23—„Prisiartino Dievo karalystė”

„JĖZUS SUGRĮŽO į Galilėją ir ėmė skelbti Dievo Evangeliją, kad atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: ‘Atsiverskite ir tikėkite Evangelija’!” (Morkaus 1, 14—15) SD 202.1

Apie Mesijo atėjimą pirmiausia buvo paskelbta Judėjoje. Jeruzalės šventykloje apie pirmtako gimimą buvo išpranašauta prie aukuro tarnaujančiam Zacharijui. Ant Betliejaus kalvų apie Jėzaus gimimą paskelbė angelai. Į Jeruzalę ieškodami Jo atkeliavo išminčiai. Jo dieviškumą šventykloje paliudijo Simeonas ir Ona. „Jeruzalė ir visa Judėja ” klausėsi Jono Krikštytojo pamokslų, ir jo liudijimą apie Jėzų išgirdo teismo tarybos pasiuntiniai kartu su miniomis žmonių. Judėjoje Kristus pašaukė pirmuosius mokinius. Čia praėjo didžioji Jo ankstyvosios tarnystės dalis. Jo dieviškumo pasireiškimas apvalant šventyklą, Jo stebuklingi išgydymai bei dieviškos tiesos pamokos iš Jo lūpų — visa liudijo tai, ką po išgydymo Betzatoje Jis paskelbė priešais teismo tarybą, — kad Jis yra Amžinojo Sūnus.SD 202.2

Jei Izraelio vadovai būtų priėmę Kristų, Jis būtų pagerbęs juos kaip Savo pasiuntinius, nešiančius Evangeliją į pasaulį. Jiems pirmiesiems buvo suteikta galimybė tapti Dievo karalystės ir malonės šaukliais. Tačiau Izraelis nepažino Evangelijos atėjimo meto. Žydų vyresniųjų pavydas ir nepasitikėjimas peraugo į atvirą neapykantą, ir žmonių širdys nusigręžė nuo Jėzaus.SD 202.3

Aukščiausiojo teismo taryba atmetė Kristaus mokymą ir buvo linkusi Jį nužudyti. Todėl Jėzus pasitraukė iš Jeruzalės, toliau nuo kunigų, šventyklos, religijos vyresniųjų, žmonių, kurie buvo mokyti Įstatymo, ir atsigręžė skelbti Evangelijos kitai klasei bei telkti tuos, kurie turėjo ją nešti visoms tautoms.SD 202.4

Kaip religiniai vadovai Kristaus laikais atmetė Jo siūlomą šviesą ir gyvenimą, taip ji buvo atmetama ir kiekvienoje tolimesnėje kartoje. Kristaus pasitraukimo iš Judėjos istorija vis kartojosi. Skelbdami Dievo Žodį, reformatoriai nė nemanė atsiskirti nuo oficialiosios Bažnyčios; tačiau religijos vadovai netoleravo šviesos, todėl ją nešusieji buvo priversti ieškoti kitos visuomenės dalies, kuri troško tiesos. Mūsų laikais tik nedaugelis reformacijos sekėjų yra įkvėpti jų dvasios. Retas kuris klausosi Dievo balso ir yra pasirengęs priimti tiesą, kad ir kokiu rūbu ji pasirodytų. Dažnai tie, kurie eina reformatorių pėdomis, yra priversti nusigręžti nuo savo mylimų Bažnyčių, kad skelbtų aiškų Dievo Žodžio mokymą. Ir neretai trokštantieji šviesos yra to paties mokymo įpareigojami palikti savo tėvų Bažnyčią, kad išliktų paklusnūs. SD 203.1

Jeruzalės rabinai niekino galilėjiečius kaip neišsilavinusius prasčiokus, tačiau jie buvo palankesnė dirva Gelbėtojo darbui. Jie buvo uolesni ir nuoširdesni, ne taip atsidavę fanatizmui, jų protai buvo atviresni priimti tiesą. Keliaudamas į Galilėją Jėzus nenorėjo atsiskirti ar atsiriboti. Toji provincija anuomet buvo tankiai gyvenama ir kur kas įvairesnių tautų nei Judėjoje.SD 203.2

Jėzui keliaunant per Galilėją mokant ir gydant, minios plūdo pas Jį iš miestų ir kaimų. Daugelis atkakdavo net iš Judėjos bei gretimų provincijų. Jis dažnai turėjo slėptis nuo žmonių. Entuziazmas buvo toks didelis, jog teko imtis atsargos priemonių, kad romėnų pareigūnai nepabūgtų galimo maišto. Pasaulyje tokio laikotarpio dar nebuvo. Dangus nužengė pas žmones. Alkstančios ir trokštančios sielos, seniai laukusios Izraelio atpirkimo, dabar puotavo prie gailestingojo Išgelbėtojo malonės stalo. SD 203.3

Pagrindinė Kristaus skelbiama žinia buvo: „Atėjo metas, ir prisiartino Dievo karalystė: ‘Atsiverskite ir tikėkite Evangelija ! ’” Taigi Evangelijos mokymas, atneštas paties Gelbėtojo, buvo pagrįstas pranašystėmis. Jo minimas metas buvo tas pats, apie kurį angelas Gabrielius pranešė Danieliui. Angelas pasakė: „Septyniasdešimt septynetų skirta tavo tautai ir tavo šventajam miestui. Tuomet baigsis nusižengimas, ateis galas nuodėmei, bus išpirkta kaltė, įvestas amžinasis teisumas, užantspauduoti regėjimai ir pranašystės ir patepta tai, kas švenčiausia” (Danieliaus 9, 24) . Diena pranašystėje atitinka metus (žr. Skaičių 14, 34; Ezechielio 4, 6). Septyniasdešimt savaičių, arba keturi šimtai devyniasdešimt dienų, reiškia keturis šimtus devyniasdešimt metų. Apibūdinta ir šio laikotarpio pradžia: „Todėl žinok ir suprask! Nuo to laiko, kai paskelbtas žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo vado bus septyni septynetai ir šešiasdešimt du septynetai” (Danieliaus 9, 25) , šešiasdešimt devynios savaitės, arba keturi šimtai aštuoniasdešimt trys metai. Artakserkso įsakymas atstatyti Jeruzalę (žr. Ezros 6, 14; 7, 1. 9) įsigaliojo 457 m. pr. Kr. Nuo tada iki 27 m. po Kr. rudens praėjo keturi šimtai aštuoniasdešimt trys metai. Pagal pranašystę, šis laikotarpis turėjo pasiekti Mesiją, Pateptąjį. 27 m. po Kr. Jėzus krikšto metu buvo pateptas Šventosios Dvasios, ir tuoj po to prasidėjo Jo tarnystė. Tuomet buvo paskelbta žinia: „Atėjo metas ”.SD 203.4

Angelas pasakė: „Vieną septynetą [septynerius metus] Jis sudarys stiprią Sandorą su daugeliu”. Septynerius Gelbėtojo tarnavimo metus Evangelija turėjo būti ypač skelbiama žydams; trejus su puse metų tai darė pats Kristus, vėliau — apaštalai. „Per pusę septyneto sustabdys aukojimą ir atnašavimą” (Danieliaus 9, 27) . 31 m. po Kr. buvo paaukota tikroji Kristaus auka ant Golgotos. Tuomet pusiau plyšo šventyklos uždanga — taip buvo parodyta, jog aukojimų šventumo ir reikšmingumo nebeliko. Atėjo metas sustabdyti žemiškus aukojimus ir atnašavimus.SD 204.1

Toji savaitė — septyneri metai — baigėsi 34 m. po Kr. Tuomet užmėtydami akmenimis Steponą, žydai galutinai atstūmė Evangeliją. Persekiojimų po kitas šalis išblaškyti mokiniai „keliaudami skelbė gerosios naujienos žodį” (Apaštalų darbų 8, 4) . Netrukus atsivertė Bažnyčios persekiotojas Saulius; jis tapo Pauliumi — pagonių apaštalu.SD 204.2

Kristaus metas artinosi: buvo aiškiai apsakyta, kaip Jis bus pateptas Šventosios Dvasios, kaip mirs ir kaip Evangelija bus nešama pagonims. Žydų tauta turėjo privilegiją suprasti šias pranašystes ir atpažinti jų išsipildymą Jėzaus misijoje. Kristus akcentavo Savo mokiniams, kaip svarbu gilintis į pranašystes. Apie pranašystę, kurią išgirdo pranašas Danielius apie ateisiantį metą, Jėzus pasakė: „skaitytojas teįsidėmi” (Mato 24, 15) . Prisikėlęs Jis paaiškino mokiniams, „primindamas visus pranašus”, „kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta” (Luko 24, 27). Išgelbėtojas kalbėjo per visus pranašus. „Jie nagrinėjo, kurį ir kokį laiką nurodė juose veikianti Kristaus Dvasia, išpranašavusi Kristaus kentėjimus ir juos lydinčią šlovę” (1 Petro 1, 11). SD 205.1

Būtent Gabrielius, antrasis po Dievo Sūnaus, atėjo su dieviška žinia pas pranašą Danielių. Būtent Gabrielių, Savo angelą, Kristus siuntė atskleisti ateities mylimajam Jonui; todėl palaiminimas skelbiamas tiems, kurie skaito ir girdi pranašystės žodžius bei vykdo, kas jose parašyta (žr. Apreiškimo 1, 3).SD 205.2

„Tikrai Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs Savo užmojo Savo tarnams pranašams”; „Tai, kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams” (Amoso 3, 7; Pakartoto Įstatymo 29, 28) . Dievas davė tai mums, o pagarbų, pamaldų pranašų raštų tyrinėjimą lydės Jo palaiminimai.SD 205.3

Kaip Kristaus pirmojo atėjimo žinia paskelbė Jo malonės karalystę, taip Jo antrojo atėjimo žinia skelbia Jo šlovės karalystę. Antroji žinia, kaip ir pirmoji, pagrįsta pranašystėmis. Angelo žodžiai pranašui Danieliui apie paskutiniąsias dienas turės būti suprasti, atėjus laikų pabaigai. Tuo metu „daugelis bus pasimetę, ir nedorumas vis labiau paplis”; „nedorėliai ir toliau nedorai elgsis. Nė vienas nedorėlių to nesupras, o išmintingieji supras” (Danieliaus 12, 4. 10) . Pats Išgelbėtojas nurodė Savo atėjimo ženklus, Jis pasakė: „Taip pat pamatę tai dedantis, žinokite, kad Dievo karalystė arti”; „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai”; „Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje” (Luko 21, 31. 34. 36) .SD 205.4

Mes priėjome šiuose raštuose išpranašautą laikotarpį. Laikų pabaiga atėjo, pranašų regėjimai atskleisti ir jų rimti perspėjimai kreipia mūsų žvilgsnius į šlovingą Viešpaties atėjimą, kuris jau čia pat.SD 206.1

Žydai neteisingai aiškino bei taikė Dievo Žodį ir neatpažino Kristaus atėjimo meto. Kristaus ir Jo apaštalų tarnystės metus — brangius paskutiniuosius metus, kai buvo liejama malonė išrinktajai tautai, — jie praleido rengdami sąmokslą prieš Viešpaties pasiuntinius. Jie buvo pasinėrę į žemiškas ambicijas, tad veltui jiems buvo siūloma dvasinė karalystė. Taip ir šiandien šio pasaulio karalystė užvaldo žmonių protus, ir jie nepastebi, kaip sparčiai pildosi pranašystės, bei nemato greitai artėjančios Dievo karalystės ženklų.SD 206.2

„Bet jūs, broliai, neskendite tamsoje, kad toji diena jus užkluptų lyg vagis. Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai. Todėl nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs!” (1 Tesalonikiečiams 5, 4—6) SD 206.3