SĖDĖDAMI ANT ŽOLĖS, pavasario vakaro prietemoje žmonės valgė Kristaus parūpintą maistą. Tą dieną jų girdėti žodžiai pasiekė juos kaip Dievo balsas. Jų regėti išgydymai buvo tokie, kuriuos galėjo atlikti tik Dievo galia. Tačiau duonos padauginimo stebuklas buvo skirtas kiekvienam iš tos milžiniškos minios. Visi buvo tos naudos dalininkai. Mozės laikais Dievas maitino Izraelį dykumoje mana; o kas gi buvo Žmogus, pasotinęs juos dabar, jei ne Tas, apie kurį pranašavo Mozė? Jokia žmogiška jėga negali iš penkių miežinės duonos kepaliukų ir dviejų žuvų sukurti pakankamai maisto penkiems tūkstančiams išalkusių žmonių! Tad jie tarpusavyje kalbėjosi: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį ”.SD 341.1

Visą dieną tas įsitikinimas tik stiprėjo. Šis vainikuojantis aktas buvo garantija, jog ilgai lauktasis Išvaduotojas tarp jų. Žmonių viltys kilo vis aukščiau. Tai Jis, kuris pavers Judėją roju žemėje, pienu ir medumi tekančia šalimi. Jis gali patenkinti kiekvieną troškimą. Jis gali sutraukyti nekenčiamų romėnų jungą. Jis gali išvaduoti Judėją ir Jeruzalę. Jis gali išgydyti mūšyje sužeistus karius. Jis gali aprūpinti maistu ištisas kariuomenes. Jis gali užkariauti tautas ir suteikti Izraeliui seniai svajotą valdžią.SD 341.2

Įkvėpimo apimti žmonės buvo pasirengę iš karto karūnuoti Jį karaliumi. Jie matė, kad Jis nesistengia atkreipti į Save dėmesio ir nesiekia šlovės. Tuo Jis iš esmės skyrėsi nuo kunigų ir vyresniųjų, tad žmonės nuogąstavo, kad Jis niekada nepretenduos į Dovydo sostą. Pasitarę jie nusprendė suimti Jį jėga ir paskelbti Izraelio karaliumi. Mokiniai prisijungė prie minios, skelbdami, kad Dovydo sostas teisėtai priklauso jų Mokytojui. Jie tvirtino, jog tik Kristaus kuklumas verčia Jį atsisakyti tokios garbės. Tegul tauta išaukština savo Išvaduotoją. O arogantiški kunigai ir vyresnieji turi būti priversti pagarbinti Tą, kuris ateina apvilktas Dievo valdžia.SD 341.3

Taigi jie uoliai ėmėsi įgyvendinti savo tikslą. Tačiau Jėzus įžvelgė, kuo jis pagrįstas, ir, priešingai žmonėms, suprato, kokios bus pasekmės. Net dabar kunigai ir vyresnieji persekiojo Jį norėdami nužudyti. Jie kaltino Jį atitraukiant nuo jų žmones. Siekiant Jį pasodinti soste, būtų prisireikę smurto ir maištų - taip dvasinės karalystės darbas būtų buvęs sutrukdytas. Todėl šioms užmačioms nedelsiant turėjo būti užkirstas kelias. Susikvietęs mokinius, Jėzus liepė jiems sėstis į valtį ir tuojau pat grįžti į Kafarnaumą, o Jis pasiliko su žmonėmis.SD 342.1

Dar niekada neatrodė taip neįmanoma įvykdyti Kristaus reikalavimo. Mokiniai jau seniai laukė, kol liaudis imsis veiksmų vainikuoti Jėzų karaliumi; jie neįstengė susitaikyti su mintimi, kad visas šis entuziazmas gali išblėsti. Žydų Velykų susirinku-sios švęsti minios nenustygo pamatyti naująjį pranašą. Jėzaus sekėjams tai atrodė puiki galimybė pasodinti savo mylimą Mokytoją į Izraelio sostą. Užvaldytiems šio naujo tikslo, jiems buvo sunku pasišalinti vieniems, paliekant Jėzų ant to negyvenamo kranto. Jie mėgino prieštarauti, tačiau Jėzus kalbėjo taip valdingai, kaip niekada anksčiau. Supratę, kad priešintis beprasmiška, jie tylėdami išplaukė į ežerą.SD 342.2

Tuo metu Jėzus liepia miniai skirstytis; Jis kalba taip ryžtingai, kad jie nedrįsta nepaklusti. Jų lūpose nuščiūva šlovinimo ir aukštinimo žodžiai. Jie jau pasirengę pulti ir sulaikyti Jį, tačiau sustingsta vietoje, o veiduose išblėsta džiugaus laukimo išraiška. Toje minioje buvo skvarbaus proto ir ryžtingų žmonių, tačiau karališka Jėzaus laikysena, Jo keli ramūs ir įsakmūs žodžiai sutramdė jaudulį ir sugriovė jų planus. Jie atpažino Jame galią, aukštesnę už visas žemiškas valdžias, ir nedvejodami pakluso.SD 342.3

Likęs vienas, Jėzus „užkopė nuošaliai į kalną melstis ”. Jis ilgas valandas bendravo su Dievu. Meldėsi ne už Save - už žmones. Prašė jėgos, kuri apreikštų žmonėms dievišką Jo misijos pobūdį, kad šėtonas neapakintų jų supratimo ir neiškreiptų nuovokos. Gelbėtojas žinojo, kad Jo asmeninės tarnystės dienos žemėje jau eina į pabaigą ir kad mažai kas priims Jį kaip Atpirkėją. Kęsdamas vidinį konfliktą, Jis meldėsi už Savo mokinius. Jų laukė sunkus išbandymas. Jų seniai puoselėtos viltys, pagrįstos populiaria iliuzija, buvo pasmerktos skausmingam ir itin pažeminančiam žlugimui. Užuot išvydę Kristaus išaukštinimą Dovydo soste, jie turės pamatyti Jo nukryžiavimą. O iš tikrųjų tai būsiantis Jo tikrasis karūnavimas. Tačiau jie to neįžvelgė, todėl jų laukė galingos pagundos, kurias būsią sunku atpažinti kaip pagundas. Jeigu Šventoji Dvasia neapšvies proto ir nepraplės suvokimo, mokinių tikėjimas žlugs. Jėzui buvo skaudu, kad jų supratimas apie Jo karalystę daugiausia apsiribojo išaukštinimu ir garbe pasaulio akyse. Tai Jėzui buvo kaip sunki, širdį slegianti našta, todėl Jis su ašaromis ir sielvartu užtarė Savo mokinius.SD 343.1

Mokiniai iš karto nepasišalino, kaip buvo liepęs Jėzus. Jie kurį laiką dar palaukė, tikėdamiesi, kad Jis prisijungs prie jų. Tačiau matydami, kaip sparčiai temsta, jie „sulipo į valtį ir plaukė kitapus ežero, į Kafarnaumą ”. Jie paliko Jėzų nepatenkintomis širdimis, nerimaudami dėl Jo labiau nei bet kada nuo to laiko, kai pažino Jį kaip Viešpatį. Jie murmėjo, nes jiems buvo neleista paskelbti Jį karaliumi. Jie kaltino save, kad taip lengvai pakluso Jo įsakymui. Jeigu jie būtų buvę atkaklesni, gal būtų pasiekę savo tikslą, svarstė jie.SD 343.2

Netikėjimas po truputį užvaldė jų protus ir širdis. Šlovės troškimas apakino juos. Jie žinojo, kad fariziejai nekenčia Jėzaus, todėl troško matyti Jį išaukštintą - juk taip, jų nuomone, ir turėjo būti. Būti viena su Mokytoju, kuris gali daryti galingus stebuklus, ir kartu būti laikomiems apgavikais jiems buvo itin sunkus išbandymas. Nejaugi juos visada laikys netikro pranašo sekėjais? Nejau Kristus niekuomet neįtvirtins Savo, kaip karaliaus, valdžios? Kodėl Jis, turėdamas tokią galią, neatskleidė Savo tikrojo būdo ir nepalengvino jų kelio? Kodėl Jis neišgelbėjo nuo siaubingos mirties Jono Krikštytojo? Taip mąstė mokiniai, kol paskendo aklinoj dvasinėj tamsoj. Pagaliau jiems kilo klausimas: ,, O gal Jėzus - apsišaukėlis, kaip tvirtina fariziejai? ”SD 343.3

Tą dieną mokiniai matė nuostabius Kristaus darbus. Atrodė, jog Dangus nusileido ant žemės. Tos brangios, šlovingos dienos prisiminimai pripildė juos tikėjimo ir vilties. Jeigu jie iš savo jausmų gausos būtų apie tai pasikalbėję, būtų išvengę pagundų. Tačiau mokinių mintis užvaldė nusivylimas. Kristaus žodžiai „surinkite nulikusius gabalėlius, kad niekas nepražūtų ” liko neišgirsti. Mokiniams tai buvo ilgos didžiulio palaiminimo valandos, bet jie viską užmiršo. Jie buvo kaip jūroje blaškomi laiveliai. Jų galvose siautė padrikos mintys, be to, Viešpats davė jiems dar kai ką, kas kamuotų jų sielas ir užimtų protus. Dievas dažnai tai daro, kai žmonės patys sau susikuria naštų bei rūpesčių. O mokiniams net nereikėjo jų susikurti. Pavojus jau artinosi.SD 344.1

Sėlino siaubinga audra, o jie nebuvo jai pasiruošę. Tai buvo staigus kontrastas, nes diena praėjo visiškai ramiai; pakilo vėtra, jie išsigando. Jie užmiršo savo nepasitenkinimą, netikėjimą, nekantrumą. Visi puolė gelbėti skęstančią valtį. Plaukiant ežeru nuo Betsaidos iki ten, kur jie tikėjosi susitikti su Jėzumi, buvo visai netoli - įprastu oru kelionė būtų užtrukusi vos kelias valandas; tačiau dabar audra juos nešė vis toliau nuo numatytos vietos. Ligi ketvirtos valandos ryto jie liejo prakaitą irkluodami. Pagaliau išsekę vyrai nuleido rankas. Audringose, tamsiose mariose pasijutę bejėgiai jie gailėjosi, kad šalia nėra Mokytojo.SD 344.2

Tačiau Jėzus jų neužmiršo. Stebėtojas nuo kranto matė, kaip šie siaubo apimti žmonės kovoja su audra. Jis nė akimirksniui nenukreipė žvilgsnio nuo Savo mokinių. Su didžiausiu susirūpinimu Jo akys stebėjo vėtros blaškomą valtį su jos brangiu kroviniu; mat šie žmonės buvo pasaulio šviesa. Kaip motina su švelnia meile žvelgia į savo vaiką, taip gailestingasis Mokytojas stebėjo Savo mokinius. Pagalba, kurios jie šaukėsi, buvo suteikta tada, kai jų širdys nusižemino ir nurimo netyros ambicijos.SD 345.1

Vos tik jie nusprendė, jog vilties išsigelbėti nėra, žaibo blyksnis apšvietė paslaptingą figūrą, besiartinančią jų link vandeniu. Jie nenumanė, jog tai Jėzus. Tą, kuris atėjo jiems į pagalbą, jie palaikė priešu. Mokiniai nustėro iš siaubo. Rankos, plieniniais raumenimis spaudusios irklus, nusviro. Bangos ėmė mėtyti ne-valdomą valtį. Visų akys nukrypo į tą reginį - putojančiomis bangų keteromis ėjo žmogus.SD 345.2

Pamanę, jog tai šmėkla, kuri kėsinasi juos pražudyti, jie šiurpiai sukliko. Jėzus žingsniavo taip, tarsi būtų rengęsis praeiti pro šalį. Tačiau mokiniai Jį atpažino ir ėmė šauktis pagalbos. Jų mylimas Mokytojas atsigręžė, Jo balsas numaldė jų išgąstį: „Nenusiminkite! Tai Aš. Nebijokite!”SD 345.3

Vos suvokęs nuostabų faktą, Petras nesitvėrė džiaugsmu. Negalėdamas patikėti jis sušuko: „Viešpatie, jei čia Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu ”. Jis atsakė: „Eik!”SD 345.4

Kol Petras žvelgė į Jėzų, jis saugiai ėjo, bet vos tik patenkintas savimi atsigręžė į valtyje likusius bičiulius, jo žvilgsnis nukrypo nuo Išgelbėtojo. Pūtė smarkus vėjas; aukštos bangos ritosi tarp jo ir Mokytojo. Petras išsigando. Akimirksniui Kristus dingo iš akių, ir jo tikėjimas susvyravo. Jis pradėjo skęsti. Tačiau nors bangos kuždėjo apie mirtį, Petras pakėlė akis nuo piktų vandenų, nukreipė jas į Jėzų ir sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!” Jėzus kaipmat čiupo už ištiestos rankos ir subarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!”SD 345.5

Jie ėjo vienas šalia kito, Mokytojui laikant Petrą už rankos, kol abu įlipo į valtį. Petras buvo nusižeminęs ir tylus. Jis neturėjo kuo pasigirti savo bendražygiams, mat per netikėjimą ir savęs išaukštinimą vos nepražuvo. Nukreipęs žvilgsnį nuo Jėzaus, jis prarado tvirtą pamatą ir ėmė grimzti į bangas.SD 345.6

Kai užgriūva sunkumai, ir mes dažnai elgiamės kaip Petras! Užuot nenuleidę akių nuo Gelbėtojo, žiūrime į bangas. Mūsų žingsniai susvyruoja, o išdidūs vandenys ritasi per mūsų sielas. Jėzus pakvietė Petrą ateiti pas Jį ne tam, kad mokinys pražūtų; pašaukęs mus sekti paskui Jį, Jis mūsų nepalieka. Jis sako: „Nebijok, nes Aš išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi Mano. Kai brisi per gilius vandenis, Aš būsiu su tavimi, ir upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, ir liepsnos tavęs neprarys, nes aš esu Viešpats, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti” (Izaijo 43, 1-3) .SD 346.1

Jėzus kiaurai perprato kiekvieno Savo mokinio būdą. Jis žinojo, kaip skausmingai bus išbandytas jų tikėjimas. Šiuo įvykiu ežere Jis norėjo parodyti Petrui jo silpnumą - atskleisti, kad jo saugumas nuolat priklauso nuo dieviškos galios. Pagundų audrose jis galėjo vaikščioti saugiai tik visiškai nepasitikėdamas savimi, o pasikliaudamas Gelbėtoju. Tuo atžvilgiu, kuriuo Petras buvo silpnas, jis laikė save stipriu; ir tik įžvelgęs savo silpnumą, jis galėjo suprasti savo poreikį priklausyti nuo Kristaus. Jeigu jis būtų išmokęs ežere Jėzaus duotąją pamoką, jis nebūtų suklupęs tada, kai atėjo didysis išbandymas.SD 346.2

Dievas kiekvieną dieną moko Savo vaikus. Kasdieninio gyvenimo aplinkybėmis Jis rengia mus atsakingesnei tarnystei, kurią paruošė Jo apvaizda. Ar įveiksime didžiąją gyvenimo krizę, ar pralaimėsime, priklauso nuo to, kaip atlaikysime kasdienio gyvenimo išmėginimus.SD 346.3

Tuos, kurie nesupranta savo nuolatinės priklausomybės nuo Dievo valios, įveiks pagundos. Mes galime tikėtis, kad mūsų kojos stovės tvirtai ir išliksime nepajudinami. Galime su pasitikėjimu ištarti: Aš žinau, ką įtikėjau; niekas nepakirs mano tikėjimo Dievu ir Jo Žodžiu. Tačiau šėtonas ketina išnaudoti mūsų paveldėtus bei įgytus būdo bruožus bei apakinti mus savo pačių poreikiams ir trūkumams. Mes esame saugūs tik suprasdami savo silpnumą ir be paliovos žvelgdami į Jėzų.SD 346.4

Vos tik Jėzus įlipo į valtį, nurimo vėjas, „valtis iškart priartėjo prie kranto, į kurį jie yrėsi ”. Siaubo naktį pakeitė brėkštanti aušra. Mokiniai ir kiti, buvę valtyje, dėkingomis širdimis žemai nusilenkė Jėzui ir pasakė: „Tikrai Tu Dievo Sūnus!”SD 347.1

39—„Jus duokite jiems vaCgyti!”

41—Krizė ęaCilėjoje