Kalno Atšlaitėje

Beveik keturiolika amžių prieš gimstant Jėzui Betliejuje Izraelio vaikai susirinko gražiame Sichemo slėnyje. Nuo priešpriešiais dunksančių kalnų skambėjo kunigų balsai, išsakantys palaiminimus ir prakeikimus: „Palaiminimą, jei paklusite Viešpaties, savo Dievo, įsakymams..., ir prakeikimą, jei nepaklusite”. (Pakartoto Įstatymo 11, 27-28) Todėl Garizimo kalnas, nuo kurio girdėjosi palaiminimų žodžiai, gavo Palaiminimų kalno pavadinimą. Tačiau ne nuo Garizimo kalno Kristus tarė žodžius, kurie pasiekė nusidėjusį ir sielvartaujantį pasaulį. Izraelis nepasiekė aukštų jam parodytų idealų. Ne Jozuė, o kažkas kitas turėjo vesti Jo tautą į tikrąją tikėjimo ramybę. Garizimo kalnas daugiau nebebuvo vadinamas Palaiminimų kalnu. Juo tapo bevardis kalnas netoli Genezareto ežero, nuo kurio Jėzus ištarė palaiminimų žodžius savo mokiniams ir miniai.KKP 12.1

Mintimis persikelkime į tą vietą ir įsivaizduokime, kad sėdime su mokiniais kalno atšlaitėje, įsigilinkime į mintis ir jausmus, apėmusius jų širdis. Supratę, ką Jėzaus žodžiai reiškė Jį klausiusiems, įžiūrėsime juose naują gyvybingą jėgą ir grožį, galėsime pritaikyti sau akivaizdžias jų pamokas.KKP 12.2

Kai Išgelbėtojas pradėjo savo tarnystę, populiarus Mesijo ir Jo misijos supratimas buvo visiškai kitoks, ir tai trukdė žmonėms Jį priimti. Tikroji pasišventimo dvasia buvo prarasta, ją nustelbė apeigos ir išstūmė tradicija, o pranašystės buvo aiškinamos pagal išdidžių, pasaulį mylinčių širdžių nurodymus. žydai laukė Jo ne kaip Išgelbėtojo iš nuodėmių, o kaip galingo valdovo, Liūto iš Judo giminės, kuris pajungtų sau visas tautas. Veltui Jonas Krikštytojas senųjų pranašų galia, raginusia ištirti savo širdis, kvietė juos atgailauti. Veltui jis rodė į ant Jordano kranto stovintį Jėzų kaip Dievo Avinėlį, prisiėmusį pasaulio nuodėmes. Dievas siekė nukreipti žmonių mintis į pranašo Izaijo pranašystę apie kenčiantį Išgelbėtoją, tačiau žmonės nesiklausė.KKP 12.3

Jei Izraelio mokytojai ir vyresnieji būtų pasidavę Jo keičiančiai malonei, Jėzus būtų padaręs juos savo atstovais tarp žmonių. Pirmą kartą Judėjoje buvo paskelbta apie ateinančią Karalystę ir pakviesta atgailauti. Išvarydamas iš Jeruzalės šventyklos prekeivius, Jėzus paskelbė, kad Jis yra Mesijas, Tas, kuris išvalys sielą nuo nuodėmės ir padarys savo tautą Viešpaties šventove. Tačiau žydų vadai nenorėjo nusižeminti prieš paprastą Mokytoją iš Nazareto. Antrą kartą apsilankęs Jeruzalėje Jėzus buvo apkaltintas teismo tarybos, ir tik žmonių baimė neleido šiems aukštiems pareigūnams Jį nužudyti. Tada, palikęs Judėją, Jis pradėjo savo tarnystę Galilėjoje.KKP 13.1

Čia Jis dirbo keletą mėnesių prieš tai, kai pasakė Kalno pamokslą. Jo paskelbtoji Geroji naujiena, kad „prisiartino Dangaus karalystė” (Mato 4,17), patraukė visų luomų dėmesį ir dar labiau įžiebė jų laukiamos vilties ugnį. Garsas apie naująjį Mokytoją pasklido už Palestinos ribų. Nepaisant aukštųjų kunigų nusistatymo, plačiai paplito nuostata, kad Jis gali būti seniai lauktasis Išgelbėtojas. Didelės žmonių minios sekė paskui Jėzų, daugybės žmonių susižavėjimas vis didėjo.KKP 13.2

Atėjo metas glaudžiai bendraujantiems su Kristumi mokiniams įsijungti į Jo darbą, kad šios didelės minios neliktų kaip avys be piemens. Pačioje Jo tarnystės pradžioje keli mokiniai prisijungė prie Jo. Beveik visi Dvylika dirbo kartu kaip Jėzaus šeimos nariai. Tačiau jie taip pat, suklaidinti rabinų mokymo, laukė žemiškosios karalystės. Jie negalėjo suprasti Jėzaus veiksmų. Juos trikdė ir jaudino tai, jog Jis nesiekė kunigų ir rabinų paramos, kad palaikytų savo veiklą, nedarė nieko, kad padidintų savo kaip žemiškojo karaliaus autoritetą. Mokinių širdyse dar turėjo būti atliktas didžiulis darbas, kol jie bus pasirengę dirbti šventą darbą, kuris jiems bus patikėtas, kai Jėzus įžengs į dangų. Jie atsiliepė į Kristaus meilę, ir nors jų tikėjimas augo lėtai, Jėzus matė, kad gali juos išmokyti ir išlavinti savo didžiajam darbui. Kai mokiniai bendravo su Juo pakankamai ilgai ir patikėjo Jo dieviškąja misija, kai žmonės taip pat gavo Jo galios įrodymų, kuriais negalėjo abejoti, buvo paruoštas kelias pripažinti Jo karalystės principus.KKP 14.1

Ant kalno, netoli Galilėjos ežero, Jėzus praleido visą naktį melsdamasis už savo išrinktuosius. Išaušus Jis pasikvietė juos pas save ir melsdamasis uždėjo rankas ant jų galvų, taip pašvęsdamas juos Evangelijos darbui. Po to Jis nuėjo su jais prie ežero kranto, kur nuo ankstyvo ryto jau pradėjo rinktis didelė minia.KKP 14.2

Be įprastinių Jėzaus sekėjų iš Galilėjos, atvyko daugybė žmonių iš Judėjos ir net pačios Jeruzalės, taip pat iš Persijos ir pusiau pagoniškojo Dekapolio, iš Idumėjos, esančios į pietus nuo Judėjos, iš Tyro ir Sidono, Finikijos miestų, įsikūrusių prie Viduržemio jūros. Išgirdę apie Jo darbus, jie „susirinko Jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų..., nes iš Jo ėjo galia ir visus gydė.” (Morkaus 3, 8; Luko 6,17-19)KKP 14.3

Kai siauroje pakrantėje net stovint visiems norintiems Jį išgirsti pritrūko vietos, Jėzus nuvedė juos prie kalno atšlaitės. Radęs tinkamą vietą, kurioje visi tilpo, Jis atsisėdo ant žolės, o mokiniai ir minia pasekė Jo pavyzdžiu.KKP 15.1

Mokiniai jautė, kad gali įvykti kažkas nepaprasta, todėl susibūrė arčiau savo Mokytojo. Ryto įvykiai įtikino juos, kad bus paskelbta apie karalystę, kurią, kaip jie tikėjosi, Jis greitai įkurs. To tikėjosi ir minia, todėl atidūs žmonių veidai buvo labai susidomėję.KKP 15.2

Besėdint ant žalio šlaito ir laukiant dieviškojo Mokytojo žodžių, juos užplūdo mintys apie būsimąją šlovę. Ten buvo Rašto žinovai ir fariziejai, kurie laukė dienos, kada galės valdyti neapkenčiamus romėnus ir įgyti didžiosios pasaulio imperijos turtus. Neturtingi valstiečiai ir žvejai tikėjosi, kad jų apgailėtinas lūšnas, menką maistą, sunkų darbą ir skurdo baimę pakeis gausa ir lengvas gyvenimas. Jie tikėjosi, kad prastą drabužį, kurį jie vilkėjo dieną ir kuriuo užsiklodavo naktį, Kristus pakeis prabangiais nugalėtojų apdarais.KKP 15.3

Visų širdis virpino išdidumo viltys, kad greitai Izraelio tauta bus pagerbta tarp tautų kaip Viešpaties išrinktoji, o Jeruzalė bus išaukštinta kaip pasaulio karalysčių sostinė.KKP 15.4