44. Ciesoriaus Namiškiai

Evangelija visada sėkmingiausiai plito tarp žemesniųjų klasių. „Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų” (1 Korintiečiams 1, 26). Taigi maža buvo vilties, kad Paulius, vargšas ir vienišas belaisvis, sugebės atkreipti turtingų ir tituluotų Romos miestelėnų dėmesį. Juos blogis viliojo visomis spindinčiomis pagundomis, ir jie noriai jam vergavo. Tačiau tarp sunkaus triūso ir skurdo nualintų jų priespaudos aukų, net tarp vargšų vergų, daugelis mielai klausėsi Pauliaus žodžių ir tikėjime Kristumi rado viltį bei ramybę, kuri paguosdavo jų dalios sunkumuose.AD 342.1

Tačiau nors apaštalo darbas prasidėjo tarp kukliųjų ir paprastųjų, jo įtaka plito, kol pasiekė pačius imperatoriaus rūmus.AD 342.2

Roma tuo metu buvo pasaulio centras. Išdidūs ciesoriai leido įstatymus beveik visoms šios žemės tautoms. Karalius ir dvariškiai arba nežinojo apie nuolankųjį Nazarietį, arba žiūrėjo į Jį su neapykanta ir panieka. Vis dėlto per mažiau nei dvejus metus Evangelija iš kuklaus belaisvio namelio atkeliavo iki imperatoriaus menių. Paulius buvo įkalintas kaip piktadarys, tačiau „Dievo žodis nesurakinamas” (2 Ti-motiejui 2, 9).AD 342.3

Ankstesniais metais apaštalas viešai ir su pergalinga jėga skelbė tikėjimą Kristumi ir ženklais bei stebuklais pateikė nepaneigiamus dieviško šio tikėjimo pobūdžio įrodymus. Su prakilnia tvirtybe jis stojo prieš Graikijos išminčius ir savo išprusimu bei iškalba nutildė oriosios filosofijos argumentus. Su nepalenkiama drąsa jis stovėjo prieš karalius bei valdytojus ir kalbėjo apie teisumą, susilaikymą bei būsimą teismą, kol išdidieji valdovai pradėdavo virpėti, tarsi jau regėtų Dievo dienos baisybes.AD 342.4

Dabar apaštalas tokių galimybių neturėjo - prirakintas savo buveinėje, jis galėjo skelbti tiesą tik tiems, kurie patys čia ateidavo. Dievas neįsakė jam kaip Mozei ir Aaronui eiti pas ištvirkusį karalių ir didžiojo AŠ ESU vardu papriekaištauti dėl žiaurumo ir priespaudos. Tačiau kaip tik tuo metu, kai pagrindinis užtarėjas, atrodė, buvo atkirstas nuo darbo visuomenėje, Evangelijai buvo laimėta didžioji pergalė; mat Bažnyčios nariais tapo paties karaliaus namiškiai.AD 343.1

Niekur kitur neegzistavo tokia priešiška krikščionybei atmosfera, kaip Romos rūmuose. Nerono siela, kurioje nebebuvo likę nė pėdsako dieviškumo ir netgi žmogiškumo, buvo paženklinta šėtono antspaudu. Jo tarnai ir dvariškiai iš esmės niekuo nesiskyrė - žiaurūs, degradavę ir ištvirkę. Atrodė, jog krikščionybei bus neįmanoma įsitvirtinti Nerono rūmuose.AD 343.2

Tačiau šiuo, kaip ir daugeliu kitų atvejų, pasitvirtino Pauliaus žodžiai, kad jo kovos ginklai „turi Dievo galybę griauti tvirtoves” (2 Korintiečiams 10, 4). Net Nerono namuose buvo laimėti kryžiaus trofėjai. Nuodėmingo karaliaus nuodėmingi tarnai atsivertė ir tapo Dievo sūnumis. Ir išpažino jie krikščionybę ne slapta, o atvirai. Tie žmonės nesigėdijo savo tikėjimo.AD 343.3

O kaip krikščionybė prasiskverbė ir įsitvirtino ten, kur tai atrodė neįmanoma? Laiške filipiečiams Paulius Nerono namiškių atsivertimą į tikėjimą siejo būtent su savo įkalinimu. Nenorėdamas, kad kas nors pagalvotų, jog jo dabartinė padėtis trukdo plisti Evangelijai, jis užtikrino: „Broliai, noriu, kad žinotumėte, jog mano būklė išėjo į gera Evangelijos plitimui” (Filipiečiams 1, 12).AD 343.4

Sužinojusios, jog Paulius ketina apsilankyti Romoje, krikščioniškos Bažnyčios tikėjosi Evangelijos triumfo tame mieste. Paulius atnešė tiesą į daugelį kraštų; jis skelbė ją didžiuosiuose miestuose. Tad nejaugi šiam tikėjimo didvyriui nepavyks laimėti Kristui sielų net pasaulio centre. Tačiau kai pasiekė žinia, kad Paulius atkeliavo į Romą kaip belaisvis, tikinčiųjų viltys žlugo. Jie neabejojo, kad Evangelija, įsitvirtinusi šiame didžiajame centre, greitai paplis po visas tautas ir taps dominuojančia jėga žemėje. Koks didžiulis buvo jų nusivylimas! Žmonių lūkesčiai žlugo, tačiau Dievo tikslas - ne.AD 344.1

Ne Pauliaus pamokslai, o jo grandinės atkreipė dvariškių dėmesį į krikščionybę. Būtent būdamas belaisviu jis nutraukė nuo daugelio sielų grandines, kurios laikė jas nuodėmės vergtoje. Ir tai dar ne viskas. Jis skelbė: „Daugumas brolių Viešpatyje, dėl mano pančių įgiję pasitikėjimo Viešpačiu, ryžtingai imasi be baimės skelbti Dievo žodį” (Filipiečiams 1, 14).AD 344.2

Pauliaus kantrybė ir geras ūpas per jo ilgą bei neteisingą įkalinimą, jo drąsa ir tikėjimas buvo nuolatinis pamokslas. Jo dvasia, tokia nepanaši į pasaulio dvasią, liudijo, kad jame gyvena jėga, didesnė už pasaulio jėgą. Jo pavyzdys įkvėpė krikščionis skirti daugiau energijos tam darbui, nuo kurio Paulius buvo atitrauktas. Šiuo požiūriu apaštalo grandinės labai pasitarnavo - kai atrodė, jog jis nebeteko jokių galių, nieko negalėjo padaryti ir tapo nenaudingas, kaip tik tada jis pradėjo rinkti Kristui derlių tuose laukuose, į kuriuos anksčiau negalėjo nė kojos įkelti.AD 344.3

Baigiantis tiems dviem įkalinimo metams, Paulius galėjo pasakyti: „Mat mano kalinimas dėl Kristaus išgarsėjo visame pretorijuje ir tarp kitų žmonių”, o tarp tų, kurie siuntė pasveikinimus filipiečiams, jis aiškiai paminėjo „ciesoriaus šeimyną” (žr. Filipiečiams 1, 13; 4, 22).AD 344.4

Kantrybė ir ryžtas pelno pergales. Sielos gali būti laimėtos Kristui ne tik drąsa, bet ir nuolankumu sunkiu laikotarpiu. Krikščionis, kuris sielvartaudamas ir kentėdamas išlieka kantrus bei giedros nuotaikos, kuris net pačią mirtį pasitinka su nesvyruojančio tikėjimo ramybe ir rimtim, gali pasiekti Evangelijai daugiau, negu būtų nuveikęs ištikimai darbuodamasis per visą savo ilgą gyvenimą. Dažnai, kai Dievo tarnas negali aktyviai atlikti savo pareigos, Dievas mūsų trumparegystei nesuvokiama paslaptinga apvaizda atlieka tai, kas kitu atveju niekaip negalėjo būti įvykdyta.AD 344.5

Tegul nė vienas Kristaus sekėjas, kuris jau negali atvirai ir aktyviai darbuotis dėl Dievo ir Jo tiesos, nemano, kad jis nebetinkamas tarnystei ir nebegaus jokio atlygio. Tikri Kristaus liudytojai niekada nelieka nuošaly. Sveikus ir ligotus, gyvus ir mirštančius - Dievas panaudoja juos visus. Kai dėl šėtono neapykantos Kristaus tarnai persekiojami, kai jų aktyviam darbui iškyla kliūtys, kai jie įmetami į kalėjimus, nutempiami prie kartuvių ar gėdos stulpo, būtent tada tiesa gali pasiekti dar didesnį triumfą. Kai šie ištikimieji užantspauduoja savo liudijimą savo krauju, lig tol abejojusios ar svyravusios sielos patiki Kristumi ir ryžtingai stoja Jo pusėn. Iš kankinių pelenų išauga gausus derlius Dievui.AD 345.1

Pauliaus ir jo bendradarbių įkarštis bei ištikimybė, kaip ir naujai atsivertusiųjų į krikščionybę tikėjimas ir paklusnumas tokiomis sunkiomis aplinkybėmis tampa priekaištu vangiam ar tikėjimo stokojančiam Kristaus tarnautojui. Apaštalas ir jo bendradarbiai galėjo ginčytis, jog beprasmiška raginti atgailauti ir atsiversti į Kristų Nerono tarnus, kuriuos persekiojo didžiausios pagundos, supo neapsakomos kliūtys ir pastodavo kelią nuožmus pasipriešinimas. Net jeigu jie patikėtų tiesa, kaip galėtų jai paklusti? Tačiau Paulius apie tai negalvojo; jis tikėdamas stelbė Evangeliją šioms sieloms, ir tarp klausytojų atsirado tokių, kurie nusprendė paklusti bet kuria kaina. Nepaisydami kliūčių ir pavojų, jie priėmė šviesą ir patikėjo, kad Dievas padės jų turimai šviesai pasiekti kitus.AD 345.2

Tarp ciesoriaus namiškių ne tik buvo laimėtos sielos, bet atsivertusios jos pasiliko tuose namuose. Tie žmonės nemanė turintys teisę palikti savo postus ir apleisti savo pareigas tik dėl to, kad aplinka jau nebebuvo palanki. Tiesa surado juos ten, ten jie ir pasiliko, kad savo pasikeitusiu gyvenimu bei charakteriu liudytų apie keičiančią naujojo tikėjimo jėgą.AD 345.3

Gal kam nors kyla pagunda savo nesugebėjimą paliudyti Kristų teisinti aplinkybėmis? Tegul jie pagalvoja apie situaciją, kurioje buvo ciesoriaus namiškių apsupti mokiniai, - apie imperatoriaus ištvirkimą ir dvariškių pasileidimą. Vargu ar įmanoma įsivaizduoti labiau religiniam gyvenimui nepalankias aplinkybes ir didesnį pasiaukojimą, kaip tas, kurį rodė tie tikintieji. Tarp visų sunkumų ir pavojų jie liko ištikimi. Savo nepaklusnumą tiesai - tokiai, kokia ji yra Jėzuje, - krikščionis gali teisinti, atrodytų, neįveikiamomis kliūtimis; tačiau joks pasiteisinimas nebus pagrįstas. Jei tai būtų įmanoma, jis įrodytų, jog Dievas buvo neteisus, iškeldamas Savo vaikams tokias išgelbėjimo sąlygas, kurių šie negali įvykdyti.AD 346.1

Tas, kurio širdis trokšta tarnauti Dievui, ras galimybę Jį paliudyti. Sunkumai nesutrukdys tam, kuris ryžtingai sieks pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo. Melsdamasis ir tyrinėdamas Žodį, jis įgaus jėgų siekti to, kas gera, bei apleisti nedorybę. Žvelgdamas į Jėzų, tikėjimo Autorių ir Atbaigėją, iškentusį nusidėjėlių priešiškumą Jam, tikintysis nesunkiai iškęs panieką ir patyčias. O Tas, kurio žodis yra tiesa, kiekvienoje situacijoje pažadėjo pakankamą pagalbą bei malonę. Jo amžinosios rankos apglėbia sielą, kuri kreipiasi į Jį pagalbos. Jis mumis rūpinasi, taigi mes galime saugiai ilsėtis, sakydami: „Kai apima baimė, aš pasitikiu Tavim” (Psalmyno 56, 4). Visiems, kurie Juo pasitiki, Dievas išpildys Savo pažadus.AD 346.2

Savo pavyzdžiu Gelbėtojas parodė, kad Jo sekėjai gali būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio. Jis atėjo ne tam, kad pasinertų į jo iliuzinius malonumus, būtų vėtomas ir mėtomas jo papročių ar laikytųsi jo gyvenimo būdo, o tam, kad vykdytų Tėvo valią - ieškotų pražuvusiųjų ir gelbėtų juos. Turėdamas prieš akis šį tikslą, krikščionis gali išlikti nesuterštas aplinkos. Kad ir kokia būtų jo padėtis ar aplinkybės - ar jis užimtų aukštą postą, ar būtų paprastas žmogus, - ištikimai atlikdamas pareigą, jis rodys tikros religijos jėgą.AD 346.3

Krikščionio charakteris tobulėja sunkumuose, o ne toli nuo jų. Susidūręs su pasipriešinimu, Kristaus sekėjas tampa budresnis ir karščiau meldžiasi galingajam Padėjėjui. Sunkūs išbandymai, iškentėti per Dievo malonę, ugdo kantrybę, gyvybingumą, tvirtumą bei gilų ir visada išliekantį pasitikėjimą Dievu. Krikščionių tikėjimas triumfuoja įgalindamas Kristaus sekėją kentėti ir išlikti stiprų; būti nuolankiam ir taip nugalėti; būti žudomam kas dieną, bet išgyventi; nešti kryžių ir taip laimėti šlovės vainiką.AD 347.1

*****

...Rūpesčių taurė kaskart pripildyta,
Nors geriu iš jos kasryt ir vakarais.
Sielos negaliu malda nutildyti,
Jei, širdie, į praeitį skausmu dairais...
Žvelk pirmyn, platyn, į skaistų Tolį,
Apkabinki akimis šviesias Erdves
Gera sielai, jei Viltim Laukimui moji,
Meile ir kantrybe taurini širdies gelmes.AD 347.2

Zita Kirsnauskaitė