„„Kokie ankšti vartai ir koks siauras kekias į gyvenimą!” (Mato 7,14)

Kristaus laikais Palestinos gyventojai gyveno sienomis užtvertuose miestuose, kurie dažniausiai buvo įsikūrę ant kalvų ar kalnų. Vartai būdavo uždaromi saulei nusileidus; į miestą būdavo galima patekti tik stačiais, uolėtais keliais, todėl grįžtantis namo keliautojas dienos pabaigoje turėdavo paskubėti, kad galėtų praeiti pro vartus dar nesutemus. Užgaišusieji nebūdavo įleidžiami.KKP 144.2

Siaurą, kylantį į kalną ir vedantį namo kelią Jėzus panaudojo kaip vaizdingą krikščioniško kelio iliustraciją. Kelias, kurį Jis nurodė, yra siauras, o įeiti pro vartus sunku, nes auksinė taisyklė užtveria kelią išdidumui ir savanaudiškumui. žinoma, yra ir platus kelias, tačiau jo galas - pražūtis. Jei eisite dvasinio gyvenimo keliu, eisite aukštyn, jums teks nuolat kopti į kalną. Jums teks eiti su nedaugeliu, nes dauguma pasirinks kelią, vedantį į pakalnę.KKP 145.1

Keliu, vedančiu į mirtį, eina visi atsidavę žemiškiems dalykams, - savanaudžiai, išdidūs, nesąžiningi ir morališkai smukę žmonės. Ten gali reikštis žmonių nuomonės ir idėjos, ten galima atsiduoti savo polinkiams, daryti viską, ką diktuoja savimeilė. Nereikia ieškoti kelio, kuris veda į pražūtį, nes vartai platūs, kelias erdvus, o koja pati žengia keliu, vedančiu į mirtį.KKP 145.2

Kelias į gyvenimą yra siauras, o įėjimas ankštas. Jei nenusimesite apraizgančių nuodėmių, šis kelias jums atrodys per siauras. Jei norite žengti Viešpaties keliu, teks atsisakyti savo kelių, savo norų, savo žalingų įpročių ir ydų. Tas, kuris nori tarnauti Kristui, negali sekti pasaulio nuomone ar laikytis pasaulio normų. Dangaus kelias per siauras, kad galėtume kovoti dėl padėties ir turto, jis per siauras egoistiškoms ambicijoms, per status ir sunkus patogumų mėgėjams. Sunkus darbas, kantrybė, pasiaukojimas, neturtas, nusidėjėlių priekaištai ir pasmerkimas - tokia buvo Kristaus dalia. Tokia bus ir mūsų dalia, jei norime patekti į Dievo rojų.KKP 145.3

Bet tai nereiškia, kad išsigelbėjimo kelias yra sunkus, o kelias į pražūtį - lengvas. Kelyje, vedančiame į mirtį, yra skausmo, kančių, liūdesio ir nusivylimų, kurie perspėja, kad tuo keliu neverta eiti. Dievo meilė kelią į pražūtį neatsargiems ir savavaliams padarė sunkesnį. žinoma, šėtonas jį stengiasi parodyti kuo patraukliau, tačiau tai apgaulė. Blogio kelyje patirsite kankinančią sąžinės graužatį ir slegiančius rūpesčius. Galime manyti, kad malonu būti išdidžiam ir paklusti žemiškoms ambicijoms, tačiau vėliau mūsų laukia skausmas ir nusivylimas. Savanaudiški planai gali žadėti daug džiugesio ir teikti malonią viltį, bet galų gale pamatysime, kad laimė užnuodyta, o gyvenimą apkartina viltys, paremtos savuoju „aš”. Kelio į pražūtį vartus gali puošti gėlės, bet eidami šiuo keliu pajusime jų dyglių „skonį”. Apgaulinga vilties šviesa, šviečianti prie įėjimo, virs nusivylimo tamsa, o žmogus, einantis šiuo keliu, pateks į nesibaigiančios nakties tamsą.KKP 146.1

„Sukčių kelias veda į pražūtį... [Bet] jos [išminties] keliai malonūs, o visi takai ramūs.” (Patarlių 13,15; 3,17) Kaskart paklusę Kristui, pasiaukoję Jo vardan, įveikę iš-mėginimus, nugalėję pagundą žengiate žingsnį galutinės šlovingos pergalės keliu. Jei leisime vadovauti Kristui, Jis ves mus saugiu keliu. Net didžiausias nusidėjėlis gali rasti tą kelią. Nerimastingas ieškotojas visada ras kelią į tyrą ir šventą šviesą. Šis kelias yra siauras ir šventas, einant juo netoleruojama nuodėmė, tačiau žengti šiuo keliu gali kiekvienas. Todėl nė viena abejojanti, drebanti siela neturi sakyti: „Dievas užmiršo mane”.KKP 146.2

Mūsų kelias gali būti nelygus ir status, dešinėje ir kairėje gali būti spąstų, pasitaikys sunkumų. Mums teks atkakliai dirbti: nors ir būsime pavargę ir norėsime pailsėti, teks kovoti, nors būsime nusilpę ir prislėgti, teks pasikliauti tikėjimu. Su Kristumi, savo Vadu, pagaliau pasieksime trokštamą dangų. Pats Kristus praėjo šiuo nelygiu keliu ir išlygino taką mūsų kojoms.KKP 147.1

Eidami stačiu keliu, vedančiu į amžinąjį gyvenimą, rasime džiaugsmo šaltinius, kurie atgaivina pavargusius. Einantieji išminties keliais džiaugsis net ir sunkiai išmėginami, nes Tas, kurį myli jų sielos, nematomas eina šalia jų. Su kiekvienu žingsniu jie vis labiau jus Jo rankos prisilietimą, su kiekvienu žingsniu Nematomojo šlovė ryškiau apšvies jų kelią, o jų gyriaus giesmės skambės vis garsiau ir susilies su angelų choru, kuris gieda prie Dievo sosto. „O teisiųjų takas - tarsi aušros šviesa, vis labiau švintanti iki skaisčios dienos.” ( Patarlių 4,18)KKP 147.2

*****