigi įžymaus miesto pilietis. Prašau tave, leisk man prabilti žmonėms” .AD 302.2

Prašymas buvo patenkintas, ir „Paulius atsistojo ant laiptų ir pamojo ranka miniai” . Šis gestas atkreipė susirinkusiųjų dėmesį, o jo laikysena sukėlė pagarbą. „Visiems nutilus, jis prabilo hebrajų kalba: ‘Broliai ir tėvai! Paklausykite, ką nūnai pasakysiu sau apginti’. Išgirdę jį kalbant hebrajiškai, jie dar labiau aprimo. O Paulius kalbėjo toliau: ‘Aš esu žydas, gimęs Tarse, Kilikijoje, bet išauklėtas šitame mieste ir griežtai pagal protėvių Įstatymą išėjęs mokslą prie Gamalielio kojų. Aš buvau uolus Dievo kovotojas kaip ir jūs visi šiandien’” . Niekas negalėjo paneigti apaštalo teiginių, kadangi faktus, apie kuriuos jis kalbėjo, gerai žinojo daugelis tų, kurie vis dar gyveno Jeruzalėje. Paskui Paulius papasakojo apie savo buvusį uolumą persekiojant Kristaus mokinius ir net juos žudant; išdėstė savo atsivertimo aplinkybes ir atskleidė klausytojams, kaip jo išdidi širdis buvo paskatinta nusilenkti nukryžiuotajam Nazariečiui. Jeigu jis būtų mėginęs ginčytis su savo priešininkais, jie būtų atkakliai atsisakę klausytis jo žodžių; tačiau jo pasakojimą apie savo patirtį lydėjo tokia įtikinanti jėga, kad minios širdys, atrodė, bent kuriam laikui suminkštėjo ir pasidavė.AD 302.3

Paskui Paulius pamėgino paaiškinti, kad jo darbas tarp pagonių nebuvo atsitiktinis. Jis troško dirbti savo tautai; tačiau būtent šioje šventykloje šventame regėjime į jį kreipėsi Dievo balsas ir liepė keliauti „toli, pas pagonis“.AD 303.1

Lig tol žmonės klausėsi atidžiai, bet kai Paulius priėjo tą savo pasakojimo vietą, kai jis buvo paskirtas Kristaus pasiuntiniu pas pagonis, jų nirštas pratrūko vėl. Pripratę laikyti save vienintele Dievui priimtina tauta, jie nenorėjo dalytis su niekingais pagonimis tomis privilegijomis, kurios kol kas priklausė jiems vieniems. Perrėkdami kal-bėtojo balsą, jie plyšojo: „Nušluoti nuo žemės tokį! Nepalikti jo gyvo!”AD 303.2

„Jie klykė, mosavo drabužiais ir svaidė į orą smėlį. Tribūnas įsakė nuvesti Paulių į kareivines ir liepė tardyti plakant, kad išaiškėtų, kodėl žmonės prieš jį taip įsiutę. Kai jau buvo pririštas diržais, jis kreipėsi į šalia stovintį šimtininką: ‘Ar jums valia plakti Romos pilietį, ir dar nenuteistą?’” AD 303.3

„Tai išgirdęs, šimtininkas priėjo prie tribūno ir pareiškė: ‘Ką sumanei daryti? Tas žmogus yra Romos pilietis!’ Tribūnas atėjęs paklausė: ‘Pasakyk man, ar tu Romos pilietis?’ Šis patvirtino: ‘Taip’. Tribūnas tarė: ‘Aš šitą pilietybę įsigijau už didelius pinigus’. Paulius atsiliepė: ‘O aš ją turiu nuo gimimo’. Bematant pasitraukė nuo jo tie, kurie turėjo jį tardyti. Sužinojęs jį esant Romos pilietį, tribūnas nusigando, kam jį surišdinęs”.AD 303.4

„Rytojaus dieną, norėdamas tiksliau išsiaiškinti, kuo jis žydų kaltinamas, tribūnas įsakė jį išleisti iš kalėjimo; liepė sušaukti kunigus bei visą teismo tarybą ir, atvedęs Paulių, pastatė jų akivaizdoje”.AD 304.1

Ir štai apaštalas turėjo būti tardomas to paties teismo, kurio narys iki atsivertimo buvo pats. Stovėdamas prieš žydų valdytojus, jis buvo visiškai šaltakraujiškas, jo veide atsispindėjo Kristaus ramybė. „Skvarbiu žvilgsniu permetęs tarybą, Paulius prabilo: ‘Vyrai, broliai! Iki šios dienos aš elgiausi Dievo akivaizdoje visiškai gryna sąžine’”. Išgirdus šiuos žodžius, jų neapykanta užsiplieskė vėl, ir „vyriausiasis kunigas Ananijas įsakė ten stovintiesiems smogti jam per burną”. Išgirdęs šį nežmonišką įsakymą, Paulius sušuko: „Tau smogs Dievas, tu, pabaltinta siena! Tu čia sėdi, kad mane teistum pagal Įstatymą, o liepi mane mušti prieš Įstatymą?” Ten esantys įspėjo: ‘Tu įžeidi vyriausiąjį Dievo kunigą’. Paulius atsiliepė: ‘Broliai, aš nežinojau, kad jis vyriausiasis kunigas. Juk parašyta: Nepiktžodžiauk savo tautos vadovui’”.AD 304.2

„Žinodamas, kad viena dalis buvo sadukiejai, o kita - fariziejai, Paulius sušuko tarybai: ‘Broliai, aš fariziejus, kilęs iš fariziejų šeimos, ir jūs mane teisiate už mirusiųjų prisikėlimo viltį’”.AD 304.3

„Jam tai pasakius, tarp fariziejų ir sadukiejų kilo barnis, ir su-sirinkimas suskilo. Mat sadukiejai neigia mirusiųjų prisikėlimą, angelų ir dvasios buvimą, o fariziejai tuos dalykus pripažįsta”. Abi grupuotės pradėjo ginčytis, tad jų priešiškumas Pauliui susilpnėjo. „Kai kurie Rašto aiškintojai iš fariziejų atsistojo ir griežtai prieštaravo: ‘Mes nerandame nieko blogo šitame žmoguje. O kas, jeigu jam kalbėjo dvasia arba angelas?’” AD 304.4

Kilusioj sumaišty sadukiejai troško pagrobti apaštalą, kad galėtų su juo susidoroti, o fariziejai lygiai taip pat karštai stengėsi jį apginti. „Įsisiautėjus smarkiems ginčams, tribūnas, bijodamas, kad jie nesudraskytų Pauliaus, įsakė karei vių daliniui nusileisti žemyn, išplėšti Paulių iš jų ir nuvesti į kareivines”.AD 304.5

Vėliau, apgalvodamas sunkius tos dienos išgyvenimus, Paulius pradėjo nuogąstauti, kad jo elgesys galbūt nepatiko Dievui. Gal jis apskritai padarė klaidą apsilankydamas Jeruzalėje? Gal ši siaubinga situacija ir susiklostė dėl jo didžiulio troškimo palaikyti vienybę su savo broliais?AD 305.1

Padėtis, kurioje žydai, kaip Dievo tauta, atsidūrė netikinčio pasaulio akivaizdoje, sukėlė apaštalui daug dvasinių kančių. Kaip į juos pažiūrės šie pagonių pareigūnai? Tvirtindami esą Jehovos garbintojai ir atlikinėdami šventąją tarnystę, jie vis dėlto pasidavė aklam nevaldomam pykčiui ir siekė pražudyti net savo brolius, kurie skyrėsi nuo jų religiniu tikėjimu. Savo aukščiausią tarybą jie pavertė maišto ir pašėlusios sumaišties scena. Paulius jautė, kad pagonių akivaizdoje jo Dievo vardui tai nedaro garbės.AD 305.2

Ir štai dabar jis buvo kalėjime bei žinojo, kad jo priešai, apimti desperatiško įniršo, griebsis bet kokių priemonių, kad jį pražudytų. Ar gali taip būti, kad jo darbas dėl Bažnyčių jau baigtas ir jį jau siaučia plėšrūs vilkai? Kristaus darbas visada buvo Pauliaus širdyje, todėl su didžiausiu nerimu jis galvojo apie pavojų, kuris grėsė išsibarsčiusioms Bažnyčioms. Jas galėjo pradėti persekioti tokie pat žmonės, kokius jis sutiko žydų taryboje. Apimtas nevilties ir visiškai sutrikęs, apaštalas pravirko ir ėmė melstis.AD 305.3

Tą tamsią valandą Viešpats neužmiršo Savo tarno. Jis saugojo Paulių nuo kraugeriškos minios šventyklos salėse; Jis buvo kartu, kai Paulius stojo prieš žydų tarybą; Jis neapleido apaštalo kareivinėse; ir Jis apsireiškė jam, atsakydamas į nuoširdžias Pauliaus maldas. „Kitą naktį Pauliui pasirodė Viešpats ir tarė: ‘Būk tvirtas! Kaip liudijai apie Mane Jeruzalėje, taip reikės tau liudyti ir Romoje’”.AD 305.4

Paulius jau seniai laukė progos apsilankyti Romoje; jis be galo troško paliudyti Kristų ir ten, tačiau jautė, kad jo tikslams sutrukdys žydų priešiškumas. Tačiau netgi dabar jis negalvojo apie tai, kad ten teks keliauti kaip belaisviui.AD 305.5

Kol Viešpats drąsino Savo tarną, Pauliaus priešai rezgė jo nužudymo planus. „Rytojaus dieną susirinko būrys žydų ir prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol nenužudys Pauliaus. Tokį suokalbį padarė daugiau negu keturiasdešimt žmonių “. Tai buvo pasninkas, apie kurį per pranašą Izaiją kalbėjo Viešpats: „Jūsų pasninkas baigiasi rietenomis ir muštynėmis, jūs smogiate kumščiais iš visų jėgų” (Izaijo 58, 4).AD 306.1

Sąmokslininkai „nuėjo pas aukštuosius kunigus bei seniūnus ir pasakė: ‘Mes prisiekėme nieko neragauti, kol nenužudysime Pauliaus. O jūs kartu su taryba prašykite tribūną, kad jis pristatytų jį jums, lyg norėtumėte tiksliau ištirti jo bylą. Tuo tarpu mes būsime pasirengę nudėti jį kelyje’”.AD 306.2

užuot juos išbarę dėl šio žiauraus sumanymo, kunigai ir seniūnai mielai jam pritarė. Palygindamas Ananiją su pabalinta siena, Paulius sakė tiesą.AD 306.3

Tačiau Dievas įsiterpė, kad išgelbėtų Savojo tarno gyvybę. Pauliaus sesers sūnus, nugirdęs „apie šį suokalbį”, „atėjo į kareivines ir pranešė Pauliui. Tada Paulius, pasivadinęs vieną šimtininką, paprašė: ‘Nuvesk šį jaunuolį pas tribūną. Jis turi jam kai ką pranešti’. Tas paėmė, nuvedė jį pas tribūną ir paaiškino: ‘Kalinys Paulius pasikvietė mane ir paprašė, kad atvesčiau pas tave šitą jaunuolį. Jis turįs tau kai ką pasakyti’”.AD 306.4

Klaudijus Lisijas priėmė jaunuolį maloniai ir pasivedėjęs jį į šalį paklausė: „Ką turi man pranešti?” Vaikinas atsakė: „'Žydai susimokė prašyti tave, kad rytoj nuvestum Paulių į teismo tarybą, neva norėdami tiksliau ištirti jo bylą. Netikėk jais! Daugiau negu keturiasdešimt vyrų susitarę prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol jo nenužudys. Jie jau dabar pasiruošę ir laukia tavo sutikimo’. Tribūnas atleido jaunuolį ir liepė niekam nesakyti, ką buvo jam pranešęs”.AD 306.5

Lisijas iš karto nusprendė perduoti Paulių valdytojui Feliksui. Visa žydų tauta buvo sujaudinta bei suerzinta, ir dažnai kildavo sumaištys. Nuolatinis apaštalo buvimas Jeruzalėje galėjo sukelti pavojų miestui ir net pačiam valdytojui. Taigi „pasišaukęs du šimtininkus, tribūnas įsakė: ‘Nuo trečios nakties valandos laikykite parengtyje du šimtus karių žygiuoti į Cezarėją, taip pat septyniasdešimt raitelių ir du šimtus ietininkų. Parūpinkite ir arklių, kad raitą Paulių būtų galima saugiai nugabenti pas valdytoją Feliksą’”.AD 306.6

Paulių reikėjo nedelsiant išsiųsti iš miesto. „Kareiviai, vykdydami įsakymą, paėmė ir nugabeno nakčia Paulių į Antipatridę”. Iš tos vietovės raiteliai iškeliavo su belaisviu į Cezarėją, o keturi šimtai kareivių grįžo į Jeruzalę.AD 307.1

už šį belaisvio perdavimą atsakingas pareigūnas perdavė Feliksui ir tribūno parašytą laišką: „Klaudijus Lisijas kilniausiajam valdytojui Feliksui siunčia sveikinimą. Šitą vyrą žydai buvo nutvėrę ir norėjo nužudyti. Aš su kareiviais jį išgelbėjau, sužinojęs esant Romos pilietį. Norėdamas patirti jo apkaltinimo priežastį, nuvedžiau į jų teismo tarybą. Radau, kad jis kaltinamas dėl jų Įstatymo klausimų, o ne dėl kokio nusikaltimo, baustino mirtimi ar kalėjimu. Kadangi man buvo pranešta apie jam gresiantį sąmokslą, aš nedelsdamas siunčiu jį pas tave. Taip pat nurodžiau kaltintojams, kad jie tau pateiktų prieš jį turimus kaltinimus”.AD 307.2

Perskaitęs laišką, Feliksas paklausė, iš kokios provincijos yra belaisvis, ir sužinojęs, kad iš Kilikijos, pareiškė: “‘Aš tave apklausiu, kai atvyks tavo kaltintojai’. Ir liepė jį sergėti Erodo pretorijuje”.AD 307.3

Pauliui tai buvo jau nebe pirmas atvejis, kai jį, Dievo tarną, nuo tariamų Jehovos žmonių pykčio apsaugo pagonys. Pagauti niršto Pauliui, žydai savo tamsųjį katalogą, paženklinusį šios tautos istoriją, papildė dar vienu nusikaltimu. Jie dar labiau užkietino širdis tiesai ir dar aiškiau nulėmė savo likimą. Tik nedaugelis suprato žodžių, kuriuos Kristus pasakė Nazareto sinagogoje, kai pasiskelbė esąs Pateptasis, prasmę. Jis skelbė, kad Jo misija yra guosti, laiminti bei gelbėti liūdinčius ir nusidėjėlius; paskui, matydamas, kad Jo klausytojų širdis valdo netikėjimas bei išdidumas, Kristus priminė, kad praeity Dievas buvo nusigręžęs nuo Savo išrinktosios tautos dėl jos netikėjimo ir maišto ir apsireiškė tiems pagoniškų kraštų gyventojams, kurie neatmetė šviesos iš dangaus. Našlė iš Sareptos ir siras Naamanas gyveno pagal visą tą šviesą, kurią jie turėjo; taigi jie buvo laikomi teisesniais, negu Dievo išrinktoji tauta, kuri nuklydo nuo Jo ir paaukojo principus dėl patogumų bei pasaulietinės garbės.AD 307.4

Paskelbęs, jog ištikimas Dievo pasiuntinys nėra saugus atpuolusiame Izraelyje, Kristus pasakė Nazareto žydams baimę keliančią tiesą. Jie nepažins Jo ir neįvertins Jo darbų. Nors žydų vadovai tarėsi gerbiantys Dievą ir besistengiantys dėl Izraelio, jie buvo ir vieno, ir kito priešai. Savo principais ir pavyzdžiu jie vedė tautą vis toliau nuo paklusnumo Dievui - vedė juos ten, kur Dievas negalėjo jų apginti, iškilus sunkumams.AD 308.1

Gelbėtojo priekaištai Nazareto gyventojams Pauliaus atveju buvo taikytini ne tik netikintiems žydams, bet ir jo tikėjimo broliams. Jei Bažnyčių vyresnieji būtų visiškai susidoroję su savo priešiškumu apaštalui ir priėmę jį kaip Dievo pašauktąjį nešti Evangeliją pagonims, Viešpats būtų palikęs jį jiems. Dievas nenorėjo, kad Pauliaus darbai taip greitai baigtųsi, tačiau Jis nepadarė ir stebuklo, kuris būtų sustabdęs tą virtinę aplinkybių, kurios susiklostė dėl Jeruzalės vyresniųjų elgesio.AD 308.2

Ta pati dvasia vis dar lemia panašius vaisius. Neįvertindama ir neišnaudodama Dievo malonės, Bažnyčia prarado daugelį palaiminimų. Kaip dažnai Viešpats būtų galėjęs pratęsti kokio nors ištikimo tarnautojo darbą, jeigu jo triūsas būtų buvęs įvertintas! Tačiau kai Bažnyčia leidžia sielų priešui iškreipti supratimą taip, kad nariai pradeda neteisingai interpretuoti Kristaus tarno žodžius bei veiksmus; kai jie patys stoja jam skersai kelio ir trukdo naudingai pasitarnauti, kartais Viešpats atima iš jų tą palaiminimą, kurį buvo suteikęs.AD 308.3

Šėtonas nuolat veikia per savo pasiuntinius, kad sutrikdytų ir pražudytų tuos, kuriuos Dievas išsirinko atlikti dideliam ir geram darbui. Jie gali būti pasirengę net paaukoti gyvybę dėl Kristaus darbo, tačiau didysis melagis sukels jų broliams abejonių, kurios puoselėjamos sužlugdys pasitikėjimą tais tarnautojais, ir pastarieji taps nebenaudingi. Velniui pernelyg dažnai pavyksta per jų pačių brolius sukelti šiems tarnautojams tokią širdgėlą, kad Dievas iš Savo malonės turi įsikišti ir dovanoti Savo persekiojamiems tarnams atilsį. Kai rankos sudedamos ant krūtinės, kurioje nebeplaka širdis, ir nutyla perspėjimo ir padrąsinimo balsas, kietaširdžiai tik tada gali suprasti bei įvertinti palaiminimus, kuriuos jie atmetė. Mirtis gali pasiekti tai, ko nepavyko pasiekti šių Dievo išrinktųjų gyvenimui.AD 308.4

*****

Nenustokim, nepavarkime dirbti, mylėti ir viltis,
vienas kitą branginkime, sau gokim, remkime.
Jei palūžtų kuris, tam padėkim pakilti,
palaikykim maldom ir gerumo rankomis...

...Sergėkim ir gerbkim tuos, kurie darbuojas
Dievo vynuogyne, saugo Jėzaus avietojus.AD 309.1

Romualda Adomaitytė-Chabarina

37. Paskutinioji Pauliaus Kelionė Į Jeruzalę

39. Teismas Cezarėjoje