„„Palaiminti romieji...” (Mato 5, 5)

Palaiminimų dėka didėja krikščionio patirtis. Tie, kurie jautė, kad jiems reikia Kristaus, kurie liūdėjo dėl padarytų nuodėmių, mokėsi su Kristumi sielvartų mokykloje, tie iš dieviškojo Mokytojo išmoks romumo.KKP 23.1

Nei žydai, nei pagonys nevertino kantrumo ir gerumo, kuris rodomas patyrus blogį. Įkvėptas Šventosios Dvasios Mozė rašė apie save, kad jis buvo romiausias žmogus žemėje, bet to meto žmonės jam nepritarė. Ši savybė daugeliui kėlė tik gailestį ar panieką. Jėzus nurodo, kad romumas yra vienas svarbiausių bruožų tų, kurie paveldės Jo karalystę. Kristaus gyvenimas ir charakteris parodo šios savybės dieviškąjį grožį.KKP 23.2

Jėzus, Tėvo šlovės atšvaitas, „nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą.” (Filipiečiams 2, 6-7) Visą savo žemos padėties gyvenimo kelią, kuriuo Jis sutiko eiti, Jėzus vaikščiojo tarp žmonių ne kaip karalius, reikalaudamas pagarbos, bet kaip Tas, kurio misija buvo tarnauti kitiems. Jo elgesys nebuvo fanatiškas ar griežtas. Pasaulio Atpirkėjas buvo aukštesnės prigimties nei angelai, tačiau aplinkinius traukė Jo dieviškasis didingumas, derantis su romumu ir nusižeminimu.KKP 24.1

Jėzus apiplėšė save. Visuose darbuose Jis neiškėlė savojo „aš”, bet vykdė Tėvo valią. Baigdamas savo misiją žemėje, Jis galėjo pasakyti: „Aš Tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai Man davęs nuveikti.” (Jono 17, 4) Todėl Jis mums sako: „Mokykitės iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies... Jei kas nori eiti paskui Mane, teišsižada pats savęs.” (Mato 11, 29; 16, 24) Kitaip tariant, nuvainikuokite savąjį „aš”, kad jis daugiau neviešpatautų jūsų sieloje!KKP 24.2

Tas, kuris žvelgia į pasiaukojantį Kristų, į Jo širdies kuklumą, bus priverstas pasakyti tai, ką pamatęs Jį, pasakė pranašas Danielius: „Aš netekau jėgų, mirtinai išblyškau ir buvau visiškai bejėgis.” (Danieliaus 10, 8) Nepriklausomybė ir pranašumas, kuriais mes taip didžiuojamės, pasireikš kaip vergovės šėtonui požymiai. Žmogaus prigimtis visada nori išreikšti save, ji pasirengusi kovoti, tačiau tas, kuris pažino Kristų, nugali savąjį „aš”, palenkia jį Šventosios Dvasios poveikiui, pamina savo išdidumą, pranašumo jausmą, jo siela nurimsta. Mes nesieksime aukštesnės vietos, nesistengsime patraukti kitų dėmesį, jausime, kad mūsų aukščiausia vieta yra prie Išgelbėtojo kojų. Mes žvelgsime į Jėzų, leisime Jam vadovauti ir klausysime Jo balso. Tai patyrė apaštalas Paulius, jis sakė: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.” (Galatams 2,19-20)KKP 24.3

Kai Kristus, garbingiausias Svečias, apsigyvena mumyse, Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, užvaldo mūsų širdis ir protus. Išgelbėtojo gyvenimas žemėje nors ir buvo nuolatinė kova, bet buvo ramybės gyvenimas. Kai pikti priešai nuolat persekiojo Jį, Jėzus sakė: „Mano Siuntėjas yra su Manimi; Jis nepaliko Manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jam patinka.” (Jono 8, 29) Jokia žmogiškojo ar šėtoniškojo pykčio audra negalėjo su-drumsti bendravimo su Dievu ramybės. Todėl Jis mums sako: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę... Imkite ant savo pečių Mano jungą ir mokykitės iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.” (Jono 14, 27; Mato 11, 29) Kitaip tariant, traukite su Manimi tarnystės jungą, kad pašlovintumėte Dievą ir pakeltumėte žmoniją, tuomet pajusite, kad tai visai nesunku, kad ši našta labai lengva.KKP 25.1

Pataikavimas savajam „aš” drumsčia mūsų ramybę. Kol jis gyvuoja, mes pasiruošę gintis nuo skriaudų ir įžeidimų, tačiau kai mūsų „aš” miršta, mūsų gyvenimas su Kristumi paslepiamas Dieve. Tuomet visai nepaisome, kai kiti mus ignoruoja arba užgaulioja. Mes pasidarome „kurti” ir „akli” priekaištams, įžeidimams ir pajuokai. „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.” (1 Korintiečiams 13, 4-8)KKP 26.1

Žemiškųjų šaltinių teikiama laimė nepastovi, nes ji priklauso nuo įvairių aplinkybių, tačiau Kristaus ramybė yra nuolatinė ir tvirta. Ji nepriklauso nuo pasaulio gėrybių gausos ar žemiškųjų draugų skaičiaus. Kristus yra gyvojo vandens šaltinis, todėl Jo teikiama laimė neišsenka.KKP 26.2

Namai, kuriuose puoselėjamas Kristaus romumas, taps laimingi, juose nebus ginčų ir piktų žodžių, nekils susierzinimas, jie skleis gerumą, kurį pajus visi aplinkiniai. Žemiškoji šeima, kurioje puoselėjamas romumas, taps vienos didelės aukštybių šeimos dalimi.KKP 26.3

Verčiau pakęskite neteisingus kaltinimus ir ne-kankinkite savęs mintimis apie kerštą savo priešams. Neapykantos ir keršto dvasia gimė iš šėtono, todėl ji gali atnešti tik nelaimes. Širdies kuklumas ir nuolankumas - atsidavimo Kristui vaisiai - yra tikrosios palaimos paslaptis. „Viešpats... kukliuosius... papuošia pergale.” (Psalmė 149, 4)KKP 26.4

Romieji paveldės žemę. Nuodėmė atėjo į pasaulį, nes žmonės stengėsi iškelti save, todėl mūsų protėviai prarado savo valdas, savo karalystę. Pasiaukodamas Kristus atpirko tai, kas buvo pražuvę. Jis ragina mus nugalėti, kaip Jis nugalėjo ( žr. Apreiškimo 3, 21). Jei nusižeminsime ir pasiaukosime, būsime paveldėtojai drauge su Kristumi, kai „romieji paveldės žemę ir gėrėsis gausia gerove.” (Psalmė 37,11)KKP 27.1

Romiesiems Pažadėtoji žemė nebus panaši į šią - aptemdytą mirties šešėlio ir prakeikimo. „Pagal Jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas... Nieko prakeiktino nebebus. Mieste stovės Dievo ir Avinėlio sostas, ir Jo tarnai garbins Jį.” (2 Petro 3,13; Apreiškimo 22, 3)KKP 27.2

Pažadėtoje žemėje nebebus nusivylimų, kančių, nuodėmės, nebebus nė vieno, kuris pasakytų: „Aš sergu”. Tenai nebebus liūdesio, mirties, laidotuvių procesijų, išsiskyrimų, sudaužytų širdžių, ten bus Jėzus ir ramybė. Tenai atpirktieji nekęs nei alkio, nei troškulio, nekenks jiems nei dykumų vėjas, nei saulė, nes Gailestingasis juos veda ir nuveda prie čiurlenančių šaltinių (žr. Izaijo 49,10).KKP 27.3

*****