22—Jono įkalinimas ir mirtis

Šis skyrius pagrįstas Mato 11, 1—11; Morkaus 6, 17—28; Luko 7, 19—28

JONAS KRIKŠTYTOJAS pirmasis paskelbė apie Kristaus karalystę ir tapo pirmuoju kankiniu. Nuo tyro dykumos oro, nuo didžiulių minių, suplūdusių pasiklausyti jo žodžių, dabar jį skyrė požemio vienutės sienos. Jis kalėjo Erodo Antipo tvirtovėje. Jonas daugiausia tarnavo Jordano rytuose, o šios žemės priklausė Antipui. Pats Erodas klausėsi Krikštytojo pamokslavimo. Pasileidęs karalius suvirpėjo išgirdęs raginimą atgailauti. „Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą... Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavosi ”.Jonas kalbėjo su juo atvirai, pasmerkdamas jo neteisėtą ryšį su brolio žmona Erodiada. Kurį laiką Erodas dėjo šiokias tokias pastangas, kad išsivaduotų iš jį pavergusio gašlumo, tačiau Erodiada dar tvirčiau suspaudė jį savo gniaužtuose ir keršydama Krikštytojui įkalbėjo Erodą įmesti jį į kalėjimą.SD 189.1

Jonas buvo įpratęs gyventi aktyviai, tad kalėjimo tamsa ir negalėjimas darbuotis jį sunkiai slėgė. Slinko savaitės, niekas nesikeitė. Jį apniko neviltis ir abejonės. Tiesa, mokiniai jo neapleido. Jie galėjo patekti į kalėjimą bei atnešdavo žinių apie Jėzaus darbus ir tai, kaip žmonės plūsta pas Jį. Tačiau juos kankino klausimas, kodėl, jei šis naujasis mokytojas yra Mesijas, Jis nieko nedaro, kad išvaduotų Joną. Kaip Jis gali leisti Savo ištikimajam šaukliui kalėti, o gal net ir būti nužudytam?SD 189.2

Šie klausimai darė savo įtaką. Jonui ėmė kilti abejonės, kurios kitu atveju nebūtų įsismelkusios. Šėtonas džiūgavo girdėdamas mokinių žodžius ir matydamas, kaip jie žeidžia Viešpaties pasiuntinio sielą. O, kaip dažnai tie, kurie laiko save gerais žmogaus draugais ir nori jam parodyti savo ištikimybę, pasirodo beesą jo didžiausi priešai! Kaip dažnai užuot stiprinę jo tikėjimą, jų žodžiai prislegia ir nuliūdina!SD 190.1

Kaip ir Gelbėtojo mokiniai, Jonas Krikštytojas nesuprato Kristaus karalystės prigimties. Jis tikėjosi, kad Jėzus užims Dovydo sostą. Tačiau laikas bėgo, o Gelbėtojas vis nepretendavo į karaliaus valdžią. Joną tai glumino bei kėlė nerimą. Jis skelbė žmonėms, jog tam, kad būtų paruoštas Viešpačiui kelias, turi išsipildyti Izaijo pranašystė; kalnai ir kalvos turi būti pažeminti, tai, kas kreiva, tapti tiesu, o vietovės nelygumai išlyginti. Aukštumomis jis laikė žmogaus išdidumą ir valdžią, kurių turi būti atsisakyta. Jis rodė į Mesiją kaip į Tą, kurio rankoje vėtyklė ir kuris kruopščiai išvalys Savo kluoną, surinks į Savo kluoną kviečius ir neužgesinama ugnimi sudegins pelus. Kaip pranašas Elijas, su kurio dvasia bei jėga jis įžengė į Izraelį, jis laukė, kol Viešpats apsireikš kaip Dievas, atsakantis ugnimi.SD 190.2

Atlikdamas savąją misiją, Krikštytojas be baimės smerkė nedorybę — ir aukštuosiuose, ir žemuosiuose sluoksniuose. Jis išdrįso atvirai priekaištauti karaliui Erodui dėl nuodėmių. Kad atliktų jam pavestąjį darbą, jis negailėjo net savo gyvybės. Ir dabar iš požemio kalėjimo jis stebėjo, kaip Liūtas iš Judo giminės pamins engėjo išdidumą bei išvaduos vargšus ir tuos, kurie Jo šaukiasi. Tačiau Jėzus, atrodė, pasitenkino telkdamas aplink Save mokinius, gydydamas ir mokydamas žmones. Jis valgė prie mokesčių rinkėjų stalo, nors romėnų jungas kasdien vis sunkiau slėgė Izraelį, karalius Erodas ir jo ištvirkusi meilužė tenkino savo aistras, o vargšų ir kenčiančiųjų maldavimai tebekilo į dangų.SD 190.3

Dykumų pranašui visa tai atrodė nesuvokiama paslaptis. Būdavo valandų, kai demonų kuždesiai kankino jo dvasią ir prisėlindavo šiurpios baimės šešėlis. Ar gali būti, kad ilgai lauktasis Išvaduotojas dar nepasirodė? Tada ką reiškė toji žinia, kurią jis pats buvo įpareigotas nešti? Jonas jautėsi labai nusivylęs savo misijos vaisiais. Jis tikėjosi, jog žinia nuo Dievo darys tokią pačią įtaką, kokią Jozuės ir Ezros laikais skaitomas Įstatymas (žr. 2 Metraščių 34; Nehemijo 8—9) , jog prasidės gili atgaila ir sugrįžimas pas Viešpatį. Kad sėkmingai atliktų savąją misiją, Jonas paaukojo visą gyvenimą. Nejaugi veltui?SD 191.1

Jonas sunerimo matydamas, kad jį mylintys mokiniai su nepasitikėjimu žvelgia į Jėzų. Nejaugi tai, ką jis padarė dėl jų, neduos vaisių? Argi jis buvo toks neištikimas savajai misijai, kad dabar nebegali tęsti darbo? Jeigu pasirodė pažadėtasis Išvaduotojas, o Jonas deramai atliko savo pareigas, argi Jėzus nesutraukys engėjo jungo ir neišvaduos Savo šauklio?SD 191.2

Tačiau Krikštytojas neprarado tikėjimo Kristumi. Prisiminimai apie balsą iš dangaus ir nusileidžiantį balandį, nesuteptas Jėzaus tyrumas, Šventosios Dvasios galybė, nužengusi ant Jono, kai Jis stojo priešais Išgelbėtoją, ir pranašiški raštai — visa tai liudijo, kad Jėzus iš Nazareto yra Pažadėtasis.SD 191.3

Jonas nesidalijo savo abejonėmis ir nerimu su bendražygiais. Jis nusprendė pats paklausti Jėzaus. Tai jis pavedė padaryti dviem savo mokiniams tikėdamasis, kad pokalbis su Jėzumi sustiprins jų tikėjimą ir atneš užtikrintumą jų broliams. Be to, jis pats troško gauti kokį nors žodį iš Kristaus, ištartą tiesiogiai apie Save.SD 191.4

Mokiniai atėjo pas Jėzų su klausimu: „Ar Tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?” Kiek mažai tebuvo praėję laiko nuo tada, kai Krikštytojas rodė į Jėzų ir skelbė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!”; „...kuris po manęs ateis; Jam aš nevertas atrišti apavo dirželio” (Jono 1, 29. 27 Ir štai dabar nuskambėjo klausimas: „Ar Tu esi Tas, kuris turi ateiti?” Jis rodė žmogaus prigimties kartėlį ir nusivylimą. Jeigu Kristaus misijos neįžvelgė Jonas, ištikimasis pirmtakas, ko buvo galima tikėtis iš savanaudiškos minios?SD 191.5

Išgelbėtojas ne iš karto atsakė į mokinių klausimą. Jie stovėjo stebėdamiesi Jo tylėjimu, o ligoniai ir prislėgtieji plūdo pas Jį, kad būtų išgydyti. Aklieji brovėsi per minią; ligoniai iš visų klasių ir patys, ir nešami bičiulių stengėsi patekti Jėzaus akivaizdon. Galingojo Gydytojo balsas prasiskverbdavo į kurčiųjų ausis. Jo žodis, rankos prisilytėjimas atverdavo akis akliesiems, kad išvystų dienos šviesą, gamtos vaizdus, savo draugus ir Išvaduotojo veidą. Jėzus sutramdydavo ligas ir išvydavo karštį. Jo balsas pasiekdavo mirštančiųjų ausis, ir jie pakildavo sveiki bei gyvybingi. Jo žodžiui paklusdavo suparalyžiuotieji ir apsėstieji demonų, beprotybė palikdavo juos, ir jie šlovindavo Dievą. Gydydamas žmonių ligas, Jėzus kartu juos ir mokė. Neturtingi valstiečiai ir darbininkai, kuriuos rabinai laikė nešvariais, spietėsi aplink Jį, ir Jis kalbėjo jiems amžinojo gyvenimo žodžius.SD 192.1

Taip Jono mokiniai visą dieną klausėsi ir stebėjo, kas vyksta. Pagaliau Jėzus pasišaukė juos ir liepė grįžti ir papasakoti Jonui ką matę, pridurdamas: „Ir palaimintas, kas nepasipiktins Manimi” (Luko 7, 23). Jo dieviškumą rodė tai, kaip Jis prisitaiko prie kenčiančios žmonijos reikmių. Jo šlovę atskleidė Jo nusižeminimas iki mūsų žemos padėties.SD 192.2

Mokiniai parnešė žinią, ir jos pakako. Jonas prisiminė pranašystę apie Mesiją: „Viešpaties Dievo Dvasia su Manimi, nes Viešpats patepė Mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Jis pasiuntė Mane guosti prislėgtųjų, skelbti belaisviams laisvę ir atidaryti kalėjimo durų kaliniams, skelbti Viešpaties malonės metų” (Izaijo 61, 1—2) . Kristaus darbai ne tik rodė Jį esant Mesiju, bet atskleidė ir kaip turės būti įkurta Jo karalystė. Jonui atsivėrė ta pati tiesa, kuri buvo apreikšta Elijui dykumoje, kai „pūtė didelis vėjas ir buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš Viešpatį, bet Viešpaties nebuvo vėjyje. Po vėjo — žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo — ugnis, bet Viešpaties nebuvo ugnyje”. O po ugnies Dievas prakalbo pranašui „švelniu tyliu dvelksmu” (1 Karalių 19, 11—12). Taigi Jėzus turėjo atlikti Savo darbą ne žvangindamas ginklais ir versdamas sostus bei karalystes, o kalbėdamas į žmonių širdis gailestingumo ir pasiaukojimo gyvenimu.SD 192.3

Paties Krikštytojo gyvenimo principas išsižadėti savęs buvo Mesijo karalystės principas. Jonas puikiausiai žinojo, kaip visa tai svetima Izraelio vadų principams bei viltims. Tai, kas jam buvo įtikinamas Kristaus dieviškumo įrodymas, jiems nieko nesakė. Jie laukė tokio Mesijo, koks nebuvo pažadėtas. Jonas matė, kad Gelbėtojo misija jiems gali užtraukti tik neapykantą ir pasmerkimą. Jis, pirmtakas, gėrė iš tos pačios taurės, kurią pats Kristus turėjo išgerti iki dugno.SD 193.1

Gelbėtojo žodžiai „palaimintas, kas nepasipiktins Manimi “buvo švelnus priekaištas Jonui. Tačiau jam dar ne viskas buvo prarasta. Aiškiau supratęs Kristaus misijos prigimtį, Jonas be išlygų atsidavė Dievui, kad kuo geriau pasitarnautų tam brangiam reikalui.SD 193.2

Pasiuntiniams išėjus, Jėzus prakalbo žmonėms apie Joną. Išgelbėtojo širdis plyšo iš gailesčio ištikimajam liudytojui, dabar uždarytam Erodo požemiuose. Jis nenorėjo, kad žmonės nuspręstų, jog Dievas apleido Joną ar jo tikėjimas, atėjus išbandymams, susvyravo. „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti?” — paklausė jis. — „Ar vėjo linguojamos nendrės?”SD 193.3

Rabinus, kritikavusius ir teisusius Krikštytojo misiją, Jėzus taikliai palygino su aukštomis nendrėmis, augusiomis Jordano pakrantėse ir lingavusiomis nuo kiekvieno vėjelio dvelktelėjimo. Juos lingavo į visas puses viešosios nuomonės vėjai. Jie nepajėgė nusižeminti, kad priimtų širdį tiriantį Krikštytojo mokymą, tačiau bijodami tautos nedrįso atvirai jam priešintis. Tačiau Dievo pasiuntinys nebuvo tokios bailios dvasios. Minios, susibūrusios apie Kristų, buvo mačiusios Jono darbą. Jos buvo girdėjusios jo drąsų priekaištavimą dėl nuodėmių. Nuosavu teisumu patenkintiems fariziejams, šventeivoms sadukiejams, karaliui Erodui bei jo dvariškiams, kunigaikščiams ir kareiviams, mokesčių rinkėjams ir valstiečiams Jonas kalbėjo vienodai aiškiai. Jis nebuvo virpanti nendrė, siūbuojama žmogaus liaupsių ar prietarų vėjų. Kalėjime jis buvo toks pat ištikimas Dievui bei uolus dėl teisumo, kaip tada, kai skelbė Dievo mokymą dykumoje. Savo ištikimybe principams jis buvo tvirtas kaip uola.SD 193.4

Jėzus tęsė: „Ir ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys antai gyvena karaliaus rūmuose ”. Jonas buvo pašauktas barti žmones dėl nuodėmių bei to meto prabangos. Jo paprastos drapanos ir savęs išsižadėjimas atitiko jo misijos pobūdį. Brangūs apdarai ir šio gyvenimo blizgesys skirti ne Dievo tarnams, o tiems, kurie gyvena „karaliaus rūmuose”, šio pasaulio valdovams, kuriems priklauso jo valdžia ir jo turtai. Jėzus norėjo atkreipti dėmesį į kontrastą tarp Jono aprangos ir tos, kuria puošėsi kunigai ir vyresnieji. Šie didikai buvo apsisiautę prašmatniomis mantijomis ir apsikarstę brangiais papuošalais. Jie mėgo pasirodyti, tikėjosi apstulbinti žmones ir taip pelnyti daugiau garbės. Žmonių susižavėjimas jiems buvo svarbiau už širdžių tyrumą, galėjusį pelnyti Dievo palankumą. Taip tapo aišku, kad jie yra viena ne su Dievu, o su šio pasaulio karalyste.SD 194.1

„Tai ko gi išėjote?” — klausė Jėzus. — „Ar pamatyti pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo! Jis yra tasai, apie kurį parašyta: Štai Aš siunčiu pirma Tavęs Savo pasiuntinį, ir jis nuties Tau kelią. Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją”. „Prieš gimstant Jonui, angelas Zacharijui paskelbė: ‘Jis bus didis Viešpaties akyse’” (Luko 1, 15) . Ką Dangaus požiūriu reiškia didis? Ne tai, ką didybe laiko pasaulis; ne turtai, padėtis, kilmė ar intelektualiniai sugebėjimai patys savaime. Jei garbės būtų vertas galingas protas, neatsižvelgiant į nieką kita, mes priklausytume šėtonui, kurio proto galioms neprilygs joks žmogus. Tačiau kai talentas ima tarnauti sau, juo didesnis jis būna, juo didesniu prakeikimu tampa. Dievas vertina dorovę. Meilė ir tyrumas - tai savybės, už kurias Jis atlygina labiausiai. Kai Jonas priešais teismo tarybos pasiuntinius, tautiečius ir savo mokinius atsisakė siekti sau garbės, o visų žvilgsnius nukreipė į Jėzų kaip į Pažadėtąjį, jis Dievo akyse buvo didis. Jo nesavanaudiškas džiaugsmas tarnaujant Kristui yra aukščiausias kilnumas, kada nors apreikštas žmogui.SD 194.2

Tie, kurie girdėjo jo liudijimą apie Jėzų, po Jono mirties pasakė: „Jonas, tiesa, nepadarė nė vieno ženklo, bet ką jis pasakė apie šitą žmogų, buvo teisybė” (Jono 10, 41) . Jonui nebuvo duota nuleisdinti ugnį iš dangaus, prikelti mirusįjį kaip Elijas ar Dievo vardu laikyti rankoje Mozės valdžios skeptrą. Jis buvo siųstas skelbti Gelbėtojo atėjimą ir raginti žmones tam rengtis. Jis taip ištikimai vykdė savo misiją, kad prisiminę, ko jis mokė apie Jėzų, žmonės galėjo pasakyti: „ką jis [Jonas] pasakė apie šitą Žmogų, buvo teisybė” (Jono 10, 41) . Taip liudyti apie savo Mokytoją turi kiekvienas Kristaus mokinys.SD 195.1

Kaip Mesijo pasiuntinys, Jonas buvo „daugiau negupranašas ”. Mat pranašai žvelgė į Kristaus atėjimą iš laiko nuotolio, o Jonui buvo leista matyti Jį, nešti žinią iš Dangaus apie Jį kaip apie Mesiją ir pristatyti Jį Izraeliui kaip Dievo Siųstąjį. Tačiau Jėzus pasakė: „Mažiausias dangaus karalystėje didesnis užjį ”.SD 195.2

Pranašas Jonas buvo jungiamoji grandis tarp dviejų sistemų. Kaip Dievo atstovas jis parodė Įstatymo ir pranašų ryšį su krikščionybės sistema. Jis buvo blankesnysis šviesulys, po kurio turėjo suspindėti ryškesnis. Jono protą buvo apšvietusi Šventoji Dvasia, todėl jis galėjo šviesti savo tautą; tačiau jokia kita šviesa neapšvietė ir niekada taip skaisčiai neapšvies nupuolusio žmogaus, kaip toji, kuri sklido iš Jėzaus mokymo ir pavyzdžio. Kristus ir Jo misija, kurią simbolizavo paslaptingos aukos, buvo suprantama tik miglotai. Net Jonas ne visiškai suvokė ateitį ir nemirtingumą per Išgelbėtoją.SD 195.3

Be to džiaugsmo, kurį Jonui teikė jo misija, jo gyvenimas buvo kupinas širdgėlos. Jo balsas retai buvo girdimas kur nors kitur, išskyrus dykumą. Jis buvo vienišius. Be to, jam nebuvo skirta pamatyti savo darbo vaisių. Jam neteko privilegija būti su Kristumi ir savo akimis regėti skaistesniąją šviesą lydinčios dieviškos jėgos pasireiškimus. Jis nematė, kaip praregi aklieji, pasveiksta ligoniai ir prisikelia mirusieji. Jis neišvydo šviesos, sklindančios iš kiekvieno Kristaus žodžio, pašlovinančios pranašystės pažadus. Mažiausias mokinys, regėjęs galingus Kristaus darbus bei girdėjęs Jo žodžius, šia prasme buvo labiau privilegijuotas už Joną Krikštytoją, todėl ir pasakyta, kad jis didesnis.kslų klausėsi didžiulės minios, taigi jis buvo žinomas visoje šalyje. Visus labai domino, kuo baigsis jo įkalinimas. Tačiau kadangi Jono gyvenimas buvo nepriekaištingas, o visuomenė jam jautė didžiules simpatijas, vyravo įsitikinimas, kad smurtas prieš jį nebus panaudotas.Erodas manė, kad Jonas — Dievo pranašas, ir ketino jį paleisti į laisvę. Tačiau delsė, nes bijojo Erodiados. Erodiada žinojo, jog tiesiogiai ji niekaip neprivers Erodo pasmerkti Joną mirčiai, todėl nusprendė griebtis gudrybės. Per karaliaus gimtadienį valstybės pareigūnams ir rūmų didikams turėjo būti surengta puota. Laukė daug linksmybių ir lėbavimo. Erodiada tikėjosi, kad Erodas praras savitvardą ir bus sukalbamesnis.SD 196.1

Jono pamokslų klausėsi didžiulės minios, taigi jis buvo žinomas visoje šalyje. Visus labai domino, kuo baigsis jo įkalinimas. Tačiau kadangi Jono gyvenimas buvo nepriekaištingas, o visuomenė jam jautė didžiules simpatijas, vyravo įsitikinimas, kad smurtas prieš jį nebus panaudotas.SD 196.2

Erodas manė, kad Jonas — Dievo pranašas, ir ketino jį paleisti į laisvę. Tačiau delsė, nes bijojo Erodiados. Erodiada žinojo, jog tiesiogiai ji niekaip neprivers Erodo pasmerkti Joną mirčiai, todėl nusprendė griebtis gudrybės. Per karaliaus gimtadienį valstybės pareigūnams ir rūmų didikams turėjo būti surengta puota. Laukė daug linksmybių ir lėbavimo. Erodiada tikėjosi, kad Erodas praras savitvardą ir bus sukalbamesnis.SD 196.3

Iškilmių dieną karalius su savo dvariškiais puotavo ir gėrė, o Erodiada atsiuntė į menę savo dukterį, kad šokiu palinksmintų svečius. Salomėja^{*Salomėja per Erodiadą ir Erodo Didžiojo antrąją žmoną Mariamnę priklausė karališkajai Hasmonėjų giminei, kuri buvo plačiai žinoma Judėjos kunigų ir didžiūnų giminė (red. past.).} buvo jauna, kaip besiskleidžiantis pavasario žiedas, o jos geidulingas grožis pavergė orių žiūrovų jausmus. Rūmų damos paprastai panašiose šventėse nedalyvaudavo, tad kai ši Izraelio kunigų ir didžiūnų duktė šokiu linksmino svečius, Erodo ausis pasiekė meilikaujantys komplimentai.SD 196.4

Karalius buvo apsvaigęs nuo vyno. Jo protą užtemdė geismai. Jis tematė malonumų menę, ūžaujančius svečius, vaišėmis apkrautą stalą, besitaškantį vyną, žibančias šviesas ir priešais šokančią jauną merginą. Kažkuriuo momentu jis panūdo pasirodyti taip, kad tai išaukštintų jį jo karalystės didžiųjų akivaizdoje. Jis prisiekė duoti Erodiados dukteriai ko tik ji paprašysianti, net pusę savo karalystės.SD 197.1

Salomė nuskubėjo pas motiną pasiklausti, ko jai prašyti. Atsakymas jau buvo paruoštas - Jono Krikštytojo galvos. Mergina nežinojo apie keršto geismą savo motinos širdyje, todėl išgirdusi tokį reikalavimą susigūžė, bet Erodiada nesileido į kalbas. Salomė grįžo su siaubingu prašymu: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą” (Morkaus 6, 25) .SD 197.2

Erodas apstulbo ir sutriko. Linksmybių šurmulys nuščiuvo, stojo grėsminga tyla. Nuo minties, kad teks nužudyti Joną, karalių sukaustė siaubas. Tačiau jis buvo davęs žodį ir nenorėjo pasirodyti nepatikimu ar neapdairiu. Priesaika buvo duota jo svečių garbei ir, jeigu bent vienas iš jų būtų pasisakęs prieš jos įgyvendinimą, Erodas būtų mielai pasigailėjęs pranašo. Jis suteikė jiems progą užtarti belaisvį. Jie buvo atkeliavę iš toli, kad pasiklausytų Jono pamokslų, ir žinojo, kad jis - niekuo nenusikaltęs žmogus, Dievo tarnas. Vis dėlto, nors sukrėsti merginos reikalavimo, jie buvo pernelyg apsvaigę, kad imtų protestuoti. Nepasigirdo nė vieno balso, kuris būtų išgelbėjęs Dangaus pasiuntiniui gyvybę. Šie žmonės užėmė aukštus postus, ėjo itin atsakingas pareigas; tačiau jie buvo taip pasinėrę į linksmybes ir lėbavimą, kad jų jausmai atbuko. Jų galvos buvo atgręžtos į lengvabūdišką muzikos bei šokio sceną, o sąžinė snaudė. Savo tylėjimu jie paskelbė mirties nuosprendį Dievo pranašui, taip patenkindami ištvirkusios moters keršto jausmą.SD 197.3

Erodas veltui laukė, kad jį kas nors išvaduotų iš duotos priesaikos; paskui nenoriai įsakė nužudyti pranašą. Greitai Jono galva buvo atnešta priešais karalių ir jo svečius. Lūpos, ištikimai perspėjusios Erodą nusigręžti nuo savo nuodėmingo gyvenimo, buvo nutildytos amžinai. Daugiau tas balsas nebekvietė žmonių atgailauti. Vienos nakties linksmybės kainavo vienos iš didžiausių pranašų gyvybę.SD 198.1

O, kaip dažnai paaukojama nekaltųjų gyvybė dėl nesusivaldymo tų, kurie turėtų saugoti teisingumą! Tas, kuris pakelia prie lūpų nuodingą taurę, tampa atsakingas už visą neteisybę, kurią gali padaryti jos apsvaigintas. Jausmai atbunka, ir žmogus nebegali šaltakraujiškai spręsti ar aiškiai suvokti, kas yra gerai, o kas blogai. Jis leidžia šėtonui veikti per jį engiant bei naikinant nekaltuosius. „Vynas išjuokia, stiprusis gėrimas primuša; neišmintingas, kas jais svaiginasi” (Patarlių 20, 1). „Teisumas laikosi atokiai... Kas vengia blogai elgtis, tas apiplėšiamas” (Izaijo 59, 14—15) . Tie, nuo kurių priklauso kitų žmonių gyvybė, turi būti laikomi kalti dėl savo nesusivaldymo. Visi įstatymų leidėjai privalo patys jų laikytis. Jie turi išsiugdyti savitvardą. Jiems turi būti visiškai pavaldžios jų fizinės, protinės bei moralinės galios, kad protas būtų budrus ir jie gerai jaustų, kas teisinga.SD 198.2

Jono Krikštytojo galva buvo įteikta Erodiadai, kuri priėmė ją su piktdžiugišku pasitenkinimu. Ji mėgavosi savo kerštu ir džiūgavo, kad Erodo sąžinės niekas nebedrums. Tačiau ši nuodėmė laimės neatnešė. Jos vardas išgarsėjo ir kėlė žmonėms šiurpą, o Erodą savigrauža kankino dar labiau nei pranašo perspėjimai. Jono Krikštytojo įtaka neišblėso; ji pasieks kiekvieną kartą lig pat laikų pabaigos.SD 198.3

Erodo nuodėmė jam visada buvo prieš akis. Jis be paliovos stengėsi išsivaduoti iš sąžinės kaltinimų. Jo pasitikėjimas Jonu nesusvyravo. Prisiminęs, kaip pranašas gyveno išsižadėjęs savęs, kaip rimtai ir karštai kreipėsi į žmones, jo svarų žodį taryboje bei tai, kaip jis pasitiko mirtį, Erodas nerado sau ramybės. Pasinėręs į valstybės reikalus, priimdamas garbingus svečius, jis šypsojosi ir buvo nutaisęs orią veido išraišką, tačiau širdyje slėpė nerimą ir nuolatos slegiančią baimę, kad neišvengs prakeikimo.SD 198.4

Erodui gilų įspūdį paliko Jono žodžiai, kad nuo Dievo nieko nėra paslėpta. Jis buvo įsitikinęs, jog Dievas yra visur, taigi matė linksmybes rūmų menėje, girdėjo įsakymą nukirsdinti Joną, matė, kaip džiūgavo Erodiada ir kaip išniekino nukirstą savo kaltintojo galvą. Daugelis dalykų, kuriuos Erodas buvo girdėjęs iš pranašo lūpų, dabar prabilo į jo sąžinę aiškiau, nei tada, kai buvo ištarti dykumoje.SD 199.1

Sužinojęs apie Kristaus darbus, Erodas be galo susirūpino. Jis pagalvojo, kad Dievas prikėlė Joną iš numirusiųjų ir atsiuntė jį su dar didesne jėga pasmerkti nuodėmių. Jį nuolat persekiojo baimė, kad Jonas keršys už savo nužudymą pasmerkdamas jį ir jo namus. Erodas pjovė tai, ką Dievas paskelbė nuodėmės prakeikimo pasekmėmis: „Tenai Viešpats duos tau sugrubusią širdį, pražiūrėtas akis ir vilties netekusią dvasią. Tavo gyvastį nuolat slėgs nežinia, patirsi baimę naktį ir dieną, nebūdamas tikras, kad išliksi. Ryto metą sakysi: ‘Ak, kad jau būtų vakaras!’, o vakare sakysi: ‘Ak, kad jau būtų rytas!’ iš baimės, kurią jaus tavo širdis, ir dėl to, ką matys tavo akys” (Pakartoto Įstatymo 28, 65—67) . Nusidėjėlį kaltina jo paties mintys. Niekas negali kankinti labiau už nešvarios sąžinės atodūsius, kurie nedavė jam ramybės nei dieną, nei naktį.SD 199.2

Daugelio protuose Jono Krikštytojo likimą gaubia gili paslaptis. Jie klausia, kodėl jis turėjo būti paliktas kentėti ir mirti kalėjime. Šios Apvaizdos paslapties mūsų žmogiškas protas nesuvokia; tačiau ji negali pakirsti mūsų pasitikėjimo Dievu, kai prisimename, kad Jonas tebuvo Kristaus kančių dalininkas. Visi, kurie seka paskui Kristų, neš aukos vainiką. Savanaudiški žmonės jų tikrai nesupras, ir jie bus nuožmių šėtono persekiojimų taikiny. Šėtono karalystė sukurta tam, kad sugriautų būtent šį pasiaukojimo principą, todėl jis kovos su kiekvienu to pasireiškimu.SD 199.3

Jono vaikystei, jaunystei ir brandai buvo būdinga tvirtybė bei moralinė jėga. Kai dykumoje skambėjo jo balsas: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus!” (Mato 3, 3) , šėtonas drebėjo pajutęs pavojų savo karalystei. Nuodėmės bjaurumas buvo atskleistas taip aiškiai, kad žmonės nustėro. Šėtono valdžia daugeliui, kuriuos jis valdė, buvo nuversta. Jis nepailsdamas nėrėsi iš kailio, kad sutrukdytų Krikštytojui besąlygiškai atsiduoti Dievui; tačiau nepavyko. Neišdegė jam įveikti ir Jėzaus. Gundęs dykumoje šėtonas buvo sutriuškintas ir nesitvėrė įniršiu. Dabar jis nusprendė įskaudinti Kristų pražudydamas Joną. Tą, kurio jis nepajėgė sugundyti nusidėti, stengėsi priversti bent kentėti.SD 200.1

Jėzus nemėgino išvaduoti Savo tarno. Jis žinojo, kad Jonas atlaikys išbandymą. Išgelbėtojas mielai būtų atėjęs pas Joną ir nušvietęs požemį Savo Artumu. Tačiau Jis neturėjo pasiduoti į priešų rankas ir sukelti pavojų Savo misijai. Jis su džiaugsmu būtų išlaisvinęs Savo ištikimąjį tarną. Tačiau dėl tūkstančių tų, kurie vėlesniais metais turės iš kalėjimo žengti į mirtį, Jonas turėjo išgerti kankinystės taurę. Kai Jėzaus sekėjai kentėjo vienutėse ir krito nuo kardo, mirė ant kankinimo suolo ar buvo sudenginti ant laužo, atrodytų, apleisti ir Dievo, ir žmogaus, kokia paguoda jų širdims buvo mintis, kad panašiai kentėjo ir Jonas Krikštytojas, apie kurio ištikimybę paliudijo pats Kristus!SD 200.2

Šėtonui buvo leista nutraukti žemiškąjį Dievo pasiuntinio gyvenimą, bet jis negalėjo pasiekti to gyvenimo, kuris „su Kristumi paslėptas Dieve” (Kolosiečiams 3, 3) . Jis džiūgavo, kad pavyko nuliūdinti Kristų, bet Jono jis neįveikė. Pati mirtis visiems laikams padarė pranašą nepasiekiamą pagundoms. Šioje kovoje šėtonas parodė savo tikrąjį charakterį. Visatos akyse jis atskleidė savo priešiškumą Dievui ir žmogui.SD 200.3

Nors Jonas nebuvo stebuklingai išvaduotas, jis neliko apleistas. Su juo visada buvo dangaus angelai, atvėrę jam pranašystes apie Kristų ir brangius Šventojo Rašto pažadus. Jie buvo jo paguoda, kaip turėjo tapti paguoda Dievo žmonėms ir ateisiančiais amžiais. Jonas Krikštytojas ir tie, kurie gyveno po jo, buvo užtikrinti: „Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mato 28, 20) .SD 200.4

Dievas niekada neveda Savo vaikų kitaip nei jie patys pasirinktų būti vedami, jeigu jie nuo pat pradžių matytų pabaigą ir įžvelgtų to tikslo, kurį jie įgyvendina kaip Dievo bendradarbiai, šlovę. Nei patriarchas Henochas, kuris buvo perkeltas į dangų, nei pranašas Elijas, kuris pakilo ugnies vežime, nebuvo didingesni ar labiau pagerbti už Joną Krikštytoją, kuris žuvo vienas tamsiame požemyje. „Jums suteikta malonė dėl Kristaus ne tik Jį tikėti, bet ir dėl Jo kentėti” (Filipiečiams 1, 29) . Iš visų dovanų, kurias Dangus gali suteikti žmogui, bendrystė su Kristumi Jo kentėjimuose yra patikimiausias dalykas ir didžiausia garbė.SD 201.1

Ar pameni,
kiek sykių Dievo angelas atvėrė tau
beviltiškos, juodos nakties vartus?
O gėrimas gyvenimo taurėj staiga nebuvo toks kartus?
Ir gal tik atsigręžęs atgalios imi suprasti,
kad Dievas niekad ir nebuvo vienišo tavęs palikęs,
kad daugel sykių Jis padėjo išeitį surasti,
dėl Jo gerumo vaivorykštės spalvom suspindo dienos nykios...
Ar pameni?..SD 201.2

Romualda Adomaitytė-Chabarina