54—Gailestingasis samarietis

Šis skyrius pagrįstas Luko 10, 25-37

Pasakojimu apie gailestingąjį samarietį Jėzus iliustruoja tikrosios religijos prigimtį. Jis parodo, kad ją sudaro ne sistemos, išpažinimai ar apeigos, o meilės darbai, gero darymas kitiems, tikras nuoširdumas.SD 460.1

Kristui mokant žmones, „atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jį, paklausė: ‘Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą? ’” Užgniaužusi kvapą didžiulė bendruomenė laukė atsakymo. Kunigai ir rabinai tikėjosi sutrikdyti Kristų, paskatindami Įstatymo mokytoją užduoti šį klausimą. Tačiau Gelbėtojas nesivėlė į ginčus. Į klausimą Jis atsakė klausimu: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?” Žydai vis dar kaltino Jėzų nepaisant ant Sinajaus duotojo Įstatymo; tačiau išgelbėjimo klausimą Jis susiejo su Dievo įsakymų laikymusi. Įstatymo mokytojas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip savepatį ”. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, irgyvensi ”.SD 460.2

Įstatymo mokytojas nebuvo patenkintas fariziejų pozicija ir darbais. Jis gilinosi į Šventąjį Raštą, trokšdamas suvokti jo tikrąją prasmę. Jis gyvai tuo domėjosi, todėl nuoširdžiai paklausė: „Ką turiu daryti?” Atsakydamas apie Įstatymo reikalavimus jis nė neužsiminė apie gausybę apeigų bei ritualų. Visa tai jo akyse buvo beverčiai dalykai. Jis paminėjo du didžiuosius principus, kuriais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai. Pakomentuodamas jo atsakymą Kristus pastatė rabinus į nepatogią padėtį. Jie negalėjo Jo pasmerkti už pritarimą tam, ką išpažino Įstatymo mokytojas.SD 460.3

„Tai daryk, ir gyvensi ”, - pasakė Jėzus. Jis pristatė Įstatymą kaip dievišką visumą ir šia pamoka parodė, jog neįmanoma vieną įsakymą vykdyti, o kito - ne, mat juos visus apjungia tas pats principas. Žmogaus likimą nulems jo paklusnumas visam Įstatymui. Didžiausia meilė Dievui ir nešališka meilė žmogui - štai principai, kuriuos reikia įgyvendinti.SD 461.1

Paaiškėjo, kad Įstatymo mokytojas pats jį pažeidinėja. Tiriantys Kristaus žodžiai jį apkaltino. Jis nesilaikė Įstatymo, kurį tarėsi suprantąs, teisumo. Jis nejautė meilės savo artimui. Reikėjo atgailauti, bet užuot atgailavęs, jis mėgino teisintis. Užuot pripažinęs tiesą, jis stengėsi įrodyti, kaip sudėtinga vykdyti šį įsakymą. Taip jis tikėjosi atsikratyti kaltės jausmo ir pasiteisinti žmonių akyse. Gelbėtojo žodžiai parodė, kad jo klausimas buvo nereikalingas, nes jis pats sugebėjo į jį atsakyti. Tačiau jis uždavė dar vieną klausimą: „O kas gi mano artimas?”SD 461.2

Tarp žydų šis klausimas kėlė nesibaigiančius ginčus. Pagonys ir samariečiai jiems nekėlė abejonių, mat jie buvo svetimšaliai ir priešai. Bet ar reikėtų jausti skirtumą tarp savo tautiečių bei įvairių visuomenės klasių? Ką savo artimu turėtų laikyti kunigas, rabinas, vyresnysis? Jų visas gyvenimas buvo nesibaigiantis ritualų maratonas - kad tik išliktų tyri. Todėl jie aiškino, kad sąlytis su neišmanėliu ar nerūpestinguoju iš minios juos suterš ir reikės daug varginančių pastangų, kol jie vėl apsivalys. Taigi ar jie turėjo savo artimu laikyti „nešvariuosius ”?SD 461.3

Jėzus vėlgi nesileido į ginčus. Jis nepasmerkė fanatizmo tų, kurie tik ir laukė progos Jį pražudyti. Paprasta istorija Jis atvėrė priešais Savo klausytojus tokį plūstančios dangiškos meilės reginį, kad visų širdys liko sujaudintos, o Įstatymo mokytojas išpažino tiesą.SD 461.4

Išsklaidyti tamsą galima įsileidžiant šviesą. Geriausias būdas įveikti klaidingas pažiūras - pasakyti tiesą. Būtent Dievo meilės apreiškimas atskleidė į save susitelkusios širdies ydas ir nuodėmes.SD 461.5

Jėzus pasakojo: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse” (Luko 10, 30-32) . Tai buvo ne prasimanyta istorija, o tikras atsitikimas - buvo žinoma, kad būtent taip ir įvyko. Kita kelio puse sumuštąjį praėję kunigas ir levitas sėdėjo tarp jų ir klausėsi Kristaus žodžių.SD 462.1

Traukdamas iš Jeruzalės į Jerichą keliauninkas turėjo kirsti dalį Judėjos dykumos. Kelias vedė per nuošalų uolėtą tarpeklį, kuriame dažnai tykojo plėšikai ir pasitaikydavo smurto atvejų. Čia keliauninką užpuolė, atėmė viską, ką jis turėjo vertinga, sumušė, sužalojo ir paliko leisgyvį gulėti prie kelio. Tada pasirodė levitas. Smalsaudamas sužinoti, kas nutiko, jis stabtelėjo ir pažvelgė į nelaimėlį. Jis puikiausiai žinojo, ką reikia daryti, tačiau ta pareiga jam neatrodė maloni. Jis bemaž apgailestavo, kad atsidūrė toje vietoje ir pamatė sužeistąjį. Mėgino įtikinti save, kad tai neturi su juo nieko bendra.SD 462.2

Abu šie vyrai atlikinėjo šventąją tarnystę ir tarėsi aiškiną Šventąjį Raštą. Jie buvo specialiai išrinkti, kad atstovautų Dievui tarp žmonių. Jie turėjo „užjausti nežinančius ir klystančius” (Hebrajams 5, 2), kad padėtų žmonėms suprasti didžiulę Dievo meilę žmonijai. Jie buvo pašaukti atlikti tą patį darbą, kurį Jėzus apibūdino kaip Savo, sakydamas: „Viešpaties Dvasia ant Manęs, nes Jis patepė Mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems - regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų” (Luko 4, 18).SD 462.3

Dangaus angelai žvelgia į Dievo šeimos žemėje vargą ir yra pasirengę bendradarbiauti su žmonėmis palengvinant priespaudą bei kančias. Dievas Savo apvaizda atvedė į tą kelią, kur gulėjo sužeistasis, kunigą ir levitą, kad jie pamatytų tą, kuriam reikia gailestingumo, ir padėtų. Visas dangus stebėjo, ar šių tarnautojų širdis sujaudins žmogaus kančia. Pats Išgelbėtojas mokė žydus dykumoje; iš debesies stulpo ir ugnies stulpo Jis mokė visai ko kito nei dabar aiškino kunigai ir mokytojai. Įstatymas reikalavo būti gailestingiems net gyvuliams, kurie nesugeba žodžiais išreikšti savo poreikių bei kančios. Šiuo klausimu Mozė turėjo izraelitus mokyti taip: „Jei užtiktum paklydusį savo priešo jautį ar asilą, parvesi jį jam. Jei pastebėtum pargriuvusį po našta savo priešininko asilą, nepalik priešininko vieno; turi padėti jam pakelti asilą” (Išėjimo 23, 4-5) . Plėšikų sužalotas žmogus Jėzaus pasakojime buvo kenčiantis brolis. Taigi gailestis jam jų širdis turėjo sujaudinti kur kas labiau nei nešuliniam gyvuliui! Per Mozę jiems buvo pasakyta, kad Viešpats, jų Dievas, „didingas, galingas ir baisus Dievas”, „ginantis našlaičio ir našlės bylą, mylintis ateivį”; „Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis; mylėsi jį kaip save patį” (Pakartoto Įstatymo 10, 17-18; Kunigų 19, 34) .SD 463.1

Jobas pasakė: „Ateivis nepraleido nakties lauke, keleiviui buvo atviros mano durys”. O kai į Sodomą atkeliavo du žmonėmis persirengę angelai Lotas nusilenkė iki žemės ir pakvietė: „Mano viešpačiai, prašyčiau užsukti į savo tarno namuspernakvoti” (Jobo 31, 32; Pradžios 19, 2) . Visas šias pamokas kunigas ir levitas žinojo, bet praktiškai jų netaikė. Išugdyti nacionalinio fanatizmo mokyklos, jie buvo savanaudiški, siaurai mąstantys ir išpuikę. Pažvelgę į sužeistąjį, jie negalėjo pasakyti, ar jis - jų tautietis, ar ne. Pagalvoję, kad jis gali būti samarietis, jie pasuko į šalį.SD 463.2

Jų elgesyje, kokį jį apibūdino Kristus, Įstatymo mokytojas neįžvelgė nieko, kas prieštarautų Įstatymo reikalavimams, kurių jis buvo mokytas. Bet štai buvo pavaizduota kita situacija.SD 464.1

Pro šalį ėjo samarietis ir, pamatęs nelaimės ištiktą žmogų, jo pasigailėjo. Jis neklausė, kas tas nepažįstamasis - žydas ar pagonis. Jeigu tai žydas, samarietis puikiausiai žinojo, kad jo vietoje šis spjautų jam į veidą ir su panieka praeitų pro šalį. Tačiau pats jis nė kiek dėl to nesudvejojo. Negalvojo jis ir apie tai, kad ilgiau užsibuvus šioje vietoje jam pačiam gali kilti pavojus. Užteko, kad priešais jį gulėjo kenčiantis žmogus, kuriam reikėjo padėti. Samarietis nusivilko savo drabužį ir ap-klojo nelaimėlį. Aliejumi ir vynu, kuriuos buvo pasiėmęs savo kelionei, gydė ir gaivino sužeistąjį. Paskui užkėlė jį ant savo gyvulio ir lėtai, tolygiu žingsniu, kad nesukeltų dar didesnių skausmų, pajudėjo. Nugabenęs jį į užeigą, jis rūpinosi juo visą naktį, švelniai prižiūrėjo. Ryte, kai ligonis pasijuto geriau, samarietis toliau leidosi į kelią. Bet prieš tai jis pavedė jį slaugyti užeigos šeimininkui, sumokėjo už nakvynę, paliko daugiau pinigų ir negana to, rūpindamasis būsimais poreikiais, pasakė šeimininkui: „Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu ”.SD 464.2

Baigęs pasakoti Jėzus įsmeigė akis į Įstatymo mokytoją - atrodė, jog kiaurai permato jo sielą, - ir paklausė: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?” (Luko 10, 36) Įstatymo mokytojas net dabar neįvardijo, jog samarietis, o tepasakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą ”. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!”SD 464.3

Taigi į klausimą „O kas gi mano artimas?” visiems laikams atsakyta. Kristus parodė, kad mūsų artimas yra ne tik tas, kuris lanko tą pačią bažnyčią, kaip ir mes ar mūsų tikėjimo brolis. Tai neturi nieko bendra su rase, odos spalva ar visuomenės kla-se. Mūsų artimas yra kiekvienas, kuriam reikia mūsų pagalbos. Mūsų artimas - tai kiekviena priešo sužeista ir užgauta siela. Mūsų artimas - kiekvienas, priklausantis Dievui.SD 465.1

Pasakodamas apie gailestingąjį samarietį, Jėzus kalbėjo ir apie Save bei Savo misiją. Žmogus buvo šėtono apgautas, sumuštas, apiplėštas, nualintas ir paliktas žūti; tačiau Išgelbėtojui pagailo mūsų, patekusių į šią beviltišką padėtį. Palikęs Savo šlovę, Jis atėjo mūsų išgelbėti. Rado mus merdėjančius ir ėmėsi mums padėti. Jis gydė mūsų žaizdas. Pridengė mus Savo teisumo rūbu. Atvėrė mums saugų prieglobstį ir Savo sąskaita mus visiškai aprūpino. Jis numirė, kad mus atpirktų. Rodydamas Savo pavyzdį, Jis sako Savo sekėjams: „Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!” „Kaip Aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!” (Jono 15, 17; 13, 34) SD 465.2

Įstatymo mokytojas Jėzaus paklausė: „Ką turiu daryti?” O Jėzus, meilę Dievui ir žmogui laikydamas teisumo suma, atsakė: „Tai daryk, ir gyvensi ”. Samarietis pakluso tam, ką diktavo jo gera, mylinti širdis, ir taip tapo Įstatymo vykdytoju. Kristus jam liepė: „Eik ir tu taip daryk!” Iš Dievo vaikų tikimasi, kad jie ne tik kalbės, bet ir darys. „Kas tvirtina esąs Jame, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir Jis vaikščiojo” (1 Jono 2, 6) .SD 465.3

Šiandien ši pamoka pasauliui tokia pat reikalinga, kaip tada, kai ją išsakė Jėzaus lūpos. Savanaudiškumas ir šaltas formalumas gerokai prigesino meilės ugnį bei išstūmė malones, suteikiančias charakteriui ypatingo žavesio. Daugelis išpažįstančių Jėzaus vardą užmiršo, kad krikščionys turi atstovauti Kristui. Jeigu praktiškai nesiaukojame dėl kitų - šeimos narių, kaimynų, Bažnyčioje ir visur kitur, kad ir kokia būtų mūsų profesija, mes nesame krikščionys.SD 465.4

Kristus susiejo Savo interesus su žmonijos interesais ir prašo mus tapti viena su Juo gelbėjant žmoniją. „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!” - sako Jis (Mato 10, 8) . Nuodėmė yra didžiausia iš visų blogybių, todėl turime užjausti nusidėjėlį ir jam padėti. Yra daug klystančių, kurie jaučia savo gėdą ir kvailumą. Jiems taip reikalingi padrąsinimo žodžiai. Žiūrėdami į savo klaidas bei klystkelius, jie kone puola į neviltį. Mes neturime ignoruoti šių sielų. Jeigu esame krikščionys, mums nevalia pereiti į kitą kelio pusę ir vengti kaip tik tų, kuriems labiausiai reikalinga mūsų pagalba. Matydami dėl ligos ar nuodėmės kenčiantį žmogų, niekada neturime sakyti: „O kas man darbo?”SD 466.1

„Jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai” (Galatams 6, 1). Tikėjimu ir malda pasipriešinkite priešo galybei. Kalbėkite tikėjimo ir padrąsinimo žodžius, kurie sužeistajam bus kaip gydantis balzamas. Daugelis suklupo ir prarado drąsą didžiojoje gyvenimo kovoje, nors juos būtų pastiprinęs ir į pergalę atvedęs vienintelis malonus žodis. Niekada nepraeikime pro kenčiančią sielą nepaguodę jos taip, kaip mus guodžia Dievas.SD 466.2

Visa tai yra tik Įstatymo principo išpildymas - principo, kurį iliustruoja pasakojimas apie gailestingąjį samarietį ir kuris pasireiškia Jėzaus gyvenime. Jo charakteris atskleidžia tikrąją Įstatymo prasmę ir parodo, ką reiškia mylėti savo artimą kaip save patį. Kai Dievo vaikai yra gailestingi, malonūs ir mylintys visiems žmonėms, jie liudija apie savo dangišką charakterį. Jie liudija faktą, kad „Viešpaties Įstatymas tobulas, jis atnaujina gyvastį” (Psalmė 19, 8). Kiekvienas, kuris taip nemyli, pažeidžia Įstatymą, kurį tariasi gerbiąs. Mat tai, kaip mes žiūrime į savo brolius, liudija, kaip žiūrime į Dievą. Dievo meilė širdyje yra vienintelis meilės šaltinis mūsų artimui. „Jei kas sakytų: ‘Aš myliu Dievą’, o savo brolio nekęstų, tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato”; „Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka” (1 Jono 4, 20. 12).SD 466.3