„„Mylėkite savo priešus...“(Mato 5, 44)

Išgelbėtojo pamoka: „Nesipriešink piktam” buvo sunki kerštingiems žydams, todėl jie murmėjo tarpusavyje. Bet Jėzus pridūrė: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo’. O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai.” (Mato 5, 43-45)KKP 81.4

Tokia buvo tikroji Įstatymo, kurį rabinai aiškino klaidingai, dvasia. Įstatymą jie pavertė atstumiančiu griežtų reikalavimų kodeksu. Rabinai priklausė Izraelio tautai, todėl laikė save geresniais už kitus žmones, turinčiais teisę į ypatingą Dievo malonę. Tačiau Jėzus atkreipė jų dėmesį į viską atleidžiančią meilę, kuri įrodys, kad juos skatina aukštesni motyvai nei jų niekinamų muitininkų ir nusidėjėlių.KKP 82.1

Jis nurodė savo klausytojams Visatos Valdovą, naujai pavadindamas Jį mūsų Tėvu. Jis norėjo, kad jie suprastų, jog Dievas švelniai jais rūpinasi. Jis mokė, kad Dievas rūpinasi kiekviena žūstančia siela, kad „kaip tėvas gailisi vaikų, taip Viešpats gailisi pagarbiai Jo bijančiųjų.” (Psalmė 103,13 ) Jokia religija, išskyrus Bibliją, neatskleidė Dievo taip išsamiai. Pagonybė mokė žmones žiūrėti į Aukščiausiąją Esybę kaip į baimės, o ne meilės objektą. Piktą dievybę buvo bandoma sušvelninti aukomis, bet į ją niekada nebuvo kreiptasi kaip į Tėvą, išliejantį savo vaikams meilės dovaną. Net izraelitai nesuvokė pranašų mokymo apie Dievą, todėl šis Jo tėviškos meilės atskleidimas buvo naujas dalykas, nauja dovana pasauliui.KKP 82.2

Žydai manė, kad Dievas myli tuos, kurie Jam tarnauja, - pasak jų, tuos, kurie vykdo rabinų nurodymus, - o į kitus žmones Jis žiūri piktai ir juos prakeikia. Anaiptol! Jėzus mokė, kad visam pasauliui, - ir geriesiems, ir blogiesiems - šviečia Jo meilė. Šią tiesą jūs turėjote išmokti iš gamtos, nes „Dievas juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.” (Mato 5, 45)KKP 82.3

Ne pati žemė metai iš metų duoda savo dovanas ir skrieja aplink Saulę, Dievo ranka vadovauja planetoms jų kelyje per dangų. Tik Jis padaro taip, kad vasara ir žiema, sėja ir derliaus nuėmimas, diena ir naktis sektų vieni po kitų savo įprastine seka. Jis taria - ir veši augalija, Jis įsako - ir pasirodo lapai, žydi gėlės. Kiekvienas geras davinys, kiekvienas saulės spindulys ir lietaus lašas, kiekvienas maisto kąsnis, kiekviena gyvenimo akimirka yra meilės dovana.KKP 83.1

Nors mes kitados buvome nemeilūs ir pavydūs, „buvome patys verti neapykantos ir vieni kitų nekentėme”, bet dangiškasis Tėvas pasigailėjo mūsų. „Kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmo-nėms, Jis išgelbėjo mus... ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo.” (Titui 3, 3-5) Jei pri-imsime Jo meilę, ji mus padarys gerus ir švelnius ne tik tiems, kurie mums malonūs, bet ir daugybei tų, kurie turi trūkumų, klysta ir yra nusidėję.KKP 83.2

Dievo vaikai yra tie, kurie tapo Jo prigimties dali-ninkais. Nei užimamos pareigos, nei kilmė, nei tautybė, nei religijos pranašumai neįrodo, kad mes esame Dievo vaikai, tik meilė, meilė, kuri apgaubia visą žmoniją. Net nusidėjėliai, kurių širdys nėra visiškai užvertos Dievo Dvasiai, atsilieps į gerumą. Nors jie gali atsimokėti neapykanta už neapykantą, bet atsilieps meile į meilę. Tačiau tik Dievo Dvasia atsako meile į neapykantą. Būti gerais nedėkingiesiems ir piktiesiems, daryti gera nieko nesitikint, yra dangiškojo didingumo požymis, tikrasis Aukščiausiojo vaikų kilnios padėties ženklas.KKP 83.3

*****