„„Kai meldžiatės, ne6ūkįte tokie kaip veidmainiai...” (Mato 6, 5)

Fariziejai melsdavosi nustatytomis valandomis. Jeigu jie tuo metu būdavo gatvėje ar turguje tarp minios, jie sustodavo ir garsiai melsdavosi. Toks Dievo garbinimas dažnai buvo savęs gyrimas, todėl Jėzus negailestingai smerkė tokią maldą. Tačiau Jis neniekino viešos maldos, nes pats su mokiniais ne kartą meldėsi minios akivaizdoje. Jis tik mokė, kad asmeninė malda neturi būti vieša. Mūsų nuoširdaus atsidavimo maldos turi pasiekti tik Dievo ausis. Jokia smalsi ausis neturi išgirsti tokių maldų.KKP 91.2

„Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis.” (Mato 6, 6 ) Turėkite vietą slaptai maldai. Jėzus turėjo pamėgtas vietas bendravimui su Dievu, mes turėtume daryti taip pat. Dažniau nueikime į kokią nors vietą, kur galėtume pabūti vieni su Dievu.KKP 91.3

„Melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje.” (Mato 6, 6) Jėzaus vardu galime ateiti pas Dievą su vaikišku pasi-tikėjimu. Čia nereikalingas joks tarpininkas. Per Jėzų galime atverti savo širdį Dievui, kuris mus pažįsta ir myli.KKP 92.1

Slapta malda, kurios neregės jokia akis, išskyrus Dievo, negirdės jokia ausis, išskyrus Jo, galime išlieti gailestingajam Tėvui savo slapčiausius norus ir troškimus. Tyloje, kai siela nurimsta, balsas, kuris niekada neatsisako atsiliepti į žmonių poreikius, prabils mūsų širdžiai.KKP 92.2

„Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo.” (Jokūbo 5, 11) Be galo mylėdamas Jis pasiruošęs išklausyti klystančiųjų išpažintį ir priimti jų atgailą. Jis laukia menkiausio mūsų dėkingumo, kaip motina laukia pirmosios savo mylimo kūdikio šypsenos. Viešpats nori, kad mes suprastume, kaip nuoširdžiai ir švelniai Jo širdis prisirišusi prie mūsų. Jis ragina mus patikėti sunkumus Jo užuojautai, širdgėlą Jo meilei, žaizdas Jo išgydymui, mūsų silpnumą pakeisti Jo galybe, tuštumą - Jo pilnatve. Nė vienas atėjęs pas Jį nenusivylė. „Pažvelkite į Jį ir pralinksmėkite; niekada jums nereikės kęsti gėdos.” (Psalmė 34, 6)KKP 92.3

Tie, kurie ieško Dievo, norėdami slapta išsakyti Viešpačiui savo reikmes ir prašyti pagalbos, nebus nuvilti. „Tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.” (Mato 6,6) Kai Kristus taps mūsų gyvenimo draugu, pajusime neregimos galios veikimą. Žiūrėdami į Jėzų, tapsime panašūs į Jį, žvelgdami į Jį, pasikeisime. Charakteris pasidarys švelnesnis, geresnis ir kilnesnis, tuomet jis tiks Dangaus karalystei. Bendraudami ir draugaudami su Viešpačiu būsime pamaldesni, tyresni ir uolesni. Mūsų maldos bus prasmingesnės. Mes gausime dieviškąjį išsilavinimą, kuris pasireikš gyvenime uolumu ir stropumu.KKP 92.4

Siela, kasdien nuoširdžia malda besikreipianti į Dievą pagalbos, paramos ir jėgų, turės didingus siekius, aiškiai pažins tiesą ir supras savo pareigas, sieks kilnių tikslų ir jaus nuolatinį teisumo alkį bei troškulį. Jei palaikysime nenutrūkstamą ryšį su Dievu, tai bendraudami su kitais galėsime skleisti mūsų širdyse viešpataujančią šviesą, ramybę ir romumą. Besimelsdami Dievui gauname jėgų. Šios jėgos ir nenuilstamos pastangos lavinti protą, giliai mąstyti ir būti atsakingam, paruoš mus gerai atlikti kasdienes pareigas ir išlaikyti romią dvasią bet kuriomis aplinkybėmis.KKP 93.1

Kai suartėsime su Dievu, Jis įdės žodžius į mūsų lūpas, kuriais kalbėsime su Juo ar šlovinsime Jo vardą. Jis išmokys mus angelų giesmės, padėkos giesmės mūsų dangiškajam Tėvui. Kiekvienas mūsų poelgis atskleis širdyje gyvenančio Išgelbėtojo šviesą ir meilę. žmogus, kuris gyvena tikėdamas Dievo Sūnumi, yra atsparus visiems vargams.KKP 93.2

*****