42—Papročiai

Šis skyrius pagrįstas Mato 15, 1-20;
Morkaus 7, 1-23

RAŠTO AIŠKINTOJAI ir fariziejai, tikėdamiesi pamatyti Jėzų per žydų Velykas, paspendė Jam spąstus. Tačiau Jėzus, SD 361.1

žinodamas jų tikslą, nedalyvavo šiame susibūrime. Tuomet pas Jėzų susirinko „fariziejų ir keli Rašto aiškintojai ”. Kadangi Jis nėjo pas juos, jie atėjo pas Jį. Kurį laiką atrodė, kad Galilėjos gyventojai priims Jėzų kaip Mesiją ir hierarchijos valdžia tame krašte žlugs. Dvylikos misija, liudijanti, kaip toli siekia Kristaus darbas, ir labiau tiesiogiai vedanti mokinius į konfliktą su rabinais, iš naujo pakurstė Jeruzalės vyresniųjų pavydą. Sekliai, kuriuos jie buvo išsiuntę į Kafarnaumą Jėzaus tarnystės pradžioje ir kurie mėgino apkaltinti Jį sabatos nesilaikymu, dabar buvo pasimetę; tačiau rabinai toliau atkakliai siekė savo tikslo. Dabar jau kiti buvo išsiųsti stebėti Jėzaus veiksmus ir ieškoti, kuo Jį apkaltinti.SD 361.2

Kaip ir anksčiau, iš esmės Jis buvo kaltinamas Dievo Įstatymą lydinčių papročių nepaisymu. Jie buvo sukurti neva tam, kad sergėtų Įstatymo laikymąsi, bet imta laikyti šventesniais už patį Įstatymą. Kai jie susikirsdavo su įsakymais, duotais ant Sinajaus, pirmenybė buvo teikiama rabinų reikalavimams.SD 361.3

Iš visų papročių uoliausiai buvo brukamas apeiginis apsivalymas. Tam tikrų apeigų neatlikimas prieš valgį buvo laikomas sunkia nuodėme, už kurią esą bus baudžiama ir šiame, ir būsimajame pasaulyje; buvo laikoma, kad su tokiu pažeidėju reikia susidoroti.SD 361.4

Apsivalymo taisyklių buvo begalė. Joms išmokti kažin ar būtų užtekę viso gyvenimo. Gyvenimas tų, kurie mėgino laikytis rabinų reikalavimų, buvo viena ilga kova su apeiginiu susiteršimu, nesibaigiantys apsiplovimai ir apsivalymai. Į painias apeigas, kurių Dievas nereikalavo, pasinėrusių žmonių dėmesys nukrypo nuo didžiųjų Jo Įstatymo principų.SD 362.1

Kristus ir Jo mokiniai neatlikinėjo šių apeiginių apsiplovimų, ir sekliai ėmė tuo grįsti savo kaltinimus. Tiesa, atvirai Kristaus jie nepuolė, bet atėjo pas Jį kritikuodami Jo mokinius. Minios akivaizdoje jie paklausė: „Kodėl Tavo mokiniai laužo prosenių paprotį? Jie prieš valgį nesimazgoja rankų ”.SD 362.2

Kaskart, kai tiesos žinia pasiekia širdis su ypatinga jėga, šėtonas pakursto savo šalininkus pradėti ginčus dėl kokios nors smulkmenos. Taip jis stengiasi nukreipti dėmesį nuo pagrindinio klausimo. Vos tik prasideda koks nors geras darbas, atsiranda priekabių ieškotojų, pasirengusių ginčytis dėl formalumų ir smulkmenų, kad nukreiptų žmonių mintis nuo tikros realybės. Kai Dievas ketina kaip nors ypatingai pasitarnauti Savo vaikams, jie neturi įsitraukti į kivirčus, kurie tik pražudys jų sielas. SD 362.3

Svarbiausias klausimas mums yra: Ar aš tikiu išgelbėjančiu tikėjimu Dievo Sūnų? Ar mano gyvenimas atitinka dieviškąjį Įstatymą? „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti - gyvenimo nematys”; „Iš to patiriame, jog esame Jį pažinę, kad laikomės Jo įsakymų” (Jono 3, 36; 1 Jono 2, 3).SD 362.4

Jėzus nemėgino ginti nei Savęs, nei Savo mokinių. Jis neatsakė į metamus kaltinimus, o toliau rodė, kokia dvasia veda šiuos žmonių prasimanytų ritualų sergėtojus. Jis pateikė jiems pavyzdį, ką jie nuolatos daro ir darė prieš pat ateidami pas Jį. „Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savo papročius! Antai Mozė yra pasakęs: Gerbk savo tėvą ir motiną, ir: Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta. O štai jūs sakote: ‘Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: Tebūnie korbanas (tai yra: auka Dievui), kuo turėčiau tave sušelpti’, - tuomet jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai ”. Jie buvo atmetę penktąjį įsakymą kaip nereikšmingą, bet tiksliai laikėsi vyresniųjų sukurtų tradicijų. Jie mokė žmones, kad savo nuosavybės atidavimas šventyklai yra šventesnė pareiga net už paramą savo tėvams ir kad, net ištikus nelaimei, didžiulė šventvagystė skirti tėvui ar motinai dalį to, kas buvo šitaip pašvęsta. Nepareigingam vaikui užteko paskelbti savo nuosavybę „korbanu”, taip pašvenčiant ją Dievui, ir jis galėjo ja naudotis, kol gyvas, o po jo mirties ji atitekdavo šventyklai. Taip jis galėjo negerbti savo tėvų, prisidengdamas tariamu pasišventimu Dievui.SD 362.5

Jėzus niekada nei žodžiu, nei darbu nepaneigė žmogaus pareigos atnašauti Dievui dovanas ir aukas. Pats Kristus davė visus Įstatymo nurodymus dešimtinių ir aukojimų klausimu. Gyvendamas žemėje Jis pagyrė vargšę moterį, visą savo turtą paaukojusią šventyklos iždui. Tačiau tariamas kunigų ir rabinų uolumas dėl Dievo tebuvo mėginimas pridengti jų troškimą išaukštinti save. Jie apgaudinėjo žmones, užkraudami jiems sunkias naštas, kurių Dievas neliepė nešioti. Net Kristaus mokiniai nebuvo visiškai laisvi nuo paveldėtų prietarų bei rabinų valdžios jungo. Dabar, atskleisdamas tikrąją rabinų dvasią, Jėzus norėjo išvaduoti iš tradicijų vergijos visus, kurie iš tikrųjų troško tarnauti Dievui.SD 363.1

„Veidmainiai!, - pasakė Jis, kreipdamasis į seklius, - gerai apie jus pranašavo Izaijas: Ši tauta šlovina Mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo Manęs. Veltui jie Mane garbina, mokydami žmonių išgalvotųpriesakų ”. Kristaus žodžiai parodė visą SD 363.2

fariziejiškumo sistemą. Jis paskelbė, kad labiau vertindami savo reikalavimus nei Dievo priesakus, rabinai iškelia save aukščiau Dievo.SD 363.3

Pasiuntiniai iš Jeruzalės nesitvėrė pykčiu. Jie negalėjo apkaltinti Kristų pažeidinėjant ant Sinajaus duotą Įstatymą, nes Jis kalbėjo kaip Įstatymo gynėjas nuo papročių. Jo pristatyti didieji Įstatymo reikalavimai pasirodė aiškiai prieštaraujantys niekingoms žmonių sugalvotoms taisyklėms.SD 363.4

Miniai, o vėliau išsamiau Savo mokiniams, Jėzus aiškino, kad žmogų suteršia ne tai, kas į jį patenka, o tai, kas iš jo išeina. Tyrumas ir netyrumas susiję su siela. Žmogų suteršia ne išorinių apeigų nesilaikymas, o Dievo Įstatymo laužymas, pikti darbai, blogi žodžiai, nedoros mintys.SD 364.1

Mokiniai pastebėjo, kaip įtūžo sekliai, kai buvo atskleistas jų neteisingas mokymas. Matė piktus žvilgsnius, girdėjo pusbalsiu tariamus nepasitenkinimo ir keršto žodžius. Užmiršę, kaip dažnai Kristus parodydavo, jog skaito širdis kaip atverstą knygą, jie papasakojo Jam, kokį poveikį padarė Jo žodžiai. Tikėdamiesi, kad Jis nuramins įširdusius tarnautojus, jie paklausė: „Ar žinai, kad fariziejai pasipiktino išgirdę tuos žodžius?”SD 364.2

Jėzus atsakė: „Kiekvienas augalas, kurio nesodino Mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas“. Rabinų taip vertinami papročiai ir tradicijos buvo šio pasaulio - ne iš dangaus. Kad ir koks būtų buvęs jų autoritetas tarp žmonių, jie negalėjo atlaikyti Dievo išbandymo. Kiekvienas žmogaus prasimanymas, kuriuo buvo pakeisti Dievo įsakymai, bus paskelbtas beverčiu tą dieną, kai „Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą - ir gerą, ir blogą” (Mokytojo 12, 14) .SD 364.3

Dievo įsakymų keitimas žmonių sugalvotais reikalavimais nesiliauja. Net tarp krikščionių esama institucijų ir papročių, kurios neturi kito pagrindo, kaip protėvių tradicijos. Tosios institucijos, besiremiančios vien žmonių valdžia, išstūmė tai, kas nurodyta Dievo. Žmonės laikosi savo tradicijų, puoselėja papročius ir nekenčia visų, kurie nori parodyti, kad jie klysta. Šiomis dienomis, kai esame raginami atkreipti dėmesį į Dievo įsakymus ir tikėjimą Jėzumi, matome tą patį priešiškumą, kuris pasireiškė Kristaus laikais. Apie Dievo likutį parašyta: „Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą” (Apreiškimo 12, 17).SD 364.4

Bet „kiekvienas augalas, kurio nesodino Mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas ”. Vietoj vadinamųjų Bažnyčios tėvų autoriteto Dievas įpareigoja mus priimti amžinojo Tėvo, dangaus ir žemės Viešpaties Žodį. Tik Šventajame Rašte tiesa nėra sumaišyta su paklydimais. Dovydas pasakė: „Įgijau daugiau įžvalgos už savo mokytojus, nes Tavo įsakai - mano užsiėmimas. Įgijau daugiau supratimo už seniūnus, nes laikausi Tavo įsakų” (Psalmė 119, 99-100) . Tegul visi, kurie paklūsta žmonių valdžiai ir laikosi Bažnyčios papročių ar tėvų tradicijų, atkreipia dėmesį į perspėjimą, skambantį Kristaus žodžiuose: „Veltui jie Mane garbina, mokydami žmonių išgalvotųpriesakų ”.SD 364.5