„„Jei kas pyksta ant savo 6rofio, turi a, tsa, kyti teisme. ” (Mato 5, 22)

Mozės lūpomis Viešpats kalbėjo: „Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui... Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip save patį.” (Kunigų 19, 17-18) Kristaus pateiktos tiesos buvo tos pačios, kurių mokė pranašai, tačiau žmonės nesuprato šių žodžių, nes jų užkietėjusiose širdyse bujojo nuodėmė.KKP 64.2

Išgelbėtojo žodžiai atskleidė klausytojams, kad jie, smerkdami kitus kaip Įstatymo laužytojus, patys buvo kalti, nes puoselėjo pyktį ir neapykantą.KKP 64.3

Kitoje ežero pusėje buvo Bašanas, nuošali sritis, kurios siaurus tarpeklius ir miškingas kalvas savo slėptuve buvo pavertę įvairūs nusikaltėliai. Žmonės dar nepamiršo ten įvykdytų žmogžudysčių ir apiplėšimų, todėl daugelis troško pasmerkti ten gyvenančius nusikaltėlius. Tačiau tuo pat metu jie patys buvo vaidingi ir kupini pagiežos. Jie puoselėjo didžiulę neapykantą savo engėjams romėnams ir galvojo, kad gali neapkęsti ir niekinti kitas tautas, taip pat savo tautiečius, kurie nepritarė jų mintims. Taigi jie pažeidė įsakymą, kuris skelbia: „Nežudyk”.KKP 64.4

Neapykantos bei keršto dvasia atsirado kartu su šėtonu. Šėtoniškos neapykantos apakinti žmonės nužudė Dievo Sūnų. Kas puoselėja pyktį ir linki blogo, turi tą pačią dvasią, o jos vaisiai nuves į mirtį. Iš kerštingų minčių kyla blogi poelgiai kaip augalas iš sėklos. „Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo.” (1 Jono 3,15)KKP 65.1

„Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi!’ - tas turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą.” (Mato 5, 22) Atiduodamas savo Sūnų, kad būtume išgelbėti, Dievas parodė, kaip didžiai Jis vertina kiekvieną žmogų, todėl niekam neleidžiama paniekinti kitus. Mes matome šalia mūsų esančių žmonių ydas ir silpnybes, tačiau Dievas laiko kiekvieną žmogų savo nuosavybe. Viešpats juk jį sukūrė, be to, dar jį atpirko brangiu Kristaus krauju. Žmonės buvo sukurti pagal Jo paveikslą, tačiau net visiškai morališkai smukę reikalauja pagarbos ir švelnumo. Mes būsime atsakingi prieš Dievą už kiekvieną paniekos žodį, ištartą žmogui, už kurį Kristus atidavė gyvybę.KKP 65.2

„Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko giriesi, lyg nebūtum gavęs? ...Kas tu toks, kad drįsti teisti svetimą tarną?! Juk ar jis stovi, ar puola - tai savajam Viešpačiui.” (1 Korintiečiams 4, 7; Romiečiams 14, 4)KKP 66.1

„O kas sako: ‘Beproti!’ - tas smerktinas į pragaro ugnį.” (Mato 5, 22) Senajame Testamente žodis beprotis vartojamas nurodyti atsimetėlį arba nedorėlį. Jėzus sako, kad tas, kuris smerkia savo brolį kaip atsimetėlį ar Dievo niekintoją, parodo, jog pats vertas tokio pat pasmerkimo.KKP 66.2

Pats Kristus kovodamas su šėtonu dėl Mozės kūno „neišdrįso mesti piktžodiško pasmerkimo.” (Judo 1, 9) Jei būtų taip padaręs, būtų lygus šėtonui, nes smerkti - piktojo ginklas. Šventajame Rašte šėtonas vadinamas „brolių kaltintoju.” (Apreiškimo 12,10) Jėzus nesinaudoja šėtono ginklais. Jis pasitiko jį žodžiais: „Tesudraudžia tave Viešpats.” (Judo 1, 9)KKP 66.3

Šis pavyzdys yra skirtas mums. Kai susiduriame su Kristaus priešais, neturime kalbėti su jais keršto dvasia, mūsų žodžiuose neturi būti net lengvos užuominos į piktą kaltinimą. Dievo valios skelbėjas neturi tarti žodžių, kurių net dangaus Valdovas nevartojo, kai kovojo su šėtonu. Teisę teisti ir kaltinti turime palikti Dievui.KKP 66.4

*****