„„Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite...” (Mato 7,12)

Užtikrindamas mums Dievo meilę, Jėzus liepia žmonėms mylėti vienas kitą. Jis paskelbia principą, kuriuo žmonės turėtų vadovautis bendraudami.KKP 141.1

žydai rūpinosi tuo, ką turėtų gauti; jų rūpestis buvo užsitikrinti valdžią, tarnybą ir prideramą pagarbą. Tačiau Kristus moko, kad reikėtų rūpintis ne tuo, ką gausime, o tuo, ką galime duoti. Mes turėtume rūpintis kitais tiek, kiek rūpesčio patys norime patirti.KKP 141.2

Bendraudami su kitais pasistenkite suprasti jų padėtį. Pamėginkite pajusti, ką jie jaučia, pasistenkite suprasti jų sunkumus, nusivylimus, širdgėlą ir džiaugsmą. Susitapatinkite su jais ir elkitės taip, lyg būtumėte atsidūrę jų vietoje ir norėtumėte, kad su jumis panašiai elgtųsi. Tai yra tikroji dorovės taisyklė. Tai kitaip išreikštas įsakymas: „Mylėk savo artimą kaip save patį.” (Mato 22, 39) Tai yra pranašų mokymo esmė. Tai dangiškasis principas, kuris bus išugdytas visuose, kurie tinka šventai dangaus bendruomenei.KKP 141.3

Ši auksinė taisyklė yra tikro paslaugumo principas, kurį geriausiai atskleidžia Jėzaus gyvenimas ir charakteris. Kasdienis mūsų Išgelbėtojo gyvenimas švytėjo grožiu ir švelnumu, kiekvienas Jo žingsnis skleidė gerumą. Tą pačią dvasią skleis ir Jo vaikai. Tie, kurių širdyse gyvena Kristus, bus apsupti dieviškosios atmosferos. Balti tyrumo drabužiai kvepės Viešpaties sodo aromatu, veidai atspindės Jėzaus šviesą, jie nušvies kelią pavargusioms ir klumpančioms kojoms.KKP 141.4

Kiekvienas, kuris suvokia tobulo charakterio esmę, visada rodo Kristaus jautrumą ir gailestingumą. Malonė suminkština širdį, taurina ir tobulina jausmus, suteikia dieviškojo jautrumo ir dorybės pojūtį.KKP 142.1

Tačiau auksinė taisyklė turi dar gilesnę prasmę. Tie, kurie tapo visokeriopos Dievo malonės dalininkais, yra pašaukti perduoti ją tamsoje ir nežinioje paskendusioms širdims taip, tarsi būtų jų vietoje ir norėtų ją gauti. Apaštalas Paulius sakė: „Juk aš skolingas graikams ir barbarams, išmintingiems ir neišmanantiems.” (Romiečiams 1, 14) Mes esame skolingi tamsioms ir morališkai smukusioms sieloms, nes žinome apie Dievo meilę, esame ją pažinę, todėl privalome perduoti dieviškosios malonės lobį šioms vargstančioms sieloms.KKP 142.2

Lygiai taip pat tai susiję ir su šio pasaulio gėrybėmis ir palaimomis: jei tu turi daugiau nei tavo broliai, pasidarai skolingas jiems tiek, kiek jie yra mažiau už tave apdovanoti. Jei esi turtingas ir gyveni ištaigingai, privalai rūpintis kenčiančiais, ligoniais, našlėmis ir našlaičiais taip, lyg pats būtum jų vietoje ir norėtum, kad tavimi rūpintųsi.KKP 142.3

Auksinė taisyklė iš esmės moko tos pačios tiesos, kuri jau skambėjo Kalno pamoksle: „Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta.” Tai, kaip mes elgiamės su kitais - gerai ar blogai - atsilieps mums palaimini mu arba prakeiksmu. Ką duodame, tą ir gausime. Už žemiškus palaiminimus, kuriuos suteikiame kitiems, gali būti, o dažnai ir būna, atlyginama tuo pačiu. Kai stokojame, visa, ką duodame, dažnai grįžta mums ke-turgubai. Be to, už visas dovanas Viešpats atmoka net šiame gyvenime gausiau išliedamas mums savo meilę, kuri yra svarbiausias dangiškosios šlovės ir turtų dalykas. Padarytas blogis taip pat sugrįžta. Kiekvienas, pasmerkęs ar nuliūdinęs kitą, pats patirs ir pajaus tai, ką išgyveno kitas, netekęs meilės ir užuojautos.KKP 142.4

Dievas mums parodė savo meilę, kad mylėtume vieni kitus. Jis nori, kad mes neapkęstume savo kietaširdiškumo ir atvertume širdis Jėzui. Taip blogis virs gėriu, o prakeikimas - palaiminimu.KKP 143.1

Auksinė taisyklė yra krikščioniškumo matas. Jei nepaisoma šios taisyklės, sieloje užgimsta melas. Religija, kuri neskatina vertinti kitų, nors pats Kristus juos vertina, nes atidavė save už juos; religija, kuri neskatina kreipti dėmesio į žmonių reikmes, kančias ar teises, yra netikra religija. Jei nekreipiame dėmesio į varguolių bėdas, kenčiančius ir nusidėjėlius, tai išduodame Kristų. Krikščionybė neturi daug galios pasaulyje, nes žmonės tik prisiima Kristaus vardą, o jų gyvenimas neigia Jo charakterį. Dėl to piktžodžiaujama Viešpaties vardui.KKP 143.2

Tomis šviesiomis dienomis, kai prisikėlusiojo Kristaus šlovė užtekėjo apaštališkajai Bažnyčiai, apie tikinčiuosius buvo rašoma, kad to, ką jie „turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe. Tarp jų nebuvo vargšų. Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą.” ( Apaštalų darbų 4, 32. 34. 33; 2, 46-47)KKP 143.3

Nei danguje, nei žemėje nerasime labiau įtikinamos tiesos nei ta, kurią patvirtina gailestingumo darbai tiems, kuriems reikia mūsų užuojautos ir pagalbos. Šią tiesą įkūnijo Jėzus. Kai išpažįstantieji Kristaus vardą įgyvendins auksinę taisyklę, Evangeliją lydės ta pati galybė, kokia lydėjo apaštalų laikais.KKP 144.1

*****