„„Kodėfgi matai krislą savo 6roCio akyje...?!” (Mato 7, 3)

Netgi žodžiai pats tai darai, už ką teisi, tiksliai neišreiš-kia to, kaip sunkiai nusideda žmogus, kuris leidžia sau kritikuoti ir teisti savo brolį. Jėzus sakė: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!”KKP 132.1

Jėzaus žodžiai apibūdina žmogų, kuris greitai pastebi kitų ydas. Manydamas, kad atskleidė kito žmogaus būdo trūkumą ar gyvenimo dėmę, jis karštai trokšta nurodyti blogį. Tačiau Jėzus sako, kad šis charakterio bruožas, kurį atskleidžia nekrikščioniškas poelgis, palyginus su kritikuojama yda, yra kaip rąstas prieš krislą. Tokiam žmogui trūksta pakantumo ir meilės dvasios, todėl jis mato viską tarsi per padidinamąjį stiklą. Kas iš tiesų nėra sielvartavęs dėl nuodėmės ir visiškai neatsidavė Kristui, tas savo gyvenimu negalės rodyti užjaučiančios Išgelbėtojo meilės. Toks žmogus klaidingai nušviečia romią ir meilės kupiną Evangeliją, sužeidžia brangias sielas, už kurias mirė Kristus. Remiantis Išgelbėtojo pavartotu palyginimu, galima pasakyti, kad tas, kuris nuolaidžiauja savo priekabiai dvasiai, užsitraukia didesnę nei kaltinamojo žmogaus nuodėmę; kaltintojas ne tik daro tą pačią nuodėmę, bet apsunkina ją išdidumu ir priekabumu.KKP 132.2

Vienintelis Kristus yra idealaus charakterio pavyzdys, todėl kiekvienas, iškeliantis save kaip pavyzdį kitiems, stoja į Kristaus vietą. Tėvas „visą teismą pavedė Sūnui” (Jono 5, 22), todėl tas, kuris leidžia sau teisti kitus, atima iš Dievo Sūnaus šią išimtinę teisę. Toks teisėjas ir kritikas perkelia save į antikristo, prieštarautojo pusę, „kuris iškelia save virš kiekvieno vadinamojo dievo ar šventenybės ir pats sėdasi Dievo šventykloje, dėdamasis Dievu.” (2 Tesalonikiečiams 2,4)KKP 132.3

Šalta, kritiška, neatlaidi dvasia, kuria pasižymėjo fariziejai, yra nuodėminga dvasia, jos vaisiai kartūs. Jei religiniame gyvenime nepasireiškia meilė, jame nėra Jėzaus, jo neapšviečia Jėzaus Artumo šviesa. Meilės trūkumo negali užpildyti jokia aktyvi veikla ar ne-krikščioniškas uolumas. žmogus dažnai sugeba pastebėti kitų ydas, tačiau visiems, kurie taip elgiasi, Jėzus sako: „Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies.” (Mato 7, 5) Tas, kuris nusikalto pats, dažniausiai kaltina ir įtarinėja kitus. Smerkdami kitą, stengiamės nuslėpti ar pateisinti savo širdies blogį. Nusidėję pirmieji žmonės pažino blogį. Vos tik pirmoji pora nusikalto, pradėjo priekaištauti vienas kitam. Tai būdinga žmogiškajai prigimčiai, kuri nepasiduoda veikiama Kristaus malonės.KKP 133.1

Kai žmonės puoselėja šią kaltinimo dvasią, jie ne tik rodo į savo brolių ydas. Jei nuosaikios priemonės neduoda laukiamų rezultatų, brolių kaltintojai griebiasi prievartos. Įvairiausiais būdais jie verčia žmones sutikti su jų brukamu požiūriu į tiesą. Taip elgėsi žydai Kristaus laikais, tą patį darė krikščioniška Bažnyčia, kai prarado Kristaus malonę. Pamačiusi, kad nebeturi meilės galios, ji pasitelkė į pagalbą stiprią valstybinę valdžią, stengdamasi primesti savo dogmas ir įgyvendinti savo nuostatas. Pradedant nuo Abelio iki mūsų laikų, ši dvasinė prievarta yra visų religinių įstatymų šaltinis, visų persekiojimų priežastis.KKP 133.2

Kristus ne varu varo, o traukia žmones prie savęs. Vienintelė jėga, kurią Jis naudoja, yra meilės galia. Kai Bažnyčia pradeda ieškoti pasaulietinės valdžios paramos, akivaizdu, kad ji prarado Kristaus galią - dieviškosios meilės galią.KKP 134.1

Šis blogis įsišaknijęs Bažnyčios narių širdyse, todėl pirmiausia reikia pradėti gydyti juos. Jėzus liepia, kad kaltintojas prieš mėgindamas taisyti kitus, pirmiausia išsiritintų rąstą iš savo akies, išsižadėtų savo priekabios dvasios, išpažintų ir atsisakytų savo nuodėmės. „Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl netikusio, kuris megztų gerus vaisius.” (Luko 6, 43) Puoselėjama kaltinimo dvasia yra blogio vaisius, kuris rodo, kad medis yra blogas. Nieko vertos jūsų pastangos išsiugdyti teisumą. Reikia, kad jūsų širdis būtų pakeista. Pirma tai turime patirti patys, kad galėtume taisyti kitus. „Juk burna kalba tai, ko pertekusi širdis.” (Mato 12, 34)KKP 134.2

Kai žmogų užklumpa gyvenimo krizė, o jūs stengiatės patarti ar perspėti, jūsų žodžiai darys gerą įtaką tik tuomet, kai jūsų gyvenimas atitiks žodžius. Kad darytumėte gera, turite būti geri. Negalėsite paveikti kitų, kol jūsų širdis nebus romi, apvalyta ir paveikta Kristaus malonės. Kai ši permaina įvyks jumyse, jūsų gyvenimas taps palaiminimu kitiems. Tai vyks taip na-tūraliai, kaip natūraliai pražysta rožės krūmas ar sirps-tantis vynmedis skleidžia malonų aromatą.KKP 134.3

Jeigu jumyse bus Kristus - garbės viltis, jūs neieškosite kitų žmonių klaidų. Užuot kaltinę ir smerkę, jūs norėsite padėti, laiminti ir gelbėti. Sutikę klystančius, atsiminsite šiuos žodžius: „žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą.” (Galatams 6, 1) Jūs prisiminsite, kad patys buvote ne kartą suklydę ir kaip sunku buvo surasti teisingą kelią. Jūs nestumsite savo brolio į didesnę tamsą, jūsų gailestinga širdis įspės jį apie pavojų.KKP 135.1

Tas, kuris dažnai žvelgia į Golgotos kryžių ir atsimena, kad Išgelbėtojas buvo nukryžiuotas dėl jo nuodėmių, niekada nebandys lyginti savo ir kito žmogaus kaltės. Jis niekada nesės į teisėjo krasę, kad apkaltintų kitus. Tie, kurie vaikšto Golgotos kryžiaus šešėlyje, nekritikuoja ir nesipuikuoja.KKP 135.2

Tik tada, kai pajusite, kad galite atsisakyti savojo orumo ar net atiduoti gyvybę už klystantį brolį, tik tada jūs tikrai būsite išritinę rąstą iš savo akies ir būsite pasiruošę padėti savo broliui. Tada galėsite artintis prie jo ir paliesti jo širdį. Dar nė vienas suklydęs žmogus nebuvo nukreiptas į tiesos kelią pasmerkimu ar priekaištais. Taip daugelis tik dar labiau atitolo nuo Kristaus ir užkietino savo širdis įtikinėjimams. Sugrąžinti nusidėjėlį iš klystkelio ir ištaisyti daugybę nuodėmių gali tik romi dvasia, švelnus, malonus elgesys. Kristaus apraiška jūsų charakteryje darys teigiamą įtaką visiems, su kuriais jūs bendrausite. Tegul kasdien jumyse bus matomas Kristus, tuomet Jis leis atskleisti kuriamąją savo Žodžio galią - švelnią, įtikinančią, tačiau galingą įtaką, kuri atkuria sielose Viešpaties, mūsų Dievo, gerumą.KKP 135.3

*****