VIENAM DIDIKUI, kurio sūnų išgydė, Kristus pasakė: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite” (Jono 4, 48) . Jam buvo skaudu, kad Jo paties tautai reikia šių išorinių Jo mesijinio darbo ženklų. Jis negalėjo atsistebėti jų netikėjimu. Kita vertus, Jį nustebino pas Jį atėjusio šimtininko tikėjimas, šimtininkas nėmaž nesuabejojo Gelbėtojo galia. Jis net neprašė Jėzaus ateiti asmeniškai ir padaryti stebuklą. „Tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks ”, - pasakė jis.SD 284.1

Šimtininko tarnas gulėjo paralyžiuotas ir jau žvelgė mirčiai į akis. Romėnų tarnai buvo kaip vergai - juos pirkdavo ir parduodavo, su jais žiauriai elgėsi; tačiau šimtininkas buvo prisirišęs prie savo tarno ir troško, kad šis pasveiktų. Jis tikėjo, kad Jėzus gali jį išgydyti. Išgelbėtojo jis nebuvo matęs, tačiau pasakojimai įkvėpė tikėjimą. Nepaisant žydų formalizmo, šis romėnas buvo įsitikinęs, kad jų religija pranašesnė už jo paties. Jis jau buvo įveikęs nacionalinių prietarų ir neapykantos užtvaras, skyrusias užkariautojus nuo užkariautosios tautos. Jis gerbė tarnavimą Dievui ir buvo malonus žydams kaip Jo garbintojams. Kristaus mokyme, kuris jam buvo atpasakotas, jis atrado tai, ko reikėjo sielai. Viskas, kas jame buvo dvasinga, atitiko Išgelbėtojo žodžius. Vis dėlto jis jautėsi nevertas stoti Jėzaus akivaizdon, todėl kreipėsi į žydų vyresniuosius, kad paprašytų išgydyti jo tarną. Jie pažinojo didįjį Mokytoją, taigi jis vylėsi, kad jie mokės pelnyti Jo palankumą.SD 284.2

Kai Jėzus įžengė į Kafarnaumą, Jį pasitikę vyresnieji persakė šimtininko pageidavimą. „Jis vertas, kad jam tai padarytum, nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą ”, - tvirtino jie.SD 285.1

Jėzus nedelsdamas pasuko į šimtininko namus, tačiau spaudžiamam minios sparčiai eiti nesisekė. Žinia apie Jo atėjimą aplenkė Jį, ir šimtininkas, nepasitikėdamas savimi, nusiuntė žinią: „Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu ”. Tačiau Išgelbėtojas ėjo toliau, ir šimtininkas, pagaliau išdrįsęs, prisiartino prie Jo ir pridūrė: „Aš taip pat nelaikiau savęs vertu ateiti pas Tave. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas! Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau kuriam nors iš jų: ‘Eik ‘ - ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’ - ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Padaryk tai!’ - ir jis daro ”. Kaip aš atstovauju Romos valdžiai ir mano kariai pripažįsta mano valdžią kaip aukščiausią, taip Tu atstovauji begalinio Dievo valdžiai, ir visi kūriniai paklūsta Tavo žodžiui. Tu gali įsakyti ligai trauktis, ir ji paklus. Tu gali sutelkti Savo dangiškus pasiuntinius, ir jie išgydys. Tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.SD 285.2

„Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: ‘Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!’ O šimtininkui Jis atsakė: ‘Eik, tebūnie tau, kaip įtikėjai! ‘ Ir tą pačią valandą tarnas pagijo“.SD 285.3

Žydų vyresnieji, pasiūlę Kristui aplankyti šimtininką, parodė, kaip jie toli nuo Evangelijos dvasios. Jie nepripažino, kad labiausiai mums reikia Dievo gailestingumo. Pasikliaudami nuosavu teisumu, jie vertino šimtininką dėl to palankumo, kurį jis rodė mūsų tautai. Tačiau šimtininkas apie save pasakė: „Aš nesu vertas ”. Jo širdį buvo palytėjusi Kristaus malonė. Jis matė savo nevertumą, tačiau nebijojo prašyti pagalbos. Jis nepasikliovė savo gerumu; jo argumentas buvo jo didžiulis poreikis. Jo tikėjimas rėmėsi tikru Kristaus charakteriu. Šimtininkas tikėjo Juo ne tik kaip stebukladariu, bet ir kaip draugu bei žmonijos Išgelbėtoju.SD 285.4

Štai kodėl kiekvienas nusidėjėlis gali ateiti pas Kristų. „Jis išgelbėjo mus... ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš Savo gailestingumo” (Titui 3, 5) . Kai velnias jums kalba, kad esate nusidėjėlis ir negalite tikėtis Dievo palaiminimo, atšaukite jam, jog Kristus atėjo į pasaulį gelbėti būtent nusidėjėlių. Mes neturime nieko, ką galėtume pasiūlyti Dievui, tačiau mūsų maldavimai dabar ir amžinai kyla iš visiško bejėgiškumo, dėl kurio Jo atperkanti galia tampa būtinybė. Išsižadėję bet kokio pasitikėjimo savimi, mes galime žvelgti į Golgotos kryžių ir sakyti:SD 286.1

Savo rankose aš, Jėzau, nieko neturiu,SD 286.2

Vien tik Tavo kryžių apglėbiau tarp vėjų atšiaurių...SD 286.3

Žydams nuo vaikystės buvo aiškinama apie Mesijo darbą. Jiems priklausė įkvėptieji patriarchų ir pranašų žodžiai ir simbolinis aukų aukojimo pamaldų mokymas. Tačiau jie nepaisė šviesos, ir dabar neįžvelgė Jėzuje nieko geistina. O štai šimtininkas, gimęs pagonių šeimoje, lavintas pagal stabmeldiškas Romos imperijos tradicijas, tapęs kariu, atrodytų, atkirstas nuo dvasinio gyvenimo savo išsilavinimo bei aplinkos, o dar labiau - žydų fanatizmo ir jo tautiečių paniekos izraelitams, - šis žmogus suprato tiesą, kuriai Abraomo vaikai buvo apakę. Jis nelaukė, ar patys žydai priims Tą, kuris tvirtino esąs Mesijas. Kai „šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų” (Jono 1, 9) , užliejo ir jį, jis, nors miglotai, įžvelgė Dievo Sūnaus šlovę.SD 286.4

Jėzui tai buvo garantija, kad Evangelijos darbas tarp pagonių bus atliktas uoliai. Jis su džiaugsmu laukė, kol sielos iš visų tautų ims rinktis į Jo karalystę. Su giliu liūdesiu Jis atskleidė žydams Jo malonės atstūmimo pasekmes: „Todėl Aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas ”. Deja, kaip daug žmonių vis dar rengiasi tam pačiam fatališkam nusivylimui! Tuo metu, kai pagonybės tamsoje skendinčios širdys priima Jo malonę, daugelis krikščionių nepaiso šviesos.SD 286.5

Daugiau kaip dvidešimt mylių nuo Kafarnaumo, ant plokščiakalnio, nuo kurio atsiveria plati, graži Esdrelono slėnio panorama, buvo Naino miestas. Tenlink Jėzus ir pasuko. Kartu su Juo traukė daugelis Jo mokinių bei kitų, ir per visą kelionę prisijungdavo žmonės, ištroškę Jo meilės bei užuojautos žodžių, nešantys Jam pagydyti ligonius ir neprarandantys vilties, kad Tas, kuris pasižymėjo tokia nuostabia galia, pasirodys esąs Izraelio Karalius. Taigi uolėtu keliu į tą kalnų miestelį paskui Jėzų sekė didžiulė džiugi, viltinga minia.SD 287.1

Prisiartinę prie miesto vartų, jie išvydo pro juos išeinančią laidotuvių procesiją. Ji lėtai, gedulingai lingavo kapinių link. Priekyje, iškeltas ant atviro gulto, buvo nešamas mirusysis, aplink gailiomis raudomis orą virpino artimieji. Atrodė, visi miestelio gyventojai buvo susirinkę pagerbti mirusiojo ir išreikšti užuojautos sielvartaujantiems.SD 287.2

Tai buvo širdį spaudžiantis reginys. Numirėlis buvo vienintelis savo motinos sūnus, o ji pati - našlė. Vieniša gedėtoja lydėjo į kapus savo vienintelę žemėje paramą ir paguodą. „Viešpačiui pagailo jos ”. Tačiau ji žingsniavo toliau nieko nematydama, raudodama ir nekreipdama į Jį dėmesio. Jėzus prisiartino prie jos ir švelniai tarė: „Neverk!” Jis rengėsi pakeisti jos sielvartą džiaugsmu, tačiau negalėjo neišreikšti šios švelnios užuojautos.SD 287.3

Jis „priėjęspalietė neštuvus ”; net mirusiojo palietimas negalėjo Jo suteršti. Procesija sustojo, nutilo graudžios raudos. Dvi minios susibūrė aplink neštuvus, nežinodamos nė ko tikėtis. Juk čia buvo Tas, kuris išgydydavo ligas ir išvarydavo demonus; gal Jo galiai paklus ir mirtis?SD 287.4

Pasigirdo aiškūs, valdingi žodžiai: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!” Šis balsas pervėrė mirusiojo ausis. Jaunuolis atsimerkė. Jėzus paėmė jį už rankos ir pakėlė. Paskui Jo žvilgsnis nukrypo į tą, kuri ką tik apraudojo sūnų, ir motina su sūnumi džiaugsmingai apsikabino. Minia stovėjo nuščiuvusi, pakerėta. „Visus pagavo baimė ”. Netekę amo jie kurį laiką jautėsi tarsi paties Dievo akivaizdoje. Paskui „jie garbino Dievą, sakydami: ‘Didis pranašas atsirado tarp mūsų’ ir: ‘Dievas aplankė Savo tautą’“. Laidotuvių procesija grįžo į Nainą kaip triumfo eisena. „Ta žinia apie Jį pasklido po visą Judėją ir visą šalį“.SD 287.5

Tas, kuris stovėjo greta sielvartaujančios motinos prie Naino vartų, yra prie kiekvieno, kuris gedi savo artimo. Jis užjaučia mus mūsų širdgėloje. Jo širdis, mylinti ir gailestinga, kupina nekintamo švelnumo. Jo žodis, prikeldavęs mirusiuosius, šiandien ne mažiau veiksmingas kaip tada, kai buvo ištartas Naino jaunuoliui. Jėzus pasakė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje” (Mato 28, 18) . Tos valdžios nesumažino prabėgę metai ir neišsėmė nuolat veikianti Jo malonė. Visiems, kurie Jį tiki, Jis vis dar yra gyvasis Gelbėtojas.SD 288.1

Jėzus pakeitė motinos sielvartą džiaugsmu grąžindamas jai sūnų; tačiau jaunuolis buvo pašauktas tik šiam žemiškajam gyvenimui, jo sunkumams, triūsui, pavojams, kad vėl būtų pasiglemžtas mirties. Bet Jėzus guodžia mus, liūdinčius mirusiųjų, begaline viltimi: „Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus”; „Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir Jis lygiomis juos prisiėmė, idant mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją” (Apreiškimo 1, 18; Hebrajams 2, 14-15) .SD 288.2

Šėtonas negali išlaikyti mirusiųjų savo naguose, kai Dievo Sūnus įsako jiems gyventi. Piktasis negali išlaikyti dvasiškai mirusio nė vieno žmogaus, kuris tikėjimu priima galingą Kristaus žodį. Visiems, mirusiems savo nuodėmėse, Dievas sako: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių” (Efeziečiams 5,14) . Tas žodis yra amžinasis gyvenimas. Kaip Dievo žodis, kuris įkvėpė gyvybę pirmajam žmogui, vis dar teikia gyvastį ir mums, kaip Kristaus žodis „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!” atgaivino Naino jaunuolį, taip žodis „kelkis iš numirusių ” yra gyvybė širdžiai, kuri jį priima. Dievas „išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į Savo mylimojo Sūnaus karalystę” (Kolosiečiams 1, 13) . Kristaus žodyje mes turime viską. Jei priimame žodį, tampame išlaisvinti.SD 289.1

„Jei jumyse gyvena Dvasia To, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis, prikėlęs iš numirusių Kristų, atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus Savo Dvasia, gyvenančia jumyse”; „O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu” (Romiečiams 8, 11; 1 Tesalonikiečiams 4, 16-17) . Tai paguodos žodis, kuriuo Jis įpareigoja mus guosti vienas kitą.SD 289.2

31—Kalno pamokslas

33—„Kasyra Mano 6rofiai?”