Iš ciesoriaus teismo salės į savąją vienutę grįžęs Paulius suprato, kad gyventi jam liko jau labai neilgai. Jis žinojo, kad priešai nenurims, kol nepasieks, kad jam būtų paskelbtas mirties nuosprendis. Tačiau žinojo jis ir tai, kad šį kartą tiesa triumfavo. Paskelbti nukryžiuotą ir prisikėlusį Gelbėtoją milžiniškai jo klausiusiai žmonių miniai jau sa-vaime buvo pergalė. Tą dieną prasidėjęs darbas augs bei stiprės, ir nei Neronas, nei kiti Krist aus priešai neįstengs jo sustabdyti ar sužlugdyti.AD 370.1

Kiauromis dienomis sėdėdamas niūrioje kameroje ir žinodamas, kad nuo vieno Nerono žodžio ar galvos linktelėjimo priklauso jo gyvybė, Paulius galvojo apie Timotiejų ir nusprendė nusiųsti jam laišką. Timotiejui buvo patikėta rūpintis Efezo Bažnyčia, taigi jis nelydėjo Pauliaus paskutiniojoje jo kelionėje į Romą. Paulių su Timotiejumi siejo neįprastai gilūs ir stiprūs meilės ryšiai. Nuo pat atsivertimo Timotiejus dalijosi Pauliaus darbais bei kančiomis, ir judviejų draugystė stiprėjo, gilėjo ir darėsi vis šventesnė, kol senam, sunkumų išvargintam apaštalui Timotiejus tapo kaip sūnus mylimam ir gerbiamam tėvui. Taigi nenuostabu, kad likęs vienišas, Paulius troško jį pamatyti.AD 370.2

Net pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis būtų praslinkę keli mėnesiai, kol Timotiejus iš Mažosios Azijos bū tų pasiekęs Romą. Paulius žinojo, kad jo likimas kybo ant plauko, ir nuogąstavo, jog Timotiejus gali atvykti per vėlai. Jis turėjo svarbių patarimų bei nurodymų jaunuoliui, kuriam buvo patikėtos tokios svarbios pareigos; ragindamas jį tučtuojau atvykti, jis diktavo priešmirtinį liudijimą, kurio pasakyti žodžiu jam galėjo ir netekti. Jo siela buvo kupina meilės bei rūpesčio savo tikėjimo sūnumi bei jo globojama Bažnyčia, todėl Paulius stengėsi, kad Timotiejus suprastų, kokia svarbi yra ištikimybė jo šventai pareigai.AD 370.3

Apaštalas pradėjo savo laišką pasveikinimu: „Mylimam vaikui Timotiejui: malonė, gailestingumas ir ramybė nuo Dievo Tėvo ir mūsų Viešpaties Kristaus Jėzaus! Aš dėkoju Dievui, kuriam tarnauju kaip ir mano protėviai su tyra sąžine, be paliovos tave prisimindamas savo maldose dieną ir naktį”.AD 371.1

Paskui Paulius priminė Timotiejui, kaip svarbu išlikti tvirtam tikėjime. „Todėl tau primenu, - rašė jis, - reikalą atgaivinti Dievo malonės dovaną, suteiktą mano rankų uždėjimu. Dievas juk mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos Dvasią. Todėl nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo nei manęs, Jo kalinio, bet drauge su manimi kentėk Evangelijos labui galia Dievo”. Paulius skatino Timotiejų atminti, kad jis buvo pašauktas „šventuoju pašaukimu” skelbti jėgą To, kuris „nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą Savo Evangelija; aš esu jai paskirtas šaukliu, apaštalu ir mokytoju, - teigė Paulius. - Dėl šios priežasties aš ir kenčiu tuos vargus, bet nesigėdiju, nes žinau, kuo įtikėjau, ir esu tikras, kad Jis gali išlaikyti man patikėtąjį turtą iki anos dienos”.AD 371.2

Per savo ilgą tarnystės laikotarpį Paulius niekada nebuvo nusižengęs sąjungai su Išgelbėtoju. Kad ir kur jis buvo - prieš rūsčiai atrodančius fariziejus ar romėnų pareigūnus; priešais audringą minią Listroje ar užkietėjusius nusidėjėlius Make-donijos požemiuose; tarp panikos apimtų jūreivių skęstančiame laive ar vienas priešais Neroną, nuo kurio priklausė jo gyvybė, - apaštalas niekada nesigėdijo to reikalo, kurį jis gynė. Vienintelis didysis jo krikščioniško gyvenimo tikslas buvo tarnauti Tam, kurio vardas kitados jam kėlė panieką; ir atitraukti jį nuo šio tikslo negalėjo jokie pasipriešinimai ar persekiojimai. Jo tikėjimas, sutvirtintas pastangomis ir nuskaistintas pasiaukojimo, palaikė ir stiprino apaštalą.AD 371.3

„Taigi tu, mano vaike, stiprėk Kristaus Jėzaus malone, - tęsė Paulius, - ir, ką esi iš manęs girdėjęs prie daugelio liudytojų, perduok patikimiems žmonėms, kurie sugebės ir kitus mokyti. Kęsk vargus kartu su manimi kaip geras Kristaus Jėzaus karys”.AD 372.1

Tikras Dievo tarnas neišsigąs pavojų ar atsakomybės. Jis semsis jėgų iš Šaltinio, kuris niekada neapvilia nuoširdžiai ieškančiųjų dieviškų galių, ir tai įgalins jį pasitikti bei nugalėti pagundas bei atlikti Dievo jam pavestas pareigas. Malonės, kurią jis gauna, pobūdis praplės jo gebėjimą pažinti Dievą ir Jo Sūnų. Jo siela tiesiog veršis deramai tarnauti Mokytojui. Ir žengdamas krikščionišku keliu, jis taps stiprus „Kristaus Jėzaus malone”. Ši malonė įgalins Kristaus tarną ištikimai liudyti tai, ką girdėjo. Jis neniekins ir neignoruos pažinimo, kurį gavo iš Dievo, o perteiks jį ištikimiems žmonėms, kurie, savo ruožtu, atskleis jį kitiems.AD 372.2

Savo paskutiniajame laiške Timotiejui Paulius iškėlė jau-najam darbininkui aukštą idealą ir nurodė pareigas, kurios teko jam, kaip Kristaus tarnautojui. „Verčiau stenkis Dievui pasirodyti tinkamu darbininku, - rašė apaštalas, - neturinčiu ko gėdytis, be iškraipymų skelbiančiu tiesos žodį”. „Saugokis jaunatvės aistrų! Ieškok teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės su tais, kurie iš grynos širdies šaukiasi Viešpaties. O kvailų ir nemokšiškų ginčų venk, žinodamas, kad jie veda į barnius. Viešpaties tarnui nedera kivirčytis, bet reikia su visais elgtis maloniai, stengtis pamokyti, būti kantriam, švelniai aiškinti prieštaraujantiems; rasi Dievas duos jiems atsiversti, pažinti tiesą”.AD 372.3

Apaštalas perspėjo Timotiejų saugotis netikrų mokytojų, kurie mėgins prasiskverbti į Bažnyčią. „Žinok, - skelbė jis, - kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs, [. ] dedąsi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos. Tu saugokis tokių žmonių!” AD 372.4

„Pikti žmonės, - tęsė Paulius, - suvedžiotojai eis dar blogyn, klaidindami ir klysdami. O tu laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs. Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui [...]. Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui”. Dievas suteikė daugybę priemonių sėkmingai kovai su pasaulyje tarpstančiu blogiu. Biblija yra ginklų saugykla, kurioje galime pasirengti šiai kovai. Mūsų strėnos turi būti sujuostos tiesa. Mūsų krūtinę turi dengti teisumo šarvai. Rankoje mes turime laikyti tikėjimo skydą, mūsų galvas turi dengti išgelbėjimo šalmas; ir su Dvasios kalaviju, kuris yra Dievo Žodis, mes turime skintis kelią per nuodėmės kliūtis ir pinkles.AD 373.1

Paulius žinojo, jog Bažnyčios laukia sunkių išbandymų metas. Jis žinojo, jog tie, kurie liko atsakingi už bendruomenes, turės ištikimai ir uoliai darbuotis. Jis rašė Timotiejui: „Aš karštai prašau dėl Dievo ir Kristaus Jėzaus, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, dėl Jo apsireiškimo ir karalystės: skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas”.AD 373.2

Šis svarbus įpareigojimas tokiam karštam ir ištikimam tarnui, koks buvo Timotiejus, aiškiai liudija Evangelijos tarnautojo darbo svarbą bei jo atsakomybę. Kviesdamas Timotiejų stoti prieš Dievą, Paulius įpareigojo jį skelbti ne žmonių posakius ir papročius, o Žodį ir būti pasirengusiam liudyti apie Dievą vos pasitaikius galimybei - priešais didžiulius žmonių susibūrimus ir uždaruose rateliuose, kelyje ir prie laužo, draugams ir priešams, saugioje aplinkoje ir gresiant sunkumams ir pavojams, piktžodžiavimui ir praradimams.AD 373.3

Nuogąstaudamas, kad švelni, nuolanki Timotiejaus prigimtis nepaskatintų jo atsiriboti nuo pagrindinės savo darbo dalies, Paulius ragino jį ištikimai priešintis nuodėmei ir net griežtai papriekaištauti tiems, kurie paskendę didžiulėse nedorybėse. Vis dėlto jis turįs tai daryti „su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas”. Aiškindamas ir pagrįsdamas savo priekaištus Žodžio tiesomis, jis turįs parodyti kantrybę ir Kristaus meilę.AD 373.4

Neapkęsti nuodėmės, barti už ją ir kartu rodyti gailestį bei švelnumą nusidėjėliui - sunki užduotis. Kuo uoliau mes stengsimės pasiekti širdies ir gyvenimo šventumą, tuo geriau pažinsime nuodėmę ir tuo ryžtingiau nepritarsime bet kokiam nuklydimui nuo tiesos kelio. Mes turime vengti nepagrįsto grubumo nusidėjėlio atžvilgiu, bet kartu turime neužmiršti, kokia šlykšti yra nuodėmė. Klystančiajam turime rodyti krikščionišką kantrybę ir meilę, tačiau, antra vertus, kyla pavojus pradėti pernelyg toleruoti jo klaidas - tokiu atveju nusidėjėlis tarsis nesąs vertas priekaištų ir atmes juos kaip neteisingus bei nepagrįstus.AD 374.1

Evangelijos tarnautojai kartais padaro daug žalos, leisdami savo kantrybei klystančio žmogaus atžvilgiu virsti nuodėmių toleravimu ir net dalyvavimu jose. Taip jie pateisina tai, ką Dievas smerkia, ir po kurio laiko tampa tokie pat akli, kaip tie, kuriuos Dievas jiems įsakė pataisyti. Tarnautojas, kurio dvasinę nuovoką aptemdė blogas Dievo smerkiamų nusidėjėlių elgesys, ilgainiui darys dar didesnes nuodėmes, būdamas nuožmus tiems, kuriems Dievas yra palankus.AD 374.2

Per savo žmogišką išmintį, panieką Šventosios Dvasios veikimui ir antipatiją Dievo Žodžio tiesoms daugelis tariamų krikščionių, kurie jaučiasi esą kompetentingi mokyti kitus, nuklys nuo Dievo reikalavimų. Paulius rašė Timotiejui: „Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų, kad tie pataikautų jų ausims; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms”.AD 374.3

Čia apaštalas kalba ne apie atvirai nereligingus žmones, o apie tariamus krikščionis, kurie vadovaujasi savo polinkiais ir vergauja sau. Jie mielai klausosi tik tų mokymų, kurie ne-priekaištauja dėl jų nuodėmių ir nesmerkia dėl atsidavimo malonumams. Tiesūs ištikimų Kristaus tarnų žodžiai juos žeidžia, taigi jie pasirenka mokytojus, kurie juos liaupsina ir jiems meilikauja. Ir tarp tariamų tarnautojų pasitaiko tokių, kurie skelbia ne Dievo Žodį, o žmonių nuomones. Neatlikdami jiems patikėtų pareigų, jie suklaidina ir tuos, kurie laiko juos dvasiniais vadovais.AD 375.1

Savo šventojo Įstatymo nurodymais Dievas pateikė tobulas gyvenimo taisykles; Jis paskelbė, kad šio Įstatymo, kuriame nesikeis nė viena jota ar brūkšnelis, reikalavimai turi būti taikytini žmonėms iki pat laikų pabaigos. Kristus atėjo, kad išaukštintų Įstatymą ir padarytų jį garbingą. Jis parodė, jog Įstatymas pagrįstas meile Dievui ir savo artimui ir kad paklusti jo reikalavimams yra kiekvieno žmogaus pareiga. Jis Pats Savo gyvenimu davė paklusnumo Dievo Įstatymui pavyzdį. Kalno pamoksle Kristus atskleidė, kaip jo reikalavimai pranoksta išorinius veiksmus bei apima mintis ir širdies sumanymus.AD 375.2

Kai žmogus laikosi Įstatymo, jis išsižada „bedievystės ir pasaulio aistrų”, kad „santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje” (Titui 2, 12). Tačiau visokeriopo teisumo priešas laiko pasaulį nelaisvėje ir skatina vyrus bei moteris nepaklusti Įstatymui. Kaip Paulius ir numatė, daugybė žmonių nusigręžė nuo paprastų, tiriančių Dievo Žodžio tiesų ir pasirinko mokytojus, kurie dėsto jiems patinkančias pasakas. Daugelis tarnautojų ir eilinių tikinčiųjų yra pamynę Dievo įsakymus. Taip įžeidinėjamas pasaulio Kūrėjas, o šėtonas triumfuodamas juokiasi, kad jo priemonės sėkmingai veikia.AD 375.3

Augant paniekai Dievo Įstatymui, didėja priešiškumas religijai, pavydas, malonumų pomėgis, nepaklusnumas tėvams ir pataikavimas sau. Mąstantys protai visur su nerimu klausia: Ką daryti, kad atsikratytume šių blogybių? Kaip atsakymas mums nuskamba Pauliaus paraginimas Timo tiejui: „Skelbk žodį”. Tik Biblijoje rasime saugius veikimo principus. Tai užrašytoji Dievo valia, dieviškos išminties išraiška. Ji atveria žmogaus supratimui didžiąsias gyvenimo problemas, ir visiems, kurie laikosi jos reikalavimų, ji bus neklystantis vedlys, neleidžiantis eikvoti savo gyvenimą nesėkmingoms pastangoms.AD 375.4

Dievas apreiškė Savo valią, ir kvaila žmogui abejoti tuo, kas išėjo iš Jo lūpų. Po to, kai žodžiais išdėstyta begalinė Išmintis, žmogui nebeturi kilti abejonių, klausimų ir noro pritaikyti ją savo reikmėms. Viskas, ko iš jo reikalaujama, - tai nuoširdus, uolus apreikštosios Dievo valios vykdymas. Paklusnumas yra aukščiausias proto ir sąžinės įsakymas.AD 376.1

Paulius toliau vardijo Timotiejaus pareigas: „Bet tu būk visame kame apdairus, kentėk vargus, dirbk evangelisto darbą, atlik savo tarnystę”. Apaštalo gyvenimo kelias jau ėjo į pabaigą, ir jis troško, kad Timotiejus užimtų jo vietą bei apsaugotų Bažnyčią nuo pasakų ir erezijų, kuriomis priešas visaip stengsis atitraukti ją nuo Evangelijos paprastumo. Jis ragino jaunuolį atsisakyti visų laikinų siekių bei intrigų, kurie trukdytų visiškai atsiduoti Dievo darbui; su džiaugsmu iškęsti pasipriešinimą, piktus žodžius ir persekiojimą, kurių susilauks dėl savo ištikimybės; maksimaliai atlikti savo kaip tarnautojo pareigas, kiek įmanoma darant gera tiems, už kuriuos numirė Kristus.AD 376.2

Pauliaus gyvenimas buvo jo mokomų tiesų pavyzdys, ir čia slypėjo jo jėga. Jo širdis buvo kupina gilaus, nuolatinio atsakomybės jausmo, jis artimai bendradarbiavo su Tuo, kuris yra teisingumo, gailestingumo ir tiesos Šaltinis. Jis šliejosi prie Kristaus kryžiaus, kaip vienintelio tiesos garanto. Gelbėtojo meilė buvo neišblėstantis motyvas, kuris palaikė Paulių, kovojant su savimi bei su blogiu, kai Kristaus tarnystėje reikėjo brautis į priekį per nedraugiškai nusiteikusį pasaulį ir priešų pastatytas užtvaras.AD 376.3

Šiomis pavojaus dienomis Bažnyčiai reikia ištiso pulko darbininkų, kurie kaip Paulius stengtųsi būti naudingi, gerai išmanytų Dievo reikalus ir būtų kupini ryžto bei užsidegimo. Reikia pašventintų, pasiaukojančių žmonių; žmonių, kurie nebijotų išbandymų ir atsakomybės; žmonių, kurie būtų drąsūs ir teisingi; žmonių, kurių širdyse Kristus būtų įžiebęs „šlovės viltį” ir kurie šventąja ugnimi paliestomis lūpomis „skelbtų Žodį”. Kai trūksta tokių tarnautojų, nukenčia Dievo darbas, ir lemtingos klaidos, kaip mirtini nuodai, sužlugdo didžiosios žmonijos dalies dorovę bei viltis.AD 376.4

Kai ištikimieji, sunkaus triūso nualinti vėliavnešiai paaukos dėl tiesos savo gyvybę, kas užims jų vietą? Ar mūsų jaunimas priims šventąją tarnystę iš savo tėvų rankų? Ar jie pasirengę stoti į tas tuščias vietas, kurios liko mirus ištikimiesiems? Ar tarp savanaudiškumo ir ambicijų, kurios užliūliuoja jaunimą, bus išgirstas apaštalo raginimas atlikti savo pareigą?AD 377.1

Paulius užbaigė savo laišką asmeniniu kreipimusi į įvairius žmones ir dar kartą paragino Timotiejų kuo greičiau atvykti - jei įmanoma, iki žiemos. Jis kalbėjo apie savo vienatvę, sakė, jog kai kurie bičiuliai jį apleido, o kiti išvyko dėl būtinų reikalų. Kad Timotiejus nedvejotų, bijodamas palikti Efezo Bažnyčią, kuriai reikėjo jo patarnavimo, Pau-lius parašė, jog jis jau išsiuntė Tichiką, kuris jį pavaduos.AD 377.2

Papasakojęs apie Nerono teismą, apie tai, kaip jį apleido broliai, ir apie palaikančią Savo žodį tesinčio Dievo malonę, Paulius užbaigė laišką pavesdamas savo mylimą Timotiejų vyriausiojo Ganytojo globai, kuris, net jeigu neliktų nė vieno jaunesniojo, vis dėlto prižiūrės Savo kaimenę.AD 377.3

*****

48. Paulius Prieš Neroną

50. Pasmerktas Mirti