GALILĖJIEČIAI, GRĮŽĘ iš Velykų šventės, parnešė žinią apie nuostabius Jėzaus darbus. Nors Jeruzalėje Jo veiksmus didikai pasmerkė, būtent toks Jo elgesys atvėrė Jam kelią Galilėjoje. Daugelis sielojosi dėl išniekintos šventyklos bei kunigų godumo ir arogancijos. Jie vylėsi, kad šis Žmogus, privertęs bėgti valdininkus, gali būti lauktasis Išvaduotojas. Ir štai atėjo žinia, kuri, regis, patvirtino jų šviesiausius lūkesčius. Buvo pranešta, jog pranašas pasiskelbė esąs Mesijas.SD 170.1

Tačiau Nazareto gyventojai Juo netikėjo. Dėl to Jėzus, keliaudamas į Kaną, į Nazaretą neužsuko. Gelbėtojas pasakė Savo mokiniams, jog pranašas savo tėviškėje negerbiamas. Žmonės vertina kituose tai, ką patys brangina. Tie, kurie mąstė siaurai ir pasaulietiškai, sprendė apie Kristų pagal Jo kuklias gimimo aplinkybes, paprastą apdarą ir kasdienį triūsą. Jie nepajėgė įvertinti nuodėmės nesuteptos dvasios tyrumo.SD 170.2

Žinia apie Kristaus sugrįžimą į Kaną greitai pasklido po Galilėją, suteikdama vilties kenčiantiems ir prislėgtiesiems. Kafarnaume ši naujiena atkreipė vieno karaliui tarnavusio žydų didiko dėmesį. Šio valdininko sūnus sirgo, atrodė, nepagydoma liga. Gydytojai jau buvo palikę jį mirti. Tačiau jo tėvas, išgirdęs apie Jėzų, nusprendė Jį susirasti. Vaikas buvo labai silpnas, ir tėvas nuogąstavo, kad gali neišgyventi, kol jis grįš; vis dėlto jautėsi privaląs išdėstyti Jėzui šį reikalą asmeniškai. Jis tikėjosi, kad tėvo maldos pažadins Didžiojo Gydytojo gailestingumą.SD 170.3

Atkeliavęs į Kaną, jis rado Jėzų apsuptą minios. Neramia širdimi prasibrovė prie Išgelbėtojo. Kai jis pamatė tik paprastai apsirengusius žmones, dulkėtus ir pavargusius nuo kelionės, jo tikėjimas susvyravo. Valdininkas suabejojo, jog šis Žmogus galės padaryti tai, ko jis atėjo prašyti; vis dėlto jis pasikalbėjo su Jėzumi, pasakė, dėl ko atkeliavo, ir paprašė Išgelbėtojo ateiti pas jį į namus. Tačiau jo sielvartas Jėzui jau buvo žinomas. Išgelbėtojas matė valdininką ištikusią nelaimę dar prieš šiam išeinant iš namų.SD 171.1

Jėzus žinojo ir tai, kad to žmogaus tikėjimas Juo buvo sąlygiškas. Jeigu jo prašymas nebūtų buvęs išklausytas, valdininkas nebūtų priėmęs Jėzaus kaip Mesijo. Kol žmogus prislėgtas širdgėlos laukė, Jėzus pasakė: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite ”. SD 171.2

Nepaisant visų įrodymų, kad Jėzus yra Kristus, prašytojas buvo nusprendęs patikėti Juo su sąlyga, kad jo prašymas bus išpildytas. Šis netikėjimas Išgelbėtojui buvo kaip kontrastas paprastam jokių ženklų ir stebuklų neprašančių samariečių tikėjimui. Jo žodis, visuomet esantys Jo dieviškumo įrodymai turėjo galią įtikinti, ir ta galia pasiekdavo jų širdis. Kristui buvo skaudu, kad Jo tautiečiai, kuriems buvo skirtos šventosios pranašystės, negirdėjo Dievo balso, kalbančio jiems per Jo Sūnų.SD 172.1

Vis dėlto tasai didikas krislelį tikėjimo turėjo; mat jis atėjo prašyti to, kas jam atrodė brangiausia iš visų palaiminimų. Tačiau Jėzus turėjo jam didesnę dovaną. Jis troško ne tik išgydyti valdininko vaiką, bet ir palaiminti šį pareigūną bei visus jo namiškius išgelbėjimu bei įžiebti šviesą Kafarnaume, kuris veikiai turėjo tapti Jo darbų lauku. Tačiau didikas, prieš imdamas trokšti Kristaus malonės, turėjo suprasti, ko jam reikia labiausiai. Šis dvariškis buvo daugelio savo tautiečių atstovas. Jie domėjosi Jėzumi tik iš savanaudiškų motyvų. Jie tikėjosi pasinaudoti Jo jėga ir statė savo tikėjimą ant šios laikinos gerovės; tačiau jie nenutuokė apie savo dvasinę negalią ir nesuprato, kad jiems būtina Dievo malonė.SD 172.2

Išgelbėtojo žodžiai didikui kaip šviesos blyksnis apnuogino jo širdį. Jis pamatė, jog ieškojo Jėzaus iš savanaudiškų motyvų. Pasimatė tikrasis jo svyruojančio tikėjimo pobūdis. Giliai sukrėstas jis suprato, kad jo abejonės gali kainuoti jo sūnaus gyvybę. Jis suprato, jog stovi akivaizdoje To, kuris skaito mintis ir kuriam nėra neįmanomų dalykų. Apimtas sielvarto jis maldavo: „Viešpatie ateik, kol mano vaikas dar nenumirė ”. Jo tikėjimas rėmėsi Kristumi, kaip ir Jokūbo, kuris grumdamasis su angelu šaukė: „Paleisiu tave tik tada, kai mane palaiminsi” (Pradžios 32, 27) .SD 172.3

Ir kaip Jokūbas jis gavo, ko prašė. Gelbėtojas negalėjo atstumti sielos, kuri prislėgta didžiulės nelaimės šliejosi prie Jo. „Eik, tavo sūnus gyvas! ” - pasakė Jis. Valdininkas pasitraukė nuo Gelbėtojo su ramybe ir džiaugsmu, kokių jis dar nebuvo patyręs. Jis ne tik patikėjo, kad jo sūnus pasveiks, bet ir tvirtai įsitikino, jog Kristus yra Atpirkėjas.SD 172.4

Tuo pat metu budėjusieji prie mirštančio vaiko Kafarnaume išvydo staigų ir paslaptingą pasikeitimą. Mirties šešėlis atsitraukė nuo kenčiančio veido. Karščiavimą pakeitė švelnus grįžtančios sveikatos raudonis skruostuose. Apsiblaususios akys žvaliai suspindo, o į silpną, išsekusį kūną sugrįžo jėgos. Nebeliko jokių ligos požymių. Degantis kūnas tapo švelnus bei drėgnas, ir vaikas nugrimzdo į ramų miegą. Karštligė paliko jį per patį dienos įkarštį. Šeima iš nuostabos neteko žado ir pratrūko neapsakomai džiaugtis.SD 173.1

Kana buvo ne taip toli nuo Kafarnaumo, ir valdininkas galėjo pasiekti namus dar tą patį vakarą po pokalbio su Jėzumi; tačiau namo jis neskubėjo. Į Kafarnaumą jis grįžo tik kitą rytą. Ir koks tai buvo sugrįžimas! Kai žmogus iškeliavo ieškoti Jėzaus, jo širdis buvo prislėgta sielvarto. Saulės šviesa jam atrodė žiauri, paukščių giesmės skambėjo kaip patyčios. O kaip viskas pasikeitė dabar! Visa gamta atrodė kitokia. Jis žvelgė į pasaulį naujomis akimis. Jam keliaujant tylų ankstyvą rytą, visa gamta, atrodė, šlovina Dievą kartu su juo. Kai didikas jau buvo prie namų, tarnai išėjo jo pasitikti, norėdami palengvinti jo liūdesį, kurį jis, kaip jie manė, tikriausia išgyveno. Tačiau išgirdęs naujieną jis nėmaž nenustebo, tik labai susidomėjęs paklausė, kelintą valandą vaikui pradėjo gerėti. Tarnai atsakė: „Vakar apie septintą valandą atslūgo jam karštis ”. Taigi vos tik tėvas įtikėjo, išsipildė Jėzaus žodžiai: „Tavo sūnus gyvas ”. palytėjo mirštantį vaiką. Tėvas nuskubėjo pasveikinti savo sūnaus. Priglaudė jį prie širdies kaip prisikėlusį iš numirusių ir vis dėkojo Dievui už šį nuostabų išgydymą.SD 173.2

Didikas panūdo daugiau sužinoti apie Kristų. Vėliau išgirdęs Jo mokymą jis su visa šeima tapo Jo mokiniais. Tačiau mus, kaip ir nelaimės prislėgtą tėvą, ieškoti Jėzaus dažnai paskatina kokios nors žemiškos naudos siekimas; tik tada, kai mūsų prašymas išpildomas, mes pasitikime Jo meile. Išgelbėtojas nori palaiminti mus labiau nei prašome; Jis delsia atsakyti į mūsų maldas, kad atskleistų mūsų širdyse glūdintį blogį ir parodytų, kaip mums reikalinga Jo malonė. Jis trokšta, kad atsikratytume savanaudiškumo, dėl kurio Jo ir ieškome. Pripažindami savo bejėgiškumą ir apgailėtiną padėtį, turime visiškai pasitikėti Jo meile.SD 174.1

Didikas prieš įtikėdamas norėjo pamatyti, kaip atsakoma į jo maldą; tačiau jis turėjo patikėti Jėzaus žodžiu, kad jo prašymas išklausytas ir palaiminimas užtikrintas. Šią pamoką reikia išmokti ir mums. Mes turime tikėti ne dėl to, kad matome ar jaučiame, jog Dievas mus išklauso. Mes turime pasitikėti Jo pažadais. Kai ateiname pas Jį tikėdami, kiekvienas prašymas pasiekia Dievo širdį. Paprašę Jo palaiminimo, turime tikėti, kad jį jau gavome ir dėkoti už tai Dievui. Paskui galime užsiimti savo įprastiniais darbais, būdami tikri, jog palaiminimas taps kūnu tada, kai mums labiausiai jo reikės. Kai išmoksime tai daryti, žinosime, kad į mūsų maldas atsakoma. Dievas „iš Savo šlovės lobio ” ir „veikiant Jo neribotai jėgai ” padarys dėl mūsų „nepalyginti daugiau” (Efeziečiams 3, 16; 1, 19; 3, 20) .SD 174.2

19—Prie Jokūbo šulinio

21—Betzata ir aukščiausiojo teismo taryba