Kurį laiką tarnavęs Antiochijoje, Paulius pasiūlė savo bendradarbiui leistis į kitą misijos kelionę. „Grįžkime, - pasakė jis Barnabui, - aplankykime brolius visuose miestuose, kur esame skelbę Viešpaties žodį, ir pažiūrėkime, kaip jiems sekasi”.AD 150.1

Ir Paulius, ir Barnabas švelniai rūpinosi tais, kurie jiems tarnaujant neseniai buvo priėmę Evangeliją. Taigi jie troško pamatyti tuos tikinčiuosius dar kartą. Šis rūpestis Pauliaus niekada neapleido. Net kituose misijų baruose, toli nuo savo ankstesnių darbų jis nešiojo širdyje šią naštą ir ragino atsivertėlius likti ištikimus bei „su Dievo baime” siekti šventumo (2 Korintiečiams 7, 1). Jis nuolatos stengėsi padėti jiems tapti savimi pasitikinčiais augančiais krikščionimis, tvirtais tikėjimu, uoliais bei karštais ir visa širdimi atsidavusiais Dievui bei Jo karalystės plėtimo darbui.AD 150.2

Barnabas buvo pasirengęs keliauti su Pauliumi, tačiau norėjo pasiimti ir Morkų, kuris buvo vėl apsisprendęs pasišvęsti tarnavimui. Paulius paprieštaravo. Jis „linko neimti” žmogaus, kuris per pirmąją jų misijos kelionę paliko juos sunkią valandą. Jis nebuvo linkęs pateisinti Morkaus silpnumo, kai šis apleido darbą dėl saugumo ir namuose turimų patogumų. Jis atkakliai tvirtino, jog toks neištvermingas žmogus netinka darbui, kuris reikalauja kantrybės, savęs išsižadėjimo, drąsos, pasišventimo, tikėjimo bei noro paaukoti, esant reikalui, net savo gyvybę. Nesutarimas buvo toks didelis, kad Paulius ir Barnabas išsiskyrė. Pastarasis, laikydamasis savo nuomonės, pasiėmė su savimi Morkų. „Barnabas, pasiėmęs Morkų, išplaukė į Kiprą, o Paulius, pasitelkęs Silą, iškeliavo, brolių patikėtas Viešpaties malonei”.AD 150.3

Keliaudami per Siriją ir Kilikiją, kur sustiprino Bažnyčią, Paulius ir Silas ilgainiui pasiekė Derbę ir Listrą Likaonijos provincijoje. Būtent Listroje Paulius anksčiau buvo užmėtytas akmenimis, ir štai jam vėl iškilo toks pat pavojus. Apaštalas norėjo pažiūrėti, kaip kenčia sunkumus tie, kurie jo pastangomis priėmė Evangeliją. Ir jis nenusivylė, nes pamatė, jog Listros tikintieji nuožmaus pasipriešinimo akivaizdoje išliko tvirti.AD 151.1

Čia Paulius dar kartą sutiko Timotiejų, kuris regėjo jo kančias baigiantis pirmajam apsilankymui Listroje ir kurio prote šis likęs įspūdis, bėgant laikui, tik stiprėjo, kol jaunuolis įsitikino, jog jo pareiga - visiškai atsiduoti tarnystės darbui. Jo širdis šliejosi prie Pauliaus širdies, ir jis troško dalyvauti apaštalo darbuose, prisidėti kuo galėdamas, kad atsivertų kelias.AD 151.2

Silas, Pauliaus bendražygis, buvo patyręs darbininkas, apdovanotas pranašystės dvasia; tačiau darbas, kurį reikėjo atlikti, buvo toks milžiniškas, jog teko aktyviai tarnystei parengti daugiau žmonių. Paulius įžvelgė, jog Timotiejus vertina tarnautojo darbo šventumą, neišsigąs būsimų kančių ir persekiojimų bei noriai mokysis. Vis dėlto apaštalas nesiryžo prisiimti atsakomybės rengti Timotiejų, nepatyrusį jaunuolį, Evangelijos tarnystei, kol nebus visiškai patenkintas jo charakteriu ir neišsiaiškins, koks buvo jo ankstesnis gyvenimas.AD 151.3

Timotiejaus tėvas buvo graikas, o motina - žydė. Nuo vaikystės jis gerai pažinojo Šventąjį Raštą. Pasišventimas, kurį jis matė savo namuose, buvo tvirtas ir ženklus. Jo motinos ir senelės tikėjimas šventaisiais pranašais Timotiejui nuolat priminė, kokia palaima yra vykdyti Dievo valią. Dievo Žodis buvo taisyklė, pagal kurią šios dvi pasišventusios moterys auklėjo Timotiejų. Pamokų, kurias jis gavo iš jų, dvasinė jėga išlaikė jaunuolio kalbą tyrą bei apsaugojo nuo jį supančios blogos įtakos. Taigi Timotiejaus namiškiai bendradarbiavo su Dievu, rengdami vaikiną nešioti naštas.AD 151.4

Paulius įsitikino, jog Timotiejus ištikimas, pastovus bei teisingas, ir pasirinko jį savo bendražygiu darbuose bei kelionėse. Toms, kurios mokė Timotiejų vaikystėje, buvo gausiai atlyginta - jos išvydo, kaip jų globotas sūnus ir vaikaitis artimai bendrauja su didžiuoju apaštalu. Timotiejus buvo dar labai jaunas, kai Dievas pasirinko jį tapti mokytoju, tačiau jo principai dėl ankstesnio lavinimo buvo jau tokie tvirti, kad jis puikiausiai tiko Pauliui į padėjėjus. Nors jaunas, Timotiejus atlikinėjo savo pareigas su krikščionišku nuolankumu.AD 152.1

Imdamasis atsargumo priemonių, Paulius išmintingai patarė Timotiejui apsipjaustyti - ne todėl, kad to reikalautų Dievas, bet stengiantis, kad žydų protuose neliktų nieko, kas galėtų trukdyti Timotiejui tarnauti. Pauliaus darbas reikalavo keliauti įvairiuose kraštuose iš miesto į miestą, ir dažnai jam pasitaikydavo galimybė skelbti Kristų žydų sinagogose bei kitose žmonių susibūrimo vietose. Jei būtų paaiškėję, kad vienas iš jo bendradarbių neapipjaustytas, žydų prietarai ir fanatizmas galėjo tapti jo darbui didele kliūtimi. Apaštalas ir taip visur susidurdavo su ryžtingu pasipriešinimu bei atkakliu persekiojimu. Jis troško atnešti savo broliams žydams, kaip ir pagonims, Evangelijos žinią, todėl, kiek tai atitiko tikėjimą, stengėsi išvengti bet kokių pretekstų priešintis. Nors jis nusileido šiam žydų prietarui, pats buvo įsitikinęs ir mokė, kad apipjaustymas ar neapipjaustymas yra niekas, o Kristaus Evangelija - viskas.AD 152.2

Paulius mylėjo Timotiejų, „savo tikrą vaiką tikėjime” (1 Timotiejui 1, 2). Didysis apaštalas dažnai vesdavosi jaunąjį mokinį su savimi, uždavinėjo jam klausimus iš Šventojo Rašto istorijos, ir, keliaujant iš vietos į vietą, rūpestingai mokė, kaip sėkmingai darbuotis. Paulius ir Silas, bendraudami su Timotiejum, stengėsi sustiprinti švento, rimto Evangelijos tarnautojo darbo įspūdį, kuris jam buvo susiformavęs jau anksčiau.AD 152.3

Dirbdamas Timotiejus nuolat klausdavo Pauliaus patarimo bei laukdavo jo nurodymų. Jis veikdavo ne impulsyviai, o ramiai apmąstęs ir apgalvojęs, kiekviename žingsnyje keldamas klausimą - ar to nori Viešpats? Šventoji Dvasia galėjo šį žmogų formuoti kaip šventyklą dieviškajam Artumui.AD 153.1

Pritaikant Biblijos pamokas kasdieniniame gyvenime, jos daro didžiulę ir ilgalaikę įtaką charakteriui. Šias pamokas Timotiejus išmoko ir jas praktikavo. Jis neturėjo išskirtinių talentų, tačiau jo darbas buvo vertingas, nes, tarnaudamas Mokytojui, jaunuolis panaudojo Dievo duotuosius sugebėjimus. Jo supratimas apie pasišventimą išskyrė jį iš kitų tikinčiųjų ir suteikė jam įtakingumo.AD 153.2

Tie, kurie darbuojasi dėl sielų, turi siekti gilesnio, pilnatviškesnio, aiškesnio Dievo pažinimo, negu jį galima įgyti eilinėmis pastangomis. Jie turi visą savo energiją skirti Mokytojo darbui. Jie turi dalį aukštame ir šventame pašaukime, ir jeigu nori laimėti sielas, turi tvirtai remtis į Dievą bei kasdien gauti iš visokeriopo palaiminimo Šaltinio malonės ir jėgų. „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo. Jis atidavė Save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų Sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams” (Titui 2, 11-14).AD 153.3

Prieš skindamiesi kelią į naują teritoriją, Paulius ir jo bendražygiai aplankė Pisidijoje bei aplinkiniuose regionuose įkurtas Bažnyčias. „Keliaudami per miestus, jie liepdavo tikintiesiems laikytis Jeruzalės apaštalų bei vyresniųjų priimtų nutarimų. Taip Bažnyčios vis stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi”.AD 153.4

Apaštalas Paulius jautė didžiulę atsakomybę už tuos, kurie buvo atsivertę jam darbuojantis. Labiau už viską jis troško, kad jie liktų ištikimi, „kad Kristaus dieną galėčiau pasigirti, - sakė jis, - ne veltui bėgęs ir ne veltui vargęs” (Filipiečiams 2, 16). Jis labai išgyveno dėl savo tarnystės vaisių. Jis jautė, kad pavojus gali kilti net jo paties išgelbėjimui, jeigu jis neatliks pareigos kaip reikia ir Bažnyčia nebendradarbiaus su juo sielų gelbėjimo darbe. Paulius suprato, kad neužtenka vien skelbti, siekiant išmokyti tikinčiuosius įsitvirtinti gyvenimo žodyje. Jis suprato, jog žingsnis po žingsnio, sąvoka po sąvokos, po truputį juos reikia mokyti daryti pažangą Kristaus darbe.AD 154.1

Kai žmogus neišnaudoja Dievo duotųjų galių, šie sugebėjimai pradeda nykti ir galiausiai pražūva. Tai universalus principas. Tiesa, pagal kurią negyvenama ir kuri nedovanojama kitiems, netenka savo gyvybę teikiančios jėgos, savo gydančių galių. Štai kodėl apaštalas nuogąstavo, kad jam gali nepavykti padaryti kiekvieną žmogų tobulą Kristuje. Pauliaus viltys patekti į dangų išblėsdavo, kai jis pagalvodavo apie visas savo nesėkmes, dėl kurių Bažnyčia, užuot tapusi dieviška, darėsi žmogiška. Jo pažinimas, jo iškalba, jo padaryti stebuklai, jo regėtos amžinybės scenos, kai jis buvo pakylėtas lig trečiojo dangaus - viskas taps beprasmiška, jeigu dėl jo neištikimybės darbe, tie, dėl kurių jis stengiasi, negaus Dievo malonės. Taigi žodžiu ir laiškais Paulius maldavo priėmusiųjų Kristų žengti Jo keliu, „kad būtumėte nepeiktini ir nekalti, nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje. Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio” (Filipiečiams 2, 15.16).AD 154.2

Kiekvienas tikras tarnautojas jaučia atsakomybę už dvasinę jam patikėtų tikinčiųjų pažangą ir trokšta, kad jie taptų Kristaus bendradarbiais. Jis supranta, jog Bažnyčios gerovė didžia dalimi priklauso nuo to, kaip jis ištikimai atliks Dievo pavestąjį darbą. Jis uoliai ir nepailsdamas stengiasi uždegti tikinčiuosius troškimu laimėti Kristui sielas, atmindamas, kad kiekvienas naujai į Bažnyčią atėjęs žmogus - tai dar vienas žingsnis, vykdant atpirkimo planą.AD 154.3

Aplankę Pisidijos bei aplinkinių kraštų Bažnyčias, Paulius ir Silas drauge su Timotiejumi patraukė į „Frygiją ir Galatijos šalį”, kur su galinga jėga skelbė gerąją išgelbėjimo naujieną. Galatai buvo pasinėrę į stabų garbinimą; tačiau, išgirdę apaštalų pamokslus, jie džiaugėsi pažadėtąja laisve nuo nuodėmės jungo. Paulius su savo bendradarbiais skelbė mokymą apie teisumą per tikėjimą atperkančia Kristaus auka. Jie pristatė Kristų kaip Tą, kuris, matydamas beviltišką puolusios žmonijos padėtį, atėjo atpirkti vyrų ir moterų, nugyvendamas Dievo Įstatymui paklusnų gyvenimą ir atlikdamas bausmę už nepaklusnumą. Ir kryžiaus šviesoje daugelis anksčiau nepažinojusių tikrojo Dievo, pradėjo suprasti Tėvo meilės didybę.AD 155.1

Taigi galatams buvo išdėstytos pagrindinės tiesos apie Dievą, „mūsų Tėvą” ir Viešpatį Jėzų Kristų „kuris atidavė Save už mūsų nuodėmes, kad nuo dabartinio blogo amžiaus išgelbėtų mus pagal mūsų Dievo ir Tėvo valią”. „Įtikėdami, ką išgirdo”, žmonės priėmė Dievo Dvasią ir tapo „tikėjimu [...] Dievo vaikai Kristuje Jėzuje” (Galatams 1, 3.4; 3, 2.26).AD 155.2

Pauliaus gyvenimo būdas tarp galatų buvo toks, kad vėliau jis galėjo pasakyti: „Tapkite tokie kaip aš [...]. Maldauju jus, broliai!” (Galatams 4, 12) Jo lūpos buvo paliestos gyva anglimi nuo aukuro, jis buvo įgalintas pakilti virš kūno silpnybių bei pristatyti Jėzų, kaip vienintelę nusidėjėlių viltį. Tie, kurie jo klausėsi, suprato, kad šis žmogus buvo su Jėzumi. Apdovanotas jėga iš aukštybių, Paulius sugebėjo lyginti dvasinius dalykus su dvasiniais bei griauti šėtono tvirtoves. Širdys suduždavo, jam kalbant apie Dievo meilę, apsireiškusią Jo vienatinio Sūnaus aukoje, ir daugeliui kildavo klausimas: „Ką aš turiu padaryti, kad būčiau išgelbėtas?”AD 155.3

Toks Evangelijos pateikimo būdas charakterizavo apaštalo darbus per visą jo tarnavimą tarp pagonių. Jis visada laikė jiems prieš akis Golgotos kryžių. „Mes ne save pačius skelbiame, - sakė jis vėlesniais savo tarnavimo metais, - bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, save - jūsų tarnais dėl Jėzaus. Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa! - sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide” (2 Korintiečiams 4, 5.6).AD 155.4

Pasišventę pasiuntiniai, kurie krikščionybės priešaušryje nešė žūstančiam pasauliui gerąją naujieną apie išgelbėjimą, nė nemanė aukštinti save - tai būtų tik sugadinę Kristaus ir Jo nukryžiavimo pristatymą. Jie negeidė nei valdžios, nei dominavimo. Pasislėpę Gelbėtojyje, jie aukštino didįjį išgelbėjimo planą bei Kristaus, šio plano Autoriaus ir Užbaigėjo, gyvenimą. Kristus - tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius, - buvo jų mokymo esmė.AD 156.1

Jeigu tie, kurie šiandien skelbia Dievo Žodį, vis aukščiau ir dar aukščiau iškels Kristaus kryžių, jų tarnystė bus dar sėkmingesnė. Jeigu nusidėjėliai bus paskatinti bent kartą nuoširdžiai pažvelgti į kryžių, jeigu jie aiškiai pamatys nukryžiuotą Gelbėtoją, jie būtinai supras Dievo gailestingumo gelmę ir tai, kokia šlykšti yra nuodėmė.AD 156.2

Kristaus mirtis įrodo didžiulę Dievo meilę žmogui. Tai mūsų išgelbėjimo garantas. Atimti iš krikščionio kryžių būtų tarsi užtemdyti saulę danguje. Kryžius priartina mus prie Dievo, sutaiko su Juo. Su nuolatiniu tėviškos meilės gailestingumu Jehova žvelgia į kančias, kurias ištvėrė Jo Sūnus, kad išgelbėtų žmoniją nuo amžinosios mirties, ir priima mus Savo Mylimajame.AD 156.3

Be Kristaus kryžiaus kančios žmogus negalėtų susijungti su Tėvu. Nuo jo priklauso visos mūsų viltys. Nuo jo spinduliuoja Gelbėtojo meilės šviesa, ir, kai kryžiaus papėdėje nusidėjėlis žvelgia į Tą, kuris mirė, kad jį išgelbėtų, jis gali džiaugtis iš visos širdies, nes jo nuodėmės atleistos. Tikėjimu klaupdamasis prie Kristaus kryžiaus kančios jis pasiekia aukščiausią vietą, kokią gali pasiekti žmogus.AD 156.4

Per Kristaus kryžių mes sužinome, kad dangiškasis Tėvas myli mus begaline meile. Argi nuostabu, kad Paulius sušuko: „Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi”? (Galatams 6, 14) Mes turime privilegiją girtis kryžiumi, privilegiją visiškai atsiduoti Tam, kuris atidavė Save už mus. Tada nuo Golgotos plūstančios šviesos užlietais veidais mes galime žengti į priekį ir apreikšti šią šviesą skendintiems tamsoje.AD 157.1

*****

...Golgotos kryžius...
Ir svetimų kalčių našta...
Agonija... Kančia...

Tarytumei rūke
paskendę tolimi laikai...
Tačiau kada savų naštų neišlaikai,
junti palaimą nejučia,
kuri iš amžių glūdumos
prie vargstančios širdies priglunda
ir neša sunkumus kartu...

...Golgotos kryžius...
Kažkas krūtinėje nubunda -
prisikeli kaip JIS,
kuris sujungė Žemę su Dangum,
ir šypsosi širdis, ir sieloj nekartu... AD 157.2

Romualda Adomaitytė-Chabarina

19. Žydai Ir Pagonys

21. Kituose Regionuose