„„Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami.” (Mato 7,1)

astangos užsitarnauti išgelbėjimą savo darbais ne-išvengiamai priverčia žmones susikurti papildomų reikalavimų, kurie apsaugotų nuo nuodėmės. Matydami, kad negali laikytis Įstatymo, jie kuria taisykles ir priesakus, verčiančius paklusti. Visa tai nukreipia mintis nuo Dievo į save. Dėl to širdyse užgęsta meilė Dievui, o su ja išnyksta ir meilė artimajam. žmonių išgalvota priesakų sistema, gausūs reikalavimai skatina jos šalininkus teisti visus, kurie neatitinka jiems priimtų normų. Savanaudiškumas ir smulkmeniška kritika malšina kilnius ir taurius jausmus, žmonės tampa priekabūs, egoistiški teisėjai.KKP 130.1

Šiai kategorijai priklausė fariziejai. Religinė tarnystė neskatino jų nusižeminti, jie nesikrimto dėl savo silpnybių, nesijautė dėkingi už privilegijas, kurias suteikė Dievas. Atvirkščiai, jų dvasia likdavo išdidi, o pokalbių tema buvo „aš”, „mano jausmai”, „mano žinios”, „mano darbai”. Savęs išaukštinimas virto aplinkinių vertinimo matu. Apsivilkę tariamojo teisumo drabužį, jie sėsdavo į teisėjo kėdę, kad kritikuotų ir smerktų kitus.KKP 130.2

Tautą valdė ta pati dvasia. Kiekvienas manė turįs teisę kištis į kito sąžinę. žmonės teisdavo vienas kitą už dalykus, kurie priklausė sielai ir Dievui. Matydamas tokią situaciją Jėzus sakė: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami.” Kitaip tariant, nekelkite savęs pavyzdžiu. Nepirškite kitiems savo nuomonės apie tai, kaip jūs suprantate Šventąjį Raštą ir pareigas, nesmerkite žmonių vien už tai, kad jie neatitinka jūsų idealo. Nekritikuokite ir neteiskite kitų, spėliodami apie jų veiksmų motyvus.KKP 131.1

„Neteiskite ko nors prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus.” (1 Korintiečiams 4,5) Mes negalime skaityti širdžių. Mes patys turime ydų, todėl negalime teisti kitų. Mirtingi žmonės sprendžia tik iš išorės. Tik Viešpats, kuris žino žmonių slėpinius ir sumanymus, kuris yra švelnus bei užjaučiantis, gali pažinti kiekvieną širdį.KKP 131.2

„Esi nepateisinamas, kad ir kas būtum, žmogau, kuris teisi kitus. Juk, teisdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi.” (Romiečiams 2, 1) Taigi tie, kurie smerkia ar kritikuoja kitus, patys pasmerkia save, nes ir jie panašiai elgiasi. Smerkdami kitus, jie paskelbia nuosprendį sau, o Dievas patvirtina, kad šis nuosprendis teisingas.KKP 131.3

Nerangios pėdos, purvais apdrabstytos,
Nepaliaudamos trypia gėles pakely.
O grubios, nors gero linkinčios rankos,
Skaudžiai užgauna stygas draugo širdy...KKP 131.4

*****